2022-07-20 Nr. AB-19356-3-62-3-00771-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3232-520-2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00771-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini), atstovaujamos atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini), atstovaujamos atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė (duomenys neskelbtini), atstovaujama atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 22S9918 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jos prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas neišsamiai ir neteisingai, sprendžiant klausimą dėl jos atitikties Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio nuostatoms, buvo neteisingai įvertinti visi aspektai bei aplinkybės, t. y. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatų atitiktis su pareiškėjos individualiu atveju. Pareiškėja teigė, kad ji atitinka Įstatymo esmines nuostatas ir jai turėtų būti suteiktas pabėgėlės statusas bei papildoma apsauga.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Departamentas paaiškino, kad jis nusprendė pareiškėjai nesuteikti pabėgėlės statuso, kadangi pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

5. Departamentas nurodė, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjai gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlės statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjos situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius, tačiau visos prieglobsčio prašyme nurodytos aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjos situacija neatitinka Įstatyme numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų, o priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo jį naikinti nėra.

6. Departamentas pažymėjo, kad individualių aplinkybių, nesusijusių su pareiškėjos tėvų teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje bei suponuojančių poreikį papildomai vertinti, ar pareiškėjai suteiktinas pabėgėlės statusas dėl jai gresiančio persekiojimo, pareiškėjos atstovai pagal įstatymą prašyme suteikti prieglobstį pareiškėjai nenurodė. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos tėvams buvo atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlių statusą ir papildomą apsaugą), Departamentas pareiškėjai atsisakė suteikti prieglobstį (pabėgėlės statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje.

7. Departamentas, remdamasis atlikto tyrimo dėl pareiškėjos tėvų prieglobsčio prašymo duomenimis, nurodė, kad pareiškėjos tėvai paaiškino, jog šeimos išvykimą iš (duomenys neskelbtini) nulėmė pareiškėjos tėvo brolių grasinimai nužudyti ir spaudimas skirtis, be to, pareiškėjos motina nurodė, kad ji norėtų būti arčiau savo vaikų iš pirmosios santuokos, kurie gyvena (duomenys neskelbtini) . Departamentas teigė, kad pareiškėjos tėvų pasakojimas apie spaudimą skirtis bei giminaičių grasinimus savaime nelemia pabėgėlių statuso jiems suteikimo.

8. Departamentas pabrėžė, kad pareiškėjos tėvų pateiktos informacijos visuma nepagrindžia prielaidos, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai lemia atsisakymą suteikti pareiškėjai pabėgėlės statusą. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos tėvų pasakojimas apie priežastis, privertusias juos išvykti iš (duomenys neskelbtini), buvo vertinamas kritiškai ir nelaikomas patikimu įrodymu.

9. Departamentas, remdamasis informacija apie pareiškėjos ir jos tėvų kilmės valstybę, nustatė, kad pareiškėjos tėvai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini), atstovaujamos atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI3-2827-1047/2022 išnagrinėjo pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamos pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), skundą dėl Departamento 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 21M50486 ir 2022 m. kovo 16 d. sprendimu jį patenkino iš dalies: pakeitė Departamento 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 21M50486 rezoliucinės dalies 3 punktą ir uždraudė (duomenys neskelbtini) piliečiams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat pakeitė Departamento 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 21M50486 rezoliucinės dalies 4 punktą ir įvedė į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, kitą skundo dalį atmetė.

12. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2084-381/2022 (toliau – ir Nutartis), apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I3-2827-104/2022, šį sprendimą paliko nepakeistą.

13. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

14. Teismas, remdamasis Nutartyje pateiktais išaiškinimais, nustatė, kad individualių, tik su pareiškėja susijusių aplinkybių apie jai asmeniškai galinčią kilmės valstybėje kilti persekiojimo grėsmę, patirti kankinimus, mirties bausmę, beatodairišką smurtą, pareiškėjos prieglobsčio prašyme nėra nurodyta.

15. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai konstatavo, jog, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos tėvai prašyme suteikti pareiškėjai prieglobstį individualių aplinkybių, nesusijusių su jų teisine padėtimi bei lemiančių papildomą vertinimą, ar pareiškėjai suteiktinas pabėgėlės statusas dėl jai gresiančio individualaus persekiojimo, nenurodė, todėl, nesuteikus pareiškėjos tėvams prieglobsčio (pabėgėlių statuso ir papildomos apsaugos), pareiškėjai irgi nesuteikiamas prieglobstis (pabėgėlės statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje.

16. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjos tėvų atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad dėl pareiškėjos tėvų yra priimtas sprendimas juos išsiųsti į (duomenys neskelbtini), teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

III. 17. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė (duomenys neskelbtini), atstovaujama atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

18. Pareiškėjos teigimu, teismas netinkamai vertino jos (pareiškėjos) tėvų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.

19. Pareiškėja nurodo, kad, nepaisant (duomenys neskelbtini) valdžios pastangų ir taikomų priemonių, nusikaltimai dėl garbės tebėra paplitę ir dažnai asmenys lieka nenubausti, nužudymai dėl garbės dažnai nuslepiami ir pateikiami kaip savižudybė ar nelaimingi atsitikimai. Pareiškėja nurodo, kad informacija apie pareiškėjos kilmės valstybę patvirtina, jog asmenims, įvykdžiusiems garbės nusikaltimus, gresia susidorojimas, todėl, dėl pareiškėjos priklausymo asmenų, įvykdžiusių garbės nusikaltimus, socialinei grupei, prieš kuriuos (duomenys neskelbtini) buvo ir yra naudojama prievarta, atsakovas turėjo suteikti pareiškėjai prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą.

20. Pareiškėja pažymi, kad Departamentas rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (duomenys neskelbtini) gairėmis „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Gairės), tačiau šios Gairės yra rekomendacinio pobūdžio. Informacija Gairėse yra iki 2020 m. spalio mėnesio, t. y. vienų metų senumo, todėl atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją.

21. Pareiškėja teigia, kad ji yra labai pažeidžiamas asmuo (mažametis vaikas), kuriai suteiktina papildoma apsauga dėl didesnės grėsmės vaiko sveikatai ir gyvybei.

22. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad jai prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, taip pat visapusiškos ir naujausios informacijos. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją sutrinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti pareiškėją jai neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlės statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintinas ir išvestinis atsakovo sprendimas išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini).

23. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad tiek Departamentas, tiek ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti teismo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2022 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 22S9918, kuriuo pareiškėjai (duomenys neskelbtini) pilietei (duomenys neskelbtini), atstovaujamai atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlės statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), pagrįstumas ir teisėtumas.

26. Šioje byloje nustatyta, kad nepilnametės (mažametės) pareiškėjos tėvai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kartu su nepilnamete dukra (duomenys neskelbtini), gimusia (duomenys neskelbtini), atvyko į Lietuvos Respubliką, prašydami jiems suteikti prieglobstį. Departamentas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 21M50486 nesuteikė prieglobsčio (pabėgėlių statuso ir papildomos apsaugos) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nusprendė juos išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), nusprendė uždrausti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi šiems asmenims 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-2827-1047/2022 Departamento 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 21M50486 pakeitė, t. y. pakeitė sprendimo dalis, susijusias su draudimu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvedimu į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi šiems asmenis. Departamento sprendimo dalis, kuria nesuteiktas pareiškėjos tėvams prieglobstis (pabėgėlių statusas ir papildoma apsauga), palikta nepakeista. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. gegužės 2 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2084-381/2022 ir palikus nepakeistą minėtą sprendimą.

27. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) gimė (duomenys neskelbtini); jos tėvai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą dėl prieglobsčio jai suteikimo.

28. Atsakovas šioje byloje ginčijamu Sprendimu nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlės statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad jos tėvams (atstovams pagal įstatymą) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlių statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, jokios kitos individualios aplinkybės, nesusijusios su tėvų teisine padėtimi, nebuvo nurodytos. Taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nurodant, kad priėmus sprendimą prieglobsčio prašytojui nesuteikti prieglobsčio, jis netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad jos tėvai atvyko neteisėtai, ji yra tėvų priežiūroje, todėl turi būti išsiųsta kartu su tėvais. Tokioms atsakovo nuostatoms pritarė ir pirmosios instancijos teismas.

29. Pareiškėja, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jai prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikti nepagrįstai, nes atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, pareiškėja yra mažametis vaikas, kuriam suteiktina papildoma apsauga dėl didesnės grėsmės vaiko sveikatai ir gyvybei.

30. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

31. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

32. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

33. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

34. Teismų praktikoje nurodoma, kad tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1790-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1978-502/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2000-520/2022; 2022 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2460-881/2022; kt.).

35. Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES).

36. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.

37. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; (19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>“.

38. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje“. Šios Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta, kad: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga“.

39. Be to, Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio, reglamentuojančio faktų ir aplinkybių vertinimą, 3 dalies a punktas nustato, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą. Direktyvos 2013/32/ES 46 straipsnis reglamentuoja tarptautinės apsaugos prašytojų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę. Pagal šio straipsnio 1 dalį valstybėms narėms įtvirtinta pareiga užtikrinti, kad tarptautinės apsaugos prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti tame straipsnyje nurodytus procesinius sprendimus. Pagal to paties straipsnio 3 dalį tam, kad būtų laikomasi 1 dalies, valstybėms narėms nustatyta pareiga užtikrinti, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc (nuo dabar) faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimas, įskaitant, atitinkamais atvejais, nagrinėjimą pagal Direktyvą 2011/95/ES, bent vykdant apeliacines procedūras pirmosios instancijos teisme.

40. Direktyvos 2011/95/ES V skyriuje, skirtame reikalavimams, taikomiems priskyrimui prie papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų, reglamentuoti, 15 straipsnis apibrėžia didelės žalos kategoriją. Pagal šio straipsnio c punktą didele žala laikytina rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Aiškindamas šią nuostatą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra nurodęs, kad kiek tai susiję su pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą pateiktu tarptautinės apsaugos prašymu, net jei šiame prašyme nesiremiama konkrečiai su prašytojo situacija susijusiomis aplinkybėmis, iš šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies matyti, jog toks prašymas turi būti vertinamas individualiai, todėl reikia atsižvelgti į įvairias aplinkybes. Tarp šių aplinkybių, be kita ko, šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies a punkte yra nurodyti „visi vertintini faktai, susiję su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu“. Konkrečiau kalbant, be kita ko, galima atsižvelgti į ginkluotų susirėmimų intensyvumą, dalyvaujančių ginkluotųjų pajėgų organizuotumo lygį ir konflikto trukmę kaip į veiksnius, į kuriuos atsižvelgiama vertinant realų didelės žalos pavojų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą; taip pat galima atsižvelgti į kitus veiksnius, pavyzdžiui, nesirenkamojo smurto geografinį paplitimą, konkrečią vietovę, į kurią prašytojas patektų, jeigu būtų grąžintas į atitinkamą šalį ar regioną, ir galimai tyčinę agresiją, kurią prieš civilius vykdo kariaujančios šalys (ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo CF, DN, byloje C‑901/19, EU:C:2021:472, 41–43 p.).

41. Atkreiptinas dėmesys ir į EŽTT praktiką, pagal kurią valstybėje (į kurią grąžintinas tarptautinės apsaugos prašytojas) praeityje egzistavusios tam tikros aplinkybės gali būti svarbios norint išsiaiškinti dabartinę toje valstybėje egzistuojančią situaciją, tačiau vertinant atitinkamą riziką svarbiausios yra dabartinės sąlygos (EŽTT 2003 m. spalio 14 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Tomic prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 17837/03; 2004 m. vasario 19 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Hida prieš Daniją, pareiškimo Nr. 38025/02).

42. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo įvertinti aplinkybes, kurios reikšmingos nustatant būtent pareiškėjos, kaip tarptautinės apsaugos prašytojos, statusą, o ne apsiriboti faktu, kad dėl pareiškėjos tėvų prašymo suteikti prieglobstį anksčiau yra priimtas Departamento sprendimas, ir remtis šiame sprendime nustatytomis aplinkybėmis.

43. Nagrinėjamu atveju Departamento Sprendimu nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Ši Sprendimo dalis priimta vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

44. Minėtame ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų“.

45. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo“. Pagal Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąją dalį, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (žr., pvz., ESTT 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.). Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (ESTT 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.). Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, jos aiškinimą ESTT praktikoje.

46. Departamento Sprendimo dalis dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nepatvirtina, kad šiuo atveju buvo atsižvelgta į šio mažamečio vaiko interesus, taip pat ir į tai, ar šiuo požiūriu buvo atsižvelgta į negrąžinimo principą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad nebuvo nagrinėtos ir vertintos aplinkybės, susijusios su mažamečio vaiko interesų apsauga, ar šio vaiko interesai bus užtikrinti jį grąžinus į tėvų kilmės šalį (visiškai nevertinta pareiškėjos tėvų gyvenamosios vietos regiono ir bendra (duomenys neskelbtini) situacija), o atsižvelgta tik į tai, jog priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio prašytojui, užsienietis netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat kad tėvams nesuteiktas prieglobstis ir priimtas sprendimas dėl jų išsiuntimo, o tai neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kurioje akcentuojama, jog sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas atsakovo Sprendimo šiuo aspektu nevertino.

47. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl yra neteisėtas ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; kt.). Pirmosios instancijos teismas, pritardamas Sprendimo išvadoms, netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas yra panaikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

48. Pareiškėja apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau įvertinus jos nurodytus teisiškai nepagrįstus argumentus dėl žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme būtinumo, tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 141 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini), atstovaujamos atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 22S9918 panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų iš naujo išnagrinėti pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini), atstovaujamos atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė