A-502-1350-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1350/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00514-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Danutei Martinkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja Ž. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK), 20 000 Lt neturtinės žalos ir 40 153,92 Lt turtinės žalos atlyginimą.

Patikslintame skunde (t. I, b. l. 60-62) paaiškino, kad nesutarimai dėl sodininkų bendrijos (toliau – ir SB) „Jurginas“ nario mokesčio mokėjimo ir narių aprūpinimo vandeniu prasidėjo atsiradus antisanitarinėje vietoje naujam neaiškaus statuso vandens gręžiniui, kurį be leidimo 2000 m. įrengė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Artva“. 2000 m. buvo suklastota 1994 m. gruodžio 30 d. SB „Jurginas“ bendro naudojimo žemės nuomos sutartis G. J. vardu. Nurodė, kad policijos pareigūnai sistemingai atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą, kas, pareiškėjos nuomone, yra policijos neveikimas, nes tikrinti gautą informaciją apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką, rinkti įrodymus, yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareiga.

Pažymėjo, kad policijos pareigūnų neveikimas lėmė tai, kad SB „Jurginas“ pirmininkai iki šiol gali tęsti nusikalstamą veiką dėl bendro SB turto, t. y. naudotis suklastotais dokumentais, pvz., susirinkimų protokolais, 1994 m. gruodžio 30 d. bendro naudojimo žemės sutartimi, atlikti kitus veiksmus – slėpti 2000 m. vandens gręžinio projektą ir kitus dokumentus, sukčiauti, piktnaudžiauti savo padėtimi, atjungti nuo 1968 m. vandens gręžinio visus SB narius. Atjungus nuo šio gręžinio, reikalaujama prisijungti prie 2000 m.

įrengto gręžinio, už tai sumokant 3 000–4 000 Lt, nepaisant to, vanduo imamas iš seno bendro vandens gręžinio. Dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų pareiškėja ir kiti SB nariai ne kartą kreipėsi į atsakovą, taip pat į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, Lietuvos Respublikos Prezidento patarėją, administracinių ginčų komisiją, Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, Seimo kontrolierių, tačiau jokių veiksmų nesiimta. 2011 m. vasario 23 d. pareiškėja gavo Seimo kontrolieriaus 2011 m. vasario 15 d. pažymą Nr. 4D-2010/1-1163, kuri patvirtino, kad Vilniaus apskrities VPK 2010 m. balandžio 19 d. atsakyme pareiškėjai nesuteikta išsami informacija, dėl ko ji turėjo pakartotinai kreiptis į atsakovą, o 2011 m. kovo 1 d.

– ir į teismą. Pareiškėjos teigimu, dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neveikimo buvo pažeistos jos teisės, padaryta 20 000 Lt dydžio neturtinė žala, t. y. Ž. V. patyrė daug nepatogumų, išgyveno bejėgiškumo jausmą, ilgalaikį emocinį stresą ir dvasinį sukrėtimą, liūdesį. Neturėdama vandens, ji priversta pati rūpintis vandens šaltiniu savo žemės sklype. Dėl to pareiškėja patyrė 40 153,92 Lt turtinę žalą, kurią sudaro giluminio vandens gręžinio kaina (40 000 Lt), registruoto laiško administracinių ginčų komisijai apmokėjimo kaina (3,92 Lt), kanceliarinių ir transporto išlaidų kaina (150 Lt).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vilniaus apskrities VPK, su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (t. I, b. l. 89-90) paaiškino, kad pareiškėja vardina įvairius, jos manymu, neteisėtus SB „Jurginas“ narių (pirmininkų) veiksmus, kaltina policijos pareigūnus neveikimu bei dėl to atsiradusia turtine ir neturtine žala, tačiau savo reikalavimui pagrįsti nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių apie jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, sodo (gyvenamąjį) namą, esantį SB „Jurginas“, įrodymų, patvirtinančių narystę šioje bendrijoje. Pažymėjo, kad kitų SB „Jurginas“ narių I. S. ir J. K. skundą su analogiškais reikalavimais dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinėje byloje Nr. I-2505-624/2010 (skundą atmetė). Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėja jokiais dokumentais nepagrindė žalos buvimo fakto ir jos dydžio, nenurodė priežastinio ryšio tarp neva neteisėtos veikos ir žalos padarymo. Pareiškėja nepaaiškino, dėl kokių pareigūnų veiksmų galėjo kilti žala, neįrodė žalos fakto. Atsakovo atstovas akcentavo, kad policija nėra kompetentinga vertinti pareiškėjos 2010 m. balandžio 13 d. skunde, adresuotame vidaus reikalų ministrui, persiųstame nagrinėti atsakovui, nurodytas aplinkybes dėl SB „Jurginas“ susiklosčiusios situacijos, pirmininko, valdybos narių veiksmų. Pareiškėja reikalauja atlyginti žalą dėl pareigūnų neveikimo, tačiau iš jos argumentų matyti, jog ginčas kilęs civilinių, o ne administracinių teisinių santykių srityje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjos Ž. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 127-133).

Teismas nurodė, kad įvertinus Vilniaus apskrities VPK 2010 m. balandžio 21 d., 2010 m. lapkričio 5 d. ir 2010 m. gruodžio 8 d. raštų turinį, matyti, kad jais iš esmės pateikta informacija, dėl kurios pareiškėja kreipėsi, t. y. pareiškėja informuota, kad buvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl jos pareiškimuose minimų aplinkybių, nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo požymių nėra, todėl klausimas dėl tarnybinės atsakomybės atitinkamų pareigūnų atžvilgiu nespręstinas; pareiškėjai pateiktas paaiškinimas dėl pareigūnų veiksmų, kuriuos ji nurodė savo pareiškime.

Be to, pareiškėja informuota apie jai priteistos žalos išmokėjimą. Pareiškėja pabrėžia, kad Seimo kontrolierius, išnagrinėjęs jos skundą, pripažino, jog Vilniaus apskrities VPK 2010 m. balandžio 21 d. ir 2010 m. lapkričio 5 d. raštais pateikė neišsamią informaciją. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja žalos atsiradimą sieja su policijos pareigūnų neveikimu tiriant 1994 m. gruodžio 30 d. sutarties klastojimo ir panaudojimo faktą. Tuo tarpu Seimo kontrolieriaus išvadoje nurodytos aplinkybės dėl to, kad pareiškėjai suteikta nepakankamai išsami informacija apie jai priteistos žalos išmokėjimą, nėra susijusios su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu žalos pagrįstumo klausimu.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos teisė gauti informaciją buvo įgyvendinta. Ši teisė – dėl informacijos suteikimo, įgyvendinama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka, tai gali būti tik bendro pobūdžio informacija dėl atliktų veiksmų ir priimtų procesinių sprendimų, tokia informacija buvo pateikta pareiškėjai atsakant į jos prašymus. Pareiškėja teisę gauti informaciją galėjo įgyvendinti taip pat procesine tvarka – Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir Baudžiamojo proceso kodeksas, BPK) nustatyta tvarka, procesiniuose dokumentuose galėjo rašyti savo nuomonę dėl nesutikimo su priimtų procesinių sprendimų motyvais bei reikšti procesinius prašymus.

Tačiau administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, todėl teismas šioje byloje nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su atitinkamų ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių sprendimų priėmimu. Pažymėjo, kad nei pareiškėjos reikalauta informacija dėl ikiteisminio tyrimo aplinkybių, nei dėl pareigūnų drausminės atsakomybės negali būti pripažinta informacija apie pareiškėją, kurios galima būtų reikalauti pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą.

Taigi pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl privačių subjektų veiksmų ir skundžiamų institucijos veiksmų nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių pagal nurodytus teisės aktus ir nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimą. Pažymėta, jog pareiškėjos teisė gauti teismo sprendimu priteistą žalos atlyginimą yra įgyvendinta, pareiškėjai sumokėta priteista žala, todėl nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą vien dėl to, kad pareiškėjai galėjo būti suteikta nepakankamai išsami informacija apie teismo sprendimo vykdymą.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėja neįrodė žalos atsiradimo fakto ir dydžio, nepateikė jokių objektyvių argumentų dėl Vilniaus apskrities VPK pareigūnų neteisėtų veiksmų.

III. Pareiškėja Ž. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą skundą tenkinti visiškai.

Apeliacinį skundą (t. II, b. l. 146-148) pareiškėja grindžia iš esmės tais pačiais motyvais, kuriuos buvo išdėsčiusi pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad apie situaciją sodininkų bendrijoje „Jurginas“ 10 metų žino policijos komisariatų viršininkai ir teismų pirmininkai, tačiau nei teisėjai, nei policijos pareigūnai neapgynė pareiškėjos šeimos ir kitų SB narių teisėtų interesų. Visi sprendimai yra priimami SB „Jurginas“ pirmininkų naudai. Dėl šios priežasties Ž. V. prieš teismo posėdį per teismo raštinę pateikė 2011 m. rugsėjo 21 d. prašymą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) įtraukimo į administracinę bylą ir liudytojų iškvietimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pažeisdamas procesą ir pareiškėjos teises, 2011 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdžio metu neteisingai ir šališkai atmetė šį prašymą protokoline nutartimi. Tuo Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 7 straipsnio 1 dalį. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį, numatančią, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus. Šiuo atveju teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendime visiškai nepasisakyta dėl valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro tarnautojų neteisėtų veiksmų, t. y. dėl VĮ Registrų centro 2011 m. sausio 25 d. išplėstinio išrašo ir dviejų VĮ Registrų centro atsakymų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vilniaus apskrities VPK, prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (t. II, b. l. 159-161) pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, ginčai tarp bendrijos ir bendrijos narių, tarp bendrijos ir kitų fizinių ar juridinių asmenų spendžiami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos policija nėra kompetentinga vertinti skunde nurodytų aplinkybių dėl sodininkų bendrijoje „Jurginas“ susiklosčiusios situacijos, pirmininko, valdybos narių veiksmų, kuriais sodininkų bendrijos nariams neleidžiama susipažinti su dokumentais, trukdoma atlikti geodezinius matavimus, apribojama galimybė naudotis vandens gręžiniu ir pan.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėja prašo priteisti iš Lietuvos valstybės turtinę ir neturtinę žalą, kuri kildinama iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų, atliktų jiems vykdant tarnybines funkcijas.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir pagal bendrą taisyklę nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 str. 1 d., 25 str.). Administracinis teismas sprendžia tik ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Vadovaujantis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu administraciniams teismams nepriskirta tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su bylų tyrimu. Todėl paisydama nustatytų kompetencijos ribų teisėjų kolegija vertins išimtinai tuos teisinius santykius, kurie susiklostė Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui įgyvendinant įstatymų suteiktas viešojo administravimo funkcijas, t. y. kurie nėra susiję su policijos kaip ikiteisminio tyrimo institucijos veikla.

Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Šios trys viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės, ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime inter alia pabrėžė, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, jog valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismui Ž. V. paaiškino, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūrinių padalinių pareigūnai, nagrinėdami jos skundus dėl SB „Jurginas“ valdymo organų sprendimų ir kai kurių šios bendrijos narių galimai nusikalstamų veiksmų, neveikė taip, kaip įpareigoja įstatymai. Be to, teikdamas pareiškėjai nepakankamai konkrečią informaciją, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nesilaikė asmenų aptarnavimo tvarkos, tuo akivaizdžiai užvilkindamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A756-238/2010, kuria iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Ž. V. priteistas 300 Lt neturtinės žalos atlyginimas už 2007 m. vasario 6 d. neteisėtai paskelbtą jos paiešką, vykdymą.

Iš rašytinės medžiagos matyti, jog 2009 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 10-S-24046 ir 2010 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 10-S-6769 (t. I, b. l. 25-27) Vilniaus apskrities VPK iš esmės pripažino, kad procesiniai sprendimai pagal Ž. V. 2009 m. rugsėjo 23 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. pareiškimą turėjo būti priimti ne administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos tvarka, o vadovaujantis BPK normomis. Be to, 2009 m. rugsėjo 23 d. pareiškimas buvo išnagrinėtas per 21 dieną ir jo kopiją išsiųsta tik vienam iš pareiškėjų. Atsakovo atstovas patvirtino ir tai, jog Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto ketvirtasis policijos komisariatas netinkamai įformino 2008 m. birželio 10 d. atsakymą Nr. 15-S-1950. Šių aplinkybių visumos teisėjų kolegijai pakanka konstatuoti, kad pareiškėjos nurodyta valdžios institucija, veikdama jai priskirtos kompetencijos srityje, pažeidė Ž. V. teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą.

Pažymėtina, jog kiekviena valdžios institucija yra saistoma bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 10 punkte.

Remiantis bylos duomenimis, Ž. V. 2010 m. kovo 17 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK, prašydama išmokėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartimi priteistą piniginę kompensaciją. Vilniaus apskrities VPK 2010 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 10-S-6769 jai atsakė, jog 300 Lt suma bus pervesta į nurodytą sąskaitą (t. I, b. l. 27, 189-190). Nesulaukusi priklausančių lėšų išmokėjimo, 2010 m. spalio 21 d. pareiškėja paragino Vilniaus apskrities VPK vykdyti teismo sprendimą geruoju (t. I, b. l. 192). Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus apskrities VPK 2010 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. 10-S-18868 persiuntė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartį Teisingumo ministerijai (t. II, b. l. 3), 2010 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 10-S-19176, adresuotame pareiškėjai, papildomai pažymėdamas, kad teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo vykdo Teisingumo ministerija (Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 str. 2 d. 1 p.) (t. II, b. l. 6-7).

Aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, patvirtina pareiškėjos skundo argumentus, kad Vilniaus apskrities VPK kaip viešojo administravimo subjektas analizuojamoje situacijoje veikė neteisėtai. Įvertinus bylą faktiniu ir juridiniu aspektu darytina vienareikšmiška išvada, jog Vilniaus apskrities VPK netinkamai išnagrinėjo pareiškėjos 2010 m. kovo 17 d. prašymą, t. y. neišaiškino jai žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų (šiuo atveju paties Vilniaus apskrities VPK) neteisėtų veiksmų, atlyginimo procedūros bei laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. lapkričio 2 d. nepadėjo jai realiai įgyvendinti šių teisių – asmens prašymo nustatyta tvarka nepersiuntė nagrinėti pagal kompetenciją Teisingumo ministerijai.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teisėjų kolegijai šiuo atveju nekyla abejonių, kad su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu imperatyvu „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ nesuderinamas atsakovo atstovo elgesys sumažino pareiškėjos pasitikėjimą viešojo administravimo sistema, tuo sukeldamas jai nusivylimo, liūdesio ir bejėgiškumo jausmą. Kaip nustatyta, Vilniaus apskrities VPK klaidos pasireiškė sistemiškai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartis, kuria jau kartą buvo pripažinta Lietuvos valstybės deliktinė atsakomybė, teigiamo poveikio šios teritorinės policijos įstaigos veiklai neturėjo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, jog faktas, kad Teisingumo ministerija visgi išmokėjo pareiškėjai priteistą 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą, pašalina visus iki to momento Vilniaus apskrities VPK padarytus pažeidimus, 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą iš dalies keičia.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Spręsdama dėl pareiškėjai priteistinos piniginės išmokos dydžio teisėjų kolegija vadovaujasi minėtais kriterijais, atkreipia dėmesį į: nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę bei pakartotinumą; neturtinių vertybių, kurioms buvo pakenkta, turinį; Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, 350 Lt suma yra protinga ir adekvati kompensacija pareiškėjos patirtai moralinei skriaudai atlyginti.

Antru reikalavimu Ž. V. prašo turtinės žalos – išlaidų, patirtų įrengiant giluminį vandens gręžinį, priteisimo. Pareiškėjos teigimu, 40 153,92 Lt tiesioginių nuostolių atsiradimą lėmė jos nesutarimai su SB „Jurginas“ administracija. Taigi iš pateikto faktinio pagrindo akivaizdu, kad prašoma atlyginti turtinė žala yra susijusi ne su policijos pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, o kildinama iš netinkamo SB „Jurginas“ narių baudžiamojo persekiojimo organizavimo, todėl šia apimtimi skundas netenkintas pagrįstai.

Apeliaciniame skunde pareiškėja be kita ko nurodo, kad pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi neteisėtai atmetė jos prašymą įtraukti Teisingumo ministeriją administracinės bylos proceso dalyviu (atsakovo Lietuvos valstybės atstovu). Į tai teisėjų kolegija paaiškina, kad pagal ABTĮ 23 ir 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą priklauso pareiškėjui. Savo ruožtu, skundo dalykas ir pagrindas lemia bylos nagrinėjimo ribas bei pareiškėjo pasirinktos gynybos būdą, siekiant apginti savo tikrai ar tariamai pažeistą teisę. Tikslinti skundo dalyką bei pagrindą galima bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį (ABTĮ 52 str.). Analizuojamu atveju matyti, jog pareiškėja teise tikslinti skundą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepasinaudojo, todėl jos 2011 m. rugsėjo 21 d. prašyme (t. II, b. l. 105-106, 122) dėstomos naujos aplinkybės – Teisingumo ministerijos neteisėti aktai (CK 6.271str. 3 d.) – gali būti kito administracinio ginčo dalyku. Atitinkamai tikrinamos bylos ribas peržengia klausimai, susiję su VĮ „Registrų centro“ veikla.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjos Ž. V. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 350 (tris šimtus penkiasdešimt) litų neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius