2013-03-04 Nr. AB-303-3-61-3-01756-2011-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-565/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01756-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Valstybinei kelių transporto inspekcijai dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) viršininko 2011 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 3B-146 1.1. punktą (toliau – ir Įsakymas) dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su jam paskirta tarnybine nuobauda – pastaba už tai, kad apklausdamas I. J. įmonės mokymo kursus baigusius lankytojus skatino asmenis, laikiusius kelių transporto priemonių vairuotojų, vežančių pavojingus krovinius pagal Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais (ADR) reikalavimus, bei pavojingų krovinių vežimų automobilių transportu saugos specialistų egzaminą, rašyti skundą dėl netinkamo mokymo I. J. įmonėje, tuo pažeidžiant Inspekcijos viršininko 2005 m. lapkričio 15 d.

įsakymu Nr. 2B-330 patvirtinto Valstybės tarnautojų ir darbuotojų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 8.1.2 punktą, įpareigojantį valstybės tarnautojus elgtis taip, kad didėtų visuomenės pasitikėjimas Inspekcijos vykdoma veikla, 8.6.1 punktą, kuris įpareigoja priimant sprendimus valstybės tarnautojus būti objektyviais ir nešališkais bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 5 punktą, įpareigojantį valstybės tarnautoją būti objektyviu. Jo nuomone, Tarnybinio patikrinimo išvadoje (toliau – ir Išvada) nebuvo pagrįstai bei vienareikšmiškai nustatytas kaltės jo veikoje buvimas, todėl Išvada negali būti laikoma išsamia, visapusiška bei objektyvia.

Nurodė, jog visus pareigybės aprašyme numatytus veiksmus atliko siekdamas įsigilinti į įmonės mokymo proceso esmę, nes neplaninis patikrinimas buvo organizuojamas pagal T. M. skunde nurodytas aplinkybes dėl prastos mokymo kokybės. Todėl manė, kad savo veiksmais nepažeidė Įstatymo ir Etikos kodekso nuostatų. Atkreipė dėmesį, kad į jo pateiktą 2011 m. birželio 17 d. paaiškinimą personalo skyriaus vedėja G. M. tarnybinio tyrimo metu neatsižvelgė ir įvertino paviršutiniškai. Tyrimo metu taip pat nebuvo atsižvelgta į faktą, kad 2011 m. gegužės 26 d.

V. B. paaiškinime pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, t. y. tai, kad V. B. Šiaulių regiono departamente egzaminą laikė 2011 m. balandžio 21 d. ir jį išlaikė, o paaiškinime teigė, kad egzaminą laikė 2011 m. balandžio 22 d. ir jo neišlaikė, todėl jo paaiškinimas turėjo būti vertinamas kritiškai. Pažymėjo, kad kadangi Inspekcijoje nėra įmonių, ruošiančių vairuotojus, vežančius pavojingus krovinius kelių transportu, tikrinimo metodikos bei nėra reglamentuotas pats mokymo proceso patikrinimas, todėl ir tarnybinė atsakomybė už netinkamą įmonės patikrinimo organizavimą negali kilti.

Taip pat Tarnybinio tyrimo išvadoje konkrečiai nenurodyta, kokios Valstybės tarnybos įstatyme ir pareigybės aprašyme numatytos funkcijos buvo įvykdytos netinkamai.

Atsakovas Valstybinės kelių transporto inspekcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo A. Š. skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog Įsakyme, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda, yra konkrečiai įvardyta, kokie teisės aktai yra pažeisti ir už kokius veiksmus skiriama tarnybinė nuobauda. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo išsamiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Pats pareiškėjas patvirtino, kad būtent jis apklausė asmenis dėl mokymo kokybės I. J. įmonėje, būtent jis savarankiškai pasirinko papildomos informacijos surinkimo būdus ir metodus bei po pokalbių su kursų lankytojais paprašė, kad jie savo nuomonę (o ne skundą) apie mokymo procesą, jeigu gali, išdėstytų raštu. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu V. B. nurodė, kad Inspekcijos pareigūnas liepė rašyti skundą dėl prasto mokymo J. mokykloje, o E. B. teigė, kad neišlaikius egzamino jam pasiūlyta pareikšti pretenzijas dėl mokymo įstaigos. Todėl atsižvelgiant į gautus paaiškinimus bei įvertinus visą tyrimo medžiagą ir buvo pripažinta, kad toks pareiškėjo elgesys yra sąmoningas vertimas rašyti skundus nukreiptus prieš I. J. įmonę. Pažymėjo, jog kadangi dėl I. J. įmonės veiklos turėjo būti atliekamas neplaninis patikrinimas (pagal skundą), todėl toks raginimas kitus asmenis rašyti papildomus skundus nėra suderinamas su valstybės tarnautojo pareiga būti objektyviam ir nešališkam.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 76-81) pareiškėjo A. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas A. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 86-88) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 15 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą bei perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju Įsakyme ir Išvadoje suformuluota A. Š. tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė apibūdinta taip: apklausdamas I. J. įmonės ADR mokymo kursus baigusius lankytojus, skatino asmenis rašyti skundą dėl netinkamo mokymo šioje įmonėje. Šiuose aktuose nenurodytas nei tarnybinio nusižengimo padarymo laikas, nei vieta, nei konkretūs asmenys, kuriuos pareiškėjas skatino rašyti skundą. Pažymėta, kad įrodyti valstybės tarnautojo kaltę ir konkrečios veikos buvimą turi įstaigos administracija, kaip stipresnioji tarnybinio ginčo pusė.

Šiuo atveju tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai dėl pareiškėjo padarytos veikos ir jos vertinimo yra prieštaringi. Teismas pažymėjo, kad pats A. Š. tiek 2011 m. birželio 17 d. paaiškinime, tiek skunde teismui neigia skatinęs kursų lankytojus rašyti skundą, pripažįsta tik per du kartus kalbėjęs su trimis I. J. įmonės kursų lankytojais apie mokymo procesą, turėdamas tikslą gauti papildomų žinių prieš numatytą neplaninį patikrinimą. Asmenys, kuriuos, pasak Įsakymo, pareiškėjas skatino rašyti skundą, nei tarnybinio patikrinimo metu, nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nebuvo apklausti.

Jų rašytiniai paaiškinimai, duoti Inspekcijos administracinės procedūros atlikimo komisijai 2011 m. gegužės 26 d., yra prieštaringi, nes juose nurodyta pokalbių su kažkuriuo Inspekcijos pareigūnu data yra balandžio 22 d., E. B. paaiškinime iš viso neigia, kad jam buvo liepiama rašyti skundą, V. B. paaiškinime apibūdintas asmuo, liepęs rašyti skundą, neatitinka pareiškėjo kūno sudėjimo; V. B. tvirtina, kad buvo kviečiami visi mokęsi I. J. įmonėje ir laikę egzaminus, o E. B. nurodo buvus tik jo asmeninį pokalbį su pareigūnu.

Šie prieštaravimai nebuvo pašalinti ir tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekančio asmens telefoninių pokalbių su šiais lankytojais metu. I. J. įmonės 2011 m. balandžio 20 d. protokole nurodoma lankytojų apklausų data – balandžio 14 d., kad mokiniai buvo kviečiami po vieną į kabinetus pas Inspekcijos pareigūnus. Pažymėta, kad I. J. pats nedalyvavo pokalbiuose, be to, jis tuo metu buvo negatyviai nusiteikęs Inspekcijos pareigūnų atliekamo patikrinimo atžvilgiu, todėl jo surašytame protokole nurodyti duomenys negali būti laikomi patikimu ir objektyviu tarnybinio nusižengimo įrodymu.

Visi šie prieštaravimai pirmosios instancijos teismo nebuvo pašalinti. Padaryta išvada, kad Išvadoje nurodyti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima nustatyti tarnybinio nusižengimo sudėties buvimą pareiškėjo veiksmuose, yra su trūkumais, neleidžiančiais jų vertinti ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies prasme. Teismo vertinimu, norint pašalinti šiuos trūkumus, būtina apklausti Išvadoje minimus pokalbių dalyvius apie pokalbių turinį ir bendravimo pobūdį, išreikalauti duomenis apie tai, kada ir kokie asmenys laikė egzaminus Inspekcijos Šiaulių regiono departamente, taip nustatant galimo tarnybinio nusižengimo laiką ir pačios veikos realų buvimą.

Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad A. Š. tarnybinį nusižengimą tyrusi institucija nei Įsakyme, nei Išvadoje nepasisakė dėl pareiškėjo kaltės formos bei nusižengimo padarinių. Ar šie tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimai yra esminiai, galima spręsti tik surinkus papildomus įrodymus ir pašalinus anksčiau minėtus įrodymų trūkumus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, netinkamai išaiškino ir nustatė faktines aplinkybes.

Teismas rėmėsi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi ir konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino netinkamai, dalį išvadų pagrindė prielaidomis, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas, o administracinė byla gražinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viršininko 2011 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 3B-146 1.1. punktą ir priteisė iš atsakovo 255 Lt bylinėjimosi išlaidų pareiškėjo A. Š. naudai.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, 30 straipsnį, Taisyklių 3, 13 punktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010. Teismo vertinimu, Išvada neatitinka Taisyklių 13 punkto reikalavimų. Kaip matyti iš Išvados turinio, komisija netyrė pareiškėjo kaltės bei jos formos jam inkriminuojamo nusižengimo padaryme, nebuvo analizuojamos tarnybinio nusižengimo padarymo priežastys ir padariniai, netirtos ir tarnybinę atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Be to, Išvadoje nurodytas tik V. B., E. B. bei pareiškėjo paaiškinimų turinys, bet nepateikta jokia šių paaiškinimų analizė. Pažymėta, kad I. J. mokyklos protokole nurodyta, kad Inspekcijos pareigūnai E. B. ir V. B. primigtinai nurodė parašyti skundus dėl netinkamai paruoštų egzaminų. Teismas nustatė, kad, kaip matyti iš V. B. administracinės procedūros pagal I. J. skundą komisijai duoto paaiškinimo, pastarasis teigė, kad 2011 m. balandžio 22 d. antrą kartą laikė egzaminą ADR vairuotojo pažymėjimui gauti Inspekcijos Šiaulių departamente, tačiau egzamino neišlaikė. Inspekcijos pareigūnas, ant kurio antpečių buvo trys žvaigždutės ir buvo stamboko sudėjimo, pasiūlė eiti pasikalbėti į Inspekcijos kabinetą trečiame aukšte. Ėjo visi, kurie neišlaikė egzamino mokydamiesi I. J. mokykloje. Kabinete pareigūnas ant stalo padėjo baltą lapą ir liepė rašyti skundą dėl prasto mokymo I. J. mokykloje, tačiau jis atsisakė tai daryti. Kaip matyti iš E. B. administracinės procedūros pagal I. J. skundą komisijai duoto paaiškinimo, pastarasis teigė, kad 2011 m. balandžio 22 d. laikė egzaminą ADR vairuotojo pažymėjimui gauti Inspekcijos Šiaulių departamente, tačiau egzamino neišlaikė. Inspekcijos pareigūnas pasiūlė eiti pasikalbėti į Inspekcijos kabinetą trečiame aukšte. Pareigūnas pasiūlė pasikalbėti ir pareikšti pretenzijas dėl I. J. mokymo įstaigos, tačiau jis atsisakė tai daryti. Išvadoje nurodyta, kad atliekant pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą E. B. ir V. B. buvo apklausti telefonu.

Teismas nurodė, jog teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas E. B. paaiškino, kad mokykloje po egzamino priėjo vyriškis ir pasiūlė, bet neliepė rašyti skundo dėl mokyklos prasto paruošimo egzaminams. Jis to daryti nepanorėjo, todėl ir nerašė, tačiau, kai nuvyko į I. J. mokyklą, norėdamas grąžinti gautą literatūrą, ten apie minėtas aplinkybes papasakojo ir pasirašė protokole. Dėl 2011 m. gegužės 26 d. rašyto paaiškinimo jis negalėjo nurodyti, kodėl parašė, kad egzaminas vyko balandžio 22 d., nors iš tikrųjų jis vyko 2011 m. balandžio 14 d., o tik paaiškino, kad iš Vilniaus atvažiavo kažkokia komisija ir jos baltame autobusiuke jis minėtą paaiškinimą ir parašė. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas V. B. taip pat paaiškino, kad mokykloje po egzamino priėjo vyriškis ir pasiūlė, bet neliepė, rašyti skundą dėl mokyklos prasto paruošimo egzaminams. Jis to daryti nepanorėjo, todėl ir nerašė, tačiau, kai nuvyko į I. J. mokyklą, jau po išlaikyto egzamino, pasirašė dokumentus, susijusius su egzamino išlaikymu, ir matyt, pasirašė dar kažkokį protokolą, kurio turiniu labai nesidomėjo, nes jo paties net neprisimena. Dėl 2011 m. gegužės 26 d. rašyto paaiškinimo, nurodė, kad, matyt, suklydo rašydamas datą ir per klaidą parašė, kad egzaminas vyko balandžio 22 d., nors iš tikrųjų jis vyko 2011 m. balandžio 14 d. Taip pat patvirtino, kad paaiškinimą rašė iš Vilniaus atvažiavusiai kažkokiai komisijai jos baltame autobusiuke. Iš į bylą pateikto asmenų, laikiusių egzaminus Inspekcijos Šiaulių regiono departamente nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gegužės 21 d., sąrašo matyti, kad E. B. ir V. B. egzaminų laikas buvo numatytas 2011 m. balandžio 8 d., 2011 m. balandžio 14 d. ir 2011 m. balandžio 21 d. E. B. teismo posėdžio metu patikslino, kad 2011 m. balandžio 21 d. laikyti egzamino nebėjo. Pareiškėjas teismo posėdžio metu taip pat papildomai paaiškino ir patvirtino, kad iš tiesų jis bendravo su teismo posėdžio metu apklaustais liudytojais ir kalbėjosi su jais apie paruošimo egzaminams kokybę, tačiau niekam jokio spaudimo nedarė ir jokių skundų rašyti neliepė. Taip pat nurodė, kad I. J. mokykla konfliktuoja su Inspekcijos Šiaulių regiono departamentu ir dėl kitų priežasčių, nes jį taip pat skundė ir Specialiųjų tyrimų tarnybai.

Teismo vertinimu, anksčiau aptartų įrodymų visapusiškas įvertinimas leidžia teismui padaryti išvadą, kad 2011 m. balandžio 14 d. vyko kelių transporto priemonių vairuotojų, vežančių pavojingus krovinius pagal Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais (ADR) reikalavimus, bei pavojingų krovinių vežimo automobilių transportu saugos specialistų egzaminas Inspekcijos Šiaulių regiono departamente. Šį egzaminą laikė ir neišlaikė du teismo posėdžio metu apklausti liudytojai E. B. ir V. B.. Po egzamino pareiškėjas buvo priėjęs prie minėtų liudytojų ir su jais kalbėjosi, tačiau teismas neturi jokių duomenų padaryti išvadai, kad pareiškėjo elgesys galimai buvo netinkamas ir pažeidžiantis liudytojų teises ar kitaip diskredituojantis valstybės tarnautojo vardą, nes tokių aplinkybių niekas nepatvirtino. Teismas taip pat kritiškai vertino atsakovo atstovo prašymą teismo posėdžio metu spręsti klausimą dėl liudytojų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl melagingų parodymų davimo, nes teismas taip pat neturėjo duomenų tokiai išvadai padaryti. Liudytojų E. B. ir V. B. raštu duoti paaiškinimai yra neišsamūs, netikslūs ir klaidingi, nes blogai nurodyta egzamino laikymo data, duomenys nurodyti I. J. mokyklos protokole prieštarauja liudytojų paaiškinimuose nurodytoms aplinkybėms, tačiau to nepakanka konstatavimui, kad liudytojas meluoja, nes jokių kitų neginčijamų įrodymų apie įvykio aplinkybes atsakovas nepateikė.

Kaip nustatyta, atsakovas, atlikdamas tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu nesiaiškino, kada vyko kelių transporto priemonių vairuotojų, vežančių pavojingus krovinius pagal Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais (ADR) reikalavimus, bei pavojingų krovinių vežimo automobilių transportu saugos specialistų egzaminai, ar pastaruosius laikė asmenys rašę paaiškinimus, kodėl rašytų paaiškinimų turinys beveik identiškas, su tomis pačiomis datos klaidomis, nevertino tos aplinkybės, kad Inspekcijos Šiaulių regiono departamento veikla yra nepatenkinti I. J. ir J. J. (J. J. įmonės savininkas), taip pat nesiaiškino, kodėl E. B. ir V. B. pasirašė I. J. mokyklos protokole. Nagrinėjamu atveju tai, jog Išvada neatitinka teisės aktų reikalavimų, laikyta esminiu pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą, pažeidimu. Šio pažeidimo konstatavimas teismui suteikė pagrindą daryti išvadą, jog Įsakymo 1.1 punktas, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba – negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl panaikinamas, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė ABTĮ 44 straipsnio 1, 2 ir 6 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalį, Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintų rekomendacijų dėl užmokesčio dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2, 8 ir 7 punktus. Pažymėta, kad, nors pareiškėjo pateiktoje sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad 605 Lt suma priskaičiuota už pasirengimą ir atstovavimą 2012 m. rugpjūčio 14 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme byloje Nr. I-3293-629/2012, tačiau atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. rugpjūčio 14 d. posėdis buvo atidėtas dėl liudytojų neatvykimo, minėta suma priskirtina už atstovavimą 2012 m. spalio 1 d. vykusio posėdžio metu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracinė byla Nr. AS556-766/2009) išaiškinta, jog pasiruošimas teismo posėdžiams, atstovavimas teismo posėdžiuose laikytinos vienos rūšies paslaugomis, nustatytomis Rekomendacijų 8.18 punkte. Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje atstovavimo paslaugą advokatė teikė iš viso 2 val., iš jų teismo posėdyje 54 min., kas pagal Rekomendacijų 9 p. prilyginama 1 val. Rekomendacijų 8.18 p. nurodytas maksimalus advokato užmokesčio dydis už vieną atstovavimo valandą teisme yra 0,15 MMA, todėl maksimali atstovavimo teismo posėdžiuose išlaidų suma nagrinėjamu atveju galėtų būti 255 Lt (0,15 x 850 Lt x 2), tokia suma ir buvo priteista.

IV. Atsakovas Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 170-171) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti Inspekcijos Įsakymo 1.1 punktą.

Išdėsto Išvadoje nurodytus argumentus ir teigia, jog Išvadoje fiksuoti motyvai neabejotinai nurodo tyčinius, sąmoningus A. Š. veiksmus, todėl gali būti vertintini tik kaip tyčinė kaltės forma. Net ir pats A. Š. teigia, kad visus savo veiksmus jis atliko sąmoningai, siekdamas savo tikslų. Inspekcijos įsitikinimu išvadoje išsamiai ir nedviprasmiškai atskleisti tyčiniai, kalti A. Š. veiksmai. Nesutinka su teismo pozicija, kad netinkamai įvertinti pažeidimo padariniai. Pažymi, jog Išvadoje nurodžius, kokiais veiksmais A. Š. atliko neteisėtus veiksmus, Išvadoje ir Įsakyme nurodytų teisės aktų nuostatos būtent ir atskleidžia šių neteisėtų veiksmų pasekmes. Kvietimasis vienos įmonės mokytų asmenų neišlaikiusių egzamino ir liepimas ar skatinimas rašyti skundą yra nesuderinamas su valstybės tarnautojo statusu, pareiga būti objektyviam ir nešališkam, dėl ko taip pat nukenčia ir pasitikėjimas Inspekcija ir jos vykdoma veikla, jos kaip valstybinės institucijos autoritetu. Būtina įvertinti, kad ne visose pažeidimų sudėtyse pasekmės yra materialios. Dalyje pažeidimų vien draudžiamo veiksmo atlikimas jau yra laikomas tarnybiniu nusižengimu. Inspekcijos manymu, kad iš Išvados aiškiai matyti, su kokių pasekmių atsiradimu siejamas tarnybinis nusižengimas.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje nurodoma, kad atsakovas atlikdamas tarnybinį patikrinimą nesiaiškino, kada vyko kelių transporto priemonių vairuotojų egzaminai, ar pastaruosius laikė asmenys rašę paaiškinimus. Cituoja Išvadą, kurioje nurodyta, jog buvo kreiptasi į E. B. ir V. B., prašant pateikti paaiškinimus dėl 2011 m. balandžio 14 d. įvykių Šiaulių regiono departamente po laikyto egzamino. Teismas sprendime padarė išvadą, kad aptariamas egzaminas vyko 2011 m. balandžio 14 d., t. y. nustatė tikslią nagrinėjamų aplinkybių atsiradimo datą, todėl nėra aišku, kodėl teismas liudytojų suklystas datas vertino ne kaip rašybos klaidą o kaip Inspekcijos netinkamus veiksmus, nesiaiškinant egzamino datos. Tokios galimos klaidos tik patvirtina, kad paaiškinimus liudytojai rašė savarankiškai, o ne dėl menamo Inspekcijos spaudimo.

Teismo abejonės, kad Inspekcija nesiaiškino, ar paaiškinimus rašė asmenys, laikę egzaminus, yra neargumentuotos. Tai, jog liudytojų paaiškinimų turinys panašus, yra suprantama, nes jie paaiškino iš esmės tą pačią situaciją, kurioje buvo su jais bendrauta po egzamino, bendravo tas pats asmuo, tais pačiais būdais ir metodais, siekdamas tų pačių tikslų. Teigia, jog neaišku, kodėl teismas sprendime nurodo, kad Inspekcija nevertino aplinkybės, kad I. J. buvo nepatenkintas Inspekcijos Šiaulių regiono departamento veikla. Pastebi, kad Išvadoje didžiausias dėmesys kreipiamas į tiesiogiai iš liudytojų gautus paaiškinimus, o I. J. įmonės skundas buvo pagrindas atlikti administracinę procedūrą, o ne galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą. Tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas pagal administracinės procedūros komisijos tyrimo metu nustatytus faktus, o ne pagal I. J. skundą. Pažymi, jog Inspekcija kritiškai vertina teismo posėdžio metu liudytojų duotus parodymus. Liudytojai pakankamai smulkiai sugebėjo nupasakoti visus įvykius, tačiau paklausus, ar priešais juos sėdintis asmuo (A. Š.) yra tas, su kuriuo jie bendravo ir kuris galimai skatino juos rašyti skundus, nė vienas iš liudytojų negalėjo pasakyti, ar tai būtent tas asmuo. Liudytojai sugebėjo apibūdinti, kad tai buvo stamboko sudėjimo vyriškis, kiek jo antpečiuose buvo žvaigždučių, tačiau matydami priešais save žmogų negalėjo pasakyti, ar būtent su juo bendravo. Pastebi, kad A. Š. posėdžio metu neabejodamas patvirtino (tai jis nuosekliai teigė ir teismo posėdžių metu nagrinėjant bylą pirmą kartą bei apeliacinės instancijos teisme), kad būtent jis bendravo su liudytojais. Todėl dėl šių aplinkybių buvimo negali kilti jokių abejonių. Taip pat pastebi, kad 2011 m. gegužės 26 d. savo paties rašytame paaiškinime V. B. nurodo „Kabinete pareigūnas padėjo baltą lapą ant stalo ir liepė rašyti skundą dėl prasto mokymo J. mokykloje“. Žodis „liepė“ suprantamas ir aiškinamas kaip imperatyvas, nurodymas atlikti tam tikrą veiksmą. Už tai, kokią informaciją pateikia, turi prisiimti atsakomybę ją pateikiantis asmuo. Be to, V. B. raštu pateikta informacija buvo patikrinta 2011 m. liepos 12 d. bendraujant su juo telefonu ir Išvadoje nurodyta, kad ir bendraujant telefonu jis nurodė, jog rašyti skundą buvo liepta.

Pareiškėjas A. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 175-179) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad teisme tikrinant valstybės tarnautojui paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumą, pareiga įrodyti šio valstybės tarnautojo neteisėtų veiksmų arba neveikimo buvimą tenka nuobaudą paskyrusiam asmeniui (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-385-244/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-178/2005). Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo apklausti abu liudytojai (E. B., V. B.) patvirtino, kad kalbėjosi su asmeniu apie mokymus, kad jiems buvo pasiūlyta išdėstyti savo nuomonę raštu, bet nei vienas asmuo nepatvirtino, kad šiuo asmeniu buvo pareiškėjas, ir/ar kad pareiškėjas būtų liepęs ar kitaip vertęs rašyti skundus dėl I. J. įmonės ADR mokymo kursų, už ką pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda. Atkreipia dėmesį, jog negali būti įrodymo šaltinis tik asmens pareiškimas, adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-403-189/2010). Teigia, jog jokių kitų įrodymų, patvirtinančių tariamą pareiškėjo tarnybinį nusižengimą, nėra. Atsižvelgiant į tai, jog Inspekcijoje nėra įmonių, ruošiančių vairuotojus, vežančius pavojingus krovinius kelių transportu, tikrinimo metodikos bei nėra galimybės patikrinti patį mokymo procesą, buvo nuspręsta pasikalbėti su vairuotojais. Pabrėžia, kad pareiškėjo veiksmai buvo suderinti su direktoriumi V. S., todėl jie negali būti laikomi tarnybiniu nusižengimu. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Išvada neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad įsakymas skirti nuobaudą gali būti skundžiamas teismui, o teismas, nagrinėdamas tokią bylą privalo ištirti ir įvertinti ne tik valstybės tarnautojo, kuriam skirta ši nuobauda, veiką, bet ir darbdavio ir jo įgaliotų tirti pažeidimą asmenų veiksmus dėl teisės normų, reglamentuojančių nuobaudos skyrimo procedūrą, tinkamo taikymo, daro išvadą, kad visi įstatymo nustatyti reikalavimai, į kuriuos darbdavys skirdamas nuobaudą privalo atsižvelgti, privalo būti atspindėti administraciniame akte dėl nuobaudos skyrimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2011-07-19 įsakymo Nr. 3B-146 1.1 punkto, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda (pastaba), teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. Š. yra valstybės tarnautojas – Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Šiaulių regiono departamento direktoriaus pavaduotojas. Atlikus tarnybinį patikrinimą 2011 m. liepos 15 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada dėl V. S. ir A. Š. tarnybinio nusižengimo, kuria siūloma pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių nuostatos.

Pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas iš esmės grindžiamas tuo, kad apklausdamas I. J. įmonės ADR mokymo kursus baigusius lankytojus, skatino, asmenis, laikiusius kelių transporto priemonių vairuotojų, vežančių pavojingus krovinius pagal Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais (ADR) reikalavimus, bei pavojingų krovinių vežimo automobilių transportu saugos specialistų egzaminą, rašyti skundą dėl netinkamo ADR mokymo I. J. įmonėje, tuo pažeisdamas Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų etikos kodekso, patvirtinto Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2005 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 2B-330, 8.1.2 punktą įpareigojantį elgtis taip, kad didėtų visuomenės pasitikėjimas Inspekcijos vykdoma veikla, 8.6.1 punktą įpareigojantį priimant sprendimus valstybės tarnautojus būti objektyvius ir nešališkus, ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 5 punktą įpareigojantį valstybės tarnautoją būti objektyvų.

Pažymėtina, jog skiriant tarnybinę nuobaudą, turi būti ne tik konstatuojama veika, kuria padaromas tarnybinis nusižengimas, t. y. reikalavimas/skatinimas rašyti skundus dėl netinkamo ADR mokymo I. J. įmonėje nagrinėjamu atveju, tačiau turi būti vertinami ir nusižengimo sudėties subjektyvieji elementai – asmens kaltės forma, motyvai, taip pat vertintinos kilusios neigiamos pasekmės. Byloje nėra paneigtas A. Š. bendravimas su ADR egzaminą Šiaulių regiono departamente laikiusiais E. B. ir V. B. dėl I. J. mokymo įstaigos prastos mokymo kokybės.

E. B. 2011 m. gegužės 26 d. paaiškinime nurodė, kad inspekcijos pareigūnas pasiūlė pasikalbėti ir pareikšti pretenzijas dėl mokymo įstaigos (J.) Šiauliuose. Tuo tarpu tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad E. B. telefonu patvirtino 2011 m. gegužės 26 d. paaiškinime nurodytą informaciją, jog buvo kviečiamas į Šiaulių regiono departamento trečią aukštą pasikalbėti, paaiškinti kaip (I. J. mokykla) išmokė, ar E. B. turi jai pretenzijų, tačiau rašyti nieko neliepė. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas E. B. paaiškino, kad mokykloje po egzamino priėjo vyriškis ir pasiūlė, bet neliepė, rašyti skundą dėl mokyklos prasto paruošimo ... >.

V. B. 2011 m. gegužės 26 d. paaiškinime pažymėjo, kad inspekcijos pareigūnas pasiūlė eiti pasikalbėti, kabinete padėjo baltą lapą ant stalo ir liepė rašyti skundą dėl prasto mokymo J. mokykloje. Analogiška informacija nurodyta ir tarnybinio patikrinimo išvadoje pokalbio su V. B. telefonu metu. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas V. B. paaiškino, kad mokykloje po egzamino priėjo vyriškis ir pasiūlė, bet neliepė, rašyti skundą.

Kiekvienu konkrečiu atveju privaloma surinkti tokius įrodymus, kurie aiškiai, neprieštaringai įrodytų atitinkamo subjekto padarytus pažeidimus. Padaryti pažeidimai turi būti neginčijamai įrodyti, neturi būti jokių prieštaravimų, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Vertinant įrodymus labai svarbu nustatyti jų reikšmę konkrečiai bylai, įrodymų tarpusavio ryšį su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kokias išvadas galima padaryti iš kiekvieno konkretaus įrodymo ir iš jų visumos. Visi surinkti byloje įrodymai turi būti analizuojami ir objektyviai vertinami nustatant jų tikrumą bei reikšmingumą patvirtinant ar paneigiant bylos faktines aplinkybes.

Šios bylos kontekste pirminiai E. B. ir V. B. parodymai prieštaringi, jiems trūksta nuoseklumo: E. B. vienu atveju nurodo, kad pareiškėjas pasiūlė pasikalbėti ir pareikšti pretenzijas, antru atveju – apskritai rašyti nieko neliepė, o trečiu atveju pasiūlė, bet neliepė rašyti skundą. Šios savybės taip pat būdingos ir V. B. pateiktiems paaiškinimams. Tačiau visas abejones dėl šiai bylai reikšmingų aplinkybių buvimo ar nebuvimo pašalina pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pateikti liudytojų E. B. ir V. B. parodymai. Vertinant šias aplinkybes įrodymų teorijos suformuluotų kriterijų kontekste (įrodymų šaltinių patikimumo ir pakankamumo, jų nuoseklumo, logiškumo) nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas skatino anksčiau nurodytus asmenis rašyti skundus dėl netinkamo ADR mokymo I. J. įmonėje. Be to, nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tą aplinkybę, kad Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Šiaulių regiono departamente buvo atliekamas tyrimas dėl mokymo proceso kokybės minėtoje mokykloje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad po egzamino pareiškėjas buvo priėjęs prie E. B. ir V. B. ir su jais kalbėjosi, tačiau teismas neturi jokių duomenų padaryti išvadai, kad pareiškėjo elgesys galimai buvo netinkamas ir pažeidžiantis liudytojų teises ar kitaip diskredituojantis valstybės tarnautojo vardą, nes tokių aplinkybių niekas nepatvirtino. Taigi vertinant anksčiau aptartų aplinkybių visumą, laikytina, kad pareiškėjo veiksmuose nusižengimo sudėtis nenustatyta, tarnybinė nuobauda (pastaba) paskirta nepagrįstai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios ginčų kategorijos bylas, ne kartą yra konstatavęs, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas yra viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių, kadangi jis nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai – plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti Įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad juos padarė konkretus valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-359/2007 ir kt.).

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (3025 Lt), kurias jis patyrė Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, A. Š. naudai iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos priteista 255 Lt bylinėjimosi išlaidų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, proceso šalių išlaidų, patirtų pirmoje ar apeliacinėje instancijoje, atlyginimo klausimas sprendžiamas atitinkamos instancijos teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-63/2010, 2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8–83/2007, 2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS14–1/2007 ir kt.). Nagrinėjama byla buvo išnagrinėta ir pirmąja, ir apeliacine instancija, todėl ir bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui kiekvienos instancijos teismo priteistinos atskirai.

Iš bylos medžiagos nėra pakankami aišku, kokio dydžio bylinėjimosi išlaidas A. Š. patyrė apeliacinės instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Skirgailė Žalimienė