2021-04-14 Nr. AB-7618-3-61-3-02949-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-533-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02949-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 23 d. iki birželio 29 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2018 m. balandžio 22 d. ir nuo 2018 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K). Konvojavimo metu Lukiškių TI-K buvo kalinamas dar 30 dienų kamerose su vienu arba dviem asmenimis ir jo teisės dėl laikymo sąlygų buvo pažeidžiamos. Kamerų plotas buvo nuo 6,43 kv. m. iki 8,1 kv. m., kamerose buvo po dvi dviaukštes lovas, nebuvo galimybės laisvai prieiti prie lango. Laisvo ploto vienam žmogui teko ne daugiau kaip 1,5 kv. m. Pareiškėjas nurodė, kad neturėjo kur susidėti maisto, nes buvo tik dvi pakabinamos lentynos indams ir higienos priemonėms susidėti. Lentynos pakabintos virš radiatoriaus prieš tualetą, todėl ten maisto laikyti nebuvo galima. Pareiškėjo teigimu, sanitarinio mazgo kvadratūra negali būti priskirta prie gyvenamojo ploto.

3. Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, kadangi tualetas atitvertas tik sienele, todėl gulint lovoje matyti asmenys, atliekantys gamtinius reikalus, taip pat ir prižiūrėtojai matė pro akutę kameros duryse, užuolaida neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose langai buvo prieš darbo zoną, todėl sklido nemalonus garsas, negalėjo jų atidaryti, nes per kelias minutes prisikaupdavo dulkių. Kameroje drėgmė buvo labai didelė, kadangi virš kameros buvo įrengtas dušas, todėl lubos buvo padengtos pelėsiu ir neaiškios kilmės grybeliu, ant grindų kaupėsi vanduo.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad pasivaikščiojimai gryname ore vykdavo be grafiko, tokiu metu, kai pareiškėjas buvo išvykęs į teismą, buvo mokykloje ar pokalbyje su advokatu. Tai pareigūnai nepagrįstai vertindavo kaip atsisakymą pasivaikščioti. Atsisakius pasivaikščiojimo esant nepalankiam orui, vėliau nebūdavo suteikiama galimybė pasivaikščioti. Didelė dalis pasivaikščiojimo kiemelių buvo avarinės būklės, kontūrai pagaminti iš kenksmingo asbesto plaušelių šiferio, kuris nuo senumo buvo pusiau sulaužytas. Stogelis – iš tokio paties šiferio. Grafikas buvo sudarytas tik 2018 m. vasario 23 d., anksčiau – nebūdavo įspėjama dėl pasivaikščiojimo laiko. Kiemeliai nebuvo tinkamai prižiūrimi. Juos tvarkydavo nuteistieji, palikti ūkio darbams, tačiau jie iš ryto dalindavo maistą, todėl kiemelių sutvarkyti nespėdavo. Sningant sumindžiotas sniegas tapdavo ledu, todėl nebuvo saugu pasivaikščioti. Pareiškėjas teigė ne vieną kartą kritęs, susižalojęs, dėl ko kreipėsi į medikus.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl maisto teikimo ne kartą kreipėsi į budintį pareigūną žodžiu, prašė atnešti svarstykles, bet tai nebuvo padaryta. Pareiškėjo teigimu, buvo akivaizdžiai matyti, kad porcijos svoris per mažas. Maisto kokybė prasta, pareiškėjas buvo apsinuodijęs, dėl to kreipėsi į medikus. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K parduotuvėje esančių maisto produktų galiojimo laikas buvo arba tos dienos, kai apsipirkdavo, arba netinkamas naudojimui, kainos dvigubai didesnės nei laisvėje, saldainių svoris neatitikdavo kainos ir kasos kvite nurodytos sumos.

6. Pareiškėjas nurodė, kad dušas nedezinfekuojamas ir juo naudojasi užkrečiamomis ligomis sergantys asmenys. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad 2016 m. Europos Komitetas prieš kankinimą buvo pažymėjęs, jog vieną kartą pasinaudoti dušu yra per mažai. Teisingumo ministras įtikino, kad bus priimtos atitinkamos priemonės, jog nuteistieji galėtų bent du kartus per savaitę pasinaudoti dušu, tačiau problema nebuvo išspręsta.

7. Pareiškėjo teigimu, kamerose jaučiama drėgmė, nėra ventiliacijos. Čiužiniai seni, juose veisėsi utėlės, vabzdžiai, blusos ir kenkėjai. Dėl apkandžiojimo kreipėsi į gydytojus, kurie nurodė, kad išbėrimai atsirado dėl nekokybiško vandens. Pareiškėjas darė išvadą, kad vanduo ir patalynė nebuvo tinkami naudojimui.

8. Pareiškėjas nurodė, kad užsiregistruoti pas psichologą itin sunku, nesulaukė psichologinės pagalbos, nors serga (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, kad pozityvaus užimtumo programoms neskirta atitinkamų patalpų, nevedamos paskaitos. Nors užsieniečiams, pasak pareiškėjo, buvo suteiktos tokios pramogos. Pareiškėjo manymu, tai yra diskriminacija. Pareiškėjo teigimu, sporto salėje negalima mankštintis, nes vienai kamerai skiriama valanda per savaitę, pasiūlyta tai daryti tik formaliai. Pareiškėjas nurodė, kad negavo pašalpų mokymuisi, nebuvo išduotos kanceliarinės priemonės, Lukiškių TI-K administracijos darbuotojai dėl išmokos nurodydavo, kad suimtųjų fonde nėra lėšų.

9. Pareiškėjo teigimu, elektros tiekimas ribojamas, todėl sergant ar sušalus, nakties metu, žiemą negalima užsivirti vandens ir atsigerti karšto gėrimo. Pareiškėjas nurodė, kad visą naktį dega naktinis šviestuvas, dėl kurio sunku užmigti. Lemputės netinkamos naudojimui gyvenamosiose patalpose, dėl to, pablogėjo regėjimas. Iškvietimo mygtuko daugelyje kamerų nebuvo, dėl ko tekdavo ilgai belstis į duris. Kamerose, kuriose buvo mygtukas, tyčia buvo išjungtas garsas, kad netrukdytų miegoti pareigūnams. Pareiškėjo teigimu, kartą jam kraujavo žaizda, išsikvietė pareigūną ir prašė pakviesti seselę, tačiau jis pranešė, kad seselė išėjusi, todėl negali padėti, pasiūlė žaizdą praplauti vandeniu. Nuo 2018 m. gegužės 1 d. visose gyvenamosiose patalpose turėjo būti sumontuotos priešgaisrinės apsaugos signalizacijos, tačiau tokių nebuvo nė vienoje kameroje, todėl pareiškėjo manymu, jis kalėjo neapsaugotame pastate.

10. Pareiškėjas darė išvadą, kad dėl nurodytų aplinkybių yra pagrindas konstatuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 23 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. Jam kalint Lukiškių TI-K, pagal gyvenamųjų kamerų plotus bei asmenų skaičių jose, įskaitant ir patį pareiškėją, plotas, tenkantis vienam asmeniui, atitiko teisės aktų reikalavimus. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Atsakovas paaiškino, kad kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų kiekio. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytas įrengimo ir eksploatavimo taisykles. Atsakovas nurodė, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, todėl pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo negali būti nustatyti.

13. Atsakovas rėmėsi sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punktu ir pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257; 2012 m. – Nr. 386 – 395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – 417; 2016 m. – Nr. 418 – 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsakovas paaiškino, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su ventiliacija, vėdinimu, atsakovas rėmėsi sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punktu ir pabrėžė, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovas nurodė, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx. Kamerų apšvietimui naudojamos lemputės atitiko Europos Sąjungoje numatytus kokybės standartus. Kamerų apšvietimui buvo naudojamos nekenksmingos sveikatai lemputės. Atsakovas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 patvirtinto Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo 27.1 punktu, pagal kurį suimtieji ir nuteistieji elektros prietaisais naudojasi tik laisvalaikio, išskyrus nepertraukiamo miego, metu.

15. Atsakovas rėmėsi HN 134:2015 44 punktu, Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 patvirtintu Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašu, pagal kurį įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Atsakovas pažymėjo, kad dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kurioje yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė, jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones.

16. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad visiems į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Tai atitiko HN 134:2015 41 punktą. Įstaigos administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkindavo.

17. Atsakovas pažymėjo, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, patvirtindavo savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Leidimą išduoti pagamintą maistą suteikdavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą buvo draudžiama. Atsakovas darė išvadą, kad visas pagamintas maistas buvo kokybiškas ir tinkamas vartojimui, dalinamas griežtai laikantis higienos normų reikalavimų.

18. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, būdamas kalinimo įstaigoje, pagal prašymus bei vadovaujantis suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į kalinimo įstaigos direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę.

19. Atsakovas pažymėjo, kad Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems/nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nuolat valomi kiemsargio, esant būtinumui visada buvo barstomi. Dalis nuteistųjų padėdavo tvarkyti įstaigos teritoriją, be to, pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turėjo palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, privalėjo jį sutvarkyti.

20. Atsakovas nurodė, kad įstaigos 1 – ojo, 2 – ojo, 3 – ojo gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nėra pavojingi. Pastatytuose objektuose šiferio lakštai nėra draudžiami. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. III – io korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas baigiamas keisti ir I – ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose.

21. Atsakovas pažymėjo, kad, nustačius, jog laisvės atėmimo vietos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje kainos yra didesnės kaip 10 procentų negu kainos parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, parduotuvės savininkui įstaigos direktorius pateikia raštišką įspėjimą bei apie tai informuoja Departamentą. Sukomplektuoti užsakymai, t. y. nupirktos prekės, tą pačią dieną, prieš įteikiant sutikrinus anketinius duomenis, buvo atiduodamos jas užsakiusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, jiems pasirašant parduotuvės išduotame kvite. Asmeniui pagrįstai atsisakius paimti prekę ar visą užsakymą, suderinus su pareigūnais, buvo galima prekes grąžinti. Tokiu atveju, pinigai nuo sąskaitos nebuvo nuskaičiuojami.

22. Nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose. Ji veikė, todėl visi gyvenamosiose kamerose laikomi asmenys pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad skunde pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis neišsikvietė pareigūnų ar jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo patirti žalą.

23. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė.

24. Atsakovo nuomone, skundą pareiškėjas grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Atsakovo manymu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Atsakovas darė išvadą, kad šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

26. Teismas rėmėsi Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, atkreipė dėmesį į EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas per ginčo laikotarpį, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 7,38 kv. m iki 7,94 kv. m, atskaičius 0,16 kv. m sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 7,22 kv. m iki 7,78 kv. m., ir darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.

27. Teismas rėmėsi Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktu, atkreipė dėmesį į EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, jos nuo likusio kameros ploto atitvertos 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu kamerose sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele bei užuolaidomis, todėl, teismo vertinimu, sanitarinis mazgas laikomas tinkamai įrengtu. Pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, teismas nekonstatavo.

28. Teismas rėmėsi HN 134:2015 44 punktu, teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu, Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 1-73, nustatė, kad pareiškėjas neneigė, jog administracija buvo sudariusi galimybes jam bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, todėl konstatavo, kad kalinimo įstaiga nepažeidė HN 76:2010 68 punkto (HN 134:2015 44 punkto, analogiško HN 76:2010 68 punktui) reikalavimų.

29. Teismas vadovavosi Eksploatavimo taisyklių 14.8 punktu ir pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių šio punkto pažeidimą bei netinkamą kamerų įrengimą, kadangi teisės aktai nenumato pataisos įstaigų pareigūnų pareigos aprūpinti nuteistuosius (suimtuosius) keliomis lentynomis.

30. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1, 2 dalimis, HN 76:2010 18.4 punktu, Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, nustatė, kad Lukiškių TI-K I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, tačiau pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Šiferio lakštai kalinimo įstaigoje nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Dėl to teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai kelia pavojų asmenų sveikatai. Teismas nustatė, kad teisė kasdien ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore pareiškėjui buvo užtikrinta. Teismas nustatė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pasivaikščiojimo kiemeliai atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių nesaugumo ir netinkamumo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

31. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje maitinamas pagal valgiaraščius, patvirtintus Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, kuriuos parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Valgiaraščiai buvo subalansuoti ir atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Teismas, nenustatęs, kad pareiškėjui buvo paskirtas dietinis ar kitoks specialus maitinimas, pareiškėjo skundo teiginius dėl tinkamo maitinimo neužtikrinimo atmetė kaip nepagrįstus.

32. Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsniu, teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 87 punktu, Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisyklėmis, pažymėjo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad kainos dvigubai didesnės palyginus su laisvėje esančiose parduotuvėse, nedetalizavo savo teiginio, kad saldainių svoris neatitikdavo kainos ir kasos kvite nurodytos sumos, nepateikė įrodymų, ar dėl tokio neatitikimo kreipėsi į įstaigos administraciją, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K parduotuvėje parduodamų produktų kainų kontrolės taisyklių pažeidimus.

33. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė, kada ir kuriose kamerose nesilaikyta nustatytų reikalavimų dėl ventiliacijos, nepaaiškino, kada ir kaip neužtikrinta tinkama ventiliacija, nenurodė šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo aplinkybių, susijusių su higienos normos pažeidimais, nenurodė, kokiose konkrečiose kamerose tokie pažeidimai galėjo būti, teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo nurodomais duomenimis. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų kalinimo įstaigos administracijos veiksmų šiuo aspektu. Taip pat teismas nelaikė pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl čiužiniuose esančių kenkėjų, vabzdžių ir kt.

34. Teismas atkreipė dėmesį, kad elektros tiekimo išjungimas yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lukiškių TI-K esančių asmenų saugumą, nepertraukiamą miegą. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K negali daryti išimčių ir leisti naudotis nakties metu elektros prietaisais pareiškėjui, kadangi būtų pažeidžiamos kitų kalinčių asmenų teisės ir tokia išimtis pažeistų proporcingumo principą, todėl pareiškėjo teiginius dėl elektros tiekimo ribojimo atmetė kaip nepagrįstus.

35. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog kalinimo įstaigoje nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, tačiau visiškai nepagrindė bei neindividualizavo jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo kalinimo įstaigoje, netvarkingos elektros instaliacijos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šių argumentų teismas nevertino kaip pakankamų neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Teismas nenustatė konkrečios situacijos, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo iškilusi grėsmė ir nepavyko iškviesti budinčio pareigūno, todėl pareiškėjo argumentus dėl pavojaus mygtukų laikė abstrakčiais ir nesusijusiais su jo teisių pažeidimu.

36. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimu dėl pozityvaus užimtumo ir darė išvadą, kad Lukiškių TI-K veiksmai užtikrinant kalinamųjų užimtumą yra teisėti. Kadangi pareiškėjas nenurodė, kokia veikla jam nebuvo sudarytos galimybės užsiimti, kada ir dėl kokios veiklos kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir jam buvo atsakyta neigiamai, teismas negalėjo daryti išvados, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis.

37. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Kalinimo įstaigos neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju teismas nenustatė. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 38. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

39. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu dėl minimalaus ploto kamerose užtikrinimo, nurodo, kad jam tenkantis kameros plotas buvo pažeistas tuo metu, kai kameros plotas buvo mažesnis nei 8 kv. m, nes su pareiškėju buvo dar vienas žmogus. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad kai kuriose kamerose buvo dvi dviaukštės lovos, tačiau viena iš jų nebuvo naudojama ir ribojo judėjimą kameroje, nebuvo galima laisvai prieiti prie lango. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu dėl jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1561-556/2019. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš atsakovo leidimus dėl veikiančių dirbtuvių gyvenamajame rajone ir ypač Lukiškių TI-K teritorijoje. Pareiškėjo manymu, pasivaikščiojimo grafikas nebuvo tinkamai įvykdytas, jam priklausė ne trumpesnis kaip pusantros valandos pasivaikščiojimas, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-104-552/2020. Pareiškėjas pažymi, kad kiekvienoje kameroje nebuvo priešgaisrinės saugos evakuacijos planų, taip pat nebuvo sumontuoti dūmų detektoriai. Prašymai dėl psichologo pagalbos suteikimo nebuvo registruojami, jų teikė daug, tačiau jam psichologo pagalba buvo suteikta tik vieną kartą. Pareiškėjo teigimu, visi šie pažeidimai sukėlė jam psichologinį smurtą, buvusį (duomenys neskelbtini) ir moralinio išsekimo priežastimi.

40. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

41. Atsakovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, ir daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo manymu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovas pažymi, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsakovo manymu, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 42. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 23 d. iki 2018 m. gegužės 30 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

43. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

44. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

45. Įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis neužtikrintomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis ir patirta neturtine žala, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

46. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ne visa apimtimi, t. y. pareiškėjas nereiškia jokių argumentų dėl naudojimosi dušu, lentynėlių maisto produktams susidėti, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, maitinimo, prekių kainų parduotuvėje, ventiliacijos, čiužiniuose esančių kenkėjų, vabzdžių ir kt., elektros tiekimo ribojimų, iškvietimo mygtuko, pozityvaus užimtumo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šios skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo nevertins. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

47. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su vienam asmeniui tenkančio kameros ploto apskaičiavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo laikotarpiu galiojusios Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ redakcijos 1.3.1 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

48. Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai bei sanitarinis mazgas. Vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Spręsdamas, ar buvo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Taigi tiek pagal EŽTT, tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sanitarinio mazgo užimamas plotas išskaičiuojamas iš bendro kameros ploto tik sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, t. y. sprendžiant, ar vienam asmeniui kameroje teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, išskyrus atvejus, kai nacionaliniuose teisės aktuose yra aiškiai nurodyta kitaip; į baldų ir įrenginių užimamą kameros plotą atsižvelgiama tik sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas jau buvo konstatuotas ir yra vertinamas asmeniui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, kt.)

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 47, 48 punktuose išdėstytas aplinkybes, kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad kamerose jam turėjo tekti 3,6 kv. m, atskaičius patalpoje esantį sanitarinį mazgą ir baldus (dviaukštes lovas), kadangi toks standartas nei Konvencijoje, nei EŽTT praktikoje nėra nustatytas. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio kameros ploto, turi būti vadovaujamasi įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Pažeidimo vertinimas ir ploto apskaičiavimas yra atliekamas pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja minėtam iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui, kuris nagrinėjamu atveju pažeistas nebuvo. Šiuo atveju, nenustatęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, pagrįstai ją skaičiavo neatėmęs baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėją kamerose laikant su kitu asmeniu pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 3,97 kv. m gyvenamojo ploto, taigi teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui kameros plotas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, į gyvenamą plotą neįskaičiuodamas sanitarinio mazgo patalpos. Įvertinus šias aplinkybes, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl kamerų minimalaus ploto neužtikrinimo.

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016 ir kt.).

51. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. tvirtina, kad jam priklausė 1,5 val. trukmės pasivaikščiojimas, taip pat, kad prašymai pas psichologą nebuvo registruojami, ir su šiomis aplinkybėmis pareiškėjas sieja prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Kadangi šios aplinkybės nebuvo nurodytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiais aspektais skundas nebuvo nagrinėjamas. Todėl minėti nauji pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėjami.

52. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo teiginius dėl teismo konstatuoto pažeidimo, susijusio su asbestu pasivaikščiojimo kiemeliuose. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, tokio pobūdžio pažeidimas nebuvo konstatuotas. Priešingai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamumo negali būti laikomi pagrįstais. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.). Pareiškėjui pakankamai nepagrindus tokios rizikos buvimo, argumentai dėl pavojaus jo sveikatai ir gyvybei dėl asbesto buvimo Lukiškių TI-K atmestini kaip nepagrįsti.

53. Vertindama pareiškėjo teiginius dėl priešgaisrinės saugos evakuacijos planų bei dūmų detektorių kamerose nebuvimo, teisėjų kolegija pažymi, kad vien tokių aplinkybių nurodymas, neindividualizuojant, kuo konkrečiai pasireiškė priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymu pareiškėjui sukelta žala, nėra pakankamas pagrindas atsakovo atstovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas nepagrindė savo teiginių dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo.

54. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo prašymą išreikalauti dirbtuvėms išduotus leidimus, pažymi, kad šiuo atveju duomenų, jog įrodymai, reikalingi pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumui įvertinti, nebuvo pateikti / išreikalauti, nėra: įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 56 str. 5 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad galiojantys teisės aktai pareiškėjui nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą. Be to, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad iš dirbtuvių sklido garsas ir kilo dulkės, tačiau nepagrindė priežastinio ryšio, kaip būtinos deliktinės atsakomybės sąlygos, tarp jo nurodyto pažeidimo ir jam padarytos neturtinės žalos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

55. Vertinant pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo, naudojantis sanitariniu mazgu, kalinimo įstaigoje, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nėra laikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12).

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, atsižvelgusi į EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose sprendžiant klausimus dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio sienele bei užuolaidomis yra tinkamas privatumo užtikrinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo tiek vadovaujantis EŽTT praktika, tiek remiantis šio teismo praktika formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

57. EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020, kt.). Pažymėtina, jog prisijungdama prie Konvencijos Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisei aiškinti bei taikyti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

58. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 106, 137, 105, 150, 347, 143, 271, kuriose sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir užuolaidomis, ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. Pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu (su pertraukomis) Lukiškių TI-K buvo laikomas 191 paras, kamerose buvo vienas arba su dar vienu asmeniu, todėl yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimą, kadangi naudodamasis sanitariniais įrenginiais kamerose ginčijamu laikotarpiu galėjo būti matomas kito kameroje buvusio asmens ar pareigūno. Nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), pripažintina, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

59. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

60. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

61. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (191 paros), intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad 300 Eur yra pakankama ir atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams proporcinga suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

62. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (tualetu) pažeidimą, todėl nepagrįstai šią skundo dalį atmetė. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimą ginčo laikotarpiu ir už nustatytą privatumo pažeidimą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisiama 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. K. (V. K.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė