2017-01-12 Nr. AB-1028-3-61-3-00002-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-603-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00002-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritoriniam skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Montis magia“ ir V. M. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas biudžetinė įstaiga Vilniaus miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuras (toliau – ir pareiškėjas, Biuras) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VDI) Vilniaus teritorinio skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2014 m. liepos 18 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 1 (toliau – ir Aktas Nr. 1) ir Inspekcijos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (37)SD-15898.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Aktu Nr. 1 buvo nustatytos nelaimingo atsitikimo darbe, kurio metu prispausta virstančios dirbtinės laipiojimo sienelės (toliau – ir Sienelė) žuvo Biuro darbuotoja visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė J. M. (toliau – ir Darbuotoja), aplinkybės, o nelaimingo atsitikimo darbe priežastimi įvardintas saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas. Pareiškėjo įsitikinimu, Aktas Nr. 1 surašytas pažeidžiant nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo tvarką, nelaimingo atsitikimo darbe tyrimas atliktas paviršutiniškai, šališkai ir neobjektyviai, nebuvo tiriamos ir įvertinamos svarbios faktinės aplinkybės. Biuro nuomone, jis nebuvo atsakingas už Sienelės montavimą ir sveikatingumo ir sporto šventės „Kai sportas vienija mus“ (toliau – ir Šventė) dalyvių priežiūrą laipiojant ja, o kartu ir už Dirbtinės laipiojimo sienelės montavimo ir naudojimo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) laikymąsi. Atkreipė dėmesį, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Montis magia“ davė renginiui Sienelę tik atsiradus minėtos bendrovės savanoriams, sutikusiems dalyvauti Šventėje, taigi UAB „Montis magia“ atsakinga tiek už Sienelės montavimą, tiek už laipiojimo ja saugumą. Šią aplinkybę, pareiškėjo įsitikinimu, patvirtina tai, jog Instrukcija buvo perduota tik po nelaimingo atsitikimo darbe, VDI inspektoriui pradėjus nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą. Be to, anot pareiškėjo, Akte Nr. 1 nepagrįstai nustatyta, jog Biuro darbuotojas P. K. buvo atsakingas už Sienelės montavimą ir saugumą, kadangi tyrimo medžiagoje nėra įsakymo ar kito dokumento, kuriuo minėtam darbuotojui būtų pavesta atlikti tokius veiksmus. Šios pareigos taip pat nėra numatytos ir P. K. pareiginėje instrukcijoje, taigi jis buvo tik asmuo, kuris padėjo savanorėms.

Biuras taip pat nesutinka su išvada, jog jis nesilaikė Instrukcijos 4.2.9. p. reikalavimų. Pabrėžė, jog VDI inspektorius neįvertino Sienelės pastatymo vietos, oro sąlygų, neįvertino, ar pagal Instrukciją, atsižvelgiant į Šventės dieną buvusias oro sąlygas, Sienelės pastatymo vietą bei kitus Instrukcijoje nurodytus kriterijus buvo galima spręsti, jog reikalingos papildomos priemonės Sienelės stabilumui užtikrinti, taip pat nenustatė, kokia Sienelės įranga buvo perduota pareiškėjui. Atkreipė dėmesį, kad VDI Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus 2014 m. gruodžio 1 d. išvadoje Nr. VD-77 (toliau – ir Išvada) patvirtinama, jog Sienelę galima saugiai naudoti be papildomo įtvirtinimo, o papildomas įtvirtinimas reikalingas tik esant išskirtiniams atvejams: nepalankioms oro sąlygoms, renginio specifikai ir panašiai. Pabrėžė, jog Instrukcijoje nėra nurodyti reikalavimai lipančiųjų aprangai. Be to, pagal Instrukcijoje nurodomus kriterijus, nereikėjo jokių papildomų priemonių Sienelės stabilumui užtikrinti, kadangi Šventės dieną oro sąlygos buvo geros, o danga, ant kurios buvo statoma Sienelė, buvo tvirta ir lygi, taip pat surinkta Sienelė buvo stabili. Buvo prižiūrėta, jog būtų sumontuotos visos konstrukcinės detalės, kurios buvo perduotos, tačiau papildomų trosų / virvių nebuvo perduota, nors UAB „Montis magia“ teigia priešingai. UAB „Montis magia“ yra įmonė, profesionaliai užsiimanti alpinizmo, laipiojimo mokymų vedimu bei renginių organizavimu, taigi šios įmonės direktorius, žinodamas, jog renginys vyks ir įranga bus montuojama atviroje vietoje, turėjo perduoti visą įrangą, reikalingą saugumo reikalavimams užtikrinti.

Biuras taip pat nesutinka su Instrukcijos 5.1.7. p. pažeidimu. Pareiškėjo teigimu, maksimalus saugotojo atstumas, saugotojui stovint įstrižai, bet neišeinat už Instrukcijos 10 pav. pavaizduotos saugotojo zonos, t. y. iš aplink Sienelę apibrėžto stačiakampio, yra lygus 2,83 m. Nagrinėjamu atveju nebuvo atlikti jokie matavimai ar kiti veiksmai, siekiant nustatyti Biuro darbuotojo P. K. stovėjimo nuo Sienelės atstumą. Akte Nr. 1 nurodytas 6–7 m. atstumas grindžiamas išimtinai tik R. L. paaiškinimais. Be to, nebuvo įvertinta aplinkybė – P. K. stovėjimo kampas bei A. L. rašytiniai paaiškinimai bei P. K. rašytiniai paaiškinimai, kurie prieštaravo R. L. paaiškinimams. Taip pat neįvertinta aplinkybė, jog lipančią J. M. laikė keli asmenys stovėdami eile, taigi atstumas turėjo būti skaičiuojamas nuo Sienelės iki pirmo laikančiojo asmens. Pažymėjo, kad neįvertinta ir aplinkybė, jog dėl tempimo metu įsijungusios antrojo ir trečiojo asmens tempimo jėgos pirmas stovėjęs P. K. buvo priverstas žengti atgal. Atkreipė dėmesį, kad Instrukcijoje nėra nurodyta jokių pavojaus veiksnių, kurių egzistavimas sąlygotų Sienelės virtimą. Pabrėžė, jog VDI inspektorius iš esmės vadovavosi tik vienos liudytojos paaiškinimais, todėl Akte Nr. 1 klaidingai nurodė nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes, nes kitų asmenų paaiškinimai dėl atstumo skiriasi. Be to, Išvadoje cituojami naujo liudininko parodymai, kurie nebuvo nurodyti Akte Nr. 1.

Pareiškėjo įsitikinimu, VDI inspektorius neturėjo reikalingų žinių nustatyti Sienelės virtimo priežastį, todėl turėjo būti skirta ekspertizė. Šiuo atveju, atliekant tyrimą, nebuvo surinkti ir (ar) vertinti visi reikiami duomenys, užtikrinantys objektyvų ir visapusišką nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą. Nebuvo analizuojami kito asmens veiksmai, kaip turėję įtakos Sienelės kritimui. Atkreipė dėmesį, jog R. L. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog saugos virvę traukė P. K. ir dar vienas vyras iš žiūrovų, o jai prisijungus ir dar sykį patraukus virvę, bokštas ėmė kristi. Paaiškino, kad Biuro darbuotojui P. K. paprašius prieš jį stovėjusiam ir traukiančiam virvę trečiajam asmeniui pasitraukti, šis apėjo P. K. ir atsistojo už jo nugaros, todėl P. K. jo nebematė. Taigi kito asmens veiksmai galėjo lemti nelaimingo atsitikimo darbe įvykį. Darbdavys negalėjo numatyti, kontroliuoti ir užkirsti kelią trečiojo asmens veiksmams, galimai nulėmusiems Sienelės kritimą. Akcentavo, jog trečiojo asmens veiksmai turėjo didelės įtakos atstumui, kuriuo P. K. stovėjo nuo Sienelės, kadangi lipančią J. M. laikė trys asmenys ir dėl į tempimo procesą įsijungusios trečiojo asmens jėgos Sienelė galimai galėjo pradėjo virsti.

Pareiškėjo teigimu, taip pat nebuvo vertinti pačios nukentėjusios J. M. neatsakingi veiksmai. Akte nurodyta, jog lipdama su nepatogiais rūbais ji nuolat slidinėjo ir kritinėjo nuo kibių, o tai, Biuro įsitikinimu, galėjo turėti reikšmės Sienelės stabilumui. Vis atsispirdama kojomis ir atsilošdama Darbuotoja galėjo išjudinti Sienelės konstrukciją. Nors J. M. buvo instruktuota darbo vietoje pagal tris darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, tačiau šiose instrukcijose nėra aprašyti saugūs lipimo Sienele būdai. Pabrėžė, jog instruktažą, kaip kopti Sienele, Darbuotojai, kaip ir kitiems lipantiesiems Šventės dalyviams, P. K. žodžiu nurodė prieš kopiant Sienele. Pareiškėjo teigimu, J. M. Sienele lipo savo iniciatyva, kai Šventė jau buvo pasibaigusi. Šventės scenarijuje tai nebuvo numatyta, darbdavys jai nenurodė to daryti, taigi nelaimingas atsitikimas įvyko J. M. atliekant darbo sutartyje nesulygtą darbą. Minėtą aplinkybę, anot Biuro, patvirtina nelaimingo atsitikimo vietoje buvusių liudininkų parodymai. Biuro darbuotoja S. P. nurodė, jog renginio metu J. M. minėjo, kad norėtų pabandyti palaipioti. Ž. M. nurodė, jog renginio apdovanojimams pasibaigus, lydėjo Darbuotoją persirengti, nes tuo metu ji buvo su Vitaminuko Tuko kostiumu, tačiau ji pasakė, kad dar nori prieiti prie Sienelės. J. M. savavališkai pasinaudojo Sienele, nors ir žinojo, kad tai nėra priskirta jos darbo funkcijoms, taigi veiksmus, nulėmusius J. M. nelaimingą atsitikimą, galimai sąlygojo pati J. M.. Taigi, VDI inspektorius, netinkamai įvertinęs nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes, neturėdamas visų reikiamų dokumentų ir kitos informacijos reikšmingoms įvykio aplinkybėms nustatyti bei neturėdamas būtinų specialių žinių nustatė nelaimingo atsitikimo priežastį, todėl buvo pažeistos procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų ir visapusišką nelaimingo atsitikimo aplinkybių bei priežasčių įvertinimą.

Atsakovas Inspekcija pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad įvykio vieta, iki atvykstant darbo inspektoriui, nebuvo išsaugota. Tokiu būdu, Biuras pažeidė Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 (toliau – ir Nuostatai), 29 bei 32 punktus. Pažymėjo, kad būtent Biuras 2014 m. liepos 17 d. organizavo sveikatingumo ir sporto šventę „Kai sportas suvienija mus“. Jis buvo atsakingas už renginio organizavimą, programą bei pramogas renginio metu. Papildomoms pramogoms Biuro direktorės pavaduotojo P. K. prašymu UAB „Montis magia“ neatlygintinai suteikė Biurui Sienelę. P. K., perimdamas Sienelę, patvirtino, kad yra susipažinęs su Instrukcija. Atkreipė dėmesį, kad renginyje nedalyvavo UAB „Montis Magia“ darbuotojai, o Sienelės įrangą montavo pats P. K. su savanorėmis iš „Montis Magia“ klubo, kuriam priklauso ir jis pats. Be to, P. K. VDI darbo inspektoriui patvirtino, kad jis buvo atsakingas už bendrą renginio organizavimą ir jo saugumą. Renginio saugumo užtikrinimui Biuras su UAB „Montis magia“ nepasirašė jokių susitarimų dėl minėtos bendrovės dalyvavimo renginyje bei Sienelės įrangos montavimo ar naudojimo, taigi teigti, kad Biuras nėra atsakingas už tinkamą Sienelės įrangos montavimą ir naudojimą, nėra pagrindo.

Pažymėjo, jog Instrukcijos 4.2.9 p. nustatyta, kad įvertinus bokšto pastatymo vietą, oro prognozes ir sąlygas, renginio specifiką, laipiojimo sienos bokštą gali reikėti papildomai tvirtinti. Pagal Instrukcijos 5.1.7 p. prižiūrinčių asmenų darbo zona, saugant lipantįjį, turi būti ne daugiau 2 m atstumu nuo lipimo tako. Vertinant tyrimo byloje esančias fotonuotraukas, liudininkių A. L., R. L., T. A. paaiškinimus, galima teigti, kad prižiūrintysis asmuo, šiuo atveju P. K., buvo atitolęs nuo lipimo tako didesniu negu 2 metrų atstumu. VDI teigimu, prižiūrinčiojo asmens funkcija yra saugos virve saugoti lipantįjį, o ne jėga lipantįjį užtempti į viršų. Viršijus leistiną kėlimo kampą, Sienelės bokštas buvo nuverstas prižiūrinčiųjų asmenų traukimo jėga. Esant tokioms neįprastoms sąlygoms (rizikos veiksniams), kai prižiūrintysis asmuo, atitolęs nuo lipimo tako didesniu kaip 2 m atstumu, jėga bando užtempti lipantįjį į bokšto viršų, buvo reikalingi papildomi bokšto įtvirtinimai. P. K., baigęs neformalius kalnų kelionių technikos ir alpinizmo mokymus bei susipažinęs su Instrukcija, naudodamas Sienelės įrangą neįprastomis sąlygomis, turėjo įvertinti papildomas specifikas bei numatyti papildomas saugos priemones. VDI nuomone, aplinkybė, ar papildomos virvės buvo ar nebuvo gautos, nedaro esminės įtakos, kadangi P. K., nusprendęs neįprastu būdu naudoti Sienelės įrangą, turėjo įvertinti galimą riziką bei imtis būtinų saugos priemonių (pavyzdžiui, kreiptis į UAB „Montis magia“ atstovus dėl tolimesnių saugių veiksmų panaudojimo). Be to, atsakovė pabrėžė, jog Instrukcijos 5.1.9 p. nurodyta, kad draudžiama naudoti bokštą kitai paskirčiai, nesuderinus kitos paskirties taikymo veiksmų ir sąlygų su bokšto savininkais.

Inspekcija taip pat nurodė, jog tyrimo metu buvo nustatyta, kad Biuro direktoriaus pavaduotojo P. K. įsakymu visi Biuro darbuotojai turėjo dalyvauti Šventėje. Atkreipė dėmesį, jog prieš lipant Sienele J. M. saugos diržus uždėjo P. K., kuris pats ir instruktavo Darbuotoją, kaip reikia kopti. Pabrėžė, jog J. M. Sienele lipo apsirengusi personažo „Vitaminuko Tuko“ kostiumu ir P. K. leidus, todėl jos veiksmai negali būti vertinami kaip savavališki ar nesusiję su darbu. Be to, P. K., laikinai vykdydamas įmonės vadovo pareigas, pats virvių pagalba kėlė Darbuotoją, taigi tai tik patvirtina, kad Biure nevykdoma vidinė kontrolė, nekontroliuojama kaip darbuotojai laikosi jiems nustatytų reikalavimų. Be to, darbdaviui atstovaujantis P. K., matydamas ir žinodamas, kad darbuotojas galimai nesilaiko duotų nurodymų, nesiėmė jokių adekvačių priemonių, o priešingai – atliko papildomus veiksmus (virvės traukimą), kurie tiesiogiai turėjo įtakos Sienelės virtimui.

VDI teigimu, inspektorius R. T., neperžengdamas savo kompetencijos ribų, atliko įvykio darbe tyrimą bei nustatė įvykio darbe aplinkybes bei priežastis. Ekspertizės skiriamos, kai tiriant nelaimingus atsitikimus darbe, būtinos specialios žinios arba kai VDI turimomis techninėmis priemonėmis neįmanoma atlikti reikalingų tyrimų. Šiuo atveju nelaimingo atsitikimo darbe priežastys nustatytos iš faktinių įvykio darbe aplinkybių.

Atsakovas VDI Vilniaus skyrius pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad UAB „Montis magia“ Biurui perdavė įrangą, tačiau neprisiėmė įsipareigojimo Sienelę sumontuoti / išmontuoti ir eksploatuoti Biuro organizuojamo renginio metu. Renginyje savanoriavusios R. L. ir A. L. nebuvo UAB „Montis magia“ darbuotojos, jos pasirašytinai neinstruktuotos montuoti Sienelės. Pažymėjo, jog Sienelės montavimą organizavo ir jam vadovavo P. K., kuris raštu patvirtino, jog yra susipažinęs su Instrukcija, be to, ir savo paaiškinime VDI Vilniaus skyriui nurodė, kad už Šventės organizavimą ir jo saugumą buvo atsakingas jis pats. Atkreipė dėmesį, jog jis instruktavo ir saugojo Darbuotoją, taigi darbdavys buvo atsakingas už tinkamą Instrukcijos laikymąsi.

VDI Vilniaus skyrius taip pat atkreipė dėmesį, jog Instrukcijos 6.1 p. numatyta, jog apranga turi būti patogi lipančiajam, o pagal 6.4.3 p. lipančiajam uždedamas šalmas. Taigi įrangą eksploatuojantis asmuo, rūpindamasis lipančiojo saugumu, neturi leisti lipti nepatogius drabužius vilkinčiam asmeniui, kuriam neįmanoma uždėti šalmo, o jeigu leidžia, šios aplinkybės laikytinos išskirtinėmis ir reikalaujančiomis papildomų apsauginių priemonių – šiuo atveju papildomo Sienelės įtvirtinimo. Be to, Biuro direktorės pavaduotojas P. K., pats būdamas susipažinęs su Instrukcija ir dalyvavęs montuojant Sienelę, ne pirmą kartą eksploatuodamas įrangą, ir būdamas atsakingas už renginio dalyvių saugumą, matydamas, jog Sienelė perduota be papildomų virvių / trosų ir kuolų, elgdamasis kaip bonus pater familias, galėjo ir turėjo numatyti, kad įranga nesaugi naudoti išskirtinėmis sąlygomis, todėl turėjo pareikalauti, kad Biurui būtų perduotos trūkstamos Sienelės dalys arba neleisti įrenginiu naudotis asmeniui, kurio individualios savybės (nepatogus kostiumas) kėlė grėsmę jo paties ir aplinkinių saugumui.

Atsakovas nurodė, kad visi liudytojai, galėję nurodyti saugotojų atstumą nuo lipimo tako, patvirtino, kad prižiūrintys asmenys, tarp jų ir darbdavio atstovas P. K., stovėjo didesniu nei Instrukcijoje nurodytu saugiu 2 m atstumu. Be to, pagal Instrukcijos 5.1.4 p. prižiūrintys asmenys privalo žinoti šios instrukcijos reikalavimus, mokėti naudotis alpinistine įranga ir naudoti ją pagal paskirtį, taigi P. K., būdamas atsakingas už renginio saugumą, apskritai neturėjo leisti pašaliniam asmeniui (žiūrovui) atlikti lipantį prižiūrinčiojo asmens funkcijų.

VDI Vilniaus skyrius nesutinka, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne darbo laiku. Pabrėžė, jog Biuro direktoriaus pavaduotojo P. K. įsakymu Biuro darbuotojai turėjo dalyvauti Šventėje. Šiame įsakyme nei šventės, nei darbuotojų darbo laikas nenurodytas, Biuro vidaus tvarkos taisyklių 8 p. nurodyta, kad darbuotojai pirmadieniais–ketvirtadieniais dirba nuo 7.30 val. iki 16.30 val., taigi teigti, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko ne darbo laiku, nėra pagrindo. Be to, Darbuotoja lipo su personažo „Vitaminuko Tuko“ kostiumu bei su darbdaviui atstovaujančio asmens P. K. leidimu, jo prižiūrima, todėl jos veiksmai negali būti vertinami kaip nesusiję su darbu ar savavališki. Lipti Sienele nukentėjusiajai leido darbdavio atstovas, apmokytas naudotis įrenginiu bei turintis praktinės patirties šioje srityje, taigi Darbuotoja turėjo pagrindo juo pasitikėti ir jos veiksmai negali būti vertinami kaip neatsakingi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilęs dėl VDI Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 18 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 1, kuriuo nustatytos nelaimingo atsitikimo darbe, kurio metu žuvo pareiškėjo darbuotoja J. M., aplinkybės ir priežastys, bei šį aktą patvirtinančio Inspekcijos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (37)SD-15898, teisėtumo ir pagrįstumo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Biuras 2014 m. liepos 17 d. Vilniuje prie Baltojo tilto surengė savo organizuotą sveikatingumo ir sporto šventę „Kai sportas vienija mus“. Šventės metu kaip viena iš pramogų buvo sumontuota dirbtinė laipiojimo sienelė. Apie 15.40 val. Biuro darbuotojai J. M., apsirengusiai personažo Vitaminuko Tuko kostiumu, lipant minėta Sienele, pastaroji ėmė virsti ir užkrito ant Darbuotojos, kuri dėl patirtų sužalojimų mirė.

Inspekcijos Vilniaus skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius, atlikęs nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes, N-1 formos Akte Nr. 1 mirtino nelaimingo atsitikimo darbe priežastimis įvardino saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumą, t. y. darbdavys (Biuras), statydamas Sienelę, nesivadovavo Instrukcijoje numatytais saugaus naudojimo reikalavimais, neįvertino rizikos dėl galimo Sienelės virtimo vykstant lipimams, nenumatė Sienelės inkaravimo taškų (neatitempė papildomų trosų / virvių nuo Sienelės į visas puses, arčiau esančius objektus ar įkalamus kuolus), nesiėmė kitų saugos priemonių dirbtinės laipiojimo sienelės stabilumui užtikrinti, dėl ko J. M. lipimo metu ją saugojusiam asmeniui išėjus iš saugumo zonos ir surinkinėjant virvę (traukiant lipančiąja į viršų) Sienelė prarado stabilumą ir virsdama mirtinai traumavo lipančiąja Biuro darbuotoją J. M.. Tuo buvo pažeisti Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir Saugos ir sveikatos įstatymas) 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 25 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. A1-457/V-961 patvirtintų Profesinės rizikos vertinimo bendrųjų nuostatų (toliau – ir Bendrieji nuostatai) 4, 6, 9 punktai.

Nesutikdamas su Aktu Nr. 1, pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją, prašydamas pastarąjį panaikinti ir atlikti pakartotinį (papildomą) nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą. Tačiau Inspekcija, atsižvelgdama į VDI Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus specialistų atlikto tyrimo išvadą, 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (37)SD-15898 pripažino, jog nelaimingas atsitikimas darbe buvo ištirtas tinkamai, todėl netenkino Biuro skundo.

Teismas nustatė, kad J. M. buvo Biuro darbuotoja, kuri pagal Biuro direktorės pavaduotojo P. K. 2014 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. P-191 dalyvavo 2014 m. liepos 17 d. Biuro organizuotoje sveikatingumo ir sporto šventėje „Kai sportas suvienija mus“. Nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo J. M., įvyko minėtos Šventės metu, jai būnant darbo vietoje, nepasibaigus Darbuotojos darbo valandoms (Sienelė nuvirto apie 15 val. 45 min., tuo tarpu Darbuotojos darbo laikas nuo 7 val. 30 min. iki 16 val. 30 min., todėl sprendė, kad pagrįstai buvo surašytas N-1 formos nelaimingo atsitikimo darbe aktas, nes nelaimingas atsitikimas įvyko darbo metu jos darbo vietoje.

Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Saugos ir sveikatos įstatymo nuostatomis pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog Šventę organizavo Biuras. Biuro darbuotojai Šventėje dalyvavo darbdavio paliepimu. Darbdaviui atstovaujantis asmuo tuo metu buvo P. K., kuris VDI Vilniaus skyriui 2014 m. liepos 24 d. paaiškinimuose pats pripažino, jog buvo atsakingas už Šventės organizavimą bei saugumą. Sienelė P. K. 2014 m. liepos 16 d. buvo perduota perdavimo-priėmimo aktu, kuriame P. K. savo parašu, be kita ko, patvirtino, jog yra susipažinęs su Instrukcija. Pažymėjo, kad jokie Sienelės savininko UAB „Montis magia“ atstovai ar Darbuotojai Šventėje nedalyvavo, taip pat nėra jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog UAB „Montis magia“ buvo paskirta atsakinga už lipančiųjų Sienele saugumą Biuro organizuoto renginio metu, taigi teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, jog dėl mirtino nelaimingo atsitikimo kalta UAB „Montis magia“.

Teismo vertinimu, nepagrįsti Biuro teiginiai, kad nelaimingą atsitikimą lėmė pačios Darbuotojos veiksmai. Pažymėjo, kad šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, ar Darbuotojos lipimas Sienele buvo numatytas Šventės programoje, ar ji spontaniškai sugalvojo lipti, kadangi tai ji darė darbo metu, darbo vietoje, apsirengusi darbine apranga (personažo „Vitaminuko Tuko“ kostiumu) su už Šventės saugumą atsakingo savo darbdavio atstovo P. K. leidimu ir priežiūra. Remiantis liudytojų parodymais nustatyta, kad būtent P. K. buvo saugantis (prižiūrintis) asmuo Darbuotojai lipant Sienele.

Atkreipė dėmesį, kad Darbuotoja mirė dėl daugybinių galvos sužalojimų, o būtent Biuro atsakingas asmuo P. K. leido Darbuotojai lipti sienele be šalmo, nors tai būtina pagal Instrukcijos 6.4.3 p. Šiuo atveju kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad UAB „Montis magia“ su Sienele neperdavė P. K. Instrukcijos, kadangi A. L. bei V. T. patvirtino, jog Instrukciją matė prie montuojamos Sienelės. Be to, Biuro direktorės pavaduotojas P. K. leido J. M. lipti su personažo „Vitaminuko Tuko“ kostiumu, kuris akivaizdžiai nėra patogus drabužis lipti Sienele, nors Instrukcijos 6.1 p. nurodyta, kad lipančiojo apranga turi būti jam patogi.

Teismas iš liudytojų parodymų nustatė, kad P. K., kuris tuo metu atliko prižiūrinčiojo asmens funkcijas, buvo atsitraukęs nuo Sienelės daugiau nei 2 m atstumu, nors pagal Instrukcijos 5.1.7 p. saugotojo darbo zona turi būti iki 2 metrų nuo Sienelės. Nors Biuras teigia, kad nėra aišku, kokiu tiksliu atstumu buvo atsitraukęs už Šventės saugumą atsakingas jo darbuotojas, tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog ir pats P. K. patvirtino, kad atstumas buvo didesnis nei 2 m (apie 4 m) ir netgi didesnis už pareiškėjo skaičiavimais nurodomą 2,83 m atstumą, t. y. už prižiūrinčiojo asmens darbo zonos ribų.

Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog iš Instrukcijos 5.1.8 p. matyti, kad prižiūrinčiojo asmens pareiga yra saugoti lipantįjį, krentant išlaikyti jį ant virvės, o pakibusį nuleisti ant žemės. Tuo tarpu iš liudytojų paaiškinimų matyti, kad šiuo atveju prižiūrintysis asmuo P. K. su dar keliais asmenimis tempė apsauginę virvę, kad padėtų Darbuotojai užlipti į Sienelės viršų, t. y. savo funkcijas atliko ne pagal Instrukciją. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas UAB „In axis“ direktorius inžinierius V.

G. UAB „Montis magia“ užsakymu atlikęs bandymus su Sienelės bokštu paaiškino, jog kuo tempiančiojo atstumas nuo bokšto didesnis, tuo mažesnės jėgos reikia jį apversti. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju Sienelė nebuvo papildomai pritvirtinta, o Darbuotoją, kuri buvo be šalmo, išėję už prižiūrinčiojo asmens darbo zonos ribų tempė net 3 asmenys. Sutiko su pareiškėju, kad pagal bokšto vietą, oro sąlygas papildomas Sienelės tvirtinimas Šventės metu iš esmės nebuvo būtinas, tačiau Sienele naudojantis ne pagal Instrukciją, t. y. 3 asmenims tempiant lipantįjį į viršų atsitraukus didesniu nei 2 m atstumu, šventės organizatorius turėjo įvertinti Sienelės stabilumą bei galimas rizikas ir papildomai pritvirtinti Sienelės bokštą arba neleisti Darbuotojai lipti minėtomis sąlygomis.

Teismas nurodė, kad pagal Saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas būtent darbdavys imasi priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje, o darbdaviui atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, be kita ko, įvertina (nustato) faktinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje, padaliniuose ir atskirose darbo vietose, o nustatęs, kad darbuotojų saugos ir sveikatos būklė neatitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, organizuoja reikiamų priemonių parengimą ir įgyvendinimą, taip pat sprendžia, kokias kolektyvines saugos priemones naudoti, aprūpina darbuotojus saugiomis darbo priemonėmis, diegia saugius darbo bei technologijos procesus ir pan.

Nagrinėjamu atveju darbdaviui Biurui atstovaujantis asmuo Šventėje buvo P. K., kuris, remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, leido Darbuotojai lipti Sienele be šalmo, pats ją prižiūrėjo ne pagal Instrukciją ir tokiu būdu neįvertino Sienelės virtimo galimybės (rizikos) ir nesiėmė atitinkamų priemonių Darbuotojos saugumui užtikrinti, dėl ko Biuro darbuotoja J. M., Sienelei nuvirtus, žuvo. Teismas sutiko su atsakovų išvadomis, jog pareiškėjas nesilaikė Saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 25 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, Bendrųjų nuostatų 4, 6, 9 punktų reikalavimų ir tokiu būdu neužtikrino pakankamos saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės.

Teismo vertinimu, atsakovai tinkamai įvertino visas su nelaimingu atsitikimu darbe susijusias aplinkybes, teisingai nustatė šio įvykio priežastį. Inspekcijos teritorinio skyriaus bei pačios VDI surinkti įrodymai leidžia nustatyti esmines aplinkybes, reikalingas nelaimingo atsitikimo darbe aktui surašyti, todėl nagrinėjamu atveju ekspertizės atlikimas nėra tikslingas. Teismas konstatavo, kad skundžiamas VDI Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 18 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 1 ir Inspekcijos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. (37)SD-15898 yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas sprendime neteisingai išsprendė klausimą, kas atsakingas už dirbtinės laipiojimo sienelės tinkamą (saugų) naudojimą. Teismas nustatė, kad šiuo atveju už Sienelės saugų naudojimą buvo atsakingas Biuras, o ne Sienelės savininkas UAB „Montis Magia“. Tačiau tokį vertinimą lėmė nepagrįsta teismo išvada, kad jokie Sienelės savininko UAB „Montis Magia“ atstovai ar darbuotojai šventėje nedalyvavo, ir UAB „Montis Magia“ nebuvo paskirta atsakinga už saugų Sienelės naudojimą.

Pagal Sienelės instrukcijų 2.1 punktą, ši instrukcija galioja visiems asmenims organizuojantiems ar/ir vykdantiems darbus su Sienele (toliau - Sienelės naudotojas). Pagal Sienelės instrukcijų 2.2 punktą sienelės naudotojai asmeniškai privalo įsitikinti Sienelės tvarkingumu ir patikimumu. Šiuo atveju Sienelės naudotojas, atsakingas už jos tinkamą (saugų) naudojimą, buvo ne Biuras (jo darbuotojai), bet UAB „Montis Magia“.

Pažymėjo, kad Biuro įgaliotas asmuo (P. K.) kreipėsi į UAB „Montis Magia“ su pasiūlymu sudalyvauti Biuro organizuotame renginyje socialiniais pagrindais (be atlygio), iš dalies padengiant Sienelės (jeigu tokia būtų) transportavimo išlaidas. UAB „Montis Magia“ sutiko dalyvauti renginyje, tačiau su sąlyga, kad bus savanorių iš „Montis Magia“ klubo, norinčių dalyvauti renginyje su Sienele ar kitokiomis veiklomis. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad UAB „Montis Magia“ dalyvavo atsakovo renginyje su Sienele per „Montis Magia“ klubo savanorius. Būtent UAB „Montis Magia“ pavedimu „Montis Magia“ klubo savanorės - A. L. ir R. L. - surinko Sienelę ir ją eksploatavo. Jeigu pastarųjų (savanorių A. L. ir R. L.) nebūtų, UAB „Montis Magia“ nebūtų dalyvavusi Biuro renginyje, t. y. nebūtų naudojusi Sienelės šiame renginyje. „Montis Magia“ klubo savanorių paieška rūpinosi V. T., kuri de facto atstovavo UAB „Montis Magia“ šiuo klausimu. Atvežus Sienelę į Biuro renginį, ją sumontavo UAB „Montis Magia“ surasti klubo nariai - A. L., R. L., ir faktinė UAB „Montis Magia“ atstovė - V. T.. Sumontuoti Sienelę „Montis Magia“ klubo savanorėms padėjo Biuro darbuotojas P. K. (kadangi reikėjo prisidėti fizine jėga). Sienelės montavimas buvo baigtas be P. K., kadangi jam, kaip renginio organizatoriui, teko rūpintis kitais reikalais (atidaryti renginį, pasakyti kalbą ir kt.). Surinkus (sumontavus) Sienelę, ją naudojo (eksploatavo) „Montis Magia“ klubo savanorės A. L. ir R. L., t. y. jos administravo lipimą Sienele, rūpinosi Sienele lipančiųjų saugumu (instruktavo, surinkinėjo virves ir pan.). Biuro darbuotojas P. K. renginio metu, kai būdavo priėjęs prie Sienelės, nesidėjo įrangos ir nesaugojo lipančių žmonių, o tik padėjo užsidėti įrangą, instruktuoti lipančiuosius; saugoti lipančiuosius su įranga P. K. ėmėsi (padėjo savanorėms) tik pačioje renginio pabaigoje. Atkreipė dėmesį, kad teismas šių faktinių aplinkybių (įrodymų) visiškai nevertino, tuo pažeisdamas pareigą įvertinti teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir motyvuoti daromas išvadas, dėl to nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas ir sprendimo pagrįstumas.

Nurodytos faktinės aplinkybės (įrodymai), leidžia darytina vienareikšmišką išvadą, kad šiuo atveju Sienelės naudotojas, atsakingas už tinkamą (saugų) jos eksploatavimą, buvo tik UAB „Montis Magia“. Būtent šią įmonę Biuro darbuotojas P. K. kvietė dalyvauti (o ne „paskolinti“ Sienelę) Biuro organizuotame renginyje, ir būtent ši įmonė, pavedusi Montis Magia savanoriams, dalyvavo renginyje eksploatuodama Sienelę, tokiu būdų būdama visiškai atsakinga už Sienelės saugų naudojimą. Todėl, jeigu šiuo atveju ir buvo pažeisti kokie nors saugos reikalavimai, tai padarė UAB „Montis Magia“, atitinkamai - nelaimingo atsitikimo darbe aktas turėjo būti surašytas būtent UAB „Montis Magia“. Pareiškėjas šiuo atveju yra netinkamas atsakomybės subjektas ir jos atžvilgiu VDI neturėjo teisės surašyti Aktą Nr. 1. Šios išvados nekeičia ta aplinkybė, kad 2014 m. liepos 16 d. perdavimo-priėmimo akte nurodoma, kad Biuro darbuotojas P. K. yra susipažinęs su Sienelės instrukcija. Priėmimo-perdavimo akto, kuriuo UAB „Montis Magia“ perdavė Biuro darbuotojui P. K. turtą (Sienelę), vienintelė paskirtis (prasmė) yra ta, kad Biuro darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę už perduodamų vertybių išsaugojimą. Šio akto pagrindu Biuro darbuotojas P. K. netapo Sienelės naudotoju Sienelės instrukcijų prasme.

Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo išvadomis, kad pareiškėjas pažeidė Sienelės instrukciją (įvairias jos nuostatas). Net darant prielaidą, kad Biuras (ar jo darbuotojai) šiuo atveju buvo atsakingas už saugų Sienelės naudojimą pagal jos instrukciją, šiuo atveju Biuras (ar jos darbuotojai) jokių Sienelės instrukcijos nuostatų nepažeidė. Pažymėjo, kad teismo sprendime, skirtingai negu Akte Nr. 1, tiesiogiai nenurodoma, kad šiuo atveju Biuras pažeidė Sienelės instrukcijos 4.2.9 punktą, tačiau iš teismo motyvų matyti, kad tai yra pagrindinis punktas, kuris šiuo atveju buvo pažeistas. Tokia teismo pozicija yra nepagrįsta. Tiek lingvistinis Sienelės instrukcijos 4.2.9 punkto, tiek sisteminis Sienelės instrukcijos nuostatų (3.7, 5.1.1.5 ir kt. punktai) aiškinimas leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad Sienelė gali būti ir standartiškai yra naudojama be papildomo tvirtinimo trosais/virvėmis; tik esant tam tikroms aplinkybėms (sąlygoms) Sienelę privalu papildomai tvirtinti trosais/virvėmis (tai, beje, pripažįsta ir atsakovas).

Aplinkybės (sąlygos), kurioms esant Sienelę privalu papildomai tvirtinti trosais/virvėmis yra išvardintos instrukcijos 4.2.9 punkte. Pažymėjo, kad Sienelės instrukcijoje šios aplinkybės (įpareigojančios Sienelės naudotoją imtis Sienelės papildomų tvirtinimo priemonių) yra suformuluotos kaip baigtinis sąrašas (numerus clausus). Šiuo gi atveju nebuvo nė vienos iš Sienelės instrukcijos 4.2.9 punkte nurodytos aplinkybės (sąlygos), kuri būtų įpareigojusi Sienelės naudotoją Sienelę papildomai tvirtinti trosais/virvėmis.

Pastatymo vieta šiuo atveju pasirinkta tinkamai. Pažymėjo, kad ir Akte Nr. 1 net ir nenurodoma, jog šiuo atveju pasirinkta Sienelės pastatymo vieta būtų kuo nors ydinga ir reikalautų Sienelės papildomo tvirtinimo virvėmis/trosais. Oro prognozės ir sąlygos šiuo atveju taip pat buvo tinkamai įvertintos. Sienelės instrukcija nepateikia aiškaus atsakymo, kokios oro prognozės (sąlygos) turėtų būti, kad Sienelės naudotojui atsirastų pareiga imtis Sienelės papildomo tvirtinimo trosais/virvėmis. Vadovaujantis bendrais protingumo standartais, mano, kad tokiu atveju oro prognozės (sąlygos) turi būti tokios, kurios savaime lemtų padidintą Sienelės nestabilumą (pvz. didelis vėjas, žemės drebėjimas ir pan.).

Tokį aiškinimą patvirtina ir sisteminis Sienelės instrukcijos nuostatų aiškinimas. Tačiau šiuo atveju tokių oro prognozių (sąlygų) nebuvo. Taigi šiuo atveju dėl oro prognozių (sąlygų) Sienelės naudotojams nekilo pareiga imtis Sienelės papildomo tvirtinimo trosais/virvėmis, kaip tai numatyta instrukcijos 4.2.9 punkte. Juo labiau, kad šiuo atveju Sienelės nestabilumą (virtimą) oro sąlygos apskritai niekaip neįtakojo - Akte Nr. 1 nenurodoma, kad kokios nors oro sąlygos būtų įtakojusios (lėmusios) Sienelės nestabilumą ar virtimą.

Renginio specifika šiuo atveju taip pat neįpareigojo Sienelės naudotojo imtis Sienelės papildomo tvirtinimo. Biuro organizuotas renginys, skirtas vaikų ir jaunimo aktyvumui (sveikatingumui) skatinti, Sienelės naudojimo prasme buvo niekuo neišsiskiriantis iš bet kokio kito renginio ar veiklos, kurios metu naudojama Sienelė. Pažymėjo, kad Sienelė viso renginio metu buvo intensyviai eksploatuojama ir jokių incidentų nebuvo; tuo tarpu J. M. savo noru lipo ant Sienelės jau pasibaigus renginiui. Bet kuriuo atveju, lygiai kaip ir dėl dviejų pirmųjų aplinkybių (pastatymo vietos, oro sąlygų), šiuo atveju Sienelės nestabilumą lėmė ne „renginio specifika“, todėl net ir aposteriori nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju renginio specifika įpareigojo Biurą (jo darbuotojus) Sienelę papildomai tvirtinti trosais/virvėmis.

Pažymėjo, kad tai, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nė vienos iš Sienelės instrukcijos 4.2.9 punkte nurodytos aplinkybės (sąlygos), kuri būtų įpareigojusi Sienelės naudotoją Sienelę papildomai tvirtinti trosais/virvėmis, nepaneigė ir teismas.

Nesutinka ir su teismo argumentais, kad šiuo atveju Sienelė buvo naudojama ne pagal Instrukciją, nes ją tempė 3 asmenys, atsitraukę didesniu nei 2 m atstumu. Teismo sprendime ne tik nenurodoma, kokiais įrodymais remdamasis teismas konstatavo šį veiksmą, bet iš teismo sprendimo apskritai neaišku, ką teismas turi minty, vartodamas šią sąvoką, ir kokią teisinę reikšmę jai suteikia. Jeigu ši sąvoka reiškia tą patį kaip ir lipančiojo asmens saugojimas pagal Sienelės instrukcijas, tada neaišku, kodėl vartojamos dvi skirtingos sąvokos tam pačiam reiškiniui apibūdinti. Jeigu tai kažkoks kitas veiksmas negu saugojimas, tada neaišku, kuo gi jis skiriasi nuo saugojimo ir kodėl jis „ne pagal instrukciją“. Pažymėjo, kad saugotojas visada privalo būti surinkęs virvę ir tokiu būdu laikyti ją įtemptą, kad galėtų tinkamai apsaugoti lipantįjį. Fizikinės momentinės jėgos prasme saugojimas ir tempimas (įtempimas) yra tas pats. Todėl toks spekuliavimas sąvokomis, siekiant tam pačiam veiksmui suteikti kitokią teisinę reikšmę, yra neleistinas.

Nagrinėjamoje byloje nebuvo atliekami fizikinės jėgos skaičiavimai. Tačiau ir be ekspertinio vertinimo akivaizdu, kad lipančiojo Sienele kritimo (neišsilaikius ant Sienelės) smūginė jėga yra didesnė nei tolygi kėlimo jėga. Todėl jeigu Sienelė virsta nuo kėlimo į viršų, ji juo labiau turėtų virsti, kai lipantysis neišsilaiko ant Sienelės ir krenta. Todėl teismo pozicija: jeigu nori „kelti“, privalai tvirtinti, o jeigu nori „saugoti“, neprivalai tvirtinti, - neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Pareiškėjas nesupranta, kodėl atsitraukimą nuo Sienelės daugiau negu 2 m teismas vertino kaip Sienelės instrukcijos pažeidimą, kadangi šios išvados neargumentavo. Atsitraukimas 2 m nuo Sienelės nėra draudžiamas, tai nėra Sienelės instrukcijų pažeidimas.

Pažymėjo, kad Biuras (jo darbuotojai) šiuo atveju buvo tik Sienelės instrukcijos vykdytojai. Nei Biuras, nei jo darbuotojai neturėjo teisinės pareigos savarankiškai vertinti rizikas, susijusias su saugiu Sienelės naudojimu. Vykdydamas Sienelės instrukciją Biuras (jo darbuotojai) iš principo neturėjo teisės kvestionuoti Sienelės instrukcijų, kurią pateikė įrenginio savininkas (gamintojas) tinkamumą, kaip ir neturėjo teisinės pareigos papildomai tvirtinti Sienelę, jeigu Sienelės instrukcija tokios pareigos nenumato. Rizikas dėl Sienelės saugaus naudojimo (eksploatavimo) vertina įrenginio savininkas (gamintojas) - UAB „Montis Magia“, ir to vertinimo išraiška yra Sienelės instrukcija.

Sienelės naudotojas vykdo Sienelės instrukcijos nuostatas, o ne savarankiškai vertina rizikas. Tokios teisinės pareigos (savarankiškai įvertinti rizikas) įrenginio naudotojui, kai yra įrenginio naudojimo instrukcija (šiuo atveju Sienelės instrukcija), teisės aktai nenumato. Todėl teismo išvada, kad šiuo atveju Biuras (jo darbuotojas) privalėjo įvertinti kažkokius kitus veiksnius dėl Sienelės stabilumo nei nurodyta Sienelės instrukcijos 4.2.9 punkte, yra teisiškai nepagrįsta. Taip pat nepagrįstai Akte Nr. 1 Biurui inkriminuojamas Sienelės instrukcijų 5.1.7 punkto pažeidimas ir tai lėmė netinkamas šio punkto supratimas (aiškinimas).

Sienelės instrukcijų 5.1.7 punkto nuostata, konkrečiai „2 m darbo zona“ nėra skirta Sienelės apsaugai nuo virtimo ir ją peržengti (iš jos išeiti) nėra draudžiama, todėl Akte Nr. 1 irt eismo sprendime nepagrįstai nurodyta, kad Biuras (jos darbuotojas) pažeidė šį punktą. Kita vertus, atsižvelgiant į šio įrenginio (Sienelės) potencialų pavojų (tą post factum akivaizdžiai patvirtinto nagrinėjamas įvykis), saugumo prasme Sienelės konstrukcija privalo būti tiek stabili, kad ją eksploatuojant vieno ar kelių žmonių jėga nebūtų pajėgi išjudinti ar, juo labiau, nuversti.

Metaforiškai kalbant, Sienelė, imituojanti uolą, ir turi būti tvirta, nepajudinama kaip uola. Todėl, jeigu Sienelės instrukcijos 5.1.7 punkto reikalavimas dėl „2 m darbo zonos“ būtų traktuojamas kaip saugumo reikalavimas dėl Sienelės stabilumo ir (ar) nevirtimo, tada principinis klausimas būtų toks: ar tokios instrukcijos yra pakankamos įrenginio (Sienelės) saugaus naudojimo saugos prasme; kitaip tariant, ar Sienelės instrukcijose numatyti saugos reikalavimai („saugikliai“ nuo nelaimingų atsitikimų, tokių kaip šis) yra pakankami.

Ir be ekspertinio vertinimu pakankamai akivaizdu, kad nežymus išėjimas iš „darbo zonos“ neturėtų lemti Sienelės nestabilumo ar, juo labiau, virtimo. Taigi šiuo atveju neteisėti yra ne Biuro (ar jo darbuotojų) veiksmai, UAB „Montis Magia“ veiksmai, nes ji, būdama Sienelės savininkė ir jos instrukcijų kūrėja, perdavė Biuro darbuotojui Sienelę, kurios instrukcija nėra pakankama įrenginio (padidinto pavojaus šaltinio) saugaus naudojimo prasme, tokiu būdu pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, ir konkrečius reikalavimus dėl tokio pobūdžio įrenginio saugaus naudojimo.

Akcentavo, kad pats atsakovas (VDI) pripažįsta, jog Sienelės 5.1.7 punkte nėra nustatytas draudimas išeiti iš „2 m darbo zonos“. Taigi pagal VDI poziciją, saugotojas turi teisę išeiti iš „darbo zonos“, tačiau, anot VDI, tik tada, kai Sienelė yra papildomai įtvirtinta.

Nepagrįstu laiko ir teismo vertinimą, kad P. K. leido žuvusiajai J. M. lipti sienele be šalmo, kas yra būtina pagal Sienelės instrukcijos 6.4.3 punktą. Tačiau toks teismo vertinimas nepagrįstas. P. K. parodė teisme, kad tai, lipantysis dėvės šalmą ar ne, sprendžia saugotojas, ir šalmo nedėvėjimas automatiškai nereiškia instrukcijos pažeidimo; juo labiau, kad J. M. galva šiuo atveju buvo apsaugota nuo sutrenkimo, kadangi ji dėvėjo kostiumą su galvos apdangalu. Be to, tai, dėvi lipantysis šalmą ar ne, neturi absoliučiai jokios įtakos Sienelės stabilumui, todėl teismo įžvalgos dėl šalmo nagrinėjamu atveju yra perteklinės. Dėl Sienelės instrukcijos 6.1 punkto, pagal kurį lipančiojo apranga turi būti patogi, teismo vertinimu, šiuo atveju žuvusiosios J. M. apranga buvo „akivaizdžiai nepatogi“, pažymėjo, kad žuvusios J. M. apranga neturi jokio ryšio su Sienelės stabilumu, todėl ir ši teismo įžvalga nagrinėjamu atveju yra perteklinė.

Pažymėjo, kad teismo sprendime yra praplėstos Biurui inkriminuotų pažeidimų ribos. Tokie pažeidimai kaip šalmo nedėvėjimas, nepatogūs drabužiai, yra nauji, jie nebuvo nurodyti Akte Nr. 1. Šiuo atveju Biuras ginčija Akto Nr. 1 teisėtumą ir pagrįstumą, todėl šių (naujų) pažeidimų inkriminavimas yra ne tik perteklinis, bet ir išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų.

Pareiškėjo teigimu, teismas neatskleidė bylos esmės, nes visiškai nepagrįstai neanalizavo ir neatskleidė Sienelės teisinio statuso ir režimo, kurie lemia ne tik saugos reikalavimų pobūdį ir apimtį, bet ir subjektus, atsakingus už įrenginio saugų naudojimą ir (ar) priežiūrą. Akcentavo, kad Sienelės instrukcija nagrinėjamu atveju visiškai neatitiko Saugos ir sveikatos įstatymo, Darbo įrenginių nuostatų reikalavimų. Sienelė, kaip darbo įrenginys, yra ne kas kita kaip pastoliai. Sienelę kaip pastolius UAB „Montis Magia“ užsisakė iš UAB „Estinos konstrukcijos“.

UAB „Estinos konstrukcijos“ Modulinių-pleištinių pastolių ĮST 2290049-03:1999 surinkimo-naudojimo instrukcijoje nurodyta, kad aukštesni kaip 2,5 m pastoliai turi būti tvirtinami prie pastato laikančių konstrukcijų tvirtinimo detalėmis (2 punktas); aukštesnius kaip 4 m pastolius turi priimti bendrovės vadovo paskirta komisija, kuri tikrina, be kita ko, pastolių aikštelės pagrindo paruošimo kokybę, pastolių geometriją ir pakankamą jų pritvirtinimą prie statomo ar remontuojamo pastato sienos (7.1, 7.2 punktai). Šių reikalavimų taip pat neatitinka Sienelės instrukcija.

Teisme A. S. (Sienelės užsakytojas ir jos instrukcijų rengėjas) parodė, kad Sienelės instrukciją kūrė iš dviejų dalių: vieną dalį paėmė iš minėtų „Estinos konstrukcijos“ Modulinių-pleištinių pastolių ĮST 2290049-03:1999 surinkimo-naudojimo instrukcijos, kitą dalį - iš įvairių šaltinių (kokių - nenurodė). Tačiau, kaip matyti, „Estinos konstrukcijos“ nuostatos, kad jau aukštesni kaip 2,5 m pastoliai privalo būti tvirtinami, o 4 m pastolius privalo netgi priimti darbo vadovas, visiškai neatsispingi Sienelės instrukcijoje - joje papildomas tvirtinimas nėra siejamas su Sienelės aukščiu.

A. S., gavęs iš UAB „Estinos konstrukcija“ pastolius, kurių išmatavimai 2,4*2,4*6, neatliko su jais jokių bandymų ar skaičiavimų. Todėl Sienelės instrukcijoje nurodytos aplinkybės (sąlygos), tik kurioms esant Sienelė privalo būti tvirtinama papildomai, yra niekuo neparemtos ir visiškai neatitinka gamintojo reikalavimų. Juo labiau, kad UAB „Estinos konstrukcijos“ instrukcijose nurodyti skaičiavimai pritaikyti tiems atvejams, kai pastoliai naudojami jais lipant vidumi; tuo tarpu šiuo atveju, kai Sienele lipama išore ir dar ant primontuotų skydų (kas sudaro papildomą virtimo jėgą), šie reikalavimai turėtų būti dar griežtesni.

Be to, kad Sienelė yra darbo įrenginys, konkrečiai - pastoliai, Sienelė yra ir pramoginis įrenginys. Pagal Pramoginių įrenginių naudojimo ir priežiūros taisykles, pramoginis įrenginys yra laikomas potencialiai pavojingu įrenginiu pagal Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Ir jo atžvilgiu yra taikomi labai griežti standartai, susiję būtent su saugiu šių renginių naudojimu, kurių šiuo atveju nebuvo laikomasi. Sienelė nei tikrinta ar sertifikuota įgalioto subjekto, nei registruota pavojingų įrenginių registre, nebuvo paskirtas asmuo, atsakingas už šio įrenginio saugų naudojimą ir t. t.

Pažymėjo, kad UAB „Montis Magia“, kaip Sienelės savininkė, ne tik nepaskyrė P. K. teisės aktų nustatyta tvarka, bet P. K. apskritai net nebuvo apmokytas ir atestuotas surinkti Sienelę ir ją eksploatuoti. P. K. (ar juo labiau Biuras) ex lege negali būti atsakingas už saugų Sienelės naudojimą. Tuo tarpu UAB „Montis Magia“ yra paskirtas atsakingas asmuo, kuris renginiuose prižiūri Sienelės saugų naudojimą, tačiau šiuo atveju UAB „Montis Magia“ neužtikrino jo dalyvavimo Biuro organizuotame renginyje, pažeisdama minėtus teisės aktų reikalavimus.

Akcentavo, kad asmuo, atsakingas už aukščiau išvardintų teisės aktų nuostatų vykdymą, yra įrenginio savininkas - šiuo atveju UAB „Montis Magia“ (o ne operatorius ar kitas naudotojas). Tuo tarpu subjektas, atsakingas už tokių įrenginių saugaus naudojimo kontrolę, yra VDI. Subjektas, kuris privalo vertini riziką, yra įrenginio savininkas, šiuo atveju UAB „Montis Magia“; aprobuoti rizikos įvertinimo tinkamumą privalo VDI. Biuras (jos darbuotojai) šiuo atveju neturėjo teisinės pareigos savarankiškai įvertinti Sienelės montavimą ir naudojimą darbų saugos aspektu (Akto Nr. 1 terminais tariant - „įvertinti riziką“); Biuro darbuotojas šiuo atveju Sienelę montavo ir naudojo pagal Sienelės instrukcijos reikalavimus ir jų nepažeidė, todėl nepadarė jokių saugos pažeidimų.

Bylos nagrinėjimo metu buvo prašoma skirti ekspertizę, kurios metu darbų saugos ekspertai nustatytų, kokie saugos reikalavimai taikomi tokio pobūdžio įrenginiui, naudojamam viešose vietose linksminti vaikus. Teismas ne tik netenkino prašymo, bet ir visiškai neanalizavo aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimų, keliamų tokio pobūdžio įrenginio saugiam naudojimui. Šis nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs, jeigu, laikantis Sienelės gamintojo reikalavimų, teisės aktuose aiškiai nurodytų reikalavimų dėl stabilumo užtikrinimo, jis būtų papildomai pritvirtintas prie žemės ar kito stabilaus daikto. Tokių parametrų įrenginys, naudojamas viešai linksminti žmones, įskaitant vaikus, visais atvejais privalo būti papildomai pritvirtintas, kad būtų eliminuota bet kokia jo virtimo galimybė. Atsakomybė šiuo atveju tenka ne operatoriui, kuris šiuo atveju vykdė Sienelės instrukciją ir jos nepažeidė, o Sienelės savininkas, neteisėtai perdavęs šį pavojingą pramoginį įrenginį su saugumo prasme visiškai nepagrįstomis (neatitinkančiomis gamintojo ir teisės aktų reikalavimų) instrukcijomis. Teismas selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, o kai kurių apskritai nevertino, tuo pažeisdamas pareigą įvertinti teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir motyvuoti daromas išvadas, dėl to nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas ir sprendimo pagrįstumas. Teismas netinkamai aiškindamas ir taikydamas materialiosios teisės normas, reguliuojančias darbų saugą, darbo įrenginių ir pramoginių įrenginių saugų naudojimą, priėmė iš esmės neteisingą sprendimą, todėl jis naikintinas.

Atsakovė VDI pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog šiuo atveju Biuras yra netinkamas atsakomybės subjektas ir jo atžvilgiu VDI neturėjo teisės surašyti nelaimingo atsitikimo darbe N-1 formos akto. Įvykių darbe tyrimo tikslas yra nukreiptas tik į nelaimingų atsitikimų darbe prevenciją, bet ne į baudžiamosios, administracinės ar civilinės teisinės atsakomybės taikymą. Pats nelaimingo atsitikimo darbe akto surašymo faktas per se nepreziumuoja darbdavio kaltės, nes nelaimingo atsitikimo darbe priežastys gali būti įvairios: eismo taisyklių pažeidimas keliuose, neprognozuojamas stichinis reiškinys ir kt. Nagrinėjant bylą itin svarbi aplinkybė, kad žuvusiąją J. M. su Biuru siejo darbo teisiniai santykiai, priešingai nei su UAB „Montis Magia“. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbi aplinkybė, kad J. M. buvo drausta nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, o minėto draudimo įmokas privalėjo mokėti ir mokėjo draudikas, t. y. Biuras. Taigi nelaimingo atsitikimo darbe N-1 formos akte yra įrašomas darbdavio, t. y. tos įmonės, kurios darbuotojas patyrė sveikatos pakenkimus, pavadinimas. Tokiu būdu pareiškėjo teiginiai, kad nelaimingo atsitikimo darbe N-1 formos aktas turėjo būti surašytas UAB „Montis Magia“, yra nepagrįsti bei prieštarauja teisiniam reglamentavimui.

Pažymėjo, kad VDI tyrimo metu nustatyta, kad Biuras 2014 m. liepos 17 d. organizavo sveikatingumo ir sporto šventę „Kai sportas suvienija mus“. Už renginio organizavimą, renginio programą bei pramogas renginio metu buvo atsakingas Biuras. Biuro direktorės pavaduotojo P. K. 2014 m. birželio 11 d. prašymu UAB „Montis Magia“ neatlygintinai 2014 m. liepos 16 d. perdavimo – priėmimo aktu suteikė/perdavė Biurui dirbtinę laipiojimo sienelę (toliau – ir DLS). P. K., perimdamas DLS, perdavimo – priėmimo akte patvirtino, kad yra susipažinęs su DLS montavimo ir naudojimo instrukcija. DLS įrangos 2014 m. liepos 17 d. montavimo darbams vadovavo bei montavimo darbus atliko Biuro darbuotojas P. K. padedant savanorėms A. L., R. L. ir V. T.. Šios savanorės priklausė savanoriškam sambūriui/klubui „Montis Magia“ ir jų su UAB „Montis Magia“ darbo teisiniai santykiai nesiejo. Faktą, kad DLS montavimo darbams vadovavo P. K., bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme metu patvirtino klubo „Montis Magia“ savanorės A. L., R. L. ir V. T.. Šio fakto neneigia ir pats tuo metu darbdavį atstovavęs P. K.. UAB „Montis Magia“ 2014 m. liepos 17 d. DLS nei surinko, nei eksploatavo. Pareiškėjas, remdamasis menamais įrodymais, teigia, kad V. T. buvo UAB „Montis magia“ darbuotoja, tačiau VDI tyrimo metu nustatyta, jog tuo metu V. T. nedirbo UAB „Montis Magia“, o priklausė savanoriškam sambūriui/klubui „Montis Magia“. Tarp Biuro ir UAB „Montis Magia“ nebuvo jokių rašytinių susitarimų dėl DLS surinkimo ar naudojimo, išskyrus vienintelį susitarimą, jog UAB „Montis Magia“ neatlygintinai perduos/suteiks DLS įrangą Biurą atstovaujančiam asmeniui P. K.. Nelaimingas atsitikimas darbe įvyko kai Biuro darbuotojams naudojant DLS ji virto ir mirtinai sužalojo Biuro darbuotoją. Pareiškėjo teiginiai, kad Biuras nenaudojo ir nebuvo atsakingas už saugų DLS naudojimą yra visiškai nepagrįsti.

Pareiškėjas sutinka, kad šiuo atveju DLS laikytina darbo įrenginiu (darbo priemone) ir, pateikdamas daug teisės normų apie darbo įrenginių naudojimą, interpretuoja, kad darbdavys nėra atsakingas už saugų darbo įrenginių naudojimą. Tačiau, remiantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatomis bei Darbo įrenginių naudojimo bendraisiais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 (toliau – ir Įrenginių nuostatai), darbdavys, t. y. Biuras, privalėjo užtikrinti, kad darbo įrenginys būtų tinkamai sumontuotas bei naudojamas atsižvelgiant į gamintojo rekomendacijas. Tuo atveju, kai darbdavys neturi reikiamos kvalifikacijos darbuotojų, kurie gebėtų saugiai ir tinkamai sumontuoti darbo įrenginius, jis turi minėtus darbuotojus apmokyti ar darbo įrenginio sumontavimo paslaugoms pasitelkti gamintojo ar kito subjekto kvalifikuotus darbuotojus. VDI tyrimo metu nustatyta, kad Biuras nesitarė su gamintoju UAB „Montis Magia“ dėl darbo įrenginio sumontavimo, o montavimo darbus organizavo pats Biuras, t. y. tuo metu darbdavį atstovaujantis asmuo P. K.. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad darbdavys (Biuras) nėra atsakingas už darbo priemonių saugų sumontavimą ir naudojimą, yra nepagrįsti.

Atsakovė nurodė, kad darbo įrenginio gamintojas UAB „Montis Magia“, perduodamas Biurui darbo įrenginį, kartu perdavė ir darbo įrenginio naudojimo instrukciją, numatančią tiek jo sumontavimo, tiek jo naudojimo reikalavimus. Pareiškėjas, bandydamas paneigti darbdavio pareigą užtikrinti saugų darbo įrenginių naudojimą, teigia, kad Biuras gamintojo naudojimo instrukcijos reikalavimų pažeisti negalėjo, nes pati instrukcija neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas susikoncentruoja į instrukcijos formą, bet ne į joje nurodytus privalomus vykdyti saugos reikalavimus.

DLS naudojimo instrukcijos 4.1.1, 4.2.2, 4.2.9, 5.1.7, 6.4.3 punktai buvo pažeisti. Biuras nepateikė jokių duomenų, kad darbuotojai būtų apmokyti atlikti sienelės sumontavimo darbus, o dėl montavimo su gamintoju UAB „Montis Magia“ nebuvo tartasi. DLS buvo pastatyta ant žolės, o nuversta prižiūrinčiųjų asmenų traukimo jėga, todėl, esant tokioms neįprastoms sąlygoms (rizikos veiksniams), kai prižiūrintysis asmuo, atitolęs nuo lipimo tako didesniu kaip 2 metrų atstumu, jėga bando užtempti lipantįjį į bokšto viršų, buvo reikalingi papildomi DLS įtvirtinimai, tačiau jie nebuvo įrengti.

Liudininkų paaiškinimais prižiūrintysis asmuo P. K. buvo nutolęs daugiau kaip 4 metrų atstumu nuo lipimo tako, P. K. leido žuvusiajai lipti be šalmo. Liudininkė T. A. nurodė, kad staigūs judesiai, t. y. tempimas virvės į save atsirado po to, kai mergina parodė ženklą ranka, kad ją kelti aukščiau. Tuomet kai trys asmenys pradeda virvę tempti į save, laipiojimo sienelė pradeda lėtai virsti į tempiančių asmenų pusę. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, teigia, kad DLS bokštas buvo nuverstas prižiūrinčiųjų asmenų traukimo jėga.

Akcentavo, kad lipantieji DLS lipa patys, o saugotojas atlieka apsauginę funkciją, t. y. jeigu lipantysis kristų, saugotojas jį išlaikytų ant saugos virvės. Pakibusį ir nebelipantį asmenį nuleidžia saugos virve ant žemės. VDI tyrimo metu nustatyta, kad žuvusioji dėl nepatogios aprangos pati savarankiškai negalėjo kopti DLS, todėl prižiūrinčiųjų asmenų traukimo jėga buvo siekiama J. M. užkelti (užtempti) į DLS viršų. Toks „lipimo“ būdas neatitiko gamintojo numatytų saugių reikalavimų. Pareiškėjo teiginiai, kad Biuras, tiek montuodamas, tiek naudodamas darbo įrenginį, nepažeidė gamintojo pateiktos saugaus naudojimo instrukcijos reikalavimų, yra visiškai nepagrįsti.

Vertinant pareiškėjo pateiktą hipotezę, kad DLS priskirtina pastoliams, tektų konstatuoti, jog darbdavys, t. y. Biuras, nesilaikė ir pastolių montavimui bei naudojimui keliamų reikalavimų. Pramoginių įrenginių naudojimo ir priežiūros taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. A1-45, 2 punkte nurodyta, kad šios Taisyklės yra taikomos pramoginiams įrenginiams, nurodytiems Įgaliotų įstaigų prižiūrimų ir valstybės registre registruojamų potencialiai pavojingų įrenginių (nurodant jų parametrus) sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. A1-246, 6 punkte. DLS nėra laikytina pasivažinėjimo atrakcionu ar apžvalgos ratu. Pareiškėjo teiginys, kad DLS visiškai atitinka pramoginio įrenginio kategoriją, nes keičia padėtį erdvėje, yra absoliučiai nepagrįstas, nes DLS neturi veikiančių, judančių mechanizmų, kurių pagalba žmogus būtų keliamas į aukštį. DLS gali keisti padėtį erdvėje tik vieninteliu atveju - gabenant ją iš vienos vietos į kitą. DLS neatitinkant teisės aktuose nurodytų registruojamų potencialiai pavojingų įrenginių požymių, ji (DLS) nėra priskiriama potencialiai pavojingų įrenginių kategorijai, todėl pareiškėjo įžvalgos apie potencialiai pavojingo įrenginio statusą bei jam keliamus reikalavimus yra atmestinos. Atkreipė dėmesį, kad būtent darbdavys yra atsakingas už saugų darbo įrenginių naudojimą.

Atsakovo VDI teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas objektyviai ir visapusiškai įvertino bylos duomenis bei pagrįstai konstatavo, kad skundžiami aktai yra teisėti ir pagrįsti.

Atsakovas VDI Vilniaus skyrius pateiktame atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti atsakovės VDI atsiliepime išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2014 m. liepos 18 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 1 bei Valstybinės darbo inspekcijos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (37)SD-15898, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas biudžetinė įstaiga „Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras“ 2014 m. liepos 17 d. Vilniuje prie Baltojo tilto surengė sveikatingumo ir sporto šventę, kurioje viena iš pramogų buvo sumontuota dirbtinė laipiojimo sienelė. Biuro darbuotojai J. M. apie 15.40 val. lipant Sienele, pastaroji ėmė virsti ir užkrito ant J. M., kuri dėl patirtų sužalojimų mirė.

VDI Vilniaus skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius, atlikęs nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybių tyrimą, 2014 m. liepos 18 d. surašė nelaimingo atsitikimo darbe N-1 formos aktą Nr. 1, kuriame mirtino nelaimingo atsitikimo darbe priežastimis nurodė saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumą, t. y. darbdavys (Biuras), statydamas dirbtinę laipiojimo sienelę, nesivadovavo Instrukcijoje numatytais saugaus naudojimo reikalavimais, neįvertino rizikos dėl galimo Sienelės virtimo vykstant lipimams, nenumatė Sienelės inkaravimo taškų (neatitempė papildomų trosų / virvių nuo Sienelės į visas puses, arčiau esančius objektus ar įkalamus kuolus), nesiėmė kitų saugos priemonių dirbtinės laipiojimo sienelės stabilumui užtikrinti, dėl to J. M. lipimo metu ją saugojusiam asmeniui išėjus iš saugumo zonos ir surinkinėjant virvę (traukiant lipančiąja į viršų) Sienelė prarado stabilumą ir virsdama mirtinai traumavo lipančiąja Biuro darbuotoją J. M.. Tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir Saugos ir sveikatos įstatymas) 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 25 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. A1-457/V-961 patvirtintų Profesinės rizikos vertinimo bendrųjų nuostatų (toliau – ir Bendrieji nuostatai) 4, 6, 9 punktai.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Aktu Nr. 1, kreipėsi į Inspekciją, prašydamas jį panaikinti ir atlikti pakartotinį (papildomą) nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą. Inspekcija, atsižvelgdama į VDI Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus specialistų atlikto tyrimo išvadą, 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (37)SD-15898 pripažino, jog nelaimingas atsitikimas darbe buvo ištirtas tinkamai, todėl netenkino Biuro skundo.

Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nurodė, kad Aktas Nr. 1 surašytas pažeidžiant nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo tvarką, tyrimas atliktas neobjektyviai, šališkai, nebuvo vertinamos svarbios faktinės aplinkybės. Pareiškėjas nebuvo atsakingas už Sienelės montavimą ir Šventės dalyvių priežiūrą laipiojant Sienele bei už Instrukcijos montuojant Sienelę laikymąsi, kadangi Sienelė priklauso UAB „Montis magia“ ir ji atsakinga tiek už jos sumontavimą, tiek ir už asmenų saugumą ja laipiojant. Pareiškėjas nesutinka su Akte Nr. 1 nustatytais Instrukcijos pažeidimais, VDI inspektorius neturėjo reikalingų žinių nustatyti Sienelės virtimo priežastį, todėl turėjo būti skirta ekspertizė, be to, nebuvo įvertinti pačios nukentėjusiosios J. M. veiksmai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neužtikrino pakankamos saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės, tokiu būdu nesilaikė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 25 straipsnio 1 dalies 2–3 punktų, Bendrųjų nuostatų 4, 6 ir 9 punktų reikalavimų, todėl atsakovas teisingai nustatė įvykio priežastį, tinkamai įvertino visas su nelaimingu atsitikimu susijusias aplinkybes, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai nustatė atsakingą už Sienelės naudojimą asmenį, todėl nepagrįstai Aktą Nr. 1 surašė pareiškėjui. Sienelės naudotojas, atsakingas už tinkamą (saugų) jos eksploatavimą, buvo UAB „Montis Magia“, todėl jam turėjo būti surašytas Aktas Nr. 1. Taip pat pareiškėjas nesutinka, kad jis pažeidė Instrukcijos atitinkamas nuostatas dėl Sienelės montavimo bei jos naudojimo. Teismas sprendime praplėtė pareiškėjui inkriminuotų pažeidimų ribas, kadangi Akte Nr. 1 pažeidimai dėl šalmo nedėvėjimo, nepatogių drabužių nebuvo nustatyti. Taip pat, pareiškėjo teigimu, neatskleistas Sienelės teisinis statusas ir režimas, kurie lemia ne tik saugos reikalavimų pobūdį ir apimtį, bet ir subjektus, atsakingus už įrenginio saugų naudojimą ir (ar) priežiūrą. Teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo skirti byloje ekspertizę nustatyti, kokie saugos reikalavimai taikomi tokio pobūdžio įrenginiui, naudojamam viešose vietose linksminti vaikus.

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir DSSĮ) 2 straipsnio 21 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi įvykio metu) nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas darbe - įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį, atliekant darbo funkcijas ar būnant darbo vietoje, dėl kurio darbuotojas patiria žalą sveikatai ir netenka darbingumo nors vienai dienai arba dėl kurio darbuotojas miršta, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe. Šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įvykis darbe, dėl kurio darbuotojas patiria žalą sveikatai, nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo turi būti ištirti ir jų tyrimo rezultatai surašyti Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatuose nustatyta tvarka. Incidentas tiriamas ir registruojamas įmonės darbo tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka. Atliekant įvykio darbe, dėl kurio darbuotojas patiria žalą sveikatai, tyrimą, nustatomos jo aplinkybės ir priežastys bei nurodomos priemonės panašių įvykių priežastims pašalinti. Pagal Nuostatų 7 punktą, ištyrus nelaimingą atsitikimą, nustatomas jo ryšys su darbu ir surašomas N-1 formos nelaimingo atsitikimo darbe aktas arba N-2 formos nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą (iš darbo) aktas.

Įstatymų leidėjas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme nustatė darbdavių ir darbuotojų pareigas, kurių tikslas užtikrinti darbuotojų saugą ir jų sveikatą. Šio įstatymo 11 straipsnyje įtvirtinta darbdavio pareiga sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Darbuotojų pareigos saugant savo ir kitų darbuotojų sveikatą bei gyvybę, nurodytos šio Įstatymo 33 straipsnyje, neatleidžia darbdavio nuo šioje dalyje nustatytos pareigos. Darbdavys imasi priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje (DSSĮ 19 straipsnio 2 dalis). Tuo tikslu darbdaviui atstovaujantis asmuo ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo organizuoja rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimą, kaip nurodyta šio Įstatymo 39 straipsnyje ir kituose darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose.

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnyje, nustatančiame darbdavio pareigas sudarant saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, nustatyta, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, be kita ko, organizuoja arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti profesinės rizikos vertinimą ir tuo pagrindu įvertina (nustato) faktinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje, padaliniuose ir atskirose darbo vietose. Nustačius, kad darbuotojų saugos ir sveikatos būklė neatitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, darbdaviui atstovaujantis asmuo organizuoja reikiamų priemonių parengimą ir įgyvendinimą (DSSĮ 25 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat pagal darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje sprendžia, kokias kolektyvines saugos priemones naudoti, organizuoja kolektyvinių apsaugos priemonių įrengimą ir, jeigu jos nepakankamai apsaugo darbuotojus nuo rizikos, darbuotojus aprūpina asmeninėmis apsaugos priemonėmis, organizuoja tokių priemonių patikrinimus, aprūpina darbuotojus saugiomis darbo priemonėmis, diegia saugius darbo bei technologijos procesus, darboviečių vietose, kur galima rizika, įrengia saugos ženklus, įrengia buities, sanitarines ir asmens higienos patalpas (DSSĮ 25 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Profesinės rizikos vertinimo bendrųjų nuostatų, kurių paskirtis yra nustatyti bendrąją profesinės rizikos vertinimo tvarką įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, 2 punkte nustatyta, kad profesinės rizikos (toliau – rizika) vertinimo tikslas yra nustatyti ir įvertinti esamą ar galimą riziką darbe, ją pašalinti, o jei negalima pašalinti, įdiegti prevencijos priemones, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta. Rizika vertinama organizuojant ir pradedant veiklą, projektuojant ir įrengiant darbo vietas, projektuojant ar keičiant technologinius procesus, parenkant ar keičiant įrenginius, darbo priemones ar pavojingas medžiagas, parenkant įmonės personalą, keičiant įmonės struktūrą ar restruktūrizuojant įmonę (4 punktas). Įmonėje rizikos vertinimą organizuoja darbdavys, jam atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir sveikatai <...> (6 punktas). Rizikos vertinimas atliekamas visose darbo vietose (esančiose statinyje ar lauke, nuolatinėse, laikinose, mobiliose, laikinose kitose įmonėse) ar kitose vietose, kuriose darbuotojas gali būti atlikdamas darbą arba vykdydamas darbdavio ar jo įgaliotų asmenų pavedimus. Atliekant rizikos vertinimą, darbdavys užtikrina įprastinę darbo ar technologinio proceso eigą, darbo priemonių naudojimą jų gamintojo nurodytomis sąlygomis. Vertinant riziką, atsižvelgiama į visų asmenų, esančių ar galinčių būti įmonėje, jos padaliniuose ar mobiliuose objektuose: nuolat ir laikinai dirbančių, atliekančių praktiką, komandiruotų asmenų, rangovų, subrangovų, trečiųjų asmenų bei lankytojų, veiklą (9 punktas).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimtimi, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo ir bylos proceso dalyvių atsiliepimų argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendime išdėstytomis išvadomis, kurias teismas grindė visapusiškai ir objektyviai ištyręs ginčui reikšmingas aplinkybes, įvertinęs bylos proceso dalyvių argumentus ir su ginčo dalyku susijusių įrodymų visumą, jog VDI Vilniaus skyrius pagrįstai nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą Nr. 1 surašė pareiškėjui, kaip J. M. darbdaviui, kuris buvo atsakingas ir organizavo šventę. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad šiuo atveju nėra vertinama, kokie santykiai susiklostė tarp Biuro, kaip renginio organizatoriaus, ir UAB „Montis Magia“, kaip Sienelės savininkės. Nelaimingas atsitikimas įvyko pareiškėjo organizuotame renginyje Biuro darbuotojai J. M. atliekant darbines pareigas. Kaip nustatyta bylos medžiaga, Sienelės montavimo darbus atliko pareiškėjo atsakingas darbuotojas P. K., padedant byloje nurodytiems asmenims, kuris pasirašydamas patvirtino, kad su Sienelės Instrukcija yra susipažinęs, jis taip pat buvo tas asmuo, kuris saugojo ir prižiūrėjo darbuotoją, lipančią Sienele, be kita ko, leido jai Sienele lipti nedėvint šalmo ir su judesius varžančiu „Vitaminuko tuko“ kostiumu. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nesilaikė Instrukcijos nuostatų dėl Sienelės montavimo, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, kad Aktas Nr. 1 turėjo būti surašytas UAB „Montis Magia“, o ne pareiškėjui, jog pareiškėjas nepažeidė Instrukcijos nuostatų, vertina kaip nepagrįstus.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad teismas praplėtė pareiškėjui inkriminuotų pažeidimų ribas nurodydamas, jog Akte pažeidimai dėl šalmo nedėvėjimo ir nepatogių drabužių nebuvo nustatyti.

Iš byloje esančio Akto Nr. 1 matyti, jog tyrimo metu buvo nustatyta, kad lipimo metu J. M. dėvėjo jos judesius varžantį „Vitaminuko tuko“ personažo kostiumą, buvo su sėdimaisiais apsaugos diržais, tačiau be apsauginio šalmo. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad Akte Nr. 1 nurodant nelaimingo atsitikimo priežastis, į šias aplinkybes nebuvo atsižvelgta. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo Akte Nr. 1 bei teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus.

ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę.

Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis) išsamią teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumos analizę ir sprendime aiškiai ir motyvuotai padarytas išvadas pagrindė. Argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados neteisingos.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis įvertinant įrodymų visumą, šiais aspektais plačiau nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė