2017-02-22 Nr. AB-4461-3-61-3-01168-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-458-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01168-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), priteisti 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas nuo 1996 m. iki 1997 m. bei nuo 2003 m. iki 2010 m. Lukiškių TI-K kameros visada buvo perpildytos, asmeniui tekdavo 0,3–0,5 kv. m. kameros ploto. Pareiškėjas, gyvendamas tokiose sąlygose, jautėsi kankinamas, žeminama jo garbė ir orumas, patyrė didelius dvasinius ir fizinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo reputacija, suprastėjo socialiniai ryšiai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą su jame nurodytais argumentais nesutiko, pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2005 m. vasario 2 d. iki 2011 m. vasario 8 d. Jam tekęs plotas kamerose ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo išvykęs. Nurodė, jog įstaiga stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat sudarė galimybes naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Atsiliepime į skundą pažymėjo, kad pareiškėjo skundų dėl prastų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K nebuvo gauta. Atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmos instancijos teismas) 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu (b. l. 61–63) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant pareiškėjo suėmimą Lukiškių TI-K nuo 1996 m. iki 1997 m. bei nuo 2003 m. iki 2010 m.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neprašė atnaujinti senaties termino, nepateikė teismui įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, teismas tokių aplinkybių ex officio (pagal pareigas) taip pat nenustatė.

Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad pareiškėjas praleido 3 metų senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, savo teises į teisminę gynybą įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai, nenurodė jokių objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareikšti laiku, todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 1.131 straipsnio 2 dalis).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 70) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu jam būtų priteista 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pareiškėjo manymu senaties terminas negali būti taikomas, kadangi Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra numatyta, kad kankinimams senaties nėra. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad jam kalint Lukiškių TI-K buvo laikomas žiauriomis sąlygomis. Nurodo, jog iki šiol yra laikomas įkalinimo įstaigoje ir nebuvo išėjęs į laisvę.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad pareiškėjas, nepagrįstai ilgai manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė savo teisių.

Lukiškių TI-K nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog jis buvo kankinamas, todėl senaties terminas negali būti taikomas, remiasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normomis.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju negalima taikyti ieškinio senaties, nes jis buvo kankinamas, yra nepagrįsti. Kaip matyti, ieškinio senatis yra nustatyta Lietuvos nacionalinėje teisėje, todėl nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ją gali taikyti.

Pareiškėjas siekia, neturtinės žalos atlyginimo už jo laikymą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K atskirais laikotarpiais nuo 1996 m. iki 1997 m. bei nuo 2003 m. iki 2010 m. Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kurie patvirtina jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas atskirais laikotarpiais nuo 2005 m. vasario 2 d. iki 2011 m. vasario 8 d. (b. l. 7–10). Tačiau skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. vasario 12 d. (b. l. 4). Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, kad ieškinio senatį prašė taikyti Lukiškių TI-K.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą motyvuoja jog senaties terminas negali būti taikomas, kadangi jis buvo kankinamas, remiasi baudžiamojo kodekso nuostatomis.

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Šis kodeksas: 1) apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia; 2) nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones; 3) nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. Šio kodekso nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio kodekso priede, nuostatomis.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kėlė ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant pareiškėjo suėmimą Lukiškių TI-K nuo 1996 m. iki 1997 m. bei nuo 2003 m. iki 2010 m., todėl šiuo atveju negali būti taikomas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas kankinimams netaikomas senaties terminas, nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmetė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė