2017-12-18 Nr. AB-23710-3-61-3-05619-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1251-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05619-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos apskr. VPK), 85 424 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–6). Pareiškėjas taip pat prašė teismo netaikyti senaties termino.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad teisės aktų ir higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis Šiaulių TI buvo kalinamas periodiškai nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki 2012 m. gegužės 8 d., Lukiškių TI-K – nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., o Klaipėdos apskr. VPK – nuo 2010 m. spalio 27 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. Kankinančios, orumą pažeidžiančios ir nežmoniškos kalinimo sąlygos darė neigiamą įtaką pareiškėjo psichikai, organizmo sveikatos būklei. Pareiškėjas nurodė, kad senaties terminas neturėtų būti taikomas, nes reikalavimas yra susijęs su asmeninių neturtinių teisių pažeidimais apie kuriuos pareiškėjas sužinojo 2013 metais iš kitų nuteistųjų ir televizijos laidų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) senaties terminai nėra nustatyti, nes teisė nepatirti nežmoniško elgesio yra absoliuti.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti reikalavimo senaties terminą (b. l. 75–83). Lukiškių TI-K nurodė, kad nesutinka, jog buvo atlikti kokie nors Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai.

4. Šiaulių TI, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 113–124). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys vertintinos kaip subjektyvios, nepateisinančios senaties termino nesilaikymo.

5. Klaipėdos apskr. VPK, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 125–128). Klaipėdos apskr. VPK nurodė, jog neturi duomenų, kad pareiškėjas kokiu nors būdu (raštu ar žodžiu) skundėsi dėl jo teisių pažeidimų. Pasak Klaipėdos apskr. VPK, pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose sąlygos atitiko higienos normų reikalavimus.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 163–167).

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti tuo metu, kai jie pasireiškė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog yra kalinamas jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, dėl kurių pareiškėjas nurodė patyręs neigiamus dvasinius išgyvenimus.

8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas vertino, kad terminas nebuvo praleistas dėl objektyvių priežasčių, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo jo atnaujinti.

9. Atsižvelgdamas į Lietuvos valstybei atstovaujančių institucijų prašymus taikyti ieškinio senaties terminą, teismas pareiškėjo reikalavimui taikė trejų metų senaties terminą ir skundą atmetė.

III. 10. Pareiškėjas V. L. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai (b. l. 171).

11. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Konvencijai, kurioje nėra nustatyti jokie senaties terminai. Be to, pasak pareiškėjo, neteisėti veiksmai buvo vykdomi tyčia, todėl turi būti vertinami kaip nusikaltimai žmogiškumui, kuriems taip pat nėra senaties terminų.

12. Šiaulių TI, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 183–184). Dėl senaties termino taikymo Šiaulių TI iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą.

13. Klaipėdos apskr. VPK, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 176). Klaipėdos apskr. VPK nuomone, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

14. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 178–181). Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą vertina kaip pareiškėjo nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui V. L. už kalinimą Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki 2012 m. gegužės 8 d., Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., Klaipėdos apskr. VPK laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 27 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

16. Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. birželio 30 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs senaties terminą, kurį prašė taikyti Lietuvos valstybę atstovaujančios institucijos, pareiškėjo skundą atmetė.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodytus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju senaties taikymas prieštarauja Konvencijai.

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

20. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį.

21. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

22. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

23. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI, Lukiškių TI-K ir Klaipėdos apskr. VPK sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas skunde įvardijamus pažeidimus vertino nežmonišku, kankinančiu, orumą žeminančiu elgesiu. Tai patvirtina teismo išvadą, kad pareiškėjas apie skunde nurodytus pažeidimus žinojo (turėjo žinoti) jo nurodytais kalinimo laikotarpiais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus, kad apie savo teisių pažeidimus jis sužinojo tik 2013 metais (iš kitų nuteistųjų ir televizijos laidų) vertina kritiškai. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. lapkričio 26 d. (b. l. 7), teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas už ginčo laikotarpius praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

24. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo. Teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl senaties termino neatnaujina.

26. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė