2013-05-28 Nr. BB-986-1-38-1-00018-2011-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-292/2013 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00018-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.5.4; 1.2.27.5; 2.1.16.2.21

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Alvydo Pikelio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutarties.

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžiu E. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, pagal 290 straipsnį – 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi nuteistosios E. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą ir susipažinusi su byla,

nustatė:

E. K. nuteista už tai, kad 2011 m. vasario 18 d., 17 val. 23 min. 29 s., iš savo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) prokuroro J. L. tarnybinį mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) išsiuntė grasinančio ir įžeidžiančio pobūdžio trumpąją žinutę su žodžiais: „anksciau ar veliau tu dvesi, as atsakau“, „tu dar painkshi, pamatysi! Seni pazystami taves nepaliks“, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai yra realūs ir gali būti įgyvendinti; taip pagrasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą.

Taip pat E. K. nuteista už tai, kad tuo pačiu metu iš savo mobiliojo ryšio telefono į savo pareigas einančio valstybės tarnautojo – ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atliekančio ir įstatymų numatytas prokuroro funkcijas vykdančio nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) prokuroro J. L. tarnybinį mobiliojo ryšio telefoną išsiuntė grasinančio ir įžeidžiančio pobūdžio trumpąją žinutę su menkinančiais ir nukentėjusiojo, kaip valstybės pareigūno, autoritetą, garbę ir orumą žeminančiais žodžiais: „Isgama tu, neturintis jokiu dvasiniu vertybiu“; taip įžeidė valstybės tarnautoją J. L. dėl jo atliekamos veiklos.

Kasaciniu skundu nuteistoji E. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų procesiniai sprendimai turėtų būti panaikinti dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepateikė išvadų dėl esminių skundo argumentų, motyvų dėl skundo pagrįstumo, tad skundas liko neišnagrinėtas. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad nuteistoji E. K. veda bendrą ūkį su I. J. ir V. K., tad mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) turi galimybę naudotis visi šeimos nariai. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. K. pati duodavusi telefoną mamai ar tetai, rodo, kad trumpąją žinutę mobiliuoju telefonu galėjo išsiųsti ne tik ji; išvada, padaryta atsižvelgiant į elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo duomenis bei užfiksuotų pokalbių turinį, jog 2011 m. vasario 18 d. ir ne tik į mobiliojo ryšio telefoną skambinę asmenys bendravo būtent su E. K., prieštaringa.

Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo surinkti duomenys nebuvo analizuojami, asmenys, su kuriais, apeliacinės instancijos teismo manymu, bendravo nuteistoji, nėra nustatyti ir apklausti. Kasatorė teigia, kad byloje esančiame elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti tik I. J. ir V. K. pokalbiai bei SMS pranešimai, be to, liudytojas K. M. teisme parodė, kad būtent 2011 m. vasario 18 d. I. J. telefonu bendravo su nuteistosios gynėju advokatu K. Stungiu. Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl E. K. inkriminuojamų veiksmų, anot nuteistosios, yra siekis pateisinti Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento daromus pažeidimus, pačiame Vilniaus apygardos teisme dangstomą sisteminę korupciją.

Kasatorė atkreipia dėmesį į apeliacinės instancijos teismo neįvertintus liudytojo K. M. parodymus – šis teigė, kad nuteistoji ketino pasinaudoti galimybe vykti į Maskvą ir duoti parodymus savo draugų byloje, taigi žinia apie nuteistosios gabenimą į Maskvą niekaip negalėjo sukelti neigiamos nuteistosios reakcijos ir lemti jai inkriminuotus veiksmus, tačiau V. K. ir I. J. tokią žinią sutiko priešiškai. Kasatorė cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimą ir teigia, kad teismas visada turi nurodyti aiškius ir įtikinamus savo sprendimo motyvus.

Pirmosios instancijos teismas šio Konstitucinio Teismo nutarimo nesilaikė.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalis, padarė nepagrįstas išvadas, kad mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi tik E. K. Išvadą, kad 2011 m. vasario 18 d. mobiliojo ryšio abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 13.55 iki 22.40 val. veikė lokaliniame bokšte (duomenys neskelbtini), kurio adresas yra Vilnius, (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), kurio adresas yra Vilnius, (duomenys neskelbtini), teismai darė panaudoję prieštaraujančias įstatymui priemones (Metrologijos įstatymo 13 straipsnio 3 dalis). Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad telefonu naudojosi visi šeimos nariai, į butą pagal teismo nutartį galėjo patekti ir Valstybės saugumo departamento pareigūnai. Taip pat nuteistoji E. K. nurodo, kad teismai turėjo padaryti išvadas ir apie tai, jog jos mobiliojo ryšio telefono SIM kortelės duomenys gali būti neteisėtai atgaminami, pagaminant SIM kortelę su identiškais kitam asmeniui priklausančios SIM kortelės duomenimis. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo institucijos nepaneigė, kad 2011 m. nevykdė procesinių prievartos priemonių ir nesinaudojo teise imituoti E. K. bendravimą telefonu. Kaltinime nurodytos žinutės turinys – joje nėra nei asmens pavardės, nei pareigų – neįrodo, kad žinutė buvo adresuota būtent J. L. Šiam nebuvo žinoma, kam priklauso telefono numeris, iš kurio neva buvo pasiųsta žinutė, todėl, anot kasatorės, J. L. neturėjo pagrindo vertinti žinutės kaip keliančios jam grėsmę.

Taip pat kasatorė pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2/2007, nes telefonu naudojosi trys asmenys, buvo būtina nustatyti tikslų laiką, kai telefonu galėjo disponuoti nuteistoji. Prokurorės I. Galiauskaitės pasirašytose telefoninių skambučių suvestinėse nėra nurodyta, ar I. Galiauskaitė pati surinko tokius duomenis, ar juos gavo iš kitų asmenų, taip pat nenurodytas pagrindas, kuriuo remiantis ji dokumentą tvirtina savo parašu. Nuteistoji E. K. atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra pateikti išaiškinimai, kad jei tiriant sunkesnius nusikaltimus gaunami duomenys apie nusikaltimus, dėl kurių BPK 154 straipsnyje nesuteikiama teisė vykdyti elektroninių ryšių kontrolės, tai duomenys įrodinėjant BPK 154 straipsnyje nenumatytus nusikaltimus negali būti teisėtai naudojami.

Nusikaltimai, kurių padarymu pripažinta kalta E. K., nenumatyti BPK 154 straipsnio 2 dalyje, kaip sudarantys pagrindą vykdyti elektroninių ryšių kontrolę. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120/2008, nes įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nepatvirtinta, kad atitinkamų teismo nutarčių dėl nuteistosios elektroninių ryšių kontrolės priėmimo momentu egzistavo pagrindas manyti, jog ši padarė nusikaltimus, numatytus BK 250 straipsnio 5 dalyje, 21 straipsnio 1 dalyje ir 250 straipsnio 4 dalyje.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų, kaip jie vertina specialisto išvadą ir ekspertizės aktą, kad E. K. gyvenamojoje vietoje paimtame telefone nerasta jokių SMS pranešimų. Teismai, pasak kasatorės, privalėjo atsižvelgti į tai, kad nėra jokių techninių kliūčių atkurti ištrintus SMS pranešimus. Metodai ištrintiems SMS pranešimams atkurti nurodyti ir ekspertizės akte. Apeliacinės instancijos teismas jokių įrodymų ir motyvų, paneigiančių galimybę panaudoti teisėtai ar neteisėtai įgytą SIM kortelės dublikatą, nepateikė.

Apie SIM kortelių neteisėtų dublikatų pagaminimo technines galimybes patvirtinama Lietuvos teismo ekspertizės centro rašte, kuris buvo pateiktas apeliacinės instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai atsisakė priimti nuteistosios pateiktus įrodymus, patvirtinančius tai, kad Valstybės saugumo departamento pareigūnai buvo gavę leidimą patekti į nuteistosios gyvenamąsias patalpas, taip pat teisę pasinaudoti telefonu imituojant nuteistosios veiksmus.

Nuteistoji E. K. nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališki pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. 2012 m. vasario mėnesį viešai paskelbtais dokumentais nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teisme dirba teisėjas V. J., kuris, remiantis archyviniais dokumentais, bendradarbiaudamas su KGB „įvykdė tris operatyvinius pavedimus, dėl ko pasitvirtino, kad jis moka pastebėti valstybės saugumą dominančius faktus ir juos analizuoti“. Priimant skundžiamą nuosprendį E. K. turėjo būti vertinami Valstybės saugumo departamento pareigūnų surinkti įrodymai (teismo leidimu atliktas patekimas į E. K. gyvenamąją vietą, elektroninių ryšių kontrolė) ir jų teisėtumas, todėl teisėjas P. Karvelis, tikėtina, būdamas priklausomas nuo Valstybės saugumo departamento pareigūnų, neturėjo galimybės nešališkai įvertinti šiuos duomenis. Bylą, kurioje priimtas skundžiamas nuosprendis, galėjo, pasak kasatorės, nešališkai išnagrinėti tik teisėjas, pagal amžių negalėjęs būti SSRS KGB (VSK) slaptuoju bendradarbiu ir KGB rezervistu, taip visiškai pašalinant šantažo ir kitų neteisėtų veiksmų teisėjui galimybę. Kasatorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad Valstybės saugumo departamento pareigūnai ir prokurorai atliekant ikiteisminį tyrimą byloje, kurioje E. K. kaltinama (duomenys neskelbtini), bendradarbiavo su nusikalstama organizacija – Rusijos Federacijos Federaline saugumo tarnyba – SSRS KGB teisių perėmėja.

Taip pat skunde nurodoma, kad nėra jokių duomenų apie tai, kad E. K. yra kontaktavusi su J. L. šio naudojamu telefonu, kad SMS pranešimas yra kaip nors susijęs su J. L., kaip prokuroro, veikla. Taigi teismas netinkamai pritaikė BK 290 straipsnį, nes nėra duomenų, kad buvo pažeistas nusikaltimo objektas. SMS pranešime nėra tiesiogiai išreikštas nei grasinimas nužudyti, nei sunkaus sveikatos sutrikdymo galimybė, t. y. nepadaryta baudžiamajame įstatyme uždrausta veika – nėra BK 145 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Taip pat net pripažinus, kad teismai teisingai nustatė visas įvykio aplinkybes, bausmė, paskirta nuteistajai E. K., yra akivaizdžiai per griežta.

Atsiliepimu į nuteistosios E. K. kasacinį skundą nukentėjusysis J. L. prašo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde nuteistoji E. K. pakartoja tuos pačius argumentus ir kelia tuos pačius su įrodymų vertinimu susijusius klausimus, kaip ir apeliaciniame skunde. Argumentai, susiję su kasatorės nuomone dėl žemesnės instancijos teismų faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir jų nustatymo, nėra kasacijos dalykas. Nukentėjusysis atsiliepime atkreipia dėmesį į tai, kad duomenų, jog pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl E. K. kaltės, byloje nėra. Iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad teismas nagrinėjo visus klausimus, kurie sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų nėra. Nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis nėra pagrindas laikyti šį teismą šališku. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad duomenys, gauti iš kitos E. K. bylos medžiagos apie privatų jos gyvenimą, buvo gauti Operatyvinės veiklos įstatymo numatytu būdu. Skirtingai, nei teigiama kasaciniame skunde, jie gauti BPK nustatyta tvarka. Vadovaujantis BPK 162 straipsniu, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu gauti duomenys šioje byloje panaudoti ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimu. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad 2011 m. kovo 24 d. gautas ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimas prokurorui BPK 155 straipsnyje numatyta tvarka susipažinti su informacija ir duomenimis, esančiais UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Tele 2“ ir UAB „Omnitel“, E. K. mobiliojo ryšio telefono telekomunikacinių įvykių išklotinė gauta ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtinto prokuroro nutarimo pagrindu, t. y. BPK 155 straipsnyje numatytu leistinu būdu. Nusikalstamos veikos E. K. kvalifikuotos tinkamai, už jas paskirta jų pavojingumą atitinkanti bausmė.

Atsiliepimu į nuteistosios E. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad E. K. skundo argumentai, susiję su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – E. K. priklausančio telefono buvimo vieta nusikalstamos veikos padarymo metu, asmenimis, buvusiais su ja nagrinėjamų įvykių metu ir kitomis faktinėmis aplinkybėmis, nenagrinėtini. Nenagrinėtinos ir skundo aplinkybės, susijusios su teisėjų etikos pažeidimų faktais, jų bendradarbiavimu su Rusijos saugumo tarnybomis ir šių tarnybų įtaka Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms, teisėjo, galinčio nagrinėti bylą, asmeniu, nes tai nesusiję su nagrinėjama byla, o Rusijos specialiųjų tarnybų poveikis teismui nebuvo nustatytas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, įvertinę liudytojų I. J., K. M. parodymus, kad jie telefonu nesinaudojo, V. K. parodymus, kad jos tą dieną nebuvo Vilniuje, telekomunikacijų įvykius, kad E. K. ir I. J. mobiliojo ryšio telefonai trumposios žinutės rašymo metu buvo prisijungę prie skirtingų lokalinių bokštų, pagrįstai konstatavo, kad tik E. K. įvykio dieną naudojosi telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nenustatė teismo šališkumo ir nušalinimo aplinkybių. Taip pat prokuroras pažymi, kad motyvuotas teismo prašymo atmetimas nereiškia, jog buvo pažeistos teisiamosios ar apeliantės įstatymų jai garantuojamos teisės. Kasatorės skundo argumentus dėl procesinės teisės normų pažeidimo grindžiant nuosprendį leistinumo reikalavimų neatitinkančiais įrodymais, paneigia apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl prokurorės I. Galiauskaitės patvirtintų telekomunikacijų bendrovių dokumentų kopijų. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atliekant tyrimą dėl E. K. pagal (duomenys neskelbtini) procesinės prievartos priemonės buvo taikomos nepažeidžiant galiojančių įstatymų. BPK nebuvo numatytas draudimas, kad informacija, gauta BPK 155 straipsnyje numatyta tvarka, bylose tiriant sunkesnes nusikalstamas veikas, negali būti panaudota tiriant lengvesnes nusikalstamas veikas. Teismai argumentuotai pasisakė dėl E. K. veikų vertinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 290 straipsnį, paskirta bausmė nėra per didelė.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skundo teiginių, kurie kasacine tvarka nenagrinėtini

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Taigi faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių iš naujo nenustatinėja, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų surinktų, ištirtų, įvertintų įrodymų nevertina iš naujo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados atitinka faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą atsižvelgdamas į nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas – į bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis), atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, kurie pakartojami ir kasaciniame skunde. Nuteistosios E. K. kasaciniame skunde reiškiami argumentai dėl teisėjų, galinčių nagrinėti baudžiamąją bylą, amžiaus, atsižvelgiant į istorinius Lietuvos laikotarpius, nėra susiję su jos baudžiamąja byla bei teisėjų, nagrinėjusių bylą, amžiumi, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnį. Kasaciniame skunde reiškiama nuomonė dėl galimos Rusijos specialiųjų tarnybų įtakos E. K. baudžiamojoje byloje nėra pagrįsta jokiais faktiniais duomenimis, proceso šioje byloje metu jokios įtakos nenustatyta. Taip pat konstatuotina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalimis, Teismų įstatymo 2 straipsniu, 3 straipsnio 2 dalimi, teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teiginiai apie korupcinio pobūdžio veikas teismų veikloje nėra ir negali būti pagrindas BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto aspektu reikšti abejones dėl su tomis veikomis nesusijusių teisėjų nešališkumo. Kasatorė įžvelgia baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, dėl kurių jai priimti procesiniai sprendimai turėtų būti panaikinti; E. K. apeliacinio skundo neišnagrinėjimą ir, anot kasatorės, motyvuotų išvadų nepateikimą ji sieja su įrodymų vertinimu byloje ir inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių požymių nustatymo tinkamumu. Dėl šių kasacinio skundo argumentų, BPK 376 straipsnio 1 dalies aspektu pasisakytina šioje nutartyje.

Dėl įrodymų vertinimo byloje

Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Tai, kad byloje remiamasi neleistinais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme telefoninių pokalbių įrašais, paneigta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų įvertintais procesiniais dokumentais.

Informacijos, gautos viename baudžiamajame procese, panaudojimas kitoje baudžiamojoje byloje reglamentuojamas BPK 162 straipsnyje. Informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui. Kasaciniame skunde nurodomi sukauptos ir užfiksuotos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos duomenys nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo panaudoti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. J. L. 2009–2010 m. atliko ikiteisminį tyrimą, kuriame E. K. pareikštas įtarimas dėl (duomenys neskelbtini), iš byloje esančių Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarčių matyti, kad, vadovaujantis BPK 154 straipsniu, leista atlikti E. K. mobiliojo ryšio telefonų, iš jų ir figūruojančio šioje byloje, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą. Prokurorės nutarimai susipažinti su informacija byloje dėl (duomenys neskelbtini) yra ikiteisminio tyrimo teisėjo vizuoti, taigi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nepažeisti. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas analogiškas išvadas ir remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012, tinkamai aiškino baudžiamojo proceso įstatymą.

Byloje esančiais duomenimis, įvertinus juos kaip visumą (BPK 20 straipsnio 5 dalis), teismų baigiamais proceso sprendimais nustatyta, kad į prokuroro J. L. mobiliojo ryšio telefono numerį išsiųsta realaus grasinančio pobūdžio ir įžeidžianti asmenį dėl jo einamų pareigų SMS žinutė iš E. K. priklausančio mobiliojo ryšio telefono ir kad šį pranešimą surašė būtent E. K. Šią aplinkybę patvirtina bylos proceso metu išnagrinėti įrodymai. Proceso metu, taip pat ir kasaciniame skunde, buvo keliama versija dėl galimo E. K. mobiliojo ryšio telefono SIM kortelės suklastojimo, informacijos joje pakeitimo, dublikato išdavimo, tačiau ši versija buvo paneigta Lietuvos teismo ekspertizės centro kategoriška 2011 m. lapkričio 18 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ekspertizės akte, 2011 m. rugpjūčio 24 d. UAB „Tele 2“ raštu, kad E. K. priklausančiu abonento Nr. (duomenys neskelbtini) SIM kortelės dublikatas išduotas nebuvo. Taip pat byloje esantys duomenys palyginti tarpusavyje ir nustatyta E. K. mobiliojo ryšio telefono prisijungimo prie telekomunikacijų bokštų lokacija veikos padarymo metu ta pati, kurioje buvo ir E. K. bei dar du asmenys (I. J. ir K. M.), byloje apklausti kaip liudytojai; galimybė šiems liudytojams pasinaudoti E. K. priklausančiu telefonu, kuris, pagal jos pačios parodymus, taip pat buvo patalpoje Vilniuje, paneigta, palyginus liudytojų I. J. ir K. M. bei nuteistosios E. K. parodymus tarpusavyje. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl duomenų apie mobiliojo ryšio abonento veikimo tam tikruose lokaliniuose bokštuose panaudojimo teisėtumą, pagrįstai vadovavosi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2/2007.

Dėl E. K. nusikalstamų veikų kvalifikavimo

E. K. 2011 m. vasario 18 d., 17 val. 23 min. 29 s., iš savo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) prokuroro J. L. tarnybinį mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) išsiuntusi grasinančio ir įžeidžiančio pobūdžio trumpąją žinutę su žodžiais „anksciau ar veliau tu dvesi, as atsakau“, „tu dar painkshi, pamatysi! Seni pazystami taves nepaliks“, „Isgama tu, neturintis jokiu dvasiniu vertybiu“, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai yra realūs ir gali būti įgyvendinti, pagrasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą bei nukentėjusiojo, kaip valstybės pareigūno, autoritetą, garbę ir orumą žeminančiais žodžiais įžeidė J. L. dėl jo atliekamos veiklos. Taigi E. K. savo veika padarė dvi idealią nusikalstamų veikų sutaptį sudarančias nusikalstamas veikas, kurių tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji požymiai tinkamai nustatyti šioje baudžiamojoje byloje.

Kasaciniame skunde nuteistoji E. K. nurodo nesant BK 290 straipsnyje kėsinimosi objekto, tad jai šiame straipsnyje numatyta veika kvalifikuota netinkamai. Byloje nustatyta, kad prokuroras J. L. buvo atlikęs ikiteisminį tyrimą kitoje su E. K. susijusioje baudžiamojoje byloje, jam SMS žinutė su įžeidžiančiu, žeminančiu jo garbę ir orumą turiniu buvo rašyta į tarnybinį mobiliojo ryšio telefoną, tad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo pagrįstai nustatyta, kad E. K. kėsinosi į J. L., kaip valstybės tarnautojo, normalią tarnybinę veiklą, autoritetą, taip pat į jo garbę ir orumą. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad SMS pranešime tiesiogiai neišreikštas nei grasinimas nužudyti, nei sunkaus sveikatos sutrikdymo galimybė – nėra veikos BK 145 straipsnio prasme. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, kad SMS tekste žodžiai „dvėsi“, „painkši“, „seni pažįstami tavęs nepaliks“ yra tiesioginis grasinimas susidoroti, panaudojant smurtą. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam buvo žinoma informacija apie nuteistosios nuostatas bei jos ryšius, jis turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog šie grasinimai gali būti įvykdyti.

Bausmė pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 290 straipsnį paskirta įvertinus visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes kaip visumą, spręsti apie jos pernelyg didelį griežtumą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios E. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Dalia Bajerčiūtė

Alvydas Pikelis