2017-03-03 Nr. AB-5026-3-61-3-04459-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-340-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04459-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. E. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (I t., b. l. 1–28), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), solidariai 12 382,92 Eur turtinės žalos ir 87 450 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis buvo laikomas nuo 2011 m. kovo 10 d. iki 2013 m. sausio 18 d. Žalą, atsiradusią dėl draudimo susirašinėti, palaikyti šeimos ir socialinius ryšius, t. y. kilusią dėl nekokybiško teisinio reguliavimo, nustatyto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. nutarimu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2013 m. liepos 9 d. sprendimu, prašė priteisti iš Teisingumo ministerijos. Žalą, atsiradusią dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 24 d. nutarimo Nr. 649 nevykdymo, prašė priteisti iš Kalėjimų departamento.

Paaiškino, kad kalintas nesilaikant ploto reikalavimų. Kamerose įrengti pertekliniai gultai, dėl ko nėra vietos įrengti spintelių bei dėžių po lova daiktams susidėti. Nesant pakankamo kiekio taburečių, reikia laukti eilėje pavalgyti. Kamerose Nr. 86, 89, 39, 45 įrengti 4 dviaukščiai savadarbiai gultai, stalas ir 2 kėdės. Asmeninius daiktus turėjo laikyti ant grindų, kur šmirinėjo tarakonai. Langas uždengtas grotomis iš lauko ir iš vidaus. Tualetai atskirti simboliniais atitvarais, neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, nebuvo durų, ventiliacijos, naudotis reikėjo stebint kitiems nuteistiesiems, sklido blogi kvapai.

Nuolat leidžiant vandenį padidėjo patalpų drėgmė. Buvo laikomas su rūkančiais, nors buvo informavęs Šiaulių TI, kad nerūko ir kalinimas vienoje kameroje su rūkančiais yra nepriimtinas. Pareiškėjo manymu, į kameros plotą negalima įskaičiuoti sanitarinio mazgo ploto bei neteisėtai įrengtų gultų ploto. Kamerose gulėjimui skirtos vietos negali būti laikomos lovomis. Dviaukščių gultų įrengimas prieštarauja asmens privatumui. Gultai eksploatuojami daugiau nei 10 metų. Atmetus baldų užimamą plotą, vienam asmeniui tenka 0,5 kv. m.

Asmenys priversti visą laiką gulėti lovoje, nes atsistoti galima tik sanitariniame mazge. Dėl kamerų perpildymo turėjo laukti eilėje pavalgyti ir pasinaudoti tualetu. Pasivaikščiojimų kamera yra mažesnė už gyvenamąją kamerą, vienu metu išvedami visi kameroje gyvenantys asmenys, vietos pasivaikščioti nelieka. Kalintiems neorganizuojama jokia veikla. Kamerose drėgmė siekia apie 100 proc., kadangi asmenys priversti rūbus skalbti ir džiovinti kameroje, neturi galimybės vėdinti kameros, sanitarinių mazgų grindys ir lubos yra nuolat šlapios.

Nėra galimybės valyti kamerų, nes neišduodamos valymo ir dezinfekavimo priemonės. Kamerų grindys yra suirusio betono, todėl jas sunku valyti. Šiaulių TI nėra sanitarinės švaryklos. Karantine asmenys laikomi 4–8 val., vietoje sanitarinės švaryklos leidžiama pasinaudoti dušu, tačiau muilas ir rankšluostis neišduodami, duše šaltas vanduo. Pareiškėjas kamerose laikytas su asmenimis, kurie nebuvę sanitarinėje švarykloje. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas darbinėmis pajamomis, nemokėtos pašalpos, tapo išlaikytiniu. Buvo pažeidžiamos aprūpinimo higienos priemonėmis taisyklės, ypač trūko tualetinio popieriaus, nebuvo išduotos indų plovimo priemonės. Neišdavė antros paklodės, antro pagalvės užvalkalo, nepriimtinas pagalvės užvalkalo keitimas kartą per savaitę.

Lovos inventorius įsigerdavo prakaitu, susitepdavo nuo cemento dulkių. Cheminio valymo galimybių Šiaulių TI nėra. Lovos inventorius yra purvinas, blizgantis nuo prakaito ir kūno riebalų. Nėra galimybių skalbti ir džiovinti rūbus. Komercinė rūbų skalbimo paslauga per brangi. Teigė, jog suimtiesiems taikomos sunkesnės kalinimo sąlygos nei nuteistiesiems, tuo sudarant diskriminaciją. Diskriminacija laiko ir dantų pastos, ir šepetėlio išdavimą suimtiesiems. Tardymo izoliatoriuje negalima naudotis virtuve, gamintis maistą, yra tik šaltas vanduo.

Šiaulių TI šiltas vanduo tiekiamas moterims, tai laikė diskriminacija pagal lytį. Nuteistiesiems suteikiamas 1,5–2 val. pasivaikščiojimas, o suimtiesiems – tik 1 val. Nuteistiesiems suteikiami iki 4 val. trumpalaikiai pasimatymai, o suimtiesiems – iki 2 val. Nuteistiesiems suteikiami iki 2 parų trukmės ilgalaikiai pasimatymai. Nurodė, kad nebuvo nustatytos maitinimo fiziologinės normos, neaišku, kuo remiantis patvirtinti skirtingi valgiaraščiai. Nenumatyta galimybė gauti didesnį maisto kiekį, reikia kęsti alkį. Pareiškėjas sportuoja, jo poreikiai didesni.

Diskriminuojamas lyginant su dirbančiais, nes dirbantys gali nusipirkti maisto. Nebuvo leidžiami ilgalaikiai pasimatymai, trumpalaikių pasimatymų nebuvo dėl vietų trūkumo, nes pasimatymą reikia užsisakyti prieš ilgą laiką. Buvo draudžiama skambinti, bendrauti laiškais. Turtinę žalą skaičiavo už neskirtą paramą – 180 Eur, už neaprūpinimą darbinėmis pajamomis (16 mėn. x 714,50 Eur vidutinis darbo užmokestis x 60 proc. – 11 432 Eur). Už kankinimą alkiu – 7 039,80 Eur, už perteklinių grotų 4 kamerose įrengimą po 100 Eur, viso 400 Eur, už spintelės neįrengimą 50 Eur, viso 200 Eur, už perteklines lovas 3 600 Eur, už stalus – 400 Eur, už taburečių trūkumą – 80 Eur, už patalynės trūkumą – 650 Eur, už tualetinį popierių 1,41 Eur, už muilą – 1,89 Eur, už indų plovimo priemones – 9,5 Eur.

Pareiškėjo teigimu, iš viso kamerų netinkamu įrengimu, privalomų materialinio aprūpinimo priemonių bei higienos priemonių neišdavimu jam padaryta 12 382,92 Eur turtinė žala. Teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad palaiko skundo reikalavimus, tačiau skundo aplinkybių paaiškinti negalėjo. Teigė, kad prašo atlyginti dėl netinkamo kalinimo padarytą žalą sveikatai ir minimalų darbo užmokestį.

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., 43–44) dėl skundo pagrįstumo nepasisakė, nes laikė, jog žala nėra kildinama iš ministerijos veiksmų.

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 77–81) prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą nesikreipė. Pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnyje nustatytos privalomos bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų bei sprendimų apskundimo tvarkos. Kalėjimų departamentas apie nurodytų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negali nei patvirtinti, nei paneigti pažeidimų fakto. Pažymėjo, kad nesilaikius įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas atsisako priimti skundą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis apskaičiuotas. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 patvirtino laisvės atėmimo vietų modernizavimo programą, kurią įgyvendinus bus išspręsta tardymo izoliatorių perpildymo programa. Nurodė, kad pareiškėjas praleido senaties terminą ir prašė ją taikyti.

Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 83–96; 176–179) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prašė taikyti ieškinio senatį, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas laikytas nuo 2011 m. kovo 10 d. iki 2013 m. sausio 18 d. Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl preziumuojama, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Pareiškėjas nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2013 m. sausio 18 d. buvo laikytas kamerose Nr. 39 ir 45, jam teko nuo 2,87 kv. m iki 6,16 kv. m ploto. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatytas iki Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl reikalavimai, susiję su pastato rekonstrukcija, netaikytini.

Šiaulių TI pastatų kompleksas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą, todėl kai kurių trūkumų pašalinti neįmanoma (neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybių padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą vėdinimo sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.).

Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl vėdinimo. Šiaulių TI patalpų priežiūra atliekama pagal teisės aktų reikalavimus ir medicinos normas, o remontas pagal iš anksto sudarytą planą. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja patalpas. Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis HN 76:2010 ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu. Šiaulių TI susiduria su aštria problema, kad nuolat gadinama elektros instaliacija, rozetės, laidai. Kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba užuolaida, tuo išsaugomas privatumas. Unitazų įrengimo darbai susiję su pastato rekonstrukcija, todėl reikalavimas dėl atskirumo netaikomas. HN 76:2010 58 punktas įpareigoja laisvės atėmimo vietose laikomus asmenis rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į įstaigos administraciją nesikreipė.

Pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų yra abstraktūs, todėl turi būti atmesti. Pasivaikščiojimai vykdomi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, ir SVĮ) 29 straipsnyje nustatyta tvarka. Šiaulių TI direktorius 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 suimtiesiems ir nuteistiesiems nustatė 1 valandos pasivaikščiojimo trukmę. Šiaulių TI ant pastato stogo įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Kiemelių dydis nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pasivaikščiojimų kiemelių dydžių teisės aktai nereglamentuoja.

Atsakovas pareiškėjo neišskyrė ir tyčia jam blogesnių sąlygų nesudarė. BVK ir SVĮ nenumato pareigos izoliuoti rūkančius asmenis. Nuo 2010 m. Šiaulių TI, įgyvendinant Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto draudimą rūkyti bendro naudojimo patalpose, taikoma praktika, kad atvykę asmenys paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančių ir nerūkančių. Šiaulių TI pareigūnai išsiaiškina žalingus įpročius ir sprendžia dėl asmens paskyrimo.

Pareiškėjas pretenzijų dėl Tabako kontrolės įstatymo įgyvendinimo nepareiškė. Viena iš pagrindinių užimtumo formų yra kultūros, sporto ir kiti renginiai. Informacija apie fizinio aktyvumo skatinimo renginius iškabinama kamerose. Norintys dalyvauti kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio informacija. Šiaulių TI bibliotekoje 2014 m. gruodžio 31 d. buvo 14 768 knygos, iš kurių 10 318 grožinės literatūros. 2014 m. gauta 177 knygos, daug knygų gaunama paramos ar labdaros būdu. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas, organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos.

Šiaulių TI įgyvendinamos teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Kiekvieną kartą einantiems į dušą išduodamas muilo gabalėlis. Dušai įrengti pagal HN 76:2010 reikalavimus. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. birželio 26 d. prausimosi-švarinimo patalpose atliko patikrinimus. Patikrinimų metu nustatyta, kad yra dvi dušinės, ištraukiamoji ventiliacija neveikianti, pelėsių nėra.

Valymui ir dezinfekcijai naudojami dezinfekciniai tirpalai „Sokrena“ ir „Microbac“. Tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija. Paskirstymo kamerose Nr. 1-9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas, į gyvenamąsias kameras paskirstomi tą pačią dieną. Utėlėtų ir niežais sergančių daiktai bei drabužiai nukenksminami. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktu užfiksuota, kad Šiaulių TI yra švarinimo patalpa.

Pareiškėjo teiginiai dėl sveikatos paslaugų netinkamo suteikimo, vaistų neišdavimo nepagrįsti įrodymais, nekonkretūs, pretenzijos Šiaulių TI sveikatos tarnybai neturi pagrindo. Aprūpinimas higienos priemonėmis ir patalyne vykdomas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normomis.

Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. sausio 14 d. atliko patikrinimą ir nustatė, kad lovos skalbinių sandėlyje yra švarių paklodžių, pagalvės užvalkalų, dezinfekuotų antklodžių, pagalvių ir čiužinių. Skalbiniai peržiūrimi ir nurašomi kas mėnesį. Paruoštų išdavimui suplėšytų skalbinių nerasta. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami pagal pateiktą prašymą pasinaudojus dušu. Antklodžių užvalkalų nėra, tačiau Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos leidžia vietoje antklodės užvalkalo išduoti 2 paklodes.

Šiaulių TI įrengtos 2 dezinfekavimo kameros, minkštasis inventorius dezinfekuojamas. Teisės aktai nenumato, kad būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis drabužius gyvenamosiose kamerose. Kalinamųjų apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė iki 2012 m. buvo skalbiami nemokamai, o nuo 2012 m. spalio mėnesio teikiamos viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Tai reglamentuoja Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas ir 2012 m. lapkričio 20 d.

įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas. Šiaulių TI direktorius, vadovaudamasis Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašu, gali skirti paramą medikamentams, vadovėliams, mokymo, savišvietos, kultūros ir sporto priemonėms įsigyti, jeigu fonde yra lėšų. Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtinto Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 4 punkte įtvirtinta, kad fondo lėšas sudaro pinigai, surasti suimtųjų laikymo tardymo izoliatoriuose metu, ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų, kuriose dirba nuteistieji, pelno dalis.

Šiaulių TI nėra galimybių dirbti, todėl Socialinės paramos fondo suimtiesiems nėra. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl galimybės nemokamai išsiskalbti nesikreipė. Pagal Fiziologinės mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinta Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 maisto energetinės vertės norma asmeniui per parą yra 2 298 kcal. Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d.

įsakymu Nr. 253. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 27 d. atlikto patikrinimo metu cheminiam ištyrimui buvo paimtas laisvės atėmimo vietose laikomiems nedirbantiems vyrams skirto paros maisto racionas. Nustatyta, kad patikrinimo dienos maisto raciono bendra energetinė vertė atitinka patvirtintą normą. Pareiškėjas nenurodė jokių žalą sąlygojančių veiksnių, nepateikė neturtinės žalos įrodymų.

Lakoniškai dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės apie įstaigos patalpų būklę savaime neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima sieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą vadovaujantis CK 6.271 straipsniu. Šiaulių TI prašė nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu (II t., b. l. 5–19) skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.271 straipsniu, CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniais. Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Teismas konstatavo, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. kovo 10 d. iki 2013 m. sausio 18 d. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad skundą teismui dėl žalos atlyginimo pareiškėjas paštu išsiuntė 2015 m. rugsėjo 9 d., taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Terminas, kada asmuo sužinojo apie jam daromą neturtinę žalą, pradedamas skaičiuoti nuo neigiamų pojūčių patyrimo dienos ir nėra susijęs su data, kada asmuo sužinojo, jog teisės aktuose numatytos kitokios kalinimo sąlygos, nei jam buvo pritaikytos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 24 d. nutartyje analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-261-1027-11 išaiškinta, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjo atstovo argumentai dėl šio termino netaikymo laikyti nepagrįstais ir vadovautasi ankstesniu teismo išaiškinimu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų, jog egzistavo aplinkybės, sutrukdžiusios pareiškėjui kreiptis į teismą anksčiau. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalauti žalos atlyginimo iki 2012 m. rugsėjo 9 d. ir ši jo skundo dalis atmesta.

Teismas, pasisakydamas dėl ploto reikalavimų, vadovavosi Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, kuriame nustatytas reikalavimas, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjo pretenzijos dėl perteklinių baldų išskaičiavimo iš kameros ploto niekuo nepagrįstos. Nei teisės aktai, nei teismų praktika to nenumato. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 9 d. iki 2013 m. sausio 18 d. pareiškėjas laikytas kameroje Nr. 39 (22,93 kv. m) ir kameroje Nr. 45 (18,47 kv. m). Kameroje Nr. 39 galima laikyti 6 asmenis, o kameroje Nr. 45 – 5 asmenis. Pažeidžiant ploto reikalavimus pareiškėjas laikytas nuo 2012 m. rugsėjo 15 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d., nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2012 m. spalio 11 d., nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2012 m. spalio 25 d., nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2012 m. lapkričio 12 d., nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 17 d., 2012 m. lapkričio 20 d., nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. lapkričio 24 d., nuo 2012 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., 2013 m. sausio 3 d., nuo 2013 m. sausio 9 d. iki 2013 m. sausio 14 d., viso 49 dienas. Kai kuriomis dienomis reikalavimai buvo pažeisti iš dalies, nes dalį dienos pareiškėjas laikytas tinkamomis sąlygomis, kadangi tiksli trukmė nežinoma, tai šios dienos priskaičiuojamos prie netinkamų kalinimo sąlygų.

Teismas, pasisakydamas dėl baldų, vietos kamerose, nurodė, kad kamerų įrengimas nurodytas Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkte. Kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. pažymoje Nr. 62/08-947 nurodoma, jog kameroje yra pritvirtinta prie grindų metalinė lova kiekvienam asmeniui, spintelė kiekvienam asmeniui, stalas, taburetė kiekvienam asmeniui arba 2 stalo ilgio suoliukai, dėl vietos stokos kėdžių ir taburečių gali būti mažiau, maisto produktų lentyna arba spintelė, sieninė viršutinių drabužių pakaba, šiukšlių dėžė, sanitarinis mazgas su tualetu arba unitazu. Atsižvelgiant į kamerų plotus, baldai laikytini pakankamais, kadangi daugiau ir didesnių baldų nebūtų galima laikyti kamerose. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra duomenų, kad lovos būtų netinkamos naudoti: senos, trumpos, siauros. Teisės aktai tiesiogiai nereglamentuoja lovų charakteristikų, todėl tinkamos miegoti vietos įrengimas laikomas lova. Taip pat nėra numatyta, jog lovos turi būti pagamintos tam tikrose gamyklose ir negali būti pritaikytos tardymo izoliatoriaus naudojimui. Kitų duomenų, patvirtinančių lovų būklę, nėra pateikta. Lovos kameroje įrengiamas dviejų aukštų, todėl esant mažesniam nuteistųjų skaičiui, jie gali miegoti pirmo aukšto lovoje. Pašalinti vieną lovų komplektą nėra protinga reikalauti, nes pareigos įrengti dviejų aukštų lovas teisės aktuose nėra. Antro aukšto lovų buvimas kameros ploto nesumažina, todėl jų, kaip perteklinių baldų, išmontavimas kameros ploto nepadidintų. Teiginys dėl to, kad dviaukštė lova laikytina dviviete lova, yra emocinio pagrindo. Dviaukščių lovų įrengimas plačiai taikomas kalėjimuose, kareivinėse ir nėra laikoma, kad asmenys miega daugiavietėse lovose. Teiginiai dėl spintelių trūkumo nenustatyti, Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimo aktuose yra nurodęs, kad kai kuriose kamerose trūksta veidrodžių, o vienoje – lentynėlės parfumerijai, tačiau spintelių daiktams susidėti trūkumo nenustatė.

Teismas, pasisakydamas dėl pasivaikščiojimų ir papildomos veiklos, vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21–22 punktais. Teismas nurodė, kad ginčo periodu dalį laiko pareiškėjas laikytas 4–6-iese, tomis dienomis jo teisė pasivaikščioti buvo užtikrinta tinkamai ir pažeidimo, galinčio sukelti neturtinę žalą, buvimas nekonstatuojamas. Leidžiant kasdien pasivaikščioti gryname ore vieną valandą, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Teisės aktai nenumato, kad nuteistiesiems būtų suteikiama galimybė 8 valandas būti gryname ore. Tai, kad pasivaikščiojimai organizuojami ir ryto valandomis, negalima laikyti teisių pažeidimu, kadangi laisvėje gyvenantis žmogus taip pat eina pasivaikščioti labai skirtingu paros laiku. Teismas nurodė, kad Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 patvirtinta Suimtųjų ir nuteistųjų užimtumo programa. Šioje programoje apibūdinant susidariusią situaciją nurodoma, jog veikia biblioteka, periodiškai atnaujinamos knygos, gaunami pagrindiniai Lietuvos dienraščiai, savaitraščiai, galima naudotis televizoriaus, radijo imtuvais, kompiuteriais, žaidimų aparatais, informacijos ir duomenų laikmenomis. Atsiliepime pažymėta, kad Šiaulių TI bibliotekoje 2014 m. gruodžio 31 d. buvo 14 768 knygos, iš kurių 10 318 grožinės literatūros. 2014 m. gauta 177 knygos, daug knygų gaunama paramos ar labdaros būdu. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas, organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Tai rodo, jog veikla yra organizuojama ir pareiškėjas taip pat gali joje dalyvauti. Asmens sveikatos istorijoje užfiksuota, kad pareiškėjas žaisdamas krepšinį pasitempė koją. Tai rodo, jog kalinimo metu galima užsiimti sportine veikla.

Teismas, pasisakydamas dėl tardymo izoliatoriaus perpildymo, vadovavosi HN 76:2010 6 punktu. Kalėjimų perpildymas kaip didelė problema pažymima Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Asmenų laikymo areštinėse ir pataisos namuose standartuose. Šio komiteto 2008 m. balandžio 21–30 raporto Lietuvos Respublikos Vyriausybei 34 punkte Lietuvos valdžiai rekomenduota imtis priemonių sumažinti kalėjimų perpildymą, laikantis Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų, ypač rekomendacijos (2006)13 dėl kardomojo kalinimo sąlygų ir apsaugos nuo piktnaudžiavimo bei rekomendacijos (99)22 dėl kalėjimų perpildymo ir kalinių skaičiaus didėjimo.

Teismas, pasisakydamas dėl sanitarinio mazgo įrengimo, vadovavosi HN 76:2010 21 punktu. Teismas nurodė, kad iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. pažymos Nr. 62/08-947 matyti, jog sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Unitazai pradėti įrenginėti kai kuriose kamerose. Teismo nuomone, aptartas sanitarinio mazgo atskyrimas ir įrengimas nėra tinkamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Teismas, pasisakydamas dėl kamerų apšvietimo, drėgmės, temperatūros, patalpų vėdinimo ir kitų reikalavimų, vadovavosi HN 76:2010 22, 23, 24, 26, 28, 54 punktais. HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Iš administracinėje byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atlikti patikrinimai.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugsėjo 15 d. patikrinimo aktu atlikta grįžtamoji kontrolė, nustatytas papildomas terminas trūkumams pašalinti, išaiškinta, kad gali būti stabdomas leidimo - higienos paso galiojimas. 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktu patikrintos laikino sulaikymo, karantino, keletas gyvenamųjų kamerų, sveikatos priežiūros kabinetai, kirpykla, dušinė, skalbinių sandėliavimo, trumpalaikių pasimatymų kambariai. Nustatyta, kad kameros vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais. Kamerose rasta atsilupusių dažų, išdaužytų plytelių, atšokusi dažų danga.

Nustatyta, kad kamerose reikalingas paprastasis remontas. Nešvaros ar inventoriaus trūkumo nenustatyta. 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo aktu buvo tikrinamos gyvenamosios patalpos, kitų reikalavimų laikymasis, atlikti patalpų oro temperatūros, santykinės drėgmės, dirbtinės apšvietos matavimai. Kai kuriose kamerose nustatyta per maža dirbtinė apšvieta, kameroje Nr. 94 rastas pelėsis, lupasi dažai. Keliose kamerose nerasta veidrodžių, o kameroje Nr. 45 nėra lentynos parfumerijai. Kameroje Nr. 45 yra tinko pažeidimų, reikalingas remontas.

Oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės reikalavimai įvykdyti. Įstaigos patalpų valymo planas yra, bendro naudojimo patalpas valo suimtieji iš Ūkio skyriaus. Apgyvendinimo patalpas valosi jose laikomi asmenys. Valymui išduodama kalcinuota soda. Kasdienį patalpų valymą su dezinfekcinėmis priemonėmis atlieka įstaigos darbuotojai. Bylos medžiaga rodo, jog kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, esminių neatitikimų higienos normų reikalavimams nebuvo. Tie pažeidimai, kurie buvo nustatomi ankstesnių patikrinimų metu, buvo šalinami.

Iš patikrinimo aktų matyti, kad kai kurie patikrinimai buvo atlikti pagal asmenų skundus. Pareiškėjas taip pat galėjo kreiptis dėl kamerų patikrinimo, tačiau tokio skundo nerašė. Patikrinimo aktai paremti matavimo protokolais, grįžtamosios kontrolės metu nuodugniai patikrinamas pažeidimų pašalinimas, nustatoma, kad pažeidimai pašalinti nepilnai. Jokių susitarimų tarp Šiaulių TI ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro dėl netinkamo pareigų vykdymo nėra nustatyta, kaip ir galimo suinteresuotumo paviršutiniškai tikrinti įstaigą.

Teismas, pasisakydamas dėl sveikatos priežiūros ir švaryklos, vadovavosi HN 76:2010 40–43 punktais. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktu patikrinta prausimosi-švarinimo patalpos. Nustatyta, kad yra 2 dušinės su 8 dušo rageliais, atliktas einamasis remontas. Pelėsių nėra. Kiekvienas asmuo naudojasi individualiomis plaušinėmis, rankšluosčiu, muilu. Valymui naudojamos dezinfekcinės priemonės. Tuo paneigiami pareiškėjo argumentai dėl sanitarinės švaryklos nebuvimo ir neeksploatavimo.

Dėl aprūpinimo higienos reikmenimis bei patalyne ir skalbimo paslaugų, kenkėjų naikinimo teismas pažeidimų nenustatė (išskyrus, dėl galimybės skalbti viršutinius drabužius nemokamai nesudarymo).

Teismas, pasisakydamas dėl maitinimo, vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalimi, HN 76:2010 8, 9 punktais, Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintomis maitinimo normomis. Pareiškėjas skundėsi, kad jo fiziologinės normos nebuvo tikrinamos, tačiau kaip matyti iš teisinio reguliavimo fiziologinės mitybos normos nustatomos bendrai visiems asmenims pagal vidutinius duomenis. Niekas nėra įpareigotas atlikti mokslinių tyrimų, kad nustatytų, kiek turi būti tiekiama maisto konkrečiam asmeniui. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad patiekalai gaminami pagal parengtą valgiaraštį, patvirtintą Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138. Bendras pristatytų patiekalų svoris – 2,3 kg, receptinis – 2,261 kg. Atlikus cheminius tyrimus nustatyta, kad davinio praktinė energetinė vertė – 2 312 kcal, teorinė – 2 265 kcal, rastas 4,6 proc. mažesnis baltymų kiekis. Maitinimo pažeidimas neesminis ir pažeidimo, už kurį gali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nesudaro. Pareiškėjo teiginiai dėl diskriminacijos pagal lytį ir socialinę padėtį neturi jokio pagrindo. Vyrai ir moterys turi daug fiziologinių skirtumų, todėl natūralu, kad jų mityboje galima nustatyti skirtumus. Taip pat akivaizdu, kad dirbantys naudingą darbą asmenys išnaudoja daugiau energijos ir turi daugiau maitintis.

Teismas, pasisakydamas dėl aprūpinimo pajamomis, vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 40 straipsniu, 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktais. Joks teisės aktas neįpareigoja Šiaulių TI aprūpinti suimtųjų ar nuteistųjų darbu. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra dailininkas. Buvimas laisvu menininku reiškia, jog jis gali piešti ir pardavinėti savo kūrinius. Socialinės paramos nuteistiesiems fondo sudarymo ir jo lėšų naudojimo tvarkos 1 punktas nustato Socialinės paramos suimtiesiems fondo ir Socialinės paramos nuteistiesiems fondo laisvės atėmimo vietose sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarką. Pagal šio teisės akto nuostatas yra numatyta įstaigos direktoriaus teisė, bet ne pareiga skirti paramą kalinamiems asmenims. Šiaulių TI patvirtina, kad fonde lėšų nėra ir tai yra pateisinama priežastis, dėl kurios neskiriama parama pareiškėjui.

Teismas, pasisakydamas dėl šeimos ir socialinių ryšių, vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsniu, BVK 85, 86, 94 straipsniais, Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. KT8-N4/2015. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų, jog jam būtų buvęs grąžintas kitam laisvės atėmimo vietoje laikomam asmeniui rašytas laiškas ir tuo sukliudyta pasinaudoti susirašinėjimo galimybe. Pareiškėjas net nenurodė adresato, kam jis būtų norėjęs rašyti. Pareiškėjas teismui yra padavęs skundą, kuris susijęs ne su jo asmens, o su visos sistemos problemomis. Skundo dalys dėl draudimo susirašinėti ir palaikyti asmeninius ryšius yra bendro pobūdžio ir su konkrečiomis pareiškėjo problemomis nesusijusios.

Teismas, pasisakydamas dėl rūkymo, nurodė, kad BVK ir SVĮ nenumato pareigos izoliuoti rūkančius asmenis. Pareiškėjas pretenzijų dėl Tabako kontrolės įstatymo įgyvendinimo nepareiškė. Pareiškėjas rašė skundą administracijai, tačiau nusiskundimų dėl rūkymo nepareiškė.

Teismas konstatavo, kad turtinės žalos paskaičiavimas skunde yra painus. Teismo posėdžio metu pareiškėjas to paaiškinti negalėjo, teigė, jog jis prašo minimalaus darbo užmokesčio už neaprūpinimą pajamomis. Tuo metu skunde negautos pajamos skaičiuojamos visiškai kitu būdu ir prašoma atlyginti papildomas išlaidas dėl netinkamo pareiškėjo materialinio aprūpinimo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nėra išsamiai susipažinęs su jo vardu surašytu skundu ir skundo argumentai nėra suderinti su pareiškėju, nepaisant to, jog skundas yra pasirašytas. Kadangi nėra įrodyti neteisėti veiksmai bei pareiškėjo praradimai, skundas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Teismas nurodė, kad suimtųjų ir nuteistųjų padėties skirtumus pareiškėjas vertina kaip diskriminacinius. Teismo teigimu, prieš pareiškėją buvo padaryti pažeidimai dėl pakankamo ploto nesuteikimo ir sanitarinio mazgo įrengimo bei dėl galimybės skalbti viršutinius drabužius nemokamai nesudarymo. Visi šie apribojimai jam būtų taikyti nepriklausomai nuo to, ar jis būtų buvęs suimtasis, ar nuteistasis.

Teismas, pasisakydamas dėl Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento atsakomybės, nurodė, kad Teisingumo ministerija nėra įstatymų leidžiamasis organas, todėl neturėjo pareigos pakeisti teisinį reguliavimą. Pareiškėjui realių problemų dėl susirašinėjimo ar pasimatymų nekilo, todėl Teisingumo ministerijos veiksmai negalėjo jam padaryti žalos. Ginčo periodu laikomas trumpas laiko tarpas, pasekmių nėra atsiradę, todėl nei dėl susirašinėjimo nesklandumų, nei dėl ilgalaikių pasimatymų nebuvimo pareiškėjas per 4 mėnesius nenukentėjo. Teismas nurodė, kad žalą, atsiradusią dėl Vyriausybės 2004 m. gegužės 24 d. nutarimo Nr. 619 nevykdymo, prašė priteisti iš Kalėjimų departamento. Šiuo nutarimu patvirtinta Įkalinimo įstaigų renovavimo ir įkalinimo sąlygų humanizavimo 2004–2009 metų programa. Pagal minėtos programos 26 punktą, lėšos šiai programai įgyvendinti, atsižvelgiant į šalies finansines galimybes, numatomos rengiant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą ir valstybės investicijų programą, gali būti naudojamos ir kitos įstatymų nustatyta tvarka gautos lėšos. Tarp pareiškėjui padarytos žalos ir minėtos programos įgyvendinimo bei Kalėjimų departamento veiksmų nėra priežastinio ryšio. Žalos priteisimui reikalinga nustatyti, jog skyrus lėšas programos įgyvendinimui Kalėjimų departamentas nevykdė jiems priskirtų funkcijų, dėl ko kalėdamas, praėjus trejiems metams po programos įgyvendinimo, pareiškėjas nebūtų patyręs tų neigiamų pergyvenimų, kuriuos aprašė skunde. Neįrodžius priežastinio ryšio tiek Teisingumo ministerijos, tiek Kalėjimų departamento atžvilgiu, skundas atmestas.

Teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, konstatavo, kad išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Šiaulių TI pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto, tualeto neatskyrimo. Iš asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas yra sveikas. Nors pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas, tačiau pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgdamas į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam bei gydomam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Nustatant žalos atlyginimo dydį įvertinami Lietuvos Respublikoje nustatyti socialinių išmokų bei darbo užmokesčio dydžiai. Žalos atlyginimas už netinkamas sąlygas negali būti prilyginamas vidutinei senatvės pensijai arba darbo užmokesčiui, kadangi tai prieštarautų teisingumo principui.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 28–31) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir skundą tenkinti pilna apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo asmeninė neturtinė teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau atsisakė nagrinėti jo skundo argumentus dėl jo teisių pažeidimų laikotarpiu iki 2012 m. rugsėjo 9 d., atsisakė pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, bei skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą tenkino iš dalies. Skundžiamas sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisę kreiptis į teismą pažeistų teisių gynimo, pažeidžia jo teisę į kompetentingą teismą, sprendime padarytos grubios precedentų taikymo ir faktų vertinimo klaidos.

2. Ieškinio senatis netaikoma visiems be išimties, tiek turintiems ekonominį pagrindą, tiek ir neturintiems ekonominio pagrindo reikalavimams, atsirandantiems iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų. Teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą. Skundžiamas sprendimas pažeidžia taip pat ir jo teisę į efektyvią teisinės gynybos priemonę, įtvirtintą Konvencijos 13 straipsnyje, bei teisę į teisingą teismą, įtvirtintą Konvencijos 6 straipsnyje.

3. Konvencijos 6 straipsnis įtvirtina teisę į teisingą ir bešališką teismą. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pasisakė: „Pareiškėjo pretenzijos dėl perteklinių baldų išskaičiavimo iš kameros ploto niekuo nepagrįstos“. Taigi teismas neigia bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda). Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pasisakė: „Atsižvelgiant į kamerų plotus, baldai laikytini pakankamais, kadangi daugiau ir didesnių baldų nebūtų galima įrengti kamerose“ / „Dviaukščių lovų įrengimas plačiai taikomas kalėjimuose, kareivinėse, ir nelaikoma, kad asmenys miega daugiavietėse lovose“. Taigi teismas buvo akivaizdžiai šališku, nes ignoravo pareiškėjo argumentus ir teismui pateiktų teisės aktų reikalavimus vertino atsakovo naudai. Esant akivaizdžiam pirmosios instancijos teismo šališkumui, tolimesnės klaidos teismo sprendime nenagrinėtinos, sprendimas naikintinas.

4. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas), bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnyje įtvirtintą nacionalinių teismų ir Europos teisminių institucijų precedentų privalomumą, pareiškėjui padaryta neturtinė žala privalo būti vertinama proporcingai, ir negali būti vertinama mažiau, nei buvo įvertinta žinomuose teismų precedentuose analogiškose bylose, esant panašioms aplinkybėms, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamas diskriminacijos draudimas. Vertinant neturtinės žalos dydį negali būti atsižvelgiama ir į tokius kriterijus kaip ekonominės ar darbo užmokesčio valstybėje sąlygos, nes Lietuvos Respublikai esant Europos Sąjungos sudėtyje tai pažeistų diskriminacijos draudimą ir restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas) principą. Teismas pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius, nesivadovavo maksimaliais žalos vertinimo precedentais analogiškose bylose, taigi pareiškėją diskriminavo. EŽTT teismo precedentas byloje Canali v. France numato asmeniui netinkamomis kalinimo sąlygomis padarytos žalos vertinimą 55,50 Eur už parą. Mažesnis jam padarytos žalos vertinimas diskriminuoja ir pats savaime yra deliktu.

5. Atsakovu byloje yra ne Šiaulių TI, o valstybė, atstovaujama žalą padariusios institucijos. Valstybė negali žmogaus teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų teisinti nepakankamais ištekliais – Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 4 punktas. Valstybė negali žmogaus teises ir tarptautines konvencijas pažeidžiančių kalinimo sąlygų teisinti vidaus teisės normomis ar tiesiog neišvengiama būtinybe - 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių 26, 27 str. Atsakovo atstovo pozicija byloje atkakliai neigti akivaizdžius faktus, tvirtinti, esą teisės aktų pažeidimai yra neišvengiama būtinybe ir todėl yra teisėta veika – šiuo atveju buvo ir kardinaliai priešinga principui bona fide (nuoširdžiai, visai atvirai, sąžiningai) ir pažeidė piliečio teisėtus lūkesčius, ir turėjo konstituciniam žalos atlyginimo būtinumo principui priešingą tikslą. Todėl neturtinės žalos dydžio mažinimui nėra jokių – nei teisinių, nei moralinių priežasčių.

Atsakovas Šiaulių TI atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 36–39) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus apie apelianto laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aplinkybes ir sąlygas, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Be to, nors apeliantas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Pažymi, kad apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t.) administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 40–41) prašo atmesti apelianto skundą kaip nepagrįstą.

Teisingumo ministerijos nuomone, teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės ir procesinės teises normas, taigi sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir pareiškė dėl jų nuomonę. Apeliaciniame skunde atsakovo, atstovaujamo Teisingumo ministerijos, deliktinės atsakomybės klausimas nekeliamas, apeliantas nekvestionuoja teismo sprendime išdėstytos pozicijos dėl Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento atsakomybės, taigi pasisakyti skunde keliamais plausimais Teisingumo ministerija neturi procesinio suinteresuotumo, todėl dėl skundo motyvų pagrįstumo nepasisako.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Apeliaciniame skunde tvirtinama buvus netinkamai taikytą ieškinio senatį, tvirtinama apie pažeistą teisę į teisminę gynybą, pasisakoma apie teismo šališkumą bei nesutinkama su žalos dydžiu. Tai ir yra apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos.

V. Ieškinio senaties aspektu, kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Nagrinėjamu atveju taikytina CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų įkalinimo įstaigoje. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo reikalavimą (CK 1.126 str. 1 d.) ir bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį. Tiriamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Taigi šis apeliacinio skundo argumentas bei argumentas dėl teisės į teisminę gynybą pažeidimo pripažintini nepagrįstais.

VI. Pareiškėjas (apeliantas) neteisingai suvokia šališkumo sąvoką (Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 str.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, niekaip nesuponuoja pastarojo šališkumo. Teismas turi pareigą, priimant sprendimą, įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės yra nustatytos ir kurios nenustatytos bei ar skundas yra tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str.). Ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.).

Administracinėje byloje nėra aplinkybių dėl ko buvo pagrindas teismui nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas paisė įstatymų leidėjo suformuluotų nuostatų dėl visapusiško, išsamaus bylos išnagrinėjimo, pasisakė, kodėl atmeta pareiškėjo paaiškinimus, todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas (dėl teismo šališkumo) pripažintinas nepagrįstu.

VII. Atsižvelgiant į apskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotus neteisėtus veiksmus galima teigti, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam privalomo minimalaus gyvenamojo ploto ir atlikus kitus šioje nutartyje paminėtus neteisėtus veiksmus, dėl kurių iš esmės ginčo nėra, patyrė nepatogumų ir dvasinių kančių, viršijančių įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009), tiek EŽTT praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Vadinasi, buvo pagrindas teigti, kad dėl tokių laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kas suponuoja valstybės civilinę atsakomybę (CK 6.271 str.).

Kita vertus, teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pažymėtina ir tai, kad, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų komuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija nurodo, jog administracinėje byloje pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas apibrėžtu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tai yra susiję su tuo, kad pažeidimo trukmė ne itin ilga (iš viso 49 dienos). Pareiškėjo atžvilgiu buvo konstatuoti neteisėti veiksmai, susiję su minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimu, tualeto neatskyrimu, tačiau byloje nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, be to, byloje nebuvo nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai.

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėje byloje nustatytos aplinkybės pagrįstai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti dėl neturtinės žalos priteisimo.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015 ir kt.)

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atitinkamą dydį vertino tam tikrų konkrečių aplinkybių visumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vis dėlto nagrinėjamos administracinės bylos kontekste sprendžia, kad teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti nėra pakankama kompensuojant pareiškėjo patirtus išgyvenimus ir atitinkamai šis dydis keistinas. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, kad šiuo konkrečiu atveju bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą laikytina 400 Eur suma.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

R. E. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą pakeisti ir priteisti R. E. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius