26f2159077ba11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-619/2012

Teisminio proceso Nr. 4-08-3-03963-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4; 45.4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. nutarimo M. L. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 14 d. nutarimu pripažino M. L. (toliau – ir M. L.) kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje ir skyrė jam subendrintą administracinę nuobaudą – 3500 Lt (trijų tūkstančių penkių šimtų litų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Teismas nustatė, jog administracinė nuobauda M. L. buvo skirta už tai, kad jis 2010 m. spalio 30 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), ties statybos objektu, esančiu (duomenys neskelbtini), vairuodamas jam priklausantį automobilį „Land Rover Range Rover Sport“, nepasirinko saugaus greičio, atsitrenkė į laikinuosius kelio ženklus, priklausančius (duomenys neskelbtini), ir juos apgadino, po ko pasitraukė iš eismo įvykio vietos, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 133 ir 234 punktų reikalavimus.

Nurodė, jog M. L. savo kaltę jam inkriminuojamų veikų padarymu pripažino iš dalies. Pažymėjo, jog analizuojant M. L. paaiškinimus matyti, kad jie yra nenuoseklūs, prieštaringi ir skiriasi nuo kitų byloje surinktų įrodymų. Nurodė, jog M. L. pirminiuose savo paaiškinimuose, skirtingai nei duodamas parodymus teisme, nurodė, kad jis nepamatė neapšviestoje kelio zonoje stovinčių laikinų kelio ženklų ir du iš jų nudauždamas apgadino. Išlipęs iš automobilio ir jį apžiūrėjęs, jis apie 22 val. paskambino (duomenys neskelbtini) projektų vadovui P. R., kurį pažįsta apie metus laiko, į šio mobiliojo ryšio telefono numerį, kurį turėjo, ir P. R. apie 23 – 23.30 val. atvyko į įvykio vietą bei sustojo prie jo automobilio.

Tada jie savais automobiliais privažiavo prie apsaugos posto (vagonėlio) ir baigė užpildyti jo jau pradėtą pildyti eismo įvykio deklaraciją. Įvykio vietoje jie prabuvo nuo 23 val. 30 min. iki 00 val. 30 min., po ko išsiskyrė. Konstatavo, jog M. L. negalėjo įtikinamai ir argumentuotai paaiškinti savo pirminių paaiškinimų ir teisme duotų parodymų skirtingumo priežasčių, kaip ir aplinkybių, kodėl jis 2010 m. spalio 30 d., 22 val. 9 min., UADB „Ergo Lietuva“ Asistavimo skyriaus operatorių telefonu informavo apie tai, kad 2010 m. spalio 30 d., 22 val., kelyje Panevėžys – Vabalninkai, ties Žaliąja giria į kelią išbėgo gyvūnas, kurį jis partrenkė, nors žinojo, kad eismo įvykis įvyko (duomenys neskelbtini) kitomis aplinkybėmis, taip pat, kodėl jis apie įvykį iš karto nepranešė policijai, o ieškojo (duomenys neskelbtini) atstovo.

Pridūrė, jog analizuojant byloje surinktus įrodymus matyti, kad ne vien administracinėn atsakomybėn traukiamo M. L. parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, bet ir liudytojo P. R.. Pažymėjo, jog šis liudytojas savo pirminiuose paaiškinimuose, skirtingai nei teisme, bei M. L. savo pirminiuose paaiškinimuose, nurodė, kad 2010 m. spalio 30 d., apie 22 val. 30 min., jam paskambino M. L., kurio jis nepažinojo ir nebuvo davęs jam savo telefono numerio, ir pranešė apie įvykį. Į įvykio vietą jis atvyko apie 23 val. 10 min. ir pastebėjo du sulankstytus kelio ženklus, kurie gulėjo šalikelėje, apie 3 m atstumu nuo asfalto.

Įvykio vietoje automobilio „Land Rover“ nebuvo. Jis savo automobilį pastatė šalia statybos objekto, 8 – 10 m atstumu nuo asfalto, o deklaraciją apie eismo įvykį su M. L. užpildė sargų namelyje ir apie 23 val. 30 min. jiedu išsiskyrė. Sudaužytus du kelio ženklus jis nunešė į objektą. Akcentavo, jog liudytojas P. R. taip pat negalėjo paaiškinti savo pirminių paaiškinimų ir teisme duotų parodymų skirtingumo priežasčių ir net bandė įtikinti teismą, kad policijos pareigūnas E. K. jo pirminius paaiškinimus užfiksavo netiksliai ir jis pasirašė protokolą, jo neskaitęs, tačiau po liudytojo E. K. apklausos patvirtino, kad šis liudytojas sako tiesą.

Sprendė, jog M. L. ir liudytojo P. R. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, skirtingi tarpusavyje ir neatitinka kitų byloje surinktų įrodymų, todėl teismas šiuos parodymus įvertino kritiškai: M. L., kaip duotus siekiant išvengti administracinės atsakomybės už padarytus pažeidimus, o liudytojo P. R., kaip duotus siekiant padėti M. L. išvengti atsakomybės ir jais rėmėsi tik tiek, kiek jie atitiko kitus byloje surinktus ir abejonių nekeliančius įrodymus: liudytojų R. B., V. G., V. B. parodymus, eismo įvykio schemą, UAB „Ergo Lietuva“ 2011 m. kovo 7 d. pranešimą.

Teismas, remdamasis byloje surinktų duomenų analize, atkūrė tokią įvykių versiją: administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir aplinkybėmis eismo įvykį sukėlė būtent M. L., o tam, kad gauti patirtos žalos atlyginimą už sugadintą automobilį, jis telefonu susisiekė su UADB „Ergo Lietuva“, tačiau šiai bendrovei nurodė kitą įvykio vietą ir jo kilimo priežastį, ką patvirtina UADB „Ergo Lietuva“ teismui pateiktas šios bendrovės 2011 m. kovo 7 d. pranešimas. Teismas nurodė, jog dalyvavimą eismo įvykyje M. L. buvo priverstas pripažinti tik po to, kai sužinojo, kad šioje įvykio vietoje buvo rastas ir policijos paimtas jo automobilio valstybinis numeris. Detalizavo, jog būtent tada M. L. ėmėsi veiksmų, kad pateisintų savo pasitraukimą iš įvykio vietos, nepranešus policijai: 2010 m. spalio 31 d., 10 val. 40 min., jis paskambino patyrusios žalą (duomenys neskelbtini) projektų vadovui P. R. minėtos bendrovės internetiniame tinklapyje paskelbtu telefono numeriu, ką patvirtina M. L. mobiliojo ryšio telefono išklotinė ir su P. R. susitarė dėl (duomenys neskelbtini) padarytos žalos atlyginimo bei užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurią vėliau M. L. pateikė policijai ir draudimo bendrovei, tačiau akivaizdu, kad jie nesuderino visų tariamai jų įvykusio susitikimo įvykio vietoje aplinkybių. Teismas atkreipė dėmesį, jog tą aplinkybę, kad iš karto po įvykio M. L. ir P. R. nebuvo susitikę eismo įvykio vietoje, patvirtina liudytojų R. B., V. G., V. B. parodymai, kuriais teismas neturi jokio pagrindo netikėti.

Teismas, skirdamas M. L. nuobaudą, atsižvelgė į jo padarytų pažeidimų pobūdį, į M. L. asmenybę, į tai, kad jis dirba, bei, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

II. M. L., nesutikdamas su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88 – 93), kuriuo prašo šį teismo nutarimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti ir administracinę bylą nutraukti, nesant administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su teismo išvada, kad jis negalėjo įtikinamai ir argumentuotai paaiškinti savo pirminių paaiškinimų bei teisme duotų parodymų skirtingumo priežasčių. Pažymi, jog tokią teismo išvadą laiko nepagrįsta, nes jis visas eismo įvykio aplinkybes išsamiai nurodė teismo posėdyje, tačiau teismas tuo nesivadovavo. Tikina, jog jokių prieštaravimų pirminiuose paaiškinimuose nei tarp jo, nei tarp P. R. parodymų nebuvo ir jie atsirado tik įsikišus į tyrimą policijos pareigūnui E. K., kuris pasiremdamas statybos objekto sargo V. B. parodymais, net nebandydamas jų sugretinti su kitais medžiagoje esančiais duomenimis, padarė neteisingas išvadas, dėl ko sąmoningai nukreipė tyrimą klaidinga linkme. Mano, jog teismas nepagrįstai nesirėmė P. R. parodymais, kurie buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Nurodo, jog iš eismo įvykio vietos su P. R. išvyko iki 23 val. 30 min., tuo tarpu teritoriją apžiūrėjusio bei sugadintus kelio ženklus aptikusio V. B. skambutis policijoje buvo užfiksuotas 23 val. 57 min., kas reiškia, jog jis eismo įvykio vietoje buvo minėtu laiku su kelių minučių paklaida. Policijos pareigūnai savo ruožtu ten nuvyko jau po vidurnakčio, todėl visiškai neaišku, kaip šių liudytojų parodymai patvirtina, jog jų su P. R. eismo įvykio vietoje nebuvo. Dėl draudimo bendrovei nurodytos eismo įvykio priežasties paaiškino, jog iš pradžių manė galimai kliudęs žvėrį, ką ir nurodė bendrovei, o kodėl buvo nurodyta kita eismo įvykio vietovė paaiškinti negalėjo. Nesutinka su teismo išvada, kad su P. R. bendravo tik 2010 m. spalio 31 d., nes tą dieną jis teigė paskambinęs minėtajam asmeniui dėl žalos patikslinimo. Pažymi, jog jo veiksmuose nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėties, nes jis pasišalinti iš eismo įvykio vietos neturėjęs jokio tikslo: apie eismo įvykį jis iš karto pranešė draudimo bendrovei, jo transporto priemonė drausta tiek KASKO, tiek privalomu transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės draudimu, pati padaryta žala nukentėjusiajam (sugadinti kelio ženklai) yra nedidelė. Pabrėžia, jog niekas nedraudžia su eismo įvykiu susijusiems dalyviams susitarti dėl žalos atlyginimo tarpusavyje, ką jis nagrinėjamu atveju ir padarė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu nutarimu M. L. pripažintas kaltu, padaręs pažeidimus, numatytus

ATPK

127 straipsnio 2 dalyje ir

130 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta galutinė administracinė nuobauda – 3 500 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 iki 200 litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių.

ATPK

130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 iki 4000 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų.

Kaip suprastina iš apeliacinio skundo, M. L. savo kaltės padarius

ATPK

127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. sukėlęs eismo įvykį, kurio metu kitiems asmenims priklausančiam turtui buvo padaryta žala, iš esmės neneigia, tačiau teigia apie tai pranešęs draudimo bendrovei bei susitaręs su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo, todėl administracinis persekiojimas, jo nuomone, buvo pradėtas nepagrįstai.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad M. L. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų R. B., V. G., V. B. parodymais, o administracinėn atsakomybėn traukiamo M. L. ir P. R. paaiškinimus apie eismo įvykio aplinkybes įvertino kritiškai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tiek M. L., tiek P. R. pirminiai bei vėlesni paaiškinimai prieštaravo vieni kitiems, todėl, įvertinus visą bylos medžiagą, jie laikytini gynybine pozicija. Atkreiptinas dėmesys, jog minėti prieštaravimai nebuvo neesminiai, bet priešingai – leido teismui daryti pagrįstą išvadą, jog dėl sugadintų kelio ženklų atlyginimo buvo tariamasi ex post, t. y. M. L. dieną po eismo įvykio nuvykus į eismo įvykio vietą pasiimti pamesto valstybinio numerio ir sužinojus, jog jis jau yra perduotas policijai. Atkreiptinas dėmesys, jog P. R. pirminiuose paaiškinimuose nurodė sugadintus plastikinius ženklus susirinkęs ir nunešęs „į objektą“, nors iš kitų objektyvių bylos duomenų akivaizdu, jog atvykus policijai jie tebegulėjo ant kelio grindinio (b. l. 10; 15), be to, M. L. savo pirminiuose paaiškinimuose nurodė pažįstantis P. R. apie vienerius metus bei turėjęs jo telefono numerį (b. l. 20), bet vėliau patikino asmeniškai jo nepažinojęs ir tai, kad P. R. telefono numerį jam parūpino žmona, suradusi jį internete. Pažymėtina, ir tai, jog kritiškai M. L. dėstomą versiją apie eismo įvykį leidžia vertinti ir tas faktas, jog besitardami dėl žalos atlyginimo, susijusio su sugadintais kelio ženklais, jie nepastebėjo visai greta minėtų ženklų, važiuojamoje kelio dalyje, gulinčių valstybinių numerių (b. l. 17). Teisėjų kolegijos nuomone, toks elgesys, neapžiūrint objektų, dėl kuriems padarytos žalos atlyginimo yra tariamasi, neatitinka protingumo kriterijų.

Be to, minėtą išvadą dėl M. L. ir P. R. neįvykusio susitikimo eismo įvykio vietoje įrodo ir kiti byloje esantys duomenys – M. L. sąskaitos išklotinė (b. l. 36), iš kurios matyti, jog P. R. jis skambino tik kitą dieną, jau sužinojęs apie eismo įvykio pranešimą policijai, bei draudimo kompanijos pranešimas (b. l. 61), iš kurio, kaip konstatuota anksčiau, matyti, jog jis pirminiu pranešimu draudimo bendrovei nurodė klaidingą draudiminio įvykio priežastį ir vietovę. Tuo tarpu tų apelianto paaiškinimų, jog iš pradžių jis nesuprato, dėl ko kilo eismo įvykis, bei turėjo keletą telefonų, iš kurių galėjo skambinti P. R., teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, nelaiko įtikinamais. Pridurtina, jog subjektyviais laikytini ir tie M. L. paaiškinimai, esą jis neturėjęs motyvų pasišalinti iš eismo įvykio vietos, nes tai prieštarauja objektyviai bylos medžiagai. Taigi, nustatęs minėtus prieštaravimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuosekliais ir išsamiai greta eismo įvykio buvusią teritoriją prižiūrėjusiojo V. B., kurio suinteresuotumo bylos baigtimi nustatyta nebuvo, parodymais.

Apibendrinant vertintina, jog pripažindamas M. L. kaltu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. L. pagrįstai skirta administracinė nuobauda, kuri buvo tinkamai individualizuota, todėl apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo

144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

M. L. apeliacinio skundo netenkinti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius