A-143-2581-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-2581/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02481-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 35.2; 1.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Būsto renovacijos agentūra“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) prašymu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių (toliau – ir atsakovas, apeliantas) nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. kovo 26 d. įsakyme Nr. 30-640 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. 30-547 „Dėl UAB „Būsto renovacijos agentūra“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas ginčijamu įsakymu konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimas Nr. 603) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo.

Pareiškėjas, be kita ko, prašė (b. l. 35–36) nepatenkinti atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.84 straipsnio 2, 3 dalims. Pažymėjo, kad atsakovo nurodyta funkcija, numatyta Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punkte, kalba apie savivaldybės paskirtų butų ir kitų patalpų administratorių veiklos priežiūrą ir kontrolę, o nagrinėjamu atveju keliamas klausimas su turto administravimo nustatymu. Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 36 punktu, tai yra valstybinė, savivaldybėms pagal įstatymus perduota funkcija. CK 4 knygos nuostatos reglamentuoja su bendrojo naudojimo objektų administravimu susijusius teisinius santykius, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas detalizuoja su tokio turto administravimu susijusias nuostatas. Nutarimu patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai (toliau – ir Nuostatai) yra privalomojo pobūdžio, juose įtvirtintas imperatyvus reikalavimas jais vadovautis, savivaldybės administracijos direktoriui tvirtinant nuostatus. Tiek pagal nuostatus, tiek pagal administracijos direktoriaus aktą nustatomas mokestis, vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtinta tarifų apskaičiavimo metodika, todėl nustatytas ar bendrai apskaičiuotas administravimo mokestis negali skirtis. Teisinio reglamentavimo konkuravimo taip pat nėra, kadangi Įsakymo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakcijos ir Nuostatų 8.1 punkto redakcijos nuostatos neprieštaravo viena kitai, nes jos skirtos skirtingiems subjektams.

Atsakovas atsiliepimu į prašymą (b. l. 22–28) prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto konstitucingumo ir atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“, Nuostatais. Įsakymas priimtas įgyvendinant savarankiškąją savivaldybių funkciją. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, kad daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtinta atitinkama metodika. Paminėti teisės aktai yra galiojantys, jų teisėtumas neginčytas. Ginčijamu įsakymu paskirtas administratorius, vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą. Pažymėjo, kad, jam įvykdžius pareiškėjo reikalavimą, Įsakymo laikymasis būtų neįmanomas, nes galiotų prieštaringos teisės normos: viena, numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto mokesčio, kita, numatanti konkretų mokestį.

Teisės aktai nenumato įpareigojimo, siūlymo ar rekomendacijos, kuri būtų susijusi su savivaldybių administracijų direktorių tvirtinamais administravimo nuostatais ar priimamais įsakymais dėl administratorių skyrimo. CK 4.84 straipsnio 3 dalis suteikia teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinti tik pavyzdinius nuostatus. Atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimas Nr. 603 prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. CK 4.84 straipsnyje imperatyviai įtvirtinta pareiga savivaldybės merui nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai, o administratoriai veikia pagal patvirtintus nuostatus.

Savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami Viešojo administravimo įstatymo, CK nuostatų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paminėtu nutarimu ne tik patvirtino pavyzdinius nuostatus, bet ir imperatyviai nustatė, kad administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Šio nutarimo 2.2 punktas prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2, 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, taigi administracijos direktorius turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį.

Taigi aptariamo nutarimo 2.2 punktas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Pažymėjo, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai, teikdami paslaugas, konkuruoja paslaugos teikimo kaina. Administracijos direktorius, vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktą, būtų priverstas nustatyti konkretų mokesčio tarifą būsto administravimo paslaugoms teikti, tuo darytų įtaką rinkai, o tai prieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

Atsižvelgdamas į tai, atsakovas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2, 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu (b. l. 44–49) patenkino pareiškėjo prašymą. Teismas įpareigojo atsakovą nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl Įsakymo teisėtumo. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktui. Teismas vadovavosi 1994 m. liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 (redakcija iki 2011 m. gruodžio 31 d.) 4 straipsnio 6 punktu, 29 straipsnio 8 dalies 1 punktu, CK 4.84 straipsnio 2, 3, 4, 6 dalimis, 4.236 straipsnio 2 dalimi, 4.238 straipsnio 1 dalimi, Nuostatais. Teismas įvertino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakcijas (galiojančią nuo 2011 m. spalio 19 d. ir galiojusią nuo 2010 m. kovo 19 d.).

Teismas padarė išvadą, kad aptariamo nutarimo 2.2 punkte nuo 2010 m. kovo 19 d. jau buvo nuostata, jog savivaldybės administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas ir mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, o nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančioje šio punkto redakcijoje nustatyta, kad tas pats mokestis gali būti nustatytas dar vienu būdu – pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Teismas nustatė, kad Įsakymu patvirtintas administruojamų namų sąrašas 8 eilute, įvertino šį sąrašą sudarančius duomenis. Pareiškėjo teigimu, šiame įsakyme yra visi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkte paminėti klausimai, išskyrus mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą nustatymą. Teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai rėmėsi Nuostatų 8.1 punktu bei aiškino, kad tarp šių dviejų normų yra prieštaravimas. Teismas, atsižvelgęs į Nuostatų (redakcija iki 2010 m. liepos 22 d.) 8.1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 1, 2 punktus, padarė išvadą, kad aptariami nutarimo 2.2 punktas ir nuostatų 8.1 punktas turi skirtingus adresatus – 2.2 punkte nurodytos savivaldybės administracijos direktoriaus teisės ir pareigos, o 8.1 punkte nurodyta, kaip paskirtieji administratoriai turi padalinti administravimo mokestį patalpų savininkams (proporcingai turimam plotui).

Pažymėjo, jog nuo 2011 m. spalio 19 d. galioja kita Nuostatų 8.1 punkto redakcija, kurioje jau yra nurodyta, kad mokesčių apskaičiavimas patalpų savininkams, kai apskaičiuojamas mokestis už namo bendrosios nuosavybės administravimą (proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai), vykdomas pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Tačiau tiek iki 2011 m. spalio 19 d., tiek iki šiol galiojančioje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakcijoje yra nuostatos, kurios riboja mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą dydį – jis turi būti nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu arba jo apskaičiavimo metodika, arba pagal paslaugos viešojo pirkimo rezultatus, tačiau vis tiek lieka ribojimas pagal savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal tarybos patvirtintą metodiką.

Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, savivaldybės administracijos direktorius privalo vykdyti CK ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime įtvirtintą pareigą administravimą nustatančiame akte nurodyti bendrą administravimo mokestį, atitinkantį savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintus tarifus ir jų apskaičiavimo metodiką. Teismas padarė išvadą, kad savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas, kurį prašoma įpareigoti papildyti, toks, koks jis yra šiuo metu, neatitinka reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkte, taip pat neatitinka CK 4.84, 4.236 ir 4.238 straipsnių reikalavimų.

Teismas, be to, pažymėjo, jog atsakovas nepagrįstai nurodė, kad nesilaikyta ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, nes pareiškėjas nurodytu klausimu nesikreipė į merą. Teismas nustatė, kad teikimo kopija siųsta ir Vilniaus miesto merui. Nepaisant to, nei merui, nei savivaldybės tarybai šiuo atveju įstatymas nesuteikia teisės nagrinėti pareiškėjo teikimą ir dėl jo teisėtumo priimti kokį nors sprendimą. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos nustato, kad teikimą svarsto tas savivaldybės administravimo subjektas, kuriam jis yra skirtas.

Atsakovo argumentus, jog, įgyvendinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatą, liks prieštaringos nuostatos, teismas laikė nepagrįstais, kadangi vykdant pareiškėjo reikalavimą Įsakymo nuostatos turi būti pakeistos taip, kad jose neliktų prieštaravimų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas yra teisėtas, pateiktas pagal teisės aktų reikalavimus, todėl turi būti vykdomas. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto konstitucingumą, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, nurodė, jog neabejoja, kad šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakcija atitinka CK 4.84 straipsnio, 4.238 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

CK 4.84 straipsnio 6 dalis nukreipia į CK 4.236 ir 4.238 straipsnius, esančius 4 knygos XIV skyriuje, o pagal visą šį reglamentavimą administravimą nustatančiame akte turi būti nustatytas atlyginimas administratoriui. Aptariamas nutarimas negali prieštarauti Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgyvendino CK nuostatas. Nutarimo 2.2 punktas negali prieštarauti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, kadangi pagal CK 4.236 straipsnio 2 dalies ir 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatas administravimą nustatančiame akte turi būti nustatytas atlyginimo administratoriui dydis, t. y. nėra vienos iš būtinų sąlygų, leidžiančių konstatuoti Konkurencijos įstatymo pažeidimą – skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Šiuo atveju Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas priimtas vadovaujantis paminėtomis CK normomis, t. y. mokestis už administravimą turi būti nustatomas vykdant įstatymą. Įvertinęs Konstitucijos 120 straipsnį, atsižvelgęs į tai, kad privalomą administravimą apibrėžia CK nuostatos, teismas padarė išvadą, kad savivaldybė, nustatydama privalomą administravimą, negali nepaisyti CK nuostatų, kuriose reglamentuojamas bendrosios nuosavybės valdymas. Atsižvelgęs į Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktą, 7 straipsnio 36 punktą, teismas pažymėjo, jog šiuo atveju savivaldybės funkcija perduota savivaldybei CK ir jo pagrindu priimto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nuostatomis.

Dėl nurodytų motyvų, teismo vertinimu, nėra pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atsakovo nurodytos normos teisėtumo tyrimo.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 54–61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto ir Nuostatų 8.1 punkto konstitucingumo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012 ir Nr. I-1380-815/2012 nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto bei Nuostatų 8.1 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai. Todėl teismas privalėjo patenkinti analogišką prašymą išnagrinėtoje analogiškoje byloje arba šios bylos nagrinėjimą sustabdyti iki bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas (ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.).

2. Nustatant, ar pareiškėjo kreipimosi metu turėjo pareigą Įsakyme nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo būtina taikyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą. Veikė pagal šiuos nuostatus, t. y. teisėtai, pagal galiojančių įstatymų ir juos lydinčių norminių administracinių aktų nuostatas.

3. Teismas ginčijamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, t. y. daugiabučių gyvenamųjų namų bendrųjų patalpų savininkų teisių ir pareigų, kadangi būtent jie bus priversti mokėti nustatytą mokestį administratoriui, todėl jie privalėjo būti įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis (ABTĮ 48 str.).

4. Neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39, kadangi jie prieštaravo Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktui. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011. Pareiškėjas, prieš kreipdamasis į jį, turėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti Įsakymo atitikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimui Nr. 603.

5. Ginčijamas teismo sprendimas yra neteisėtas iš esmės (ABTĮ 86 str. 1 d.), nes teismas įpareigojo atlikti veiksmus, kurių pareiškėjas neprašė.

6. Esant konkurencinei aplinkai, administravimo paslaugų teikėjų mokestis skiriasi nuo mokesčio, apskaičiuotino pagal savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką, todėl, teismui sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.1 p.).

7. Teismas netaikė Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, kurių pagrindu priimtas Įsakymas, 8.1 punkto, taip pažeisdamas įstatymo viršenybės principą. Įstatymu imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 str. 1 d.), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus. Savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami teisės aktų. CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Nuostatus, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą – nustatė administracijos direktoriaus priimamo teisės akto turinį.

8. Vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose (CK 4.84 str.) veikia laisvai ir savarankiškai, todėl savivaldybės administracijos direktorius turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 84–92) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Konstitucinis Teismas nėra priėmęs tirti paminėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 nuostatų atitikties anksčiau paminėtoms Konstitucijos ir įstatymų normoms.

2. Ginčo dalykas yra ne administratoriaus pareiga apskaičiuoti administravimo mokestį daugiabučių namų savininkams, o savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pastaroji pareiga administracijos direktoriui kyla ne iš jo paties patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, o iš CK ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 nuostatų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I4-19/2001 visiškai neatitinka nei bylos faktinių aplinkybių, nei ginčo nagrinėjimo dalyką reglamentuojančių teisės normų, todėl šioje byloje netaikytinas.

3. Nepagrįsti teiginiai, jog teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Įsakymas yra skirtas administratoriui, o atsakovo nurodytiems asmenims teisės ir pareigos kyla iš savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų.

4. Atsakovas neteisingai suvokia teisės aktų hierarchiją, kadangi to paties subjekto priimtas teisės aktas nėra aukštesnės galios negu kitas. Šiuo atveju atsakovui pačiam kyla pareiga pašalinti savo priimtų teisės aktų prieštaravimus aukštesnės galios teisės aktams.

5. Daugumoje kitų bylų Vilniaus apygardos administraciniam teismui nekilo abejonių dėl norminio teisės akto ryšio su nagrinėjama byla. Teismas pagrįstai netaikė savivaldybės administracijos direktoriaus nuostatų to paties pobūdžio bylose, kadangi išnagrinėjus norminio akto bylą, kurioje buvo ginčijami Nuostatai, šios bylos baigties rezultatas būtų neturėjęs įtakos nagrinėjamos bylos ginčo dalykui.

6. Mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkte. Šiose nuostatose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo.

7. Atsakovas nepagrįstai kaip taikytiną šioje byloje nurodo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą, nes šis sprendimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

8. Teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatų konstitucingumo, todėl pagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais, t. y. papildomai priskirtiems administruoti namams nustatydamas administravimo mokestį per mėnesį 0,12 Lt/kv. m, de facto ir de jure pripažino reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (CK ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo) nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą administracijos direktoriaus 2010 m. kovo 26 d. įsakyme Nr. 30-640 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. 30-547 „Dėl UAB „Būsto renovacijos agentūra“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Byloje iš esmės keliamas klausimas, ar atsakovas turi pareigą nustatyti konkretų administravimo mokestį namui. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą patenkino, t. y. įpareigojo atsakovą nustatyti Įsakyme mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Tokį sprendimą teismas iš esmės grindė Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimais. Kolegija pažymi, kad paminėtas pareiškėjo prašymas buvo pateiktas teismui Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo pagrindu, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti aptartas šio įstatymo taikymas byloje aktualioje situacijoje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos.

Iš bylos matyti, kad Vyriausybės atstovas (pareiškėjas) 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti dėl šių Teikimų prieduose išvardytų įsakymų, tarp jų ir Įsakymo, pakeitimo, t. y. pasiūlė pašalinti Įsakymo neatitikimą Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktui (b. l. 5-9). Tačiau atsakovas šio pareiškėjo pasiūlymo nevykdė. Todėl, pasibaigus įstatyme numatytiems teikimo svarstymo ir pranešimo Vyriausybės atstovui terminams (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 1 d. 1 p.), pareiškėjui atsirado pagrindas pasinaudoti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi suteikta teise kreiptis į teismą dėl atsisakymo patenkinti paminėtus teikimus. Dėl šių priežasčių apelianto argumentai dėl kreipimosi į administracinį teismą procedūros galimo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, pareiškėjas Teikime Nr. 1T-39 ir prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė, jog, jo manymu, Įsakymas neatitinka aukštesnės galios teisės normos - Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto. Kolegija pažymi, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 preambulėje nurodyta, kad jis yra priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Pagal CK 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.). Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.). Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (4 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų - taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų - įgyvendinimo tvarka (procedūromis) reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Šioje byloje skundžiamo Įsakymo priėmimo metu galiojusiame Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2010-03-10 nutarimo Nr. 235 redakcija) 2.2 punkte buvo nustatyta, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“.

Nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojantis Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011-10-12 nutarimo Nr. 1194 redakcija) 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nurodymo būdą - šis mokestis gali būti nustatytas ir pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Tačiau minėti teisinio reguliavimo pakeitimai nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu - dėl būtinumo administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą - iš esmės nėra reikšmingi, kadangi 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, kad, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2481/2012), įvertinusi CK 4.84 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kurį reglamentuoja CK nuostatos, įtvirtinančios tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia CK 4.238 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nei pačiame Įsakyme, nei jo keičiamame atsakovo 2009 m. kovo 26 d įsakyme Nr. 30-547 „Dėl UAB „Būsto renovacijos agentūra“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ aukščiau aptartas administravimo mokestis nėra numatytas. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus bei nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas. Konstatuodama tai, kolegija kartu pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nevisiškai tiksliai apibūdino Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pažeidimą. Įsakymo priėmimo metu galiojusi redakcija (2010-03-10 nutarimas Nr. 235) reglamentavo, kad sprendime skirti administratorių, be kita ko, turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Taigi pagal šią teisės normą savivaldybės administracijos direktorius turėjo ne pats nustatyti bendrosios nuosavybės administravimo mokestį, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, o nurodyti šį mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Šį netikslumą teisėjų kolegija ištaiso patikslindama pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kartu atsižvelgdama į šiuo metu galiojančią Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakciją (2011-10-12 nutarimo Nr. 1194 redakcija).

Kaip jau buvo paminėta aukščiau, nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011-10-12 nutarimas Nr. 1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdą - šis mokestis gali būti nustatytas pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Iš 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (patvirtintų atsakovo 2012-02-29 įsakymu Nr. 30-454) 8.1 punkto matyti, kad atsakovas šioje normoje nurodydamas, jog savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto asmens) sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsižvelgė į Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (2011-10-12 nutarimo Nr. 1194 redakcija) numatytus alternatyvius šio mokesčio nustatymo būdus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą atitinkamai pakeisti Įsakymą, neturi sudaryti atsakovui kliūčių sprendime dėl administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį, nustatytą vienu iš alternatyvių šio mokesčio nustatymo būdų, kaip yra numatyta pagal Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakciją. Kuriuo iš Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte numatytų būdų turi būti nustatytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovas turi nustatyti pagal faktines aplinkybes.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto taikymo prasme nevisiškai tiksliai nustatė įpareigojimą atsakovui, taip pat atsižvelgdama į minėtą Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pakeitimą, teisėjų kolegija patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą taip, kad ja būtų nustatytas įpareigojimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pakeisti Įsakymą, nurodant šiame Įsakyme mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti šio sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą ir ją išdėstyti taip: „Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pakeisti 2010 m. kovo 26 d. įsakymą Nr. 30-640 „ Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. 30-547 „Dėl UAB „Būsto renovacijos agentūra“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“, nurodant mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis