A-502-2588-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-2588/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02464-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Rasai Kubickienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Castrade“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 1–4) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių (toliau – ir Administracijos direktorius) nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 20 d. įsakyme Nr. 30-47 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 30-1258 „Dėl UAB „Castrade“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas).

Paaiškino, jog Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas), vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, patikrino teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu, ir nustatė, kad Administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose Administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik „neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio“, tačiau įsakymuose konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Tuo Administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės Nutarimas) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo. Atsižvelgiant į tai, Administracijos direktoriaus įsakymai turėtų būti pakeisti, nustatant juose daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 22–28) paaiškino, kad skundžiamas Įsakymas priimtas įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją, t. y. pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas, VSĮ) 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus, todėl skundžiamas Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis apskaičiuojamas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 „Dėl daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas dėl administravimo tarifų apskaičiavimo metodika). Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nei Nuostatų, nei Sprendimo dėl administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos teisėtumo neginčijo ir prašymo tirti šių norminių teisės aktų teisėtumo nepareiškė. Pažymėjo, jog pagal VSĮ 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą, Administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už Savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą. Todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių ginčijamame Įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog atsakovas Įsakymu skirdamas daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių pažeidė Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktą, kurio pagrindu reikalauja įpareigoti atsakovą nustatyti administravimo mokestį Įsakyme, nurodė, jog pagal Nuostatų 8.1 punktą administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, nes šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Pažymėjo, jog administratorius atlieka tik techninį darbą (pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja, kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį). Todėl pareiškėjo teiginys, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją – nustatyti administravimo mokestį – yra nepagrįstas.

Teigia, jog iš pareiškėjo reikalavimo formuluotės įpareigoti atsakovą nustatyti Įsakyme administravimo mokestį, galima spręsti, kad patenkinus tokį reikalavimą ir jei atsakovas jį įvykdytų, skundžiamas Įsakymas būtų papildytas punktu, kuriame būtų įtvirtintas konkretus mokesčio dydis. Tokiu atveju, vykdant šį reikalavimą, administratorius privalėtų skaičiuojant mokestį vadovautis Nuostatų 8.1 punkto ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką. Taigi atsirastų situacija, kai Administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinta metodika nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, todėl būtų neaišku, kuris mokestis turėtų būti pritaikytas. Be to, įvykdžius tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimą Įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, nes Įsakyme ir Nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį.

Pažymėjo, kad nei CK, nei Vyriausybės Nutarime, nei juo patvirtintuose Nuostatuose nėra įtvirtintas joks įpareigojimas, siūlymas arba rekomendacija, kuri būtų susijusi su savivaldybių administracijų direktorių tvirtinamais administravimo nuostatais, ar priimamais įsakymais dėl administratorių skyrimo. Taip pat jokie įstatymai nenumato Vyriausybei teisės įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir SAPĮ) 4 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog visais atvejais apie savivaldybės administravimo subjektui pateiktą teikimą ar reikalavimą Vyriausybės atstovas praneša merui (savivaldybės vadovui). Meras artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje privalo su šia informacija supažindinti savivaldybės tarybos narius. Mano, jog Vyriausybės atstovas į byla turėtų pateikti įrodymus, kad apie šį klausimą informavo ne tik Administracijos direktorių, bet ir merą. Nesant tokios informacijos, teismas neturėtų tenkinti Vyriausybės atstovo prašymo, kadangi tokiu atveju teismo sprendimas būtų priimtas pažeistos „ikiteisminės“ procedūros pagrindu.

Pažymėjo, jog kyla abejonių, ar Vyriausybės Nutarimas neprieštarauja VSĮ 6 straipsnio 1 d. 42 punkto, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 d., CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.

CK 4.84 straipsnio 3 dalis Vyriausybei suteikia teisę tvirtinti tik pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Vyriausybė šia teise pasinaudojo priimdama Vyriausybės Nutarimą, kurio 1 punkto patvirtino Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus. Tačiau Vyriausybės Nutarimu buvo patvirtinti ne tik pavyzdiniai nuostatai, bet Nutarimo 2 punkto papildomai imperatyviai nustatė, jog „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas ir mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus, tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Pažymėjo, jog sistemiškai aiškinant šias nuostatas matyti, jog Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalies suteiktą kompetenciją patvirtinti tik pavyzdinius nuostatus, nes nustatė imperatyvų teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis, kuriose teisė nustatyti Administracijos direktoriaus įsakymo, kuriuo skiriamas turto administratorius, turinį suteikta savivaldybės administravimo subjektams.

Nurodė, jog Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas galimai prieštarauja ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Pažymėjo, jog kadangi vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose (CK 4.84) veikia laisvai ir savarankiškai, todėl Administracijos direktorius turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį. Teigia, jog vadovaujantis šiais argumentais, Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriuo nustatomas privalomas ginčijamo Įsakymo turinys, tiesiogiai prieštarauja VSĮ 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto, Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies ir įstatymų nustatytai savivaldybių sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvei vykdant savarankiškas savivaldybės funkcijas.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis viešojo administravimo subjektams nustato pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, įgyvendinant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu Administracijos direktorius, vykdydamas Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktą, būtų priverstas įsakymu nustatyti konkretų administravimo mokesčio tarifą būsto administravimo paslaugoms teikti. Tokiu būdu administratoriai, teikdami paslaugas ir vadovaudamiesi Įsakymu, privalėtų taikyti tik jame nurodytą tarifą, o administratoriai vadovaujantis Įsakymu, negalėtų taikyti mažesnio administravimo mokesčio, dėl ko būtų nekonkurencingi. Tokiu būdu savivaldybės administratorius tiesiogiai darytų įtaką administravimo paslaugų rinkai, įsakymais reguliuodamas administravimo paslaugų teikimo kainą. Mano, jog nesant įstatyminio reglamentavimo, kuriuo Administracijos direktorius būtų įpareigotas nustatyti konkretų administravimo mokestį kiekviename įsakyme, kuriuo paskiriamas administratorius, bet koks bandymas varžyti administravimo paslaugų teikėjų konkurenciją, prieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ir būtų pripažįstamas negaliojančiu. Tuo remiantis nurodo, jog yra pagrindas teigti, jog Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriame numatyta, jog Administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretus mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, 53 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymo (toliau – Konstitucinio Teismo įstatymas) 63 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 71 straipsnio 1 dalies 2 punktu, prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, ištirti ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas, kuriame imperatyviai nustatytas Administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimo skirti bendrųjų patalpų administratorių turinys (tame tarpe ir reikalavimas nurodyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą), neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, VSĮ 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 20 d. įsakyme Nr. 30-47 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 30-1258 „Dėl UAB „Castrade“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 pažymėjo, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai (toliau − ir Pavyzdiniai nuostatai) priimti, vykdant Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalį. Teismas pabrėžė, jog savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau šis reglamentavimas neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems pavyzdiniams nuostatams, ir pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms. Aptariamas Vyriausybės nutarimo punktas (2.2. p.) yra formuluojamas ne kaip rekomendacinis, jis nėra pavyzdinių nuostatų sudėtinė dalis, o yra imperatyviai suformuluotas reikalavimas, koks turi būti sprendimo skirti administratorių, turinys.

Nurodė, kad Savivaldybės administracija nepagrįstai teigia, jog tarp Nutarimo 2.2. punkto ir Nuostatų 8.1. punkto yra prieštaravimas.

Išanalizavęs Nuostatų 8 punkto ir Nutarimo 2.2 punkto nuostatas, teismas konstatavo, jog Įsakymas priimtas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 „Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“, todėl savivaldybės administracijos direktorius privalo vykdyti Civiliniame kodekse ir Vyriausybės nutarime įtvirtintą pareigą – administravimą nustatančiame akte nurodyti bendrą administravimo mokestį, o priimtuose įsakymuose nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, pažeidė Nutarimo 2.2 punkte nustatytą reikalavimą, todėl aptariamas įsakymas turi būti pakeistas, suderinant su minima Vyriausybės nutarimo nuostata.

Atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) netenkino.

III. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 71–79), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą; kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas, kuriame imperatyviai nustatytas Administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimo skirti bendrųjų patalpų administratorių turinys (tame tarpe ir reikalavimas nurodyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą), neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, VSĮ 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012 ir I-1380-815/2012, kuriose buvo taikomi tie patys teisės aktai, nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl akivaizdu, kad ir šioje byloje teismas turėjo patenkinti analogišką reikalavimą.

2. Nagrinėjamoje byloje būtina taikyti Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą.

3. Teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Mano, kad tuo, jog daugiabučių gyvenamųjų namų, kuriems ginčijamu Įsakymu paskirtas namo bendrųjų patalpų administratorius, savininkai bylos nagrinėjimo metu nebuvo įtraukti į bylą, buvo pažeistos jų teisės, o teismas faktiškai nusprendė dėl asmenų teisių ir pareigų, kurie nebuvo įtraukti į bylą (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.).

4. Vyriausybės atstovo prašymas pakeisti Įsakymo nuostatas (nustatyti jame konkrečius mokesčius) yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia SAPĮ 5 straipsnyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, todėl skundžiamu sprendimu negalėjo būti patenkintas, kadangi prašyme pareiškėjas kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto nuostatoms klausimą, bet ir netiesiogiai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų (norminio administracinio akto), kurių pagrindu buvo priimtas Įsakymas, teisėtumo klausimą.

5. Sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Vyriausybės 2001m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.1 punktas).

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, kadangi bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 103–112) nurodo, kad:

1. Nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl to, jog tokia abejonė iškilo nagrinėjant analogiškas vėlesnes bylas. Pabrėžia, jog Konstituciniame Teisme nebuvo priimtas prašymas ištirti Vyriausybės nutarimo nuostatų atitiktį Konstitucijai, todėl pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimą nėra.

2. Apelianto teiginys, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomas Nuostatų 8.1 punktas yra nepagrįstas, kadangi minėta nuostata yra skirta ne Administracijos direktoriui, bet savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą, o tai yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.

3. Nesutinka su apelianto teiginiu, jog į bylą turėjo būti įtraukti ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų bendrųjų patalpų savininkai, kadangi ginčijamas Įsakymas yra individualus administracinis aktas, skirtas administratoriui.

4. Šioje byloje nėra keliamas Nuostatų teisėtumo klausimas, ginčo dalykas yra – administracijos direktorius įpareigojimas, kylantis iš CK ir Vyriausybės nutarimo, todėl Vyriausybės atstovas teisėtai ir pagrįstai kreipėsi į atsakovą, siūlydamas pašalinti padarytus pažeidimus.

5. Atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais de facto ir de jure pripažino Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (CK ir Vyriausybės nutarimo) nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais buvo paskirti Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai, inter alia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 20 d. įsakyme Nr. 30-47 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 30-1258 „Dėl UAB „Castrade“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (b. l. 29–30). Šiuo įsakymu buvo papildytas Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. 30-1258 „Dėl UAB „Castrade“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas 38 ir 39 eilutėmis.

2011 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 30-47 preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 30-485 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus keitimo butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012, atsižvelgusi į Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nustatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuris nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikydamas materialinės teisės normas nurodė, kad Administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą ir Vyriausybės atstovas to pagrįstai reikalauja. Patikrinusi Vilniaus miesto savivaldybės interneto tinklalapio skiltį, kurioje skelbiami savivaldybės atstovaujamosios ir vykdomosios institucijos, savivaldybės mero teisės aktai, bei išanalizavusi administracinės bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė, kad UAB „Castrade“ administruojamam daugiabučiui gyvenamajam namui adresu S. Žukausko g. 39 (pastatų žymėjimas plane 305A9/p ir 288A5p) šio ginčo teisminio nagrinėjimo metu atsakovas būtų nustatęs konkretų bendrosios nuosavybės administravimo mokestį, t. y. pašalinęs pažeidimą, todėl nėra pagrindo naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą.

Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimais atsisakė priimti nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (Nr. 1B-4/2012 ir 1B-5/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto nuostata bei šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui. Konstitucinis Teismas minėtuose sprendimuose akcentavo, jog nė viena iš Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytų teisės aktų nuostatų (CK 4.84 straipsnio 2 dalimi ir Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktu) nėra reguliuojami santykiai, kurie būtų susiję su pareiga savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, t. y. santykiai, kurie reguliuojami Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijamose Vyriausybės nutarimo (ir juo patvirtintų Nuostatų) nuostatose. Nustatė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nenurodė kitų Vietos savivaldos įstatymo ar kitų įstatymų nuostatų, iš kurių būtų matyti, kad pareiga savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą yra savivaldybių savarankiškoji funkcija. Be to, nepateikė jokių konstitucinių argumentų, pagrindžiančių, kodėl, jo manymu, Vyriausybė negali įtvirtinti pareigos savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė