2020-05-13 Nr. AB-9456-3-64-3-01402-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-144-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01402-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 57.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės, Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens L. N. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių reklama“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – L. N.) dėl įsakymo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Šiaulių reklama“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus 2019 m. gegužės 28 d. įsakymą Nr. A-762 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. sausio 8 d. pateikė atsakovui prašymą suteikti teisę įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti Šiaulių miesto savivaldybei priklausančiame žemės sklype, esančiame Dubijos g.-Serbentų g. sankirtoje, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T-75 patvirtintame Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane (toliau – ir Planas) pažymėtame Nr. 98. Pareiškėjas ir atsakovas 2016 m. gegužės 16 d. pasirašė Teisės įrengti ir eksploatuoti reklaminį inžinerinį įrenginį reklamos vietoje suteikimo sutartį Nr. SŽ-646 (toliau – ir Sutartis), kurioje nurodyta, kad reklamos vieta yra Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje esanti ir Šiaulių miesto savivaldybei ar valstybei priklausanti teritorija. Prie šios sutarties buvo pridėta Išorinės vaizdinės reklamos įrenginio išdėstymo erdvėje schema Dubijos g.-Serbentų g. sankirtoje (Nr. 98), kurioje nurodytos leidžiamo įrengti reklaminio įrenginio koordinatės. 2016 m. birželio 21 d. atsakovas išdavė pareiškėjui Leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. RLR-2247 (toliau – ir Leidimas), reklamos įrengimo vieta – Dubijos-Serbentų g. (SP vieta Nr. 98), leidimo galiojimo terminas – nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2021 m. birželio 27 d. Tačiau ginčijamu Įsakymu minėtas Leidimas buvo panaikintas, kadangi pareiškėjas neturi žemės sklypo, kuriame įrengtas reklaminis įrenginys, savininko sutikimo. Pareiškėjo manymu, Įsakymas yra nepagrįstas, nes šiuo atveju įrengto reklaminio įrenginio koordinatės atitinka (su kelių centimetrų paklaida) Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane nurodytas koordinates.

3. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano derinimo metu nei Plano rengėjas, nei Administracija neturėjo jokios informacijos, jog šiame Plane pažymėta vieta Nr. 98 patenka į privataus žemės sklypo ribas. Planas, be kita ko, buvo derinamas su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriumi, kuris jokių pastabų ir pasiūlymų neturėjo. Taigi darytina prielaida, kad tiek Plano rengimo, tiek jo derinimo metu jokie žemės sklypai ginčo reklaminio įrenginio įrengimo vietoje nebuvo suformuoti ir tai buvo laisva neužstatyta valstybinė žemė. Atitinkamai pagal trečiojo suinteresuoto asmens L. N. pateiktus dokumentus, t. y. valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašą, matyti, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, buvo suformuotas tik 2015 m. vasario 25 d., įrašai Nekilnojamojo turto registre galioja nuo 2015 m. kovo 19 d. Tačiau ir vėliau atsakovas nebuvo informuotas apie naujo žemės sklypo suformavimą, todėl iki pat 2019 metų neturėjo jokios informacijos, jog pastatytas reklaminis įrenginys patenka į privataus žemės sklypo ribas. Paaiškėjus šioms aplinkybėms, 2019 m. balandžio 12 d. pareiškėjui buvo išsiųstas Įspėjimas apie galimą leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo panaikinimą Nr. S-1333 (toliau – ir Įspėjimas), kuriame nurodyta per 35 dienas nuo šio Įspėjimo įteikimo dienos pateikti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, savininkų sutikimus įrengti išorinę reklamą jų žemės sklype. Pareiškėjui per šį terminą nepašalinus nustatyto pažeidimo, atsakovas pagal galiojančias teisės aktų nuostatas buvo priverstas panaikinti 2016 m. birželio 21 d. išduoto Leidimo įrengti išorinę reklamą Nr. RLR-2247 galiojimą.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. N. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjui su atsakovu pasirašant Sutartį ir atsakovui išduodant 2016 m. birželio 21 d. Leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. RLR-2247 nebuvo gautas žemės sklypo savininkų sutikimas (tuo metu žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, savininkai buvo privatūs asmenys – A. Š. ir I. R. N., kuriems nuosavybės teisės į šį žemės sklypą atkurtos Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. birželio 24 d. sprendimu Nr. 7-3365). Atkreipė dėmesį, kad buvę ir esami žemės sklypo savininkai, siekdami apginti savo nuosavybės teises dėl neteisėto reklaminio įrenginio naudojimo jiems priklausančiame žemės sklype, ne kartą (2018 m. lapkričio 22 d., 2019 m. sausio 14 d., 2019 m. kovo 18 d., 2019 m. balandžio 17 d.) kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, kad būtų panaikintas pareiškėjui išduotas Leidimas, o reklaminis įrenginys – iškeltas iš jų žemės sklypo. Todėl manė, jog atsakovas skundžiamu Įsakymu teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduoto Leidimo galiojimą.

7. 2020 m. sausio 7 d. pareiškėjas pateikė teismui pareiškimą dėl skundo atsisakymo, kuriame nurodė, jog atsisako savo skundo, ir prašė nutraukti bylą. Pareiškėjas paaiškino, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas patikslino reklaminio inžinerinio įrenginio statymo vietą ir 2020 m. sausio 6 d. išdavė leidimą įrengti išorinę reklamą Dubijos g.-Serbentų g. sankirtoje (SP vieta Nr. 98), todėl šioje byloje ginčo dėl skundžiamo Įsakymo nebėra. Taip pat nurodė, kad pareiškėjui skundo atsisakymo pasekmės žinomos.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. N. 2020 m. sausio 7 d. pateikė teismui prašymą priteisti iš pareiškėjo 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į skundą parengimą, atlyginimą ir dokumentus, kuriais grindžia šį prašymą – PVM sąskaitą faktūrą ir banko sąskaitos išrašą.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 7 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Šiaulių reklama“ atsisakymas nuo skundo priimtas ir administracinė byla nutraukta, o trečiojo suinteresuoto asmens L. N. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintas.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2020 m. sausio 6 d., t. y. po pareiškėjo kreipimosi į teismą su skundu dėl Įsakymo panaikinimo, išdavė jam naują leidimą Nr. RLR-3186 įrengti išorinę reklamą Dubijos g.-Serbentų g. sankirtoje (SP vieta Nr. 98). Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, išduodamas pareiškėjui naują leidimą įrengti išorinę reklamą toje pačioje Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano vietoje, geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo proceso metu palaikė atsakovo poziciją, todėl teismas konstatavo, kad šiuo atveju nelaikytina, jog buvo patenkintos ir apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjo neteisėti veiksmai nenustatyti, teismas netenkino trečiojo suinteresuoto asmens prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjo.

III. 11. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. N. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 7 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir šį klausimą išspręsti iš esmės – prašymą patenkinti ir priteisti iš pareiškėjo 302,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai atsisakė priteisti jam iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad jo, kaip žemės sklypo savininko, interesas šioje byloje buvo tai, jog pareiškėjo UAB „Šiaulių reklama“ įrengtas reklaminis įrenginys būtų perkeltas į kitą vietą, t. y. iškeltas iš L. N. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Atitinkamai pareiškėjui atsisakius skundo, liko galioti Įsakymas, kuriuo yra panaikintas pareiškėjui išduoto Leidimo galiojimas ir jis įpareigotas išardyti specialiąją išorinės reklamos pateikimo priemonę, nukabinti reklamą bei sutvarkyti aplinką. Pagal atsakovo naujai išduotą leidimą reklaminis įrenginys turi būti perkeltas į naują (patikslintą) vietą specialiajame plane, kuri nebepatenka į L. N. priklausančio žemės sklypo ribas, nors ir yra pažymėta tuo pačiu numeriu „98“. Iš atsakovo teismui pateikto rašto, adresuoto Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialųjį planą rengusiai UAB „Atamis“, ir prie jo pridėtos schemos matyti, kad reklaminio inžinerinio įrenginio vieta Nr. 98 pakeista ir ji yra už L. N. žemės sklypo ribos. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytas teiginys, kad 2020 m. sausio 6 d. atsakovas išdavė pareiškėjui naują leidimą Nr. RLR-3186 įrengti reklaminį įrenginį toje pačioje vietoje, yra visiškai nepagrįstas. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra nustatyti pareiškėjo neteisėti veiksmai. Pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas įrengė reklaminį įrenginį privačiame žemės sklype, neturėdamas sklypo savininko sutikimo, be to, iki šiol jį naudoja, o tai yra neteisėta. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, L. N. teigia, kad pareiškėjui atsisakius skundo ir palikus galioti Įsakymą, yra apgintos jo, kaip trečiojo suinteresuoto asmens teisės, todėl teismas turėjo priteisti jam iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. N. vėliau pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 181,50 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų ir prijungti prie bylos papildomus dokumentus – Šiaulių miesto savivaldybės administracijai adresuotą 2020 m. vasario 9 d. prašymą ir Administracijos atsakymą į šį prašymą su priedu.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 7 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui L. N. iš pareiškėjo UAB „Šiaulių reklama“ 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

15. Šioje byloje ginčijama nutartimi pirmosios instancijos teismas netenkino trečiojo suinteresuoto asmens prašymo priteisti jam iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju, atsakovui geruoju patenkinus pareiškėjo reikalavimą, nebuvo patenkintos ir apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, todėl L. N. neįgijo teisės į teismo išlaidų atlyginimą.

16. Tačiau L. N. su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir teigia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui atsisakius skundo bei likus galioti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. gegužės 28 d. įsakymui Nr. A-762 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo panaikinimo“, buvo apgintos jo, kaip trečiojo suinteresuoto asmens, teisės, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

17. Taigi šiuo atveju spręstina, ar pareiškėjui UAB „Šiaulių reklama“ atsisakius skundo ir tuo pagrindu nutraukus bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 str. 4 p.), trečiasis suinteresuotas asmuo L. N. įgijo teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

V. 18. Išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d.; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d.; ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d.; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.; Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 47 str. 1, 2 d.). Teisė į teisminę gynybą nėra vien procesinio pobūdžio teisė, kuri galėtų būti tapatinama su teise kreiptis į teismą. Teisė į teisminę gynybą apima ir byloje dalyvaujančių asmenų teisę, kad teismas priimtų procesinį sprendimą, atitinkantį tarp šalių susiklosčiusius materialinius teisinius santykius ir procesinę padėtį byloje. Teisę į teisminę gynybą administracinėje byloje turi ne tik pareiškėjas, bet ir atsakovas bei tretieji suinteresuoti asmenys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 6 (16), 2008, p. 303–316).

19. Teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis pakelti bylinėjimosi išlaidų naštą ir galimybėmis susigrąžinti pagrįstas, racionalias išlaidas. Manytina, jog šiuo tikslu įstatymų leidėjas administracinių bylų teisenoje yra įtvirtinęs bylinėjimosi išlaidų institutą, kuris reglamentuojamas ABTĮ VI skyriaus nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 375–388; 2014 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-884/2014; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015; ir kt.).

20. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, o pagal to paties straipsnio 3 dalį, tuo atveju, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Iš šių nuostatų matyti, kad Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-252-822/2019; 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-636-520/2020; ir kt.). Atitinkamai tuo atveju, kai teisminiame ginče galutinis rezultatas yra palankus trečiajam suinteresuotam asmeniui, kitai („pralaimėjusiai“) proceso šaliai kyla pareiga atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-673-662/2016; 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-365-556/2019; 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-32-662/2020; ir kt.).

21. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo nagrinėjantis teismas privalo ne tik formaliai vadovautis ABTĮ įtvirtintomis bendrosiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis, bet įvertinti visas su byla susijusias reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-603/2010; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-3109/2011; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-319-822/2020; ir kt.). Tai iš esmės atspindi ir ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostata, kad teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 str. 2 d.; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 4 str.), taip pat laikosi pozicijos, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis tiek CPK 94 straipsnio 1 dalimi, tiek CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018; 2019 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-1075/2019; 2020 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-687/2020; ir kt.).

23. Taigi, teismų praktikoje taip pat vadovaujamasi priežasties teorija, kai paskirstant bylinėjimosi išlaidas lemiamą reikšmę turi ne galutinis rezultatas, o procesinis šalių elgesys, t. y. įvertinamas bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-686/2015; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020; ir kt.).

24. Apskritai, bylinėjimosi išlaidų (tarp jų ir atstovavimo išlaidų) atlyginimas atlieka kelias pagrindines funkcijas: pirma, padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, veiksmingą ir kokybišką procesą, nes priešingu atveju, žinodamos, kad net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, jos vengtų administracinį procesą pasirinkti kaip vieną iš ginčo sprendimo formų, taip pat samdytis profesionalius atstovus ir pan.; antra, atlieka svarbų prevencinį vaidmenį, nes žinojimas, kad pralaimėjimo atveju šalis turės sumokėti ne tik savo, bet ir bylą laimėjusios šalies išlaidas, apsaugo nuo nepagrįstų skundų ar atsiliepimų į skundus pareiškimo ir pan.; trečia, padeda reguliuoti šalių procesinį elgesį, nes rizika apmokėti kitos šalies išlaidas advokatų pagalbai atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi; ketvirta, kompensuoja dėl kaltos proceso šalies patirtas išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-959-575/2016; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-206-552/2020; ir kt.).

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nepaisant teigiamų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo aspektų, šio instituto prevencinis vaidmuo gali turėti ir teisę į teisminę gynybą ribojantį poveikį, nes rizikuodamas būti įpareigotas padengti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas asmuo gali susilaikyti nuo savo pažeistos subjektinės teisės gynimo teisme. Šis aspektas tampa ypač svarbus administraciniame procese, kuriame paprastai privatus subjektas gina savo teises, kurias tikrai ar tariamai pažeidė viešojo administravimo subjektai. Todėl administraciniame procese turi būti ieškoma pusiausvyros, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas taptų teisę į teisminę gynybą užtikrinančia, o ne ribojančia priemone (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-774/2011; ir kt.), kad būtų užtikrinamas proceso šalių lygiateisiškumas, apsaugoma nuo piktnaudžiavimo administraciniu procesu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-473-492/2016, Administracinė jurisprudencija Nr. 32, 2016, p. 337–353; ir kt.).

26. Pažymėtina, jog sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinė byla nėra sprendžiama iš esmės. Bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai taip pat nėra tarp šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis, kita vertus, šie klausimai yra glaudžiai susiję, nes administracinės bylos baigtis dėl tarp šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo nulemia bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir jų paskirstymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 375–388; taip pat išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-104/2014, Administracinė jurisprudencija Nr. 29, 2015, p. 452–467). Teisiniai santykiai dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo yra procesinių bylos, kurioje išlaidos patirtos, santykių tąsa. Reikalavimai priteisti bylinėjimosi išlaidas yra procesinio teisinio pobūdžio, todėl iš esmės yra susiję su teismo sprendimu, kuriuo buvo sprendžiami byloje pateikti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2016 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016; ir kt.).

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas tiek iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos ABTĮ 44 straipsnio 5 dalies, tiek šiuo metu galiojančios redakcijos ABTĮ 40 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kurios iš esmės analogiškos, nuosekliai laikosi pozicijos, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal minėtas nuostatas, pirmiausia būtina įvertinti ginčo turinį, nustatyti, kaip pareiškėjo reikšti reikalavimai yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, su kurios ginčo šalies pozicija sutapo trečiojo suinteresuoto asmens interesai byloje, t. y. kurios ginčo šalies poziciją palaikė trečiasis suinteresuotas asmuo, ar teismo sprendimas buvo priimtas tos ginčo šalies naudai, ar atsiranda, pasikeičia, pasibaigia trečiojo suinteresuoto asmens teisės po priimto teismo sprendimo ir ar atitinkamų teisių atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga yra palankus (nepalankus) trečiajam suinteresuotam asmeniui, ar patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens interesas, dėl kurio jis dalyvavo ir kurio jis siekė byloje, dėl kokių priežasčių susidarė bylinėjimosi išlaidos ir kt. Tik įvertinus visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių, galima nustatyti, ar priimtu galutiniu res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią turinčiu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 375–388; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-206-552/2020; ir kt.).

28. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad ABTĮ tiesiogiai nereglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tais atvejais, kai administracinė byla nutraukiama, išskyrus ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, jog pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui. Todėl pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant proceso šalies, o šiuo atveju – trečiojo suinteresuoto asmens, patirtų teismo išlaidų atlyginimo klausimą tuomet, kai administracinė byla buvo nutraukta jos neišnagrinėjus iš esmės (t. y. kai nėra aišku, kieno naudai būtų buvęs priimtas galutinis teismo sprendimas), pirmiausia būtina įvertinti kelto ginčo turinį, nustatyti, kaip pareiškėjo kelti reikalavimai yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, kieno iniciatyva tretieji suinteresuoti asmenys buvo įtraukti į bylos nagrinėjimą, įvertinti, kokioje bylos nagrinėjimo stadijoje byla buvo nutraukta, nustatyti atsakingą dėl bylinėjimosi išlaidų kilimo asmenį ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-469-502/2016; 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-959-575/2016; 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-94-629/2020; ir kt.).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 yra pasisakiusi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai pareiškėjas atsisako skundo ir byla nutraukiama ne dėl to, kad atsakovas geruoju patenkino skundą. Nurodytoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad ir tada, kai pareiškėjas atsisako skundo atsakovui geruoju jo nepatenkinus, iki tol, kol pareiškėjas atsisako skundo ir teismas nutraukia bylą, atsakovas gali būti ėmęsis aktyvių savo teisių gynybos veiksmų ir patyręs atitinkamas bylinėjimosi išlaidas. Situacija, kai tokios išlaidos būtų pagrįstos, tačiau nebūtų atlyginamos, nebūtų pateisinama teisingumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo požiūriu, nes šios išlaidos patiriamos dėl pareiškėjo kreipimosi į teismą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad skundo atsisakymas ir bylos nutraukimas pagal savo materialinį ir procesinį teisinį poveikį iš esmės prilygsta teismo sprendimui, priimtam atsakovo naudai, t. y. skundo netenkinimui. Pareiškėjui atsisakius savo reikalavimų ir teismui nutraukus bylą, teisė į teisminę gynybą laikoma realizuota, ir pareiškėjas su tapačiu reikalavimu nebeturi teisės kreiptis į teismą (ABTĮ 104 str. 3 d.). Analogiškos teisinės pasekmės iškyla ir įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 4 p., 103 str. 2 p.). Tiek pareiškėjui atsisakius skundo ne todėl, kad atsakovas geruoju jį patenkino, tiek teismui sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, pareiškėjo materialinis teisinis reikalavimas atsakovui lieka nepatenkintas, o pareiškėjo procesinė teisinė galimybė dar sykį teisme iškelti tapatų klausimą prarandama.

VI. 30. Nagrinėjamos bylos kontekste sprendžiant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo L. N. turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pabrėžtina, jog pareiškėjas UAB „Šiaulių reklama“ į teismą kreipėsi su skundu, prašydamas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. gegužės 28 d. įsakymą Nr. A-762 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo panaikinimo“, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui 2016 m. birželio 21 d. išduoto Leidimo įrengti išorinę reklamą Nr. RLR-2247 galiojimas ir jis įpareigotas išardyti specialiąją išorinės reklamos pateikimo priemonę, nukabinti reklamą bei sutvarkyti aplinką. Įsakyme nurodyta, kad jis, be kita ko, priimtas atsižvelgiant į žemės sklypo, ant kurio įrengta išorinės reklamos pateikimo priemonė, savininkų interesus, o iš 2019 m. balandžio 12 d. pareiškėjui siųsto Įspėjimo apie galimą leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo panaikinimą Nr. S-1333 matyti, kad Įsakymo priėmimą lėmė tai, jog ginčo reklaminis įrenginys buvo įrengtas privatiems asmenims priklausančiame žemės sklype, neturint jų sutikimo. Ginčo dėl šios faktinės aplinkybės byloje iš esmės nėra.

31. Atitinkamai iš bylos duomenų matyti, kad L. N. yra žemės sklypo, kuriame pagal minėtą Leidimą pareiškėjas įrengė reklaminį įrenginį, bendraturtis ir jis per savo atstovą 2019 m. balandžio 17 d. raštu kreipėsi į Administraciją su prašymu panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Taigi, šioje byloje pareiškėjo ginčyto Įsakymo priėmimą, be kita ko, lėmė trečiojo suinteresuoto asmens veiksmai. Todėl išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl L. N. suinteresuotumo šios bylos baigtimi.

32. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjas teismui pateiktame skunde trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodė L. N.. Taigi, L. N. į bylą buvo įtrauktas paties pareiškėjo iniciatyva, t. y. ir pačiam pareiškėjui nekilo abejonių, kad L. N. yra suinteresuotas šios bylos baigtimi.

33. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad trečiojo suinteresuoto asmens siekis buvo, jog reklaminis įrenginys būtų iškeltas iš jo sklypo. Atitinkamai šioje byloje pareiškėjo ginčytu Įsakymu, kaip minėta, panaikinus Leidimo galiojimą, pareiškėjas buvo įpareigotas išardyti specialiąją išorinės reklamos pateikimo priemonę, nukabinti reklamą bei sutvarkyti aplinką. Todėl pareiškėjui atsisakius skundo ir likus galioti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. gegužės 28 d. įsakymui Nr. A-762 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo panaikinimo“, trečiojo suinteresuoto asmens tikslas – kad pareiškėjo įrengtas reklaminis įrenginys būtų iškeltas iš jo žemės sklypo – iš esmės buvo įgyvendintas. Tai, be kita ko, patvirtina ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atsakymas į pareiškėjo 2020 m. vasario 9 d. prašymą bei prie jo pridėtas Administracijos 2020 m. sausio 14 d. raštas Nr. SSA-12 „Dėl išorinės reklamos įrengimo panaikinimo“, adresuotas UAB „Šiaulių reklama“.

34. Pareiškėjui naujai išduotas 2020 m. sausio 6 d. leidimas įrengti išorinę reklamą Nr. RLR-3186 šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas kaip pareiškėjo reikalavimo patenkinimas geruoju. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš byloje esančių duomenų (be kita ko, Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialųjį planą rengusiai UAB „Atamis“ adresuoto Šiaulių miesto savivaldybės administracijos rašto ir prie jo pridėtos schemos, lyginant ją su Išorinės vaizdinės reklamos įrenginio išdėstymo erdvėje schema Dubijos g.-Serbentų g. sankirtoje (Nr. 98), kuri buvo pridėta prie 2016 m. gegužės 16 d. pareiškėjo su atsakovu pasirašytos Teisės įrengti ir eksploatuoti reklaminį inžinerinį įrenginį reklamos vietoje suteikimo sutarties Nr. SŽ-646) matyti, jog, prieš išduodant pareiškėjui naują leidimą išorinei reklamai įrengti, buvo patikslintos Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane pažymėtos vietos Nr. 98, t. y. reklaminio įrenginio Dubijos g.-Serbentų g. sankirtoje, koordinatės. Tai patvirtina ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atsakymas į pareiškėjo 2020 m. vasario 9 d. prašymą, kuriame nurodyta, jog UAB „Šiaulių reklama“ pateikus lauko „Reklaminio stendo projektą“ (tikslinimo techninį projektą) su patikslinta ir suderinta reklamos įrenginio vietos schema, Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2020 m. sausio 6 d. išdavė leidimą Nr. RLR-3186 įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano vietoje Nr. 98, kuriuo patvirtinta patikslinta reklaminio stendo vieta. Todėl, nors minėtas 2020 m. sausio 6 d. pareiškėjui išduotas leidimas Nr. RLR-3186 formaliai ir suteiktas įrengti išorinę reklamą toje pačioje Plano vietoje (Nr. 98), tačiau realiai juo pareiškėjui suteikta teisė įrengti reklaminį įrenginį jau faktiškai kitoje vietoje, kuri yra už trečiojo suinteresuoto asmens žemės sklypo ribų.

35. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad nagrinėjamos bylos baigtis teisių ir pareigų visumos požiūriu buvo realiai naudinga trečiajam suinteresuotam asmeniui, kuris palaikė atsakovo poziciją, t. y. šiuo atveju buvo patenkintos (apgintos) trečiojo suinteresuoto asmens L. N. teisės (jo aiškiai išreikštas interesas). Pareiškėjas, atsisakydamas skundo dėl to, jog jam buvo išduotas naujas leidimas įrengti išorinę reklamą pagal Planą patikslintoje vietoje (iškeliant reklamos įrenginį už L. N. sklypo ribų), iš esmės pats pripažino ginčyto Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nagrinėjamu atveju atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimą, padarė klaidingą ir faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančią išvadą.

36. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija kartu pabrėžia, kad į bylą nebuvo įtraukta ir kita minėto žemės sklypo bendraturtė – V. Š., kurios teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas galėjo turėti įtakos. Tuo tarpu atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nusprendžia dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, yra pripažįstami teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (ABTĮ 146 str. 2 d. 2 p.). Kita vertus, nagrinėjamu atveju byla buvo nutraukta, jos neišnagrinėjus iš esmės.

37. Remiantis tuo, kas išdėstyta, be kita ko, įvertinus šioje byloje kelto ginčo esmę, trečiojo suinteresuoto asmens poziciją ir bylos baigtį nutarties V dalyje išdėstytų taisyklių kontekste, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju L. N. įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, tarp jų ir išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, atlyginimą iš pareiškėjo (ABTĮ 40 str. 3, 5 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai padarė priešingą išvadą ir netenkino trečiojo suinteresuoto asmens L. N. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

38. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir protingumo principais, negrąžina trečiojo suinteresuoto asmens L. N. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ir toliau pasisako dėl L. N. prašymo atlyginti jam 302,50 Eur atstovavimo išlaidas pagrįstumo.

39. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

40. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju trečiasis suinteresuotas asmuo prašo priteisti jam iš pareiškėjo 302,50 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į pareiškėjo skundą parengimą, todėl taikytinas Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytas koeficientas – 2,5.

41. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punkte įtvirtintu koeficientu ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualus 2019 metų I ketvirtis, kadangi L. N. nurodytas išlaidas patyrė (apmokėjo) 2019 m. rugpjūčio 21 d.) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių), maksimali rekomenduojama priteisti suma už atsiliepimo į skundą parengimą būtų 3 156,75 Eur (2,5 × 1 262,70 Eur). Taigi šiuo atveju trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti suma – 302,50 Eur – neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio ir netgi yra daugiau nei 10 kartų mažesnė. Šias išlaidas patvirtina byloje esanti 2019 m. rugpjūčio 20 d. PVM sąskaita faktūra Nr. APB/19-08-06 ir banko sąskaitos išrašas.

42. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, taip pat vadovaudamasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, sprendžia, kad nurodyta prašoma priteisti suma, t. y. 302,50 Eur, yra protinga ir pagrįsta, todėl priteistina trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo. Atsižvelgiant į tai, skundžiama Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 7 d. nutarties dalis, kuria netenkintas trečiojo suinteresuoto asmens L. N. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, naikinama ir šis klausimas išsprendžiamas iš esmės – trečiojo suinteresuoto asmens L. N. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinamas, priteisiant jam iš pareiškėjo UAB „Šiaulių reklama“ 302,50 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

43. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. N. taip pat prašo priteisti jam iš pareiškėjo 181,50 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai už atskirojo skundo parengimą apmokėti ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Atitinkamai pagal Rekomendacijų 7 punktą (šiuo atveju aktualus 2019 metų III ketvirtis, kadangi L. N. nurodytas išlaidas patyrė (apmokėjo) 2020 m. vasario 27 d.) ir 8.15 punktą apskaičiuota maksimali rekomenduojama priteisti suma už atskirąjį skundą būtų 527,04 Eur (0,4 × 1 317,60 Eur). Taigi trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti suma už atskirojo skundo parengimą neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio. Atsižvelgusi į tai, remdamasi Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais ir vadovaudamasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyta prašoma priteisti suma, t. y. 181,50 Eur, yra protinga ir pagrįsta, todėl taip pat priteistina trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo (ABTĮ 40 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 3 dalimi ir 154 straipsnio 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens L. N. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 7 d. nutarties dalį, kuria netenkintas trečiojo suinteresuoto asmens L. N. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens L. N. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui L. N. iš pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių reklama“ 302,50 Eur (tris šimtus du eurus ir penkiasdešimt euro centų) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui L. N. iš pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių reklama“ 181,50 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt vieną eurą ir penkiasdešimt euro centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dainius Raižys

Ramutė Ruškytė

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė