2016-10-03 Nr. AB-18875-3-61-3-03659-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1089-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03659-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. L. su skundu (I t., b. l. 1–9), kurį patikslino (I t., b. l. 33–43), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. PE-SPI-8145, 2014 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. PE-SPI-15812 ir 2014 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. PE-SPI-19049 dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo J. L.;

2) panaikinti VSDFV 2014 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6156 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos“;

3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjo senatvės stažą, į jį įskaitant pareiškėjo mokymosi Tarybų socialistinių respublikų sąjungos (toliau – ir TSRS) Vidaus reikalu ministerijos (toliau – ir VRM) Volgogrado aukštojoje tardymo mokykloje (toliau – ir Mokykla) laikotarpį nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1976 m. liepos 24 d.;

4) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį nuo 2014 m. kovo 13 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

5) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, 1 000 Lt neturtinę žalą;

6) priteisti pareiškėjui iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat prašė atnaujinti terminą skundui pateikti (I t., b. l. 71–77).

Pagrįsdamas skundo reikalavimus pareiškėjas paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriui 2014 m. vasario 3 d. pateikė prašymą skirti senatvės pensiją ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1976 m. liepos 24 d. mokėsi TSRS VRM Volgogrado aukštojoje tardymo mokykloje, tačiau tiek atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo ginčijamais sprendimais nepagrįstai į senatvės pensijos stažą neįskaitė mokymosi Mokykloje laikotarpio. Teigė, kad tiek atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV, atitinkamai nagrinėdami pareiškėjo 2014 m. vasario 3 d. ir 2014 m. birželio 16 d. prašymus, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23, 25, 31, 36, 42 straipsnių reikalavimus, per 20 dienų nepateikė pareiškėjui atsakymų į jo prašymus. Be to, minėti viešojo administravimo subjektai, priimdami ginčijamus sprendimus, siekė suklaidinti pareiškėją, kaip nepakankamai teisiškai išprususį ir gerai nemokantį lietuvių kalbos asmenį, nes nei viename iš priimtų sprendimų nebuvo panaikinti ankstesni sprendimai, be to, pareiškėjas negavo VSDFV atsakymo į jo 2014 m. birželio 16 d. prašymą.

Nurodė, kad ginčijamas pareiškėjo stažo senatvės pensijai apskaičiuoti laikotarpis yra įgytas iki 2005 m. sausio 1 d., todėl jis turi būti apskaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 54 straipsnio nuostatomis (šiuo atveju aktualus Pensijų įstatymo 54 str. 2 d. 5 p.). Iki 1991 m. birželio 1 d. asmens stažui prilyginamas visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintuose Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius TSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas.

Pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas tik mokymosi iki 1995 m. sausio 1 d. laikas kvalifikacijos kėlimo kursuose, aspirantūroje, doktorantūroje ir klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) prilyginamas asmens stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Kitokie mokymosi laikotarpiai Pensijų įstatyme nenurodyti. Teigė, jog vadovaujantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Nuostatų 17 punktu ir atsižvelgiant į tai, kad nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1976 m. liepos 24 d. pareiškėjas buvo nukreiptas mokytis į Mokyklą kursantu, pareiškėjo tarnybos teisiniai santykiai nenutrūko (jis nebuvo atleistas iš vidaus reikalų sistemos ir mokymosi laikotarpiu faktiškai tarnavo vidaus reikalų sistemoje), iki 1976 m. jam buvo suteiktas aukštesnis (leitenanto) laipsnis, visą laikotarpį jam buvo mokama 70 rublių pagrindinė atlyginimo dalis už tarnybą, jis buvo draudžiamas valstybės pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, kaip tarnaujantis asmuo, ir iš karto jis dirbo Vilniuje VRS sistemoje, šiuo atveju yra teisinis pagrindas minėtą pareiškėjo mokymosi Mokykloje laikotarpį įskaityti į stažą senatvės pensijai gauti.

Be to, pareiškėjui už tarnybą vidaus reikalų sistemoje buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, o minėtas mokymosi laikotarpis yra įskaitomas į stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, kalėjimų departamento jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, todėl yra pagrindas šį laikotarpį įskaityti ir į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinio socialinio draudimo pensijai skirti.

Pareiškėjas pažymėjo siekiantis ne kad jo mokymosi Mokykloje laikas būtų pripažintas mokymosi laiku Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme, o kad šį laikotarpį VSDFV Vilniaus skyrius, skaičiuodamas pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, vertintų kaip faktinės vidaus reikalų tarnybos laiką ir Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įtrauktų jį į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo laikotarpį. Pažymėjo, kad jo mokymosi Mokykloje laikas yra specifinis dėl to, jog jis mokėsi įstaigoje, kur kartu atliko ir vidaus tarnybos pareigūno funkcijas bei kuri vidaus reikalų tarnybos eigoje suteikė jam ir atitinkamą vidaus tarnybos laipsnį. Nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV, priimdami ginčijamus sprendimus, tinkamai neįvertino pareiškėjo pateiktų dokumentų – socialinio draudimo knygelės, tarnybos lapo ir kt., kurie atitinka Nuostatų 23 punkto reikalavimus ir patvirtina, kad pareiškėjo mokymosi Mokykloje laikotarpiu jis faktiškai tarnavo vidaus reikalų sistemoje, todėl šis laikotarpis, remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu, turi būti traktuojamas kaip sudedamoji pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo laikotarpio dalis. Teigė, kad tokią jo poziciją patvirtina ir mokymosi Mokykloje metu galiojęs teisinis reguliavimas, t. y. TSRS vidaus reikalų ministro 1973 m. lapkričio 15 d. įsakymas Nr. 350, kuris TSRS VRM mokymosi įstaigų klausytojus prilygino vidaus reikalų sistemos darbuotojams, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota analogiškų bylų nagrinėjimo praktika.

Pareiškėjo manymu, tam tikri santykiai, reguliuojami vienu įstatymu, tačiau kitame įstatyme nustatytu reglamentavimu tam prieštaraujant, gali būti pakankamas pagrindas tokį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nurodo, kad Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas sumažina jo senatvės pensiją, kuri buvo paskirta pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą. Taip pat teigė, kad dėl atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų – priimtų sprendimų ir veiksmų, atliktų vykdant tarnybines funkcijas, dėl kurių buvo neteisėtai sumažintas pareiškėjo tarnybos stažas ir neišmokėta pareiškėjui priklausanti senatvės pensijos dalis, pareiškėjas patyrė žalą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas grindžia tuo, kad sumažinus tarnybos stažą ir mokant sumažintą senatvės pensiją, yra pažeidžiama jo garbė ir orumas. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius sukrėtimus, pablogėjo jo sveikatos būklė, o neturint piniginių lėšų, sumažėjo bendravimo galimybės su giminėmis, draugais, kaimynais. Kadangi VSDFV Vilniaus skyriaus padaryti neteisėti veiksmai buvo itin intensyvūs ir ilgalaikiai, patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 1 000 Lt.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas atsisakė patikslinto skundo reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį nuo 2014 m. kovo 13 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (I t., b. l. 82–85, 164–165) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad patikrinus pareiškėjo kartu su 2014 m. vasario 3 d. prašymu skirti senatvės pensiją pateiktus dokumentus buvo nustatyta, kad juose yra netikslumų. Siekiant pašalinti aptiktus netikslumus buvo išsiųsti paklausimai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Šilutės melioracija“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvui, Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriui ir VSDFV Užsienio išmokų tarnybai. Gavus dalį prašomos pateikti informacijos ir atsižvelgus į tai, kad kitos informacijos pateikimas gali užtrukti, buvo nutarta skirti pareiškėjui senatvės pensiją pagal turimus dokumentus. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. PE-SP1-8145 pareiškėjui nuo 2014 m. kovo 9 d. paskyrė 576,43 Lt dydžio senatvės pensiją ir 2014 m. kovo 17 d. raštu Nr. (10.1-02) 3-32010 informavo apie senatvės pensijos paskyrimą bei dalies duomenų tikslinimą. Teigė, jog kadangi buvo atliekamas pareiškėjo darbo laikotarpių tikslinimas ir patikslinti dokumentai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvo buvo gauti 2014 m. vasario 26 d., o iš UAB „Šilutės melioracija“ – 2014 m. vasario 28 d., todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimas priimtas nepažeidžiant Nuostatų 69 punkto reikalavimų. Gavęs kitus papildomus dokumentus, VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. PE-SP1-12462 ir 2014 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. PE-SP1-15812 pareiškėjui skyrė senatvės pensiją pagal turimus patikslintus duomenis. Dar kartą patikrinus pareiškėjo senatvės pensijos bylos dokumentus, buvo nustatyta, kad nepagrįstai į stažo apskaičiavimą neįvertintas laikotarpis nuo 1976 m. liepos 25 d. iki 1976 m. rugpjūčio 26 d., kai baigus VRM aukštąją tardymo mokyklą pareiškėjui buvo suteiktos eilinės atostogos. Įvertinęs minėtą laikotarpį, VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. PE-SP1-19049 pareiškėjui nuo 2014 m. kovo 9 d. paskyrė 632,10 Lt dydžio senatvės pensiją. Apie tai pareiškėjas informuotas 2014 m. liepos 17 d. raštu Nr. (10.1-02) 3-88824.

VSDFV Vilniaus skyriaus paaiškino, jog pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus, t. y. diplomą ir tarnybos lapo kopiją, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1976 m. liepos 24 d. pareiškėjas mokėsi VRM aukštojoje tardymo mokykloje (buvo šios mokyklos klausytoju). Baigus mokyklą, jam buvo suteiktos eilinės atostogos iki 1976 m. rugpjūčio 26 d., o nuo 1976 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas buvo paskirtas į inžinieriaus pareigas Vilniaus vykdomojo komiteto Vidaus reikalų valdybos Valstybinėje autoinspekcijoje. Nurodė, jog VSDFV Vilniaus skyrius laikotarpio nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1976 m. liepos 24 d., kai pareiškėjas buvo VRM aukštosios tardymo mokyklos klausytoju neprilygino stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasi Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu bei Nuostatų 191 punktu. Atsakovo teigimu, aplinkybė, jog mokymosi Mokykloje laikotarpis yra įskaitomas į stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nėra pagrindas mokymosi laikotarpį įskaityti į stažą, skiriant valstybinės socialinio draudimo pensijas, nes stažas valstybinei socialinio draudimo pensijai gauti apskaičiuojamas ir valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Nuostatais. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnio nuostatas, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdant įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartys draudžia atlikti (neteisėtas veikimas). Kadangi VSDFV Vilniaus skyrius, skirdamas pareiškėjui senatvės pensiją, tinkamai taikė Pensijų įstatymo ir Nuostatų reikalavimus, teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus neturtinę žalą nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (I t., b. l. 105–107) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuo 2011 m. liepos 17 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimas Nr. 836, kuriuo Nuostatai papildyti nauju 191 punktu, numatančiu, kad Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytų asmenų faktiniu karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laiku laikomas laikotarpis nuo asmens paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos iki atleidimo iš tarnybos dienos. Laikotarpiai, kai šie asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantais, klausytojais, Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytam faktiniam karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laikui neprilyginami. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1976 m. liepos 24 d. buvo Mokyklos klausytoju, baigus Mokyklą jam buvo suteiktos atostogos iki 1976 m. rugpjūčio 26 d., o į Vidaus reikalų valdybos Valstybinės autoinspekcijos inžinieriaus pareigas jis buvo paskirtas tik nuo 1976 m. rugpjūčio 27 d. Pareiškėjas senatvės pensijos amžių sukako 2014 m. kovo 9 d. ir nuo šios dienos įgijo teisę į senatvės pensiją. Ginčijami sprendimai priimti remiantis pareiškėjo teisės gauti senatvės pensiją atsiradimo metu galiojusiomis teisės normomis – Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 4 dalimi ir Nuostatų 191 punktu, todėl jais teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui senatvės pensija paskirta nuo 2014 m. kovo 9 d., neatsižvelgiant į 1972 m. rugsėjo 10 d.–1976 m. liepos 24 d. laikotarpį, kuriuo jis buvo Mokyklos klausytoju.

VSDFV nurodė, jog pareiškėjo teiginiai, kad jis negavo VSDFV sprendimo ir kad VSDFV jo 2014 m. birželio 16 d. prašymo tinkamai neišnagrinėjo, yra nepagrįsti ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms, nes pats pareiškėjas nurodo gavęs VSDFV sprendimą.

Pažymėjo, jog pareiškėjo skunde minimi LVAT sprendimai dėl mokymosi aukštosiose ir specialiosiose vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitose mokyklose laikotarpių prilyginimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, buvo priimti iki Nuostatų 191 punkto įsigaliojimo, t. y. esant kitokiam teisiniam reglamentavimui, todėl nagrinėjant ginčą šioje byloje netaikytini. Skundo reikalavimą įskaityti į stažą senatvės pensijai mokymosi Mokykloje laikotarpį pareiškėjas nepagrįstai grindžia ir tuo, kad šis mokymosi laikotarpis įskaitomas į stažą skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Aplinkybė, kad mokymosi laikotarpiai yra įskaitomi į stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nėra ir negali būti pagrindas šiuos laikotarpius įskaityti į stažą valstybinei socialinio draudimo pensijai skirti, kadangi valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas apskaičiuojamas ir valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos pagal Pensijų įstatymą ir Nuostatus. Kadangi pareiškėjui senatvės pensija pagal Pensijų įstatymą ir Nuostatus paskirta ir mokama teisėtai ir pagrįstai, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotojų veiksmai bei ginčijami sprendimai laikytini teisėtais. Nesant būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo, pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės (nuo 2014 m. kovo 13 d. negautos pensijos dalies) ir neturtinės žalos (1 000 Lt) atlyginimo atmestini kaip nepagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendimu (It., b. l. 196–206) pareiškėjo J. L. skundą atmetė bei nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį nuo 2014 m. kovo 13 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas vertino faktines bylos aplinkybes bei nurodė, jog valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Nuostatais. Pažymėjo, kad nuo 2011 m. liepos 17 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimas Nr. 836, kuriuo Nuostatai papildyti nauju 191 punktu, kuriame nustatyta, jog Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytų asmenų faktiniu karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laiku laikomas laikotarpis nuo asmens paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos iki atleidimo iš tarnybos dienos, o laikotarpiai, kai šie asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantais, klausytojais, Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytam faktiniam karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laikui neprilyginami.

Spręsdamas ginčijamų VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo klausimą, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad kartu su 2014 m. vasario 3 d. prašymu pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriui pateikė dokumentus, kurių turinys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1976 m. liepos 24 d. pareiškėjas mokėsi VRM aukštojoje tardymo mokykloje (buvo šios mokyklos klausytoju). Po Mokyklos baigimo J. L. suteikta teisininko kvalifikacija ir iki 1976 m. rugpjūčio 26 d. jam buvo suteiktos eilinės atostogos, o nuo 1976 m. rugpjūčio 27 pareiškėjas buvo paskirtas į inžinieriaus pareigas Vilniaus vykdomojo komiteto Vidaus reikalų valdybos Valstybinėje autoinspekcijoje. Pareiškėjas senatvės pensijos amžių sukako 2014 m. kovo 9 d. (Pensijų įstatymo 21 str. ir 57 str. 2 d.) ir nuo šios dienos jis įgijo teisę į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Pažymėjo, jog pagal pareiškėjo teisės į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją atsiradimo metu (2014 m. kovo 9 d.) galiojusių ir šiuo metu galiojančių teisės aktų – Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 4 dalies bei Nuostatų 191 punkto – nuostatas, laikotarpis nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1976 m. liepos 24 d., kurio metu pareiškėjas mokėsi Mokykloje, negali būti įskaitomas į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, todėl VSDFV Vilniaus skyrius, remdamasis minėtomis pareiškėjo teisės gauti senatvės pensiją atsiradimo metu galiojusiomis teisės normomis, ginčijamais sprendimais teisėtai ir pagrįstai neprilygino minėto laikotarpio pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ir paskyrė pareiškėjui valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją neatsižvelgdamas į 1972 m. rugsėjo 10 d.–1976 m. liepos 24 d. laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo Mokyklos klausytoju.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek ir VSDFV, atitinkamai nagrinėdami jo 2014 m. vasario 3 d. prašymą ir 2014 m. birželio 16 d. prašymą, pažeidė VAĮ 23, 25, 31, 36, 42 straipsnių reikalavimus, nes jis per 20 dienų negavo atsakymų į šiuos prašymus, be to, VSDFV Vilniaus skyrius, priimdamas ginčijamus sprendimus, nepanaikino ankstesnių, to paties pareiškėjo prašymo pagrindu, priimtų sprendimų. Paaiškino, jog Nuostatų 69 punkte numatyta, kad sprendimas dėl pensijos skyrimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų po prašymo su visais reikiamais dokumentais arba papildomų dokumentų gavimo. Pažymėjo, jog VSDFV Vilniaus skyrius, gavęs pareiškėjo prašymą dėl socialinio draudimo pensijos skyrimo, atliko pareiškėjo nurodytų darbo laikotarpių tikslinimą, o patikslinti dokumentai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvo buvo gauti tik 2014 m. vasario 26 d., o iš UAB „Šilutės melioracija“ – 2014 m. vasario 28 d., todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. PE-SP1-8145 priimtas nepažeidžiant Nuostatų 69 punkto reikalavimų. Taip pat atkreipė dėmesį, kad visi šioje byloje pareiškėjo ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai, pradedant nuo anksčiausio (2014 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. PE-SP1-8145) ir baigiant vėliausiu (2014 m. liepos 4 d. sprendimas Nr. PE-SP1-19049), yra priimti tikslinant pareiškėjo senatvės pensijos apskaičiavimui reikšmingus duomenis ir šių duomenų pagrindu kiekvienu iš vėlesnių VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų buvo įtraukiami papildomi laikotarpiai į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, tokiu būdu atitinkamai padidinant pareiškėjui nuo 2014 m. kovo 9 d. paskirtą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, todėl VSDFV Vilniaus skyrius, priimdamas vėlesnius sprendimus dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos patikslinimo neturėjo pagrindo naikinti prieš šių sprendimų priėmimą priimtų ankstesnių sprendimų dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo.

Vadovaudamasis VAĮ 31 straipsnio nuostatomis, teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog VSDFV per numatytus terminus neišnagrinėjo jo 2014 m. birželio 16 d. prašymo ir jis negavo VSDFV atsakymo į šį prašymą, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pažymėjo, jog pareiškėjo 2014 m. birželio 16 d. prašymas VSDFV buvo gautas 2014 m. birželio 19 d., į jį VSDFV atsakė priimdama 2014 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-6156 ir konstatavo, kad ginčijamas VSDFV sprendimas priimtas nepažeidus VAĮ 31 straipsnyje nustatyto skundo (prašymo) nagrinėjimo termino. Taip pat pažymėjo, jog aplinkybę, kad pareiškėjas gavo minėtą VSDFV sprendimą patvirtina ir pats pareiškėjas, skunde teismui nurodydamas, kad jis 2014 m. liepos 18 d. savo pašto dėžutėje rado 2014 m. liepos 14 d. VSDFV atsakymą ir prie skundo pridėdamas voko, kuriuo jam buvo siunčiamas minėtas sprendimas, kopiją.

Kitų aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti pareiškėjo teiginius, kad priimant ginčijamus VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus buvo pažeisti VĄĮ 23, 25, 31, 36, 42 straipsnių reikalavimai, teismas nenustatė.

Pažymėjo, jog pareiškėjo skunde paminėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai dėl mokymosi aukštosiose ir specialiosiose vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitose mokyklose laikotarpių prilyginimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, buvo priimti iki Nuostatų 191 punkto įsigaliojimo, t. y. esant kitokiam teisiniam reglamentavimui, todėl šioje byloje yra netaikytini. Taip pat konstatavo, jog pareiškėjas nepagrįstai reikalavimą įskaityti į stažą senatvės pensijai gauti mokymosi Mokykloje laikotarpį nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1976 m. liepos 24 d. pareiškėjas nepagrįstai grindžia tuo, kad šis mokymosi laikotarpis įskaitomas į stažą skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog mokymosi aukštosiose vidaus reikalų mokyklose laikotarpiai yra įskaitomi į stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, pati savaime nėra ir negali būti pagrindas šiuos laikotarpius įskaityti į stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirti, kadangi valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas apskaičiuojamas ir valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, ne pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, o pagal Pensijų įstatymą ir Nuostatus. kurie nenumato galimybės minėtą laikotarpį įtraukti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Apibendrindamas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo naikinti byloje ginčijamus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo pareiškėjui, taip pat ginčijamo VSDFV 2014 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6156 bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus – perskaičiuoti pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą į jį įskaitant pareiškėjo mokymosi Mokykloje laikotarpį nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1976 m. liepos 24 d. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjui atsisakius reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį nuo 2014 m. kovo 13 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, byla šioje dalyje nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, 1 000 Lt neturtinę žalą, kilusią iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų – priimtų sprendimų, dėl kurių buvo neteisėtai sumažintas pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas ir neišmokėta pareiškėjui priklausanti senatvės pensijos dalis, pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.246–6.249 ir 6.271 straipsnių nuostatomis bei Lietuvos Respublikos teismų praktika bylose dėl žalos atlyginimo ir sprendė, jog byloje nesant nustatytų neteisėtų atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti (t. y. nesant nustatytų visų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti), pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo atmestina kaip nepagrįsta.

Taip pat pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimų, pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat atmestinas.

III. Pareiškėjas J. L. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–2), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensijos stažą, į jį įskaitant mokymosi TSRS VRM Volgogrado aukštojoje tardymo mokykloje laikotarpį nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1976 m. liepos 24 d., panaikinant atsakovo sprendimus šiuo klausimu; priteisti iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus, kuris atstovauja atsakovą Lietuvos valstybę, 289,62 Eur neturtinės žalos atlyginimą; priteisti visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Esant nuomonių skirtumui dėl mokslo VRM mokyklose kaip tarnybos laiko įskaitymo į senatvės pensiją, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. KT14-N18/2015 „Dėl mokymosi laiko įskaitymo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti“, kuris, pritaikant analogiją, taikytinas pareiškėjo atvejui. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl šio nutarimo turinio. Remdamasis minėtu nutarimu, nurodo, jog, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos pirmininko 1990 m. kovo 21 d. kreipimosi, kuriuo, atkūrusi nepriklausomybę, Lietuvos Respublika prisiėmė įsipareigojimą ištikimiems jai vidaus reikalų sistemos darbuotojams išsaugoti socialines garantijas, įgytas iki nepriklausomybės atkūrimo, turinį, Aukščiausioji Taryba garantavo senatvės pensiją, į bendrą pensijai skirti stažą įskaitant ir vidaus reikalų darbuotojų laiką už ištarnautus metus, ir mokymosi laiką visų valstybių aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose policijos, milicijos, karo ir vidaus reikalų tarnybos mokyklose.

2) Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nepasisakė ir dėl galiojusių TSRS normatyvinių aktų, pvz., TSRS VRM 1973 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 350 ir TSRS VRM 1974 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 90 patvirtintų Vidaus reikalų institucijų eilinių ir vadovaujančių pareigūnų atestacijos nuostatų, iš kurių turinio spręstina, jog mokslas VRM sistemos mokyklose buvo įskaitomas į pareigūno tarnybos ir tuo pačiu ir į bendrą pensijos stažą, kaip neatsiejama dalis, taikymo Lietuvoje po 1990 m. kovo 11 d.

3) Teismas, nurodydamas, kad pagal Pensijų įstatymo nuostatas pareiškėjo mokslo Mokykloje laikui nesant įskaitytinam į valstybinio socialinio draudimo pensijos stažą, nepaneigia, jog mokymasis TSRS VRM aukštojoje tardymo mokykloje nėra faktinis tarnybos laikas, kaip tai parašyta pareiškėjo darbo knygutėje, t. y., kad pareiškėjas nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1994 m. gruodžio 29 d., t. y. 23 metus 9 mėnesius ir 7 dienas iki atleidimo dienos, tarnavo LTSR VRM. Teismas nepaneigė ir minėtų TSRS norminių aktų, turėjusių įstatymo galią iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 490 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“ ir 1994 m. liepos 18 d. Pensijų įstatymo Nr. 1-549, įsigaliojusio 1995 m. sausio 1 d., kurio 52 straipsnio 2 dalies 5 punkte jau paminėtas faktinis VRM pareigūno tarnybos laikas, priėmimo, taikymo. Nurodo, jog nei pirminiame, nei šiuo metu galiojančiame Pensijų įstatyme nėra kalbama apie tai, kad VRM darbuotojo, baigusio mokslus VRM mokslo įstaigose klausytoju ar kursantu mokymosi laikas neįskaitomas į bendrą socialinio draudimo pensijos stažą. Taip pat pažymi, jog tik statutinės įstaigos gali suteikti atostogas ir teigia, jog atsakovas, įskaitydamas pareiškėjui laikotarpiu nuo 1976 m. liepos 24 d. iki 1976 m. rugpjūčio 26 d. skirtas atostogas į bendrą pensijos stažą, pripažino, kad pareiškėjas atliko faktinę tarnybą Lietuvos VRM sistemoje.

4) Pareiškėjas nesutinka, kad jo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjamu atveju netaikytina, nes nurodytos bylos buvo išnagrinėtos iki Nuostatų 191 punkto priėmimo, t. y. esant kitokiam teisiniam reglamentavimui. Teigia, jog nagrinėjamu atveju teisinis reglamentavimas siejasi su TSRS įsakais ir VRM norminiais aktais, taip pat – su norminiais Lietuvos Respublikos aktais, kuriuose mokslas iki 1995 m. sausio 1 d. yra įskaitomas į tarnybos stažą ir, pareiškėjo manymu, tuo pačiu į bendrą senatvės stažą, nes mokslus Mokykloje jis baigė iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo dienos. Pažymi, jog išsamiau dėl Nuostatų 191 punkto nepasisako, nes mano, jog jis yra antikonstitucinis (prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui) ir prieštarauja Pensijų įstatymui.

5) Pareiškėjui, kaip pensijos gavėjui, buvo apribota senatvės pensija, nes nepripažįstamas tarnybos stažas ir mokama sumažinta senatvės pensija. Atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika pažymi, kad negali būti atimta asmens nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams, ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFVP Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 9–11) prašo pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas išreiškia sutikimą su pirmosios instancijos teismo motyvais ir nurodo argumentus, iš esmės tapačius nurodytiesiems atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl laikotarpio nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1976 m. liepos 24 d., kai pareiškėjas mokėsi Volgogrado aukštojoje tardymo mokykloje, įskaitymo į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai gauti.

VSDFV 2014 m. liepos 14 d. sprendime Nr. (6.5)I-6156 nurodė, kad iš tarnybos lapo matyti, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas mokėsi VRM aukštojoje tardymo mokykloje (buvo šios mokyklos klausytoju), baigus mokyklą, iki 1976 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjui buvo suteiktos eilinės atostogos, o į Vilniaus vykdomojo komiteto Vidaus reikalų valdybos Valstybinės autoinspekcijos inžinieriaus pareigas pareiškėjas buvo paskirtas nuo 1976 m. rugpjūčio 27 d., taigi vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir Nuostatų 191 punktu, pareiškėjo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, teisėtai ir pagrįstai neprilygintinas laikotarpis, kai pareiškėjas buvo minėtos mokyklos klausytoju.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartas faktines aplinkybes patvirtinančią bylos medžiagą, remdamasis tomis pačiomis teisės aktų nuostatomis – Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir Nuostatų 191 punktu – priėjo išvadą, kad laikotarpis nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1976 m. liepos 24 d., kurio metu pareiškėjas mokėsi Volgogrado aukštojoje tardymo mokykloje, negali būti įskaitomas į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Todėl VSDFV Vilniaus skyrius, remdamasis pareiškėjo teisės gauti senatvės pensiją atsiradimo metu galiojusiomis teisės normomis, 2014 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. PE SP1-8145 ir vėlesniais pagal patikslintus duomenis priimtais sprendimais – 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. PE-SP1-12462, 2014 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. PE-SP1- 15812 ir 2014 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. PE-SP1-19049 teisėtai ir pagrįstai neprilygino minėto laikotarpio pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ir paskyrė pareiškėjui valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2014 m. kovo 9 d. neatsižvelgdamas į 1972 m. rugsėjo 10 d. – 1976 m. liepos 24 d. laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo Mokyklos klausytoju.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnis nustato, kokie laikotarpiai, buvę iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., prilyginami asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Pagal šio įstatymo 54 straipsnio 2 dalies (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-958 redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d.) 5 punktą asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki 1995 m. sausio 1 d. buvę faktinis karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laikas (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose), būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas, taip pat operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių, su kuriais buvo sudarytos rašytinės slapto bendradarbiavimo sutartys, slapto bendradarbiavimo laikotarpiai, kuriais pagal šias sutartis buvo mokamas atlygis, su sąlyga, kad šie asmenys bendradarbiavo ir po 1990 m. kovo 11 d. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad šiame straipsnyje išvardyti laikotarpiai į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaitomi Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nustatyta tvarka ir tik tuo atveju, jei už juos asmuo negauna kitos valstybės pensijos.

Nuo 2011 m. liepos 17 d. galiojantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 191 punktas numato, kad Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu asmenų faktiniu karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laiku laikomas laikotarpis nuo asmens paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos iki atleidimo iš tarnybos dienos. Laikotarpiai, kai šie asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantais, klausytojais, Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytam faktiniam karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laikui neprilyginami.

Pasisakant dėl Nuostatų 191 punkto, pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, vertindamas įstatymo ir poįstatyminio akto santykį, ne kartą yra konstatavęs, kad poįstatyminiu teisės aktu realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Vyriausybės nutarimu negalima keisti ar sąlygoti įstatymo normų, jų turinio. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimas, 1998 m. gegužės 6 d. nutarimas). Pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas). Poįstatyminiais teisės aktais galima nustatyti tik socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų įgyvendinimo tvarką. Poįstatyminiu aktu negalima nustatyti asmens teisės į pensiją atsiradimo sąlygų, taip pat riboti ar išplėsti (palyginti su ta, kuri nustatyta įstatymu) šios teisės apimties (Konstitucinio Teismo 1998 m. gegužės 6 d., 2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Atsižvelgiant į minėtas Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, Nuostatų 191 punktu, apribojančiu ratą asmenų, turinčių teisę į pensiją pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas sąlygas, nagrinėjamoje byloje neturi būti remiamasi. Tokios pozicijos laikomasi ir vyraujančioje administracinių teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-6/2015, 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1322/2014, 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-793/2013, 2012 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A502-1352/2012, 2011 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1038/2011).

Nuostatų 23 punktas numato, kokiais dokumentais gali būti įrodomi Pensijų įstatymo 54 straipsnyje išvardyti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai. Tokiais dokumentais laikomi, be kita ko, darbo knygelės, įskaitant į stažą tuos darbo laikotarpius, apie kuriuos įrašai darbo knygelėse padaryti remiantis dokumentais (įsakymais dėl priėmimo į darbą ir atleidimo iš jo, valstybinės archyvų sistemos įstaigų ir savivaldybių archyvų ar buvusių darboviečių išduotais darbo stažo pažymėjimais ir panašiai) ir patvirtinti darbdavio (jo įgalioto asmens) parašu ir įrašą padariusios įmonės, įstaigos, organizacijos antspaudu (23.1 p.); darbo stažo pažymos, darbdavių (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) išduotos remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, jeigu juridinis asmuo privalo jį turėti (23.2 p.); sistemos, kurioje asmuo dirbo, aukštesniųjų įstaigų, taip pat likviduotos institucijos, įstaigos ar įmonės funkcijų perėmėjų, o jeigu jų nėra, – steigėjo funkcijų vykdytojų (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) pažymos, išduotos remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, jeigu juridinis asmuo privalo jį turėti (23.3 p.); valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymos, patvirtintos vadovo parašu ir antspaudu, arba šiose įstaigose ir archyvuose saugomų dokumentų nuorašai ar išrašai (23.4 p.); kariniai liudijimai arba Krašto apsaugos ministerijos išduoti karinės tarnybos trukmės pažymėjimai (23.5 p.); atsiskaitomosios knygelės ir profesinių sąjungų narių bilietai, jeigu nėra kitų dokumentų, įskaitant į stažą laiką, kai šiuose dokumentuose yra žymos apie darbo užmokesčio išmokėjimą ar nario mokesčio, atsižvelgiant į darbo užmokestį, sumokėjimą (23.6 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas faktinis karinės tarnybos laikas kiekvieno individualaus ginčo atveju yra vertinamoji aplinkybė, kuri turi būti nustatinėjama atsižvelgiant į pateiktus įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1322/2014).

Byloje yra pareiškėjo darbo knygelės dalies kopija, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1994 m. gruodžio 29 d. tarnavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos žinyboje 23 metus 9 mėnesius 7 dienas, įrašas padarytas VRM mokyklos 1972 m. rugsėjo 10 įsakymo Nr. P-263 pagrindu (I t., b. l. 46). Tarnybos eigos lape (I t., b. l. 67, 68) taip pat nurodyta, kad pareiškėjas nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. priimtas klausytoju į SSRS VRM aukštąją tardymo mokyklą mokyklos viršininko 1972 m. rugsėjo 10 d. potvarkiu Nr. P-263, 1976 m. liepos 24 d. pareiškėjas baigė SSRS VRM aukštąją tardymo mokyklą ir nukreiptas tolimesnei tarybai Lietuvos SSR VRM dispozicijai, suteikiant eilines atostogas kaip baigusiam mokyklą iki 1976 m. rugpjūčio 26 d. mokyklos 1976 m. liepos 24 d.

įsakymu Nr. 305 l/s (teisėjų kolegija pastebi, kad VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV kaip faktinį pareiškėjo tarnybos laiką užskaitė jo atostogų laikotarpį 1976 m. iš karto po aukštosios mokyklos baigimo). Baigiamojoje atestacijoje (I t., b. l. 118, 119) taip pat nurodoma, kad ginčo laikotarpiu – nuo 1972 m. rugsėjo iki 1976 m. liepos pareiškėjas mokėsi SSRS VRM aukštojoje mokykloje, mokytis atvyko pagal Lietuvos SSR VRM nukreipimą. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog pareiškėjas siekė gauti duomenis apie mokymosi aukštojoje mokykloje laikotarpiu išmokėtą piniginį išlaikymą, tačiau iš Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos Federalinės valstybinės biudžetinės aukštojo profesinio mokslo švietimo įstaigos Volgogrado akademijos gavo atsakymą, jog tokių dokumentų pateikti neįmanoma, nes nėra minėto laikotarpio archyvo duomenų (I t., b. l. 116, 117).

Rusijos VRM federalinė valstybės įstaiga „Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos Vyriausiasis informacinis-analitinis centras“ pareiškėjui taip pat nurodė, kad duomenų apie pinigines išmokas mokymosi laikotarpiu neturi, persiuntė pareiškėjo prašymą į Rusijos VRM Volgogrado srities Vyriausiosios valdybos informacinį centrą (I t., b. l. 159, 160), iš kur taip pat gautas atsakymas, kad ryšium su archyvinių dokumentų – TSRS VRM Aukštosios tardymo mokyklos kursantų aprūpinimo pinigais (išlaikymo) asmeninių kortelėlių už 1972-1976 m. m., o taip pat TSRS VRM įsakymo, reglamentuojančio TSRS VRM Aukštosios tardymo mokyklos mokymą biudžetiniu pagrindu už 1972-1976 m. m.

– nebuvimu Rusijos VRM Volgogrado srities Vyriausioje valdyboje, pažymos apie aprūpinimą pinigais išsiųsti negali (I t., b. l. 161, 162).

Dėl vidaus reikalų sistemos specifikos ir joje esančių mokymo įstaigų veiklos pobūdžio administracinių teismų praktika mokymosi specialiose mokyklose tarnaujant vidaus reikalų sistemoje laikotarpius paprastai pripažįsta faktiniu vidaus reikalų tarnybos laiku (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-6/2015).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog VSDFV Vilniaus skyrius bei VSDFV nepagrįstai neįtraukė laikotarpio nuo 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1976 m. liepos 24 d., kai pareiškėjas mokėsi Volgogrado aukštojoje tardymo mokykloje, į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai gauti.

Dėl nurodytos priežasties, tiek VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 4 d. sprendimas Nr. PE_SP1-19049, toje dalyje, kurioje senatvės pensijos dydis apskaičiuotas neatsižvelgiant į laikotarpį 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1976 m. liepos 24 d., kai pareiškėjas mokėsi Volgogrado aukštojoje tardymo mokykloje, tiek VSDFV 2014 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6156 naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti, o VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotinas iš naujo apskaičiuoti pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai gauti.

Kiti pareiškėjo nurodyti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai, sutinkant ir su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl to, jog jie buvo priimti nepažeidžiant atitinkamų pareiškėjo nurodytų VAĮ nuostatų, nepadarant kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, paliekami nepakeisti, pažeistos pareiškėjo teisės bus apgintos VSDFV Vilniaus skyriui tinkamai apskaičiavus visą pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai ir išmokant iki tol susidariusią nepriemoką.

Kadangi reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį nuo 2014 m. kovo 13 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjas atsisakė 2015 m. birželio 9 d. įvykusio teismo posėdžio pirmosios intonacijos teisme metu, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje bylą pagrįstai nutraukė (ABTĮ 101 str. 3 p.).

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti 1 000 Lt (289,62 Eur) neturtinės žalos, kurią jis kildina iš to, jog sumažinus tarnybos stažą ir mokant sumažintą senatvės pensiją, yra pažeidžiama jo garbė ir orumas, pareiškėjas patyrė dvasinius sukrėtimus, pablogėjo jo sveikatos būklė, o neturint piniginių lėšų, sumažėjo bendravimo galimybės su giminėmis, draugais, kaimynais, VSDFV Vilniaus skyriaus padaryti neteisėti veiksmai buvo itin intensyvūs ir ilgalaikiai, teisėjų kolegija pažymi, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos.

Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju neteisėti valstybės institucijų (VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV) veiksmai konstatuoti pripažįstant atitinkamus jų priimtus sprendimus (jų dalis) neteisėtais ir nepagrįstais, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog dėl tokių veiksmų jis patyrė jo nurodyto dydžio neturtinę žalą, t. y., byloje nėra duomenų, kad dėl VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus priimtų sprendimų pareiškėjui pablogėjo sveikata, sumažėjo bendravimo galimybės su giminėmis, draugais, kaimynais, kad jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeista jo garbė. Manytina, jog atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, laikotarpį, kuris nebuvo įskaičiuotas į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai gauti, pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinę žalą nėra, jo skundas šioje dalyje atmestinas.

Dėl pareiškėjo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų, pažymėtina, jog bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau, kadangi prašymas neatitinka ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jis paliekamas nenagrinėtu, kartu išaiškinant, jog prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą pakeisti jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„pareiškėjo J. L. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. PE_SP1-19049, toje dalyje, kurioje pareiškėjo J. L. senatvės pensijos dydis apskaičiuotas neatsižvelgiant į laikotarpį 1972 m. rugsėjo 10 d. iki 1976 m. liepos 24 d., kai pareiškėjas mokėsi Volgogrado aukštojoje tardymo mokykloje.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6156.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių iš naujo apskaičiuoti pareiškėjo J. L. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai gauti.

Bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui J. L. neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį nuo 2014 m. kovo 13 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nutraukti.

Likusioje dalyje skundą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas