2021-01-06 Nr. AB-888-3-61-3-02432-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1816-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02432-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 13.7.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2018 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. S-116(7-84/2018) (toliau – ir MGK sprendimas); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 1A-163 (toliau – ir Muitinės departamento sprendimas) dalį, kuria patvirtintas Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2017 lapkričio 16 d. sprendimas Nr. 7KM32/04; 3) Kauno teritorinės muitinės 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 7KM32/04.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno TM, atlikusi pakartotinį patikrinimą, 2017 m. lapkričio 16 d. priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas laikytinas solidariu skolininku muitinei dėl Kauno TM 2013 m. balandžio 15 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 3KM320026M (toliau – ir Patikrinimo ataskaita) apskaičiuotos mokestinės nepriemokos. Departamentas 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu panaikino Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį dėl 18 291,24 Eur muito, 89 210,50 Eur antidempingo muito, 22 575,30 Eur importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir importo PVM) ir 4 701,11 Eur importo PVM delspinigių pagal importo deklaracijas, o likusią sprendimo dalį patvirtino. MGK patvirtino Muitinės departamento 2018 m. balandžio 13 d. sprendimą.

3. Pareiškėjo teigimu, pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, kuriuo nustatomas Bendrijos muitinės kodeksas (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas) 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką, skolininku gali būti laikomi asmenys, kurie pateikė deklaracijai surašyti reikalingą informaciją ir kurie žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga, tik vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis. Tai reiškia, kad šioje normoje expressis verbis (liet. k. tiesiogiai) įtvirtintas reikalavimas Europos Sąjungos valstybėms narėms priimti galiojančius nacionalinius teisės aktus, kuriuose būtų nustatytos specialios sąlygos skolininkui pripažinti, norint taikyti minėtą Bendrijos muitinės įtrauką. Pareiškėjo įsitikinimu, nesant galiojančių nacionalinių teisės aktų, ši norma netaikytina.

4. MGK savo sprendime iš dalies pati pripažino, kad skolininko pripažinimas Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos pagrindu ribojamas nacionaliniais teisės aktais, tik šį ribojimą aiškino ne kaip nacionalinių teisės aktų, kuriuose būtų nustatytos specialios sąlygos skolininkui pripažinti buvimą, bet nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintą mokesčių apskaičiavimo senatį. Minėtoje Bendrijos muitinės kodekso nuostatoje nėra jokios nuorodos į nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintą skolos nustatymo senaties terminą, todėl toks nelogiškas ir niekuo nepagrįstas šios normos aiškinimas akivaizdžiai klaidingas.

5. Pareiškėjas nepagrįstai pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką, nes šio straipsnio taikymo prasme negali būti laikomas asmeniu, teikusiu informaciją deklaracijai surašyti. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltic Stock Company“ nebuvo deklarante, o buvo prekių importuotoja, kuri muitinės tarpininko paslaugas teikiančiai įmonei – deklarantui, pateikė informaciją, dėl kurios Kauno TM surašė Patikrinimo ataskaitą. Akivaizdu, kad Muitinės departamento išvada, jog UAB „Baltic Stock Company“ už skolą muitinei atsako kaip deklarantas, o pareiškėjas – kaip asmuo, pateikęs informaciją deklaracijai surašyti, visiškai nepagrįsta. Pareiškėjo teigimu, MGK šios Muitinės departamento klaidos neištaisė. Vadinasi, solidarioji prievolė pareiškėjui pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką negalėjo atsirasti dar ir dėl to, kad deklaracijai surašyti reikalingą informaciją teikė ne pareiškėjas. MGK negalėjo vadovautis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2017 m. spalio 19 d. sprendime bylioje Nr. C-522/16 pateitais išaiškinimas, nes šis ginčas ir ESTT nagrinėta byla skiriasi faktinėmis aplinkybėmis.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad solidariu skolininku muitinei pripažintas dėl Kauno TM Patikrinimo ataskaitoje apskaičiuotos mokestinės nepriemokos UAB „Baltic Stock Company“, kuri jau yra likviduota. MGK šiuos pareiškėjo argumentus atmetė, formaliai nurodžiusi, kad UAB „Baltic Stock Company“ prievolė apskaičiuota pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 1 dalies a punktą. Vien šis faktas patvirtina, kad Kauno TM per ketverius metus, neišieškojusi mokestinės nepriemokos iš minėto juridinio asmens, visą skolą perkėlė pareiškėjui, žinodama, kad tai yra nauja skola pareiškėjui, nes kitas neva solidarus skolininkas likviduotas. Pareiškėjo teigimu, Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje įtvirtintos solidariosios skolininkų atsakomybės negalima išskaidyti laike, t. y. vieną kartą priimti sprendimą dėl vieno skolininko, o kitą kartą tokio paties dydžio skolą įregistruoti kitam, neva solidariam skolininkui.

7. Pareiškėjo įsitikinimu, Kauno TM pažeidė draudimo viešojo administravimo subjektui pradėti administracines procedūras bei priimti sprendimus, jeigu jis pats jau priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu. Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimas yra pakartotinė administracinė procedūra, nes 2013 m. balandžio 15 d. buvo priimtas sprendimas tuo pačiu klausimu, t. y. dėl 2010–2012 metais iš Malaizijos bendrovės „Milenium Industry“ importuotų prekių yra priėmusi du sprendimus. Todėl Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimas turi būti panaikintas.

8. MGK konstatavo, kad pareiškėjo pozicija dėl prekių konfiskavimo, kaip skolos išnykimo pagrindo nepagrįsta, nes neįrodyta, kad tai yra prekės, dėl kuriu pareiškėjui yra apskaičiuoti importo mokesčiai. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad sulaikyti ir konfiskuoti būtent tie ratlankiai dėl, kurių importo (2010–2012 metais) pareiškėjo atžvilgiu ir yra priimtas Kauno apygardos teismo sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-305-489/2016. Jeigu nebūtų įrodyta, kad sulaikytos prekės yra tos prekės, kurios buvo importuotos ir deklaruotos ginčo deklaracijose, tuomet pareiškėjui ir nebūtu apskaičiuoti importo mokesčiai už tas prekes. Pareiškėjo teigimu, konfiskavus ir vėliau sunaikinus importo muitais apmokestinamas prekes, importo skola muitinei išnyko. Skola muitinei dėl prekių konfiskavimo išnyko ir pagal Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalį, ir pagal 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 124 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šią poziciją pareiškėjas grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-563- 398/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-696/2017.

9. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Muitinės departamentas paaiškino, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką, tam, kad asmuo galėtų būti laikomas skolininku muitinei, būtina nustatyti, ar toks asmuo atitinka abi šioje normoje nustatytas sąlygas: 1) ar jis pateikė informaciją reikalingą muitinės deklaracijai surašyti; 2) ar jis žinojo, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga. Tik nustačius, kad asmuo atitinka abi minėtas sąlygas, toks asmuo gali būti laikomas skolininku, vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis. Šiuo atveju, nustačius, kad pareiškėjas tenkina Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukoje nurodytas sąlygas (teikė suklastotus dokumentus), jis skolininku muitinei pripažintas, laikantis galiojančių nacionalinių teisės normų, t. y. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nuostatų, pirmiausia atsižvelgiant į 68 straipsnyje nustatytą mokesčių apskaičiavimo, perskaičiavimo senatį.

11. Atsižvelgiant į tai, kad skolos muitinei atsiradimą lėmė pareiškėjo veiksmai, dėl kurių jam buvo iškelta baudžiamoji byla, taikytina Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalis, kuri senaties taikymą nukreipia į galiojančias nuostatas, t. y. į Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką ir MAĮ 68 straipsnio nuostatas.

12. Atsakovas akcentavo, kad taip pat aiškinant teisės aktus, pareiškėjui buvo panaikinta mokestinė prievolė pagal importo deklaracijas, su šia sprendimo dalimi pareiškėjas sutiko, t. y. sutiko, kad pagrįstai pripažintas skolininku muitinei ir panaikinant dalį mokestinės prievolės jam pagrįstai pritaikytas MAĮ 68 straipsnyje nustatytas senaties terminas. Tačiau, skųsdamas jam nepalankią Muitinės departamento sprendimo dalį, su tokiu minėtos teisės normos aiškinimu nesutinka.

13. Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 20 d. teismo baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-305-498/2016 (toliau – ir Baudžiamasis įsakymas) konstatavo, kad pareiškėjas teikė žinomai netikrus dokumentus muitinės tarpininkų atstovams, kurie netikrų dokumentų pagrindu parengė importo deklaracijas. Atžvelgiant į baudžiamojo proceso metu nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, atsakovo nuomone, pareiškėjas pagrįstai pripažintas solidariu skolininku muitinei.

14. Muitinės departamentas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl draudimo viešojo administravimo subjektui pradėti administracines procedūras tuo pačiu klausimu bei dėl to, kad UAB „Baltic Stock Company“ prievolės perkeliamos pareiškėjui, kaip įmonės vadovui. Pagal Kauno TM Patikrinimo ataskaitą administracinė procedūra pradėta UAB “Baltic Stock Company” atžvilgiu, o ne pareiškėjo. Šia ataskaita nebuvo sprendžiamas pareiškėjo pripažinimo solidariu skolininku muitinei klausimas. UAB „Baltic Stock Company“ ir pareiškėjas pripažinti solidariais skolininkais skirtingais pagrindais, t. y. UAB „Baltic Stock Company“ už skolą muitinei atsako kaip deklarantas, o pareiškėjo pripažinimą skolininku lėmė jo veiksmai (baudžiamojo tyrimo metu nustatytos aplinkybės, kad jis pateikė muitinei klaidingą informaciją, dėl kurios nebuvo surinkti visi teisiškai privalomi sumokėti muitai arba jų dalis).

15. Dėl prekių konfiskavimo, kaip skolos išnykimo pagrindo, atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju prekės sulaikytos jau po jų išleidimo į laisvą apyvartą, t. y. 2013 m. birželio 5 d. kratos metu iš UAB „Padangos internetu“ nuomojamo sandėlio, todėl, aplinkybė, kad prekės vėliau buvo konfiskuotos, skolos muitinei atsiradimui jokios įtakos neturi, Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatos netaikytinos.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

17. Kauno TM paaiškino, kad tiek MAĮ nuostatos, tiek Bendrijos muitinės kodekso 201–203 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios, kas laikomas skolininku, plečiamai nustato skolininko sąvoką, siekiant, kad būtų surinkti visi muitai. Šiuo atveju teismui baudžiamojoje byloje konstatavus, kad pareiškėjas teikė žinomai netikrus dokumentus muitinės tarpininkų atstovams, kurie netikrų dokumentų pagrindu parengė importo deklaracijas, pagal aktualias Bendrijos muitinės kodekso nuostatas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką pareiškėjas pagrįstai pripažintas solidariu skolininku.

18. Atsižvelgiant į tai, kad skolos muitinei atsiradimą lėmė pareiškėjo veiksmai, dėl kurių jam buvo iškelta baudžiamoji byla, taikytina Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalis, kuri senaties taikymą nukreipia į galiojančias nuostatas, t. y. į Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką ir MAĮ 68 straipsnį.

19. Pareiškėjas solidariu skolininku pripažintas ne dėl to, kad tuo metu buvo UAB „Baltic Stock Company“ vadovas, bet todėl, kad nustatyta, jog šis asmuo teikė klaidingą informaciją, dėl kurios atsirado skola muitinei.

20. Kauno TM teigimu, pareiškėjas nepagrįstai skolos išnykimą sieja su prekių konfiskavimu. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 2 dalimi, skola muitinei atsiranda tuo metu, kai priimama atitinkama muitinės deklaracija. Nagrinėjamu atveju skola muitinei atsirado 2012 m. kovo 16 d.–2012 m. spalio 30 d., apskaičiuota ir įregistruota 2013 m. balandžio 15 d. Prekės buvo sulaikytos jau po jų išleidimo į laisvą apyvartą, t. y. 2013 m. birželio 5 d. kratos metu iš UAB „Padangos internetu“ nuomojamo sandėlio, todėl aplinkybė, jog prekės vėliau buvo konfiskuotos, skolos muitinei atsiradimui jokios įtakos neturi, o Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatos netaikytinos.

II

21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

22. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad:

22.1. UAB „Baltic Stock Company“ iš Malaizijos firmos „Millenium Industry“ importavo prekes (lengvo lydinio (aliuminio) automobilių ratlankius), kurias deklaravo importo deklaracijose: 10LTVR3000IM016BF9 (2010 m. rugpjūčio 12 d.), 10LTVR3000IM01FB54 (2010 m. spalio 27 d.), 11LTVR3000IM0067D1 (2011 m. gegužės 6 d.), 11LTVR3000IM008029 (2011 m. kovo 17 d.), 11LTVR3000IM00E0C0 (2011 m. gegužės 6 d.), 11LTVR3000IM010972 (2011 m. liepos 22 d.), 11LTVR3000IM017B98 (2011 m. rugpjūčio 19 d.), 11LTVR3000IM01B1E0 (2011 m. rugpjūčio 19 d.), 11LTVR3000IM01E748 (2011 m. rugsėjo 14 d.), 11LTVR3000IM021CE6 (2011 m. spalio 12 d.), 11LTVR3000IM022307 (2011 m. spalio 14 d.), 12LTVR3000IM009240 (2012 m. kovo 16 d.), 12LTVR3000IM009421 (2012 m. kovo 19 d.), 12LTVR30OOIM0OC5BO (2012 m. balandžio 12 d.), 12LTVR3OOOIMO16C78 (2012 m. birželio 29 d.), 12LTVR3000IM016C86 (2012 m. birželio 26 d.), 12LTVR3000IM01EA71 (2012 m. rugpjūčio 24 d.), 12LTVR3000IM01EB10 (2012 m. rugpjūčio 24 d.), 12LTVR3000IM028207 (2012 m. spalio 30 d.) (toliau – ir deklaracijos);

22.2. Kauno TM, nustačiusi, kad minėtose importo deklaracijose deklaruotų prekių (kombinuotosios nomenklatūros kodas 8708 70 50 10) kilmės šalis yra Kinijos Liaudies Respublika, Patikrinimo ataskaita 2013 m. balandžio 15 d. nusprendė taikyti galutinį antidempingo muitą ir UAB „Baltic Stock Company“ apskaičiavo mokestinę prievolę – 34 709,79 Eur muito, 170 575,46 Eur antidempingo muito, 43 109,94 Eur importo PVM, 6 516,74 Eur delspinigių nuo importo PVM bei skyrė bendrovei 49 678,81 Eur baudą už neteisėtai mokėtino mokesčio sumažinimą;

22.3. 2013 m. gegužės 13 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-305-489/2016 dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo; Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-126-480/2017 UAB „Baltick Stock Company“ veiklą pripažino pasibaigusia, bendrovę likvidavus dėl bankroto;

22.4. Muitinės kriminalinė tarnyba 2017 m. gegužės 10 d. raštu Nr. (7.32/15)16T-409 Kauno TM informavo, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-00236-13 pagal Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį yra baigtas ir pateikė įsiteisėjusį Baudžiamąjį įsakymą, Baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalyje (19 veikų), 300 straipsnio 1 dalyje (19 veikų), t. y. pareiškėjas būdamas UAB „Baltic Stock Company“ direktoriumi, gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, išvengė muitinės kontrolės, taip pat gamino netikrus dokumentus; už padarytas nusikalstamas veikas jam paskirta 118 MGL (4 338,86 Eur) dydžio bauda;

22.5. Kauno TM, įvertinusi Baudžiamajame įsakyme nustatytas aplinkybes, 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 7KM32/01 pripažino pareiškėją solidariu skolininku muitinei dėl Patikrinimo ataskaitoje apskaičiuotos mokestinės nepriemokos; Muitinės departamentas 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. 1A-227 panaikino Kauno TM 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 7KM32/01 ir pavedė priimti naują sprendimą;

22.6. Kauno TM, atlikusi pakartotinį patikrinimą, išnagrinėjusi bei įvertinusi Patikrinimo ataskaitoje ir Baudžiamajame įsakyme nustatytų faktinių aplinkybių visumą, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 201, 213 straipsniais, Sąjungos muitinės kodekso 103 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 43 straipsniu, ginčijamu 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėją pripažino solidariai atsakančiu skolininku muitinei dėl Patikrinimo ataskaitoje apskaičiuotos mokestinės prievolės: 34 709,79 Eur muito (A00), 17 0575,46 Eur antidempingo muito (A30), 43 109,94 Eur importo PVM (B00), 6 516,74 Eur delspinigių nuo importo PVM (860), už UAB „Baltic Stock Company“ importuotas prekes, deklaruotas muitinės importo deklaracijose;

22.7. Muitinės Departamentas ginčijamu 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu panaikino Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį dėl 18 291,24 Eur muito (A00), 89 210,50 Eur antidempingo muito (A30), 22 575,30 Eur importo PVM (B00) ir 4 701,11 Eur delspinigių nuo importo PVM (860) mokestinės prievolės atsiradimo pagal 2010–2011 metais pateiktas importo deklaracijas, nustatęs, kad Kauno TM pareiškėją pripažindama solidariu skolininku muitinei, nepagrįstai taikė Muitinės įstatymo 43 straipsnyje nustatytą 10 metų senaties terminą; likusią Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį patvirtino; Komisija ginčijamu 2018 m. liepos 13 d. sprendimu patvirtino Muitinės departamento sprendimą.

23. Teismas apžvelgė Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, be kita ko, nurodydamas, kad pagal šio straipsnio 3 dalies 2 įtrauką, jeigu muitinės deklaracija, pateikta deklaruojant prekes vienai iš 1 dalyje nurodytų procedūrų, surašyta remiantis informacija, dėl kurios nebūtų surinkti visi teisiškai privalomi sumokėti muitai arba jų dalis, asmenys, kurie pateikė deklaracijai surašyti reikalingą informaciją ir kurie žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga, taip pat gali būti laikomi skolininkais, vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis. Teismo vertinimu, taikant Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką, tam, kad asmuo būtų laikomas skolininku muitinei, būtina nustatyti, ar toks asmuo atitinka šioje normoje nustatytas sąlygas: 1) pateikė informaciją, reikalingą muitinės deklaracijai surašyti 2) žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga; tik nustačius, kad asmuo atitinka šias sąlygas, jis gali būti laikomas skolininku, vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis.

24. Teismas pažymėjo, jog ESTT, aiškindamas Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos nuostatas, 2017 m. spalio 19 d. sprendime byloje C-522/16 yra nurodęs, kad Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa siekiama palengvinti skolos muitinei išieškojimą, praplečiant asmenų, kurie gali būti pripažinti muitinės skolininkais, skaičių. Šiuo tikslu šia nuostata siekiama, kad minėtame straipsnyje numatyta „skolininko“ sąvoka apimtų kitus nei deklarantas asmenis, dėl kurių veiksmų muitinė, pasirėmusi klaidinga informacija, neteisingai nustatė pagal teisės aktus privalomų sumokėti muitų sumą. Aptaręs MAĮ 1 straipsnyje įtvirtiną šio įstatymo paskirtį, teismas nurodė, jog MAĮ 13 straipsnio 23 punkte nurodyti muitai pagal šį įstatymą administruojami tiek, kiek šio įstatymo nuostatos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams (MAĮ 14 str. 6 d.).

25. Įvertinęs Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos nuostatas, MAĮ įtvirtintą reglamentavimą, atsižvelgęs į minėtame ESTT sprendime pateiktą Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos nuostatų išaiškinimą, teismas darė išvadą, kad nustačius, jog asmuo tenkina Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukoje nurodytas sąlygas, jis skolininku pripažintinas, laikantis galiojančių nacionalinių teisės normų, jei jos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams.

26. Iš skundžiamų sprendimų turinio teismas nustatė, kad pareiškėjo skolos muitinei atsiradimą (2010 m. rugpjūčio 12 d.–2012 m. spalio 30 d.) lėmė pareiškėjo veiksmai, dėl kurių jam buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-305-489/2016, todėl teismas sprendė, jog pagrįstai taikyta Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalis, nukreipianti senaties taikymą į galiojančias nuostatas – Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką ir MAĮ 68 straipsnį, kuriame buvo įtvirtintas 5 metų senaties terminas mokesčiui apskaičiuoti arba perskaičiuoti.

27. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, jog pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 pastraipą pareiškėjui solidarioji prievolė negalėjo atsirasti ir dėl to, kad deklaracijai surašyti reikalingą informaciją teikė ne pareiškėjas. Teismas nurodė, jog Baudžiamajame įsakyme nustatyta, kad pareiškėjas inicijavo muitinės procedūrų įforminimą tikrovės neatitinkančių dokumentuose nurodytų duomenų pagrindu, teikė žinomai netikrus dokumentus muitinės tarpininkų atstovams, kurie netikrų dokumentų pagrindu parengė importo deklaracijas. Esant šioms aplinkybėms, teismas nenustatė pagrindo abejoti, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad deklaracijai surašyti reikalinga informacija yra klaidinga, todėl, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauka, pagrįstai pripažintas skolininku muitinei.

28. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl pakartotinės administracinės procedūros ir dėl neišieškotos skolos iš likviduotos UAB „Baltic Stock Company“ perkėlimo pareiškėjui. Teismas nurodė, kad UAB „Baltic Stock Company“ Patikrinimo ataskaita mokestinė prievolė apskaičiuota, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatomis, nustačius, kad bendrovei importo skola muitinei atsirado išleidus į laisvą apyvartą importo muitais apmokestinamas prekes; tuo tarpu pareiškėjui mokestinė prievolė apskaičiuota, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauka, įvertinus Baudžiamajame įsakyme nustatytas aplinkybes bei nustačius, kad pareiškėjas pateikė informaciją, reikalingą muitinės deklaracijai surašyti, ir žinojo arba turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga, bet ne todėl, kad pareiškėjas tuo metu buvo UAB „Baltic Stock Company“ direktorius.

29. Teismas darė išvadą, jog UAB „Baltic Stock Company“ ir pareiškėjas skolininkais muitinei pripažinti skirtingais pagrindais, o Patikrinimo ataskaita nebuvo sprendžiamas pareiškėjo pripažinimo solidariu skolininku muitinei klausimas, todėl nelaikytina, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikta pakartotinė administracinė procedūra ir iš bendrovės neišieškota skola perkelta pareiškėjui. Teismas sutiko su MGK sprendime išdėstyta pozicija, kad pagal ESTT pateiktą išaiškinimą byloje C-522/16, pripažinimas solidariu skolininku pagal minėtas Bendrijos muitinės kodekso nuostatas nėra siejamas su asmens ir ūkio subjekto santykiais, esminis kriterijus yra atliktų veiksmų, informacijos pobūdis, dėl kurių buvo teikiama neteisinga informacija kompetentingoms institucijoms, siekiant nesumokėti mokesčių ar jų dalies.

30. Atmesdamas pareiškėjo skundo argumentus, kad skola muitinei turėjo būti laikoma išnykusia, nes sulaikytos prekės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalį, taip pat pagal Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalį, teismas nurodė, jog skola muitinei atsirado 2010 m. rugpjūčio 12 d.–2012 m. spalio 30 d., o Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnis įsigaliojo 2016 m. gegužės 1 d., todėl skolos muitinei atsiradimo metu šio kodekso nuostatos negalėjo būti taikomos. Dėl Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos dalies nuostatų taikymo teismas pažymėjo, kad prekės buvo konfiskuotos Baudžiamuoju įsakymu, t. y. vėliau nei išleistos į laisvą apyvartą, todėl ši Bendrijos muitinės kodekso nuostata pareiškėjui negalėjo būti taikoma.

31. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas solidariu skolininku muitinei, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauka, 213 straipsniu bei atsižvelgiant į MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą mokesčių apskaičiavimo (skolos nustatymo) terminą. Ginčijami Kauno TM, Muitinės departamento ir MGK sprendimai priimti, tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl teismas nenustatė pagrindo jų naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais. Kadangi pareiškėjas neginčijo apskaičiuotos skolos teisingumo, todėl teismas ginčijamų sprendimų šiuo aspektu nenagrinėjo ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 32. Pareiškėjas V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos 2018 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. S-116(7-84/2018), Muitinės departamento 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 1A-163 dalį, kuria patvirtintas Kauno TM 2017 lapkričio 16 d. sprendimas Nr. 7KM32/04, ir Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 7KM32/04.

33. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, klaidingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir tai turėjo esminės įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui. Teismas formaliai, be išsamios teisinės analizės pakartojo Muitinės departamento poziciją.

34. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad įvertinus teismo skundžiamo sprendimo turinį matyti, jog motyvuojamojoje dalyje nėra įvertintos esminės aplinkybės ar sąlygos, jog asmuo gali būti pripažintas solidariu skolininkui muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką tik vadovaujantis galiojančiuose nacionaliniuose teisės aktuose nustatytomis specialiomis skolininkų pripažinimo sąlygomis. Be to, visiškai nepaaiškinta, kodėl pačioje Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukoje nurodyta sąlyga „vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis" neva tai nukreipia į Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalį, kuriame įtvirtintas tik senaties terminas, o ne atskleistos Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos taikymo sąlygos. Nesuprantama teismo sprendimo išvada, jog Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalis nukreipia senaties taikymą į galiojančias nuostatas – Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką ir Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnį.

35. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, kad, įvertinus Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukoje nustatytą skolininko pripažinimo pagrindą, aiškiai matyti, kad šiuo atveju skolininku gali būti laikomi asmenys, kurie pateikė deklaracijai surašyti reikalingą informaciją ir kurie žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga, tik vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis, kurių Lietuvos Respublika nėra priėmusi ir tokiu būdu nėra įgyvendinusi Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos taikymo sąlygų. Esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad pareiškėjas apskritai negalėjo būti pripažintas solidariu skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką, nes Lietuvos Respublika nėra priėmus galiojančių nacionalinių nuostatų. Tai, kad valstybė narė, norėdama taikyti Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką privalo priimti ir vadovautis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis, patvirtina ir kitų valstybių narių praktika, pvz., Nyderlandų Karalystės.

36. Pareiškėjas pakartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, jog ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skolininko pripažinimą Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos pagrindu siejo nacionaliniais teisės aktais, kurie įtvirtina teisės mokesčių apskaičiavimo senatį, bet ne su nacionaliniais teisės aktais, kuriuose būtų nustatytos specialios sąlygos skolininku pripažinti. Skolos išieškojimo senatis nustatyta Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Pareiškėjas savo poziciją grindžia ESTT 2010 m. birželio 17 d. sprendimu byloje Nr. C-75/09 ir pažymi, jog Lietuvos Respublika, vadovaudamasi minėtu ESTT sprendimu ir įgyvendindama Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygas, atskiru Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 401 straipsniu (2014 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. XII-803 redakcija) apibrėžė senaties terminą reglamentuojančias nuostatas, tačiau Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos taikymo sąlygų atskiru įstatymu nenustatė, nors privalėjo tai padaryti. Tokia pareiga iš esmės konstatuota ir pirmosios instancijos teismo nurodyto ESTT 2017 m. spalio 19 d. sprendimo byloje Nr. C-522/16 15; 16; 17 punktuose, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.

37. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad, nesant priimtų galiojančių nacionalinių teisės aktų, muitinė neturi teisės be jokių apribojimų laiko atžvilgiu tikslinti skolininkų ratą ir likviduoto juridinio asmens prievoles perkelti fiziniam asmeniui. Pareiškėjo nuomone, skolininkų solidarumo taisyklė šiuo atveju yra paneigta ir visa mokestinė našta perkelta pareiškėjui.

38. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014 akcentuoja, jog Kauno TM tuo pačiu klausimu priėmusi du sprendimus, todėl akivaizdu, kad Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimas Nr. 7KM32/04 yra neteisėtas ir pažeidžiantis draudimą pradėti pakartotinę administracinę procedūrą.

39. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. liepos 11 d. pateikė prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, pateikiant šiuos klausimus: 1) ar pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, kuriuo nustatomas Bendrijos muitinės kodeksas, 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką asmuo gali būti laikomas skolininku net ir nesant galiojančių nacionalinių teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių skolininkų pripažinimo sąlygas; 2) ar nepaisant to, kad galiojančiuose nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatytos skolininkų pripažinimo sąlygos Bendrijos muitinė kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauka gali būti aiškinama taip, kad skolininko pripažinimas tokiu atveju ribojamas tik nacionaliniuose teisės aktuose nustatytu mokesčių (skolos) apskaičiavimo laikotarpiu.

40. Atsakovas Muitinės departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

41. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog asmuo gali būti pripažintas solidariu skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsniu 3 dalies 2 įtrauką tik vadovaujantis galiojančiuose nacionaliniuose teisės aktuose nustatytomis specialiomis skolininkų pripažinimo sąlygomis. Apeliantas remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byla C-522/16 ir cituoja Nyderlandų Karalystės 1996 m. kovo 4 d. potvarkio dėl muitų 54 straipsnį, kuris atkartoja Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką ir nenustato jokių specialių skolininko pripažinimo sąlygų. ESTT minėtoje byloje konstatavo, kad Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa siekiama palengvinti skolos muitinei išieškojimą praplečiant asmenų, kurie gali būti pripažinti muitinės skolininkais, skaičių. Šiuo tikslu šia nuostata siekiama, kad minėtame straipsnyje numatyta „skolininko“ sąvoka apimtų kitus nei deklarantas asmenis, dėl kurių veiksmų muitinė, pasirėmusi klaidinga informacija, neteisingai nustatė pagal teisės aktus privalomų sumokėti muitų sumą (ESTT sprendimo byloje C-522/16 48–49 punktai). Taigi iš šių nuostatų akivaizdu, kad nacionalinėje teisėje turi būti įtvirtinti ne kriterijai asmenį pripažinti skolininku muitinei, o skolininko, kuris atitinka Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukoje nustatytus kriterijus, pripažinimas turi būti atliekamas pagal galiojančias nacionalines nuostatas – nagrinėjamu atveju, laikantis Mokesčio administravimo įstatymo nuostatų.

42. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas mokesčio įstatymas yra Lietuvos Respublikos įstatymas, nustatantis šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytą mokestį, šis įstatymas, Muitinės įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis arba Bendrijos muitų teisės aktai, kurie nustato mokestį ir (arba) apibrėžia su mokesčio taikymu arba mokesčio lengvatomis susijusius klausimus. Bendrijos muitinės kodekso nuostatos įgyvendinamos vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, kiek tai neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams (MAĮ 14 str. 6 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad, įvertinus Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos nuostatas, Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, atsižvelgiant į minėtame ESTT sprendime pateiktą Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos nuostatų aiškinimą, darytina išvada, kad nustačius, jog asmuo tenkina Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukoje nurodytas sąlygas, jis skolininku pripažintinas laikantis galiojančių nacionalinių teisės normų, jei jos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams.

43. Atsakovas nesutiko su apeliacinio skundo teiginiais, kad ESTT 2010 m. birželio 17 d. sprendime byloje C-75/09 pateikti išaiškinimai dėl Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies nuostatų analogiškai turėtų būti taikomi aiškinant Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką. ESTT minėtoje byloje nurodė, kad pačioje Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje nenumatyta nei senaties termino, nei taikomo senaties termino nutraukimo arba sustabdymo motyvų; kadangi Sąjungos teisėje nėra bendrų šios srities taisyklių, kiekviena valstybė narė turi apibrėžti skolų muitinei, kurių nebuvo galima nustatyti dėl veikos, dėl kurios galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, senaties terminą reglamentuojančias nuostatas“ (ESTT 2010 m. birželio 17 d. sprendimo byloje C-75/09 33-35 punktai). Nagrinėjamu atveju, Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukoje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant asmuo taip pat gali būti laikomas skolininku muitinei. Taigi Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos kontekste sąvoka „laikomi skolininkais vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis“ reiškia, kad toks asmuo gali būti pripažintas skolininku muitinei laikantis nacionalinių procedūrų, t.y. laikantis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų, jei jos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams.

44. Nustačius, kad, priimant skundžiamą Kauno TM sprendimą, buvo pažeistos Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostatos, t. y. nustačius, kad apeliantas pripažintas solidariai atsakančiu skolininku muitinei dėl Kauno TM 2013 m. balandžio 15 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 3KM320026M apskaičiuotos mokestinės nepriemokos už ilgesnį laikotarpį nei nustatytas senaties terminas, centrinis mokesčių administratorius dalyje mokestinę prievolę panaikino. Šios sprendimo dalies apeliantas neskundė. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad muitinė neturi teisės be jokių apribojimų laiko atžvilgiu tikslinti skolininkų ratą ir likviduoto juridinio asmens prievoles perkelti fiziniam asmeniui. Atsakovas pakartoja, kaip ir buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjo skundą, kad UAB „Baltic Stock Company“ ir apeliantas pripažinti solidariais skolininkais skirtingais pagrindais.

45. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo sprendime konstatavo, kad kritiškai vertina pareiškėjo argumentus dėl pakartotinės procedūros tuo pačiu klausimu, nes skundžiamu Kauno TM sprendimu pareiškėjui nebuvo naujai apskaičiuota ir įregistruota mokestinė prievolė, įregistruojant mokestinę nepriemoką UAB „Baltic Stock Company“, nebuvo sprendžiamas pareiškėjo kaip solidaraus skolininko klausimas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

46. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir palikti nepakeistą.

47. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo skundo nėra pagrindo.

48. Kauno teritorinė muitinė pritaria Muitinės departamento atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams ir papildomai nurodo, jog, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatos, susijusios su skolos muitinei išnykimu prekių konfiskavimo atveju, yra materialiosios, todėl taikomos santykiams, susiklosčiusiems jau galiojant šioms normoms. Kauno TM akcentuoja, jog ESTT byloje Nr. C-522/16 aiškindamas Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos taikymą nėra pasisakęs, kad šios nuostatos taikymui (įgyvendinimui) šalys narės turėtų, privalėtų priimti atitinkamus nacionalinius teisės aktus. Muitinės žiniomis, tokios įpareigojančios procesinės nuostatos nėra numatyta ir Bendrijos muitinės kodekse ar kitame Europos Sąjungos teisės akte muitų teisės srityje. Šios nuostatos dalis „taip pat gali būti laikomi skolininkais vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis“, manytina, reiškia galiojančias nuostatas, kurios, šiuo atveju aiškiai išdėstytos Mokesčių administravimo įstatyme ir Bendrijos muitinės kodekse.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 49. Nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalies, kuria pareiškėjas pripažintas solidariu skolininku muitinei dėl šio vietos mokesčių administratoriaus 2013 m. balandžio 15 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 3KM320026M apskaičiuotos mokestinės nepriemokos dalies, apskaičiuotos už 2012 metais importuotus lengvo lydinio (aliuminio) automobilių ratlankius (toliau – ir ginčo prekės).

50. Ginčo teisinius santykius, be kita ko, reglamentuoja 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, kuriuo nustatomas Bendrijos muitinės kodeksas.

51. Byloje nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo tarp proceso šalių nėra ir (ar) kurios patvirtintos byloje esančiais dokumentais.

52. UAB „Baltic Stock Company“ importavo iš Malaizijos įmonės „Millenium Industry“ įsigytas ginčo prekes, kurias deklaravo įvairiose laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2012 m. spalio 30 d. kompetentingoms muitinės įstaigoms pateiktose importo deklaracijose.

53. Kauno TM, nustačiusi, kad minėtose importo deklaracijose deklaruotų prekių kilmės šalis yra Kinijos Liaudies Respublika, Patikrinimo ataskaita nusprendė taikyti galutinį antidempingo muitą ir UAB „Baltic Stock Company“ apskaičiavo mokestinę prievolę – 34 709,79 Eur muito, 170 575,46 Eur antidempingo muito, 43 109,94 Eur importo PVM, 6 516,74 Eur delspinigių nuo importo PVM bei skyrė bendrovei 49 678,81 Eur baudą (Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 1 d. sprendimu šios bendrovės veiklą pripažino pasibaigusia, bendrovę likvidavus dėl bankroto).

54. 2013 m. gegužės 13 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 20 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėją pripažino kaltu padarius minėtuose Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas, t. y., kad pareiškėjas, būdamas UAB „Baltic Stock Company“ direktoriumi, gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, išvengė muitinės kontrolės, taip pat gamino netikrus dokumentus.

55. Kauno TM, atlikusi pakartotinį patikrinimą, išnagrinėjusi bei įvertinusi Patikrinimo ataskaitoje ir baudžiamajame įsakyme nustatytų faktinių aplinkybių visumą, skundžiamu 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėją pripažino solidariai atsakančiu skolininku muitinei dėl Patikrinimo ataskaitoje apskaičiuotos mokestinės prievolės dalies: 34 709,79 Eur muito, 17 0575,46 Eur antidempingo muito, 43 109,94 Eur importo PVM, 6 516,74 Eur delspinigių nuo importo PVM, už ginčo prekes.

56. Muitinės departamentas ginčijamu 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu panaikino Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį dėl 18 291,24 Eur muito, 89 210,50 Eur antidempingo muito, 22 575,30 Eur importo PVM ir 4 701,11 Eur delspinigių nuo importo PVM mokestinės prievolės apskaičiuotas už ginčo prekes, deklaruotas iki 2011 m. gruodžio 31 d., nustatęs, kad vietos mokesčių administratorius nepagrįstai taikė Muitinės įstatymo 43 straipsnyje nustatytą 10 metų senaties terminą. Likusią Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį Departamentas patvirtino.

57. Mokestinį ginčą dėl šių sprendimų nagrinėję Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vilniaus apygardos administracinis teismas atitinkamai 2018 m. liepos 13 d. ir 2019 m. balandžio 19 d. sprendimais pareiškėjo skundus atmetė kaip nepagrįstus.

58. Savo nesutikimą su vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusiomis institucijomis pareiškėjas, be kita ko, grindžia argumentais, kad jis nepagrįstai pripažintas muitinės skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą paragrafą.

59. Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa nustatė, kad „jeigu muitinės deklaracija, pateikta deklaruojant prekes vienai iš 1 dalyje nurodytų procedūrų, surašyta remiantis informacija, dėl kurios nebūtų surinkti visi teisiškai privalomi sumokėti muitai arba jų dalis, asmenys, kurie pateikė deklaracijai surašyti reikalingą informaciją ir kurie žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga, taip pat gali būti laikomi skolininkais vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis.“

60. Kaip jau yra nurodęs Teisingumo Teismas, pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalį muitinės skolininkais gali būti laikomas ne tik deklarantas arba netiesioginio atstovavimo atveju asmuo, dėl kurio interesų pateikiama muitinės deklaracija, bet ir asmenys, pateikę deklaracijai surašyti reikalingą informaciją. Aptariama nuostata siekiama palengvinti skolos muitinei išieškojimą praplečiant asmenų, kurie gali būti pripažinti muitinės skolininkais, skaičių (2017 m. spalio 19 d. sprendimo byloje A, C-522/16, EU:C:2017:778 (toliau – ir Sprendimas A) 47 ir 48 p.).

61. Vis dėlto, skirtingai nei iš esmės teigia mokesčių administratoriai bei vertino mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, Sprendime A pateikti išaiškinimai savaime nepatvirtina, jog Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa yra taikytina nesant atitinkamų, šioje nuostatoje minimų „galiojančių nacionalinių nuostatų“. Pažymėtina, kad pagrindinėje byloje, kurioje buvo priimtas šis Sąjungos teisminės institucijos sprendimas, taikytoje Nyderlandų Karalystės nacionalinėje teisėje buvo aiškiai įvirtintos Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje minimos nacionalinės nuostatos (Sprendimo A 16 ir 17 p.), t. y. klausimas dėl aptariamos kodekso nuostatos taikymo nesant „galiojančių nacionalinių nuostatų“ šiame Teisingumo Teismo sprendime nebuvo sprendžiamas.

62. Akcentuotina ir tai, kad iš muitinės skolininką apibrėžiančių Bendrijos muitinės kodekso 201–205 ir 209–211 straipsnių nuostatų matyti, kad tik 201 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje vartojamas žodžių junginys „gali būti laikomi skolininkais vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis“, o visais kitais atvejais – „skolininku laikomas“ (t. y. be žodžių „gali būti“) ir jokia papildoma nuoroda į valstybių narių nacionalinę teisę nepateikiama.

63. Tai, kad tokia Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antros pastraipos formuluotė nėra savitikslė, patvirtina ir Sąjungos muitų teisės raida.

64. Šiuo aspektu paminėtina, kad iki priimant Bendrijos muitinės kodeksą asmenų pripažinimo muitinės skolininkais klausimą reglamentavo 1988 m. balandžio 18 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1031/88 dėl muitinės skolininkų nustatymo (toliau – ir Reglamentas Nr. 1031/88). Ir nors Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą atitinkančios nuostatos šiame reglamente nebuvo, jo 3 straipsnio pirmoji dalis numatė, kad jeigu skola muitinei atsirado dėl neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją, „už skolą muitinei atsako asmuo, neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją”. To paties straipsnio 2 dalis papildomai numatė, kad „pagal galiojančias valstybių narių teisės nuostatas tokių skolų bendraskolininkiais taip pat tampa: <...> visi kiti asmenys, atsakingi už tokį neteisėtą prekių įvežimą“. Kaip pažymėta 2004 m. gegužės 6 d. generalinio advokato Antonio Tizzano išvados byloje Spedition Ulustrans (C-414/02, EU:C:2004:295) 26 punkte, Reglamentas Nr. 1030/88 tokiu būdu leido valstybėms narėms nustatyti kitas grupes asmenų, kokiu nors būdu susijusių su neteisėtu prekių įvežimu, iš kurių galima buvo išieškoti skolą muitinei. Tuo tarpu minėtas Reglamento Nr. 1031/88 nuostatas pakeitusioje Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje, kaip pabrėžė Teisingumo Teismas 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Spedition Ulustrans (C-414/02; EU:C:2004:551; toliau – ir Sprendimas Spedition Ulustrans) 37 punkte, „<...> nebėra nuorodos į „galiojančias valstybių narių teisės nuostatas“ ir ši dalis pati nustato pagrindines sąlygas, nuo kurių priklauso skolininko sąvokos išplėtimas, įtraukiant į ją asmenis, „dalyvavusius“ neteisėtai įvežant prekes.“

65. Iš esmės ginčui aktualių taisyklių identišką raidą iliustruoja tai, kad Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą pakeitęs 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 77 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nebeliko žodžių „gali būti“ ir nuorodos į nacionalinė teisę.

66. Taigi, skirtingai nei kitose muitinės skolininku pripažinimą reglamentuojančiose Bendrijos muitinės kodekso nuostatose (žr. Sprendimo Spedition Ulustrans 39 p.), aplinkybė, kad šio kodekso 201 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje pateikiama nuoroda į „galiojančias nacionalines nuostatas“ leidžia pagrįstai konstatuoti, kad priimant šią nuostatą nebuvo siekiama išsamiai (t. y. nereikalaujant, jog būtų priimtos atitinkamos nacionalinės taisyklės) nustatyti sąlygas, kuriomis asmuo yra laikomas muitinės skolininku.

67. Visa tai leidžia teigti, jog Sąjungos įstatymų leidėjas vartodamas žodžius „gali būti“ (t. y., numatoma tam tikra diskrecija pasirinkti) aiškiai suteikė valstybėms narėms teisę „skolininko“ sąvoką nacionalinėmis nuostatomis išplėsti ir aptariamoje Bendrijos muitinės kodekso nuostatoje numatytais asmenimis. Savo ruožtu, nesant atitinkamų „galiojančių nacionalinių nuostatų“, asmuo negali būti pripažintas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, net jei jis atitinka šioje nuostatoje numatytus požymius.

68. Kadangi nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius nenurodė (ir teismas nenustatė) jokių minėtų „galiojančių nacionalinių nuostatų“, pareiškėjas negalėjo būti pripažintas muitinės skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą.

69. Taigi skundžiamo Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 7KM32/04 dalis dėl pareiškėjo pripažinimo solidariu skolininku muitinei, kuri buvo patvirtinta Muitinės departamento 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu, yra neteisėta iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Bendrijos muitinės kodeksui), todėl turi būti panaikinta. Šiuo pagrindu pripažintini neteisėtais ir turi būti panaikinti MGK 2018 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. S-116(7-84/2018) bei Muitinės departamento 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 1A-163 dalis, kuria iš dalies buvo patvirtintas Kauno TM 2017 lapkričio 16 d. sprendimas Nr. 7KM32/04.

70. Nors pareiškėjas skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, prašė panaikinti visą Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 7KM32/04, tačiau šio sprendimo dalis jau yra panaikinta Muitinės departamento 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 1A-163, o šios Muitinės departamento sprendimo dalies, kuria iš dalies panaikintas minėtas vietos mokesčio administratoriaus sprendimas, pareiškėjas neginčijo, todėl naikinti Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 7KM32/04 dalį, kuri buvo panaikinta Muitinės departamento 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 1A-163, nėra pagrindo.

71. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės (Bendrijos muitinės kodekso) normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

72. Patenkinus iš dalies pareiškėjo apeliacinį skundą, jo apeliacinės instancijos teismui pateiktas prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo dėl prejudicinio sprendimo nėra reikšmingas, todėl teisėjų kolegija jo nesvarsto.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. B. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. S-116(7-84/2018).

Panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 1A-163 dalį, kuria iš dalies patvirtintas Kauno teritorinės muitinės 2017 lapkričio 16 d. sprendimas Nr. 7KM32/04.

Panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2017 lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 7KM32/04 dalį, kuri buvo patvirtinta Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 1A-163.

Kitą pareiškėjo V. B. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė