2019-08-14 Nr. AB-15574-3-62-3-02491-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2165-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02491-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 850 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2017 m. lapkričio 22 d. buvo etapuotas iš Alytaus pataisos namų į LAVL gydytojo traumatologo konsultacijai. Atvykus į LAVL, pareiškėjas buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, kurioje įrengtos trys sėdimos vietos, o patalpinta buvo 13 asmenų, todėl jiems trūko ploto. Praėjus trims valandoms prasidėjo nuteistųjų asmens krata, kurios metu iš pareiškėjo buvo paimtas elastinis bintas ir arbata bei pasiūlyta maistą ir kitas prekes įsigyti LAVL parduotuvėje. Paprašius pareigūnų pasinaudoti dušu, pareiškėjui buvo paaiškinta, jog yra šaltas vanduo ir jis į dušą nebus vedamas, todėl dušu galėjo pasinaudoti tik pirmadienį. Dušo kabinos įrengtos netinkamai, nulaužtos dušų galvutės, persirengimo vietoje (koridoriuje) praviras langas, kurio nebuvo galima uždaryti, todėl pareiškėją perpūtė vėjas ir jis pradėjo sloguoti. LAVL palatose buvo pilna dulkių, nebuvo stalo, tinkamai neįrengta kriauklė. Dėl tokių LAVL veiksmų (neveikimo) pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, stresą, nuovargį, sveikatos sutrikimus, fizinį skausmą, kitokius nepatogumus, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. LAVL nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus 207 kamerų tipo patalpoje. Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir HN 47:2011), 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti, nenustatytas reikalavimas, kad palatose turi būti stalas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) ir LAVL direktoriaus įsakymais patvirtintuose aktuose numatyta nuteistųjų pareiga tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamąją) ir pasivaikščiojimų vietas.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyrius (toliau – ir NVSC) 2017 m. lapkričio 20 d. atliko operatyviąją kontrolę Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus antro aukšto dušo patalpose, nustatyta, kad dušo rageliai buvo techniškai tvarkingi, kitų pažeidimų nenustatyta. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės numato, kad naujai atvykusiems į pataisos įstaigas nuteistiesiems atliekamas sanitarinis švarinimas, jie nusiprausia duše. Į LAVL atvykę pacientai turi teisę pasinaudoti dušu tą pačią dieną, tačiau pareiškėjas 2017 m. lapkričio 22 d. atsisakė pasinaudoti dušu.

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punktą priimtiems į pataisos įstaigą nuteistiesiems daroma krata, o jų turimi daiktai ir reikmenys patikrinami. Pareiškėjui atvykus į LAVL, prieš jam darant visuminę kratą, buvo siūloma atiduoti draudžiamus daiktus, buvo surašytas perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitas. Buvo paimti saugojimui šie daiktai: juoda striukė, pilkas viršus, juodos ir baltos kelnės, pareiškėjas elastinio binto neturėjo. Pareiškėjui atvykus į LAVL, jis buvo patalpintas į Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus laikino sulaikymo kamerą.

Galiojantys teisės aktai nereglamentuoja asmenų laikymo laikino sulaikymo kameroje termino, nenumato maksimalaus leidžiamo laikyti jų skaičiaus. Nuteistųjų (suimtųjų) laikymo trukmė laikino sulaikymo kameroje priklauso nuo objektyvių aplinkybių, šiose kamerose įrengta po du suolus ir tris kėdes. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą, nepagrindė prašomos priteisti 850 Eur neturtinės žalos sumos.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo A. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (laikymo laikino sulaikymo kameroje sąlygas) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad atvykus į LAVL, jis buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, kurios plotas apie 9 kv. m., įrengtos trys sėdimos vietos, o patalpinta buvo 13 asmenų, todėl trūko ploto, šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas tris valandas, nustatė, kad LAVL atsiliepime į skundą nurodė, jog galiojantys teisės aktai nereglamentuoja asmenų laikymo laikino sulaikymo kameroje termino, taip pat nenumato maksimalaus leidžiamo laikyti jų skaičiaus, nuteistųjų (suimtųjų) laikymo trukmė laikino sulaikymo kameroje priklauso nuo objektyvių aplinkybių: atvykstančių skaičiaus, atliekamų kratų ir gydytojo apžiūrų laiko, LAVL laikino sulaikymo kamerose įrengta po du suolus ir tris kėdes.

7. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nustatant, kiek laiko asmuo gali būti laikomas laikino sulaikymo (trumpalaikio laikymo) kameroje pagal analogiją (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 7 d.) taikytinas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktas, kuriame numatyta, kad į tardymo izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau, nei dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1087-662/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar asmeniui, laikomam laikino sulaikymo kameroje, yra užtikrinamas tinkamas plotas, vadovaujasi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktu, kuriame numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1149-1062/2017). LAVL nepateikė šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų, tačiau teismas vertino, kad byloje surinkti duomenys – pateiktos laikino sulaikymo kameros fotografijos leidžia manyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, diskomfortą dėl tenkančio ploto normos neužtikrinimo laikino sulaikymo kameroje. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl laikino sulaikymo kameros ploto, joje laikytų asmenų skaičiaus, taip pat nepateikė duomenų, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje. LAVL nepateikus informacijos apie laikino sulaikymo kameros plotą, apie joje ginčo laikotarpiu laikytų asmenų skaičių, duomenų, kiek laiko pareiškėjas praleido laikino sulaikymo kameroje, šias aplinkybes teismas vertino pareiškėjo naudai ir pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas.

8. Teismas nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punktą, priimtiems į pataisos įstaigą nuteistiesiems daroma asmens krata, o jų turimi daiktai ir reikmenys patikrinami, maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše paimami. Taisyklių 76 punktas numato, jog nuteistiesiems, kurių gydymo laisvės atėmimo vietų ligoninėje trukmė neviršija 60 dienų, leidžiama įsigyti ir turėti tik šių taisyklių 18 priedo 3 punkte bei 2.2, 2.6, 4.1, 4.2, 4.3, 4.9, 4.13, 4.15, 4.19 ir 5.5 papunkčiuose nurodytų drabužių, higienos ir kitų reikmenų. Gydytojui rekomendavus, jiems leidžiama vartoti iš pataisos įstaigos atsivežtų ir (ar) įsigyti šių taisyklių 18 priede nurodytų maisto produktų. Į laisvės atėmimo vietų ligoninę nuteistojo atsivežti maisto produktai, kurių vartoti jam nerekomenduoja gydytojas, sunaikinami šių taisyklių 59 punkte nustatyta tvarka.

9. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 153 ir 153.1 punktuose numatyta, jog nuteistiesiems (suimtiesiems) visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punkte reglamentuota, kad visuminė asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje) atliekama atskiroje patalpoje. Dalinė krata atliekama panaudojant technines priemones, apčiupinėjant drabužius ir apžiūrint asmeninius daiktus, neišrengiant suimtojo arba nuteistojo. Prieš kratą suimtajam (nuteistajam) pasiūloma atiduoti daiktus neįtrauktus į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus (Instrukcijos 156 punktas). Atlikus kratą (išskyrus 155.1, 155.2 papunkčiuose numatytais atvejais), surašomas protokolas. Atlikus bendrąją kratą, jei ji neįforminama šios instrukcijos 174 punkte nustatyta tvarka, surašomas suvestinis protokolas. Paėmus iš suimtųjų ir nuteistųjų daiktus, neįtrauktus į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus ar jiems pareiškus pretenzijų dėl kratos eigos, surašomas protokolas (Instrukcijos 157 punktas).

10. Teismas iš perduotų saugoti ir turimų daiktų kvito Nr. PS 15444 nustatė, kad iš pareiškėjo saugojimui buvo paimti šie daiktai: striukė juoda, viršus pilkas, kelnės juodos, kelnės baltos, su savimi pareiškėjas pasiėmė atmintinę, juodus batus, baltą kepurę ir pižamą. Perduodamų saugoti ir turimų daiktų kvitą pareiškėjas patvirtino savo parašu, pretenzijų nereiškė. Minėtame kvite nenurodyta apie tai, kad pareiškėjas turėjo elastinį bintą, arbatą, todėl konstatuoti neteisėtus LAVL veiksmus dėl elastinio binto, arbatos paėmimo ir neišdavimo pareiškėjui teismas neturėjo pagrindo.

11. Teismas nustatė, kad LAVL atsiliepime į skundą nurodė, kad į įstaigą atvykę pacientai turi teisę pasinaudoti dušu tą pačią dieną. Tačiau iš į bylą pateikto tarnybinio pranešimo apie budėjimą (vyko nuo 2017 m. lapkričio 22 d. 8.00 val. iki 2017 m. lapkričio 23 d. 8.00 val.) Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriuje (II aukšte) matyti, jog pareiškėjas atsisakė praustis, t. y. pats 2017 m. lapkričio 22 d. atsisakė pasinaudoti dušu. Pareiškėjas patvirtino, jog dušu naudojosi pirmadienį („dušo dieną“). Tai, kad kiekvieną pirmadienį pagal LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-30 „Dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės laikomų asmenų dienotvarkių, garsinių signalų ir komandų dienotvarkei vykdyti, skaičiuočių ir patikrinimo tvarkos patvirtinimo“ nuteistieji prausiasi duše pagal grafiką, patvirtina ir byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktas Nr. PA. 2-1378 (17.2.338 2.22), kuriame konstatuota, jog visiems nuteistiesiems kartą savaitėje yra sudaryta galimybė nusiprausti duše, karšto vandens tiekimo trikdžių nenustatyta, dušų rageliai buvo techniškai tvarkingi. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje Nr. 2017/1483 neužfiksuota įrašų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu sirgo sloga, kurią galėjo įtakoti atviri langai prie dušo patalpos. Todėl teismas darė išvadą, kad LAVL veiksmuose neteisėtos veikos požymių nėra.

12. Teismas nurodė, kad LAVL yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės - suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą (LAVL nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 1 p.). Todėl LAVL pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinant jos pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus. Todėl nagrinėjant šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus taikytina HN 47:2011, kurios 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Minėtas punktas stalų, suoliukų įrengimo gyvenamojoje patalpoje nenumato. Kadangi HN 47:2011 21 punktas nenumato stalo, kėdžių, kriauklės įrengimo palatoje, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl inventoriaus trūkumo ar jo nurodomų aplinkybių, būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu suteikti trūkstamą inventorių, o administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti.

13. Teismas nurodė, kad pagal HN 134:2015 37 punktą, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). LAVL vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39, 29.10 punktas reglamentuoja pacientų pareigą tvarkyti ir valyti gyvenamąją patalpą, išskyrus atvejus, kai to negalima daryti dėl gydytojo paskirto gulimo režimo ar kitų medicininių indikacijų. LAVL direktoriaus 2017 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. V-71 patvirtintoje LAVL aplinkos paviršių valymo ir dezinfekcijos (P 6-20017) procedūros 4.2.4 punkte nustatyta, kad nuolatinį patalpų – kamerų valymą ligoninės skyriuose atlieka nuteistieji pacientai, kuriems netaikomas nepertraukiamas lovos režimas ir pagal fizinę būklę gali atlikti valymo darbus. Byloje esančiame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. lapkričio 21 d. patikrinimo akte Nr. PA. 2-1378 (17.2.338 2.22) nurodyta, kad gyvenamąsias patalpas pacientai tvarko patys pagal grafiką, tam jiems išduodamas įstaigos valymo inventorius ir priemonės. Pareiškėjas byloje nereiškė pretenzijų, kad jam ar kitiems su juo kalėjusiems nuteistiesiems nebuvo išduotos valymo priemonės. Kadangi pareiškėjas bei kiti kartu su juo kameroje kalėję asmenys turėjo galimybę naudotis valymo inventoriumi, netvarka ginčo kameroje buvo sąlygota pačių joje kalėjusių asmenų (taip pat ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aptartų teisės normų reikalavimus, dėl to LAVL atsakomybė šiuo aspektu yra negalima.

14. Teismas nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu laikino sulaikymo kamerose buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Byloje nėra duomenų, kad LAVL pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo buvimas LAVL laikino sulaikymo kameroje, neužtikrinant garbės ir orumo nežeminančių sąlygų, jam sukėlė sunkumus, nepatogumus, ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo neturtinės teisės. Teismas, įvertinęs, kad buvimas laikino sulaikymo kameroje buvo trumpalaikis (3 valandos), atsižvelgęs į pažeidimo mastą, į tai, jog pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų laikymo laikino sulaikymo kameroje sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą ir reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 15. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam 850 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes, išdėstytas skunde pirmosios instancijos teismui ir tvirtina, kad dėl LAVL neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurios atlyginimą – 850 Eur, prašo priteisti iš atsakovo.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. LAVL nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, neindividualizavo ir nepagrindė subjektyvių pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir padarytos neturtinės žalos, todėl priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas A. B. kildino iš netinkamų jo laikymo sąlygų LAVL nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo A. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (laikymo laikino sulaikymo kameroje sąlygas) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais – 850 Eur, pakartoja tapačias faktines aplinkybes apie jo laikymo sąlygas LAVL, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

21. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

22. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

23. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

24. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

25. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo skunde nurodytas jo laikymo LAVL sąlygas. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus bei pateiktus į bylą įrodymus, juos išsamiai ištyrė ir vertino. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta LAVL neteisėtų veiksmų dėl jo skunde nurodytų laikymo sąlygų – kratos atlikimo, galimybės pasinaudoti dušu, LAVL kamerų įrengimo, tvarkos bei švaros jose, taip pat nepasitvirtino pareiškėjo teiginiai dėl jo susirgimo sloga. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų praktikoje suformuota įrodinėjimo naštos tokio pobūdžio bylose paskirstymo taisykle, konstatavo tik vieną pažeidimą, kad pareiškėjo A. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (laikymo laikino sulaikymo kameroje sąlygas) buvo pažeista, tačiau neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė, o apsiribojo jo teisės į teisės aktuose nustatytų laikymo laikino sulaikymo kameroje sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

27. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

28. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, atsižvelgiant į pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje esantys pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys nepatvirtina, jog dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų LAVL pažeidimų, t. y. atsakovui nepaneigus pareiškėjo skundo argumentų dėl jo laikymo sąlygų laikino sulaikymo kameroje, pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Iš bylos duomenų ir aplinkybių negalima spręsti, kad pareiškėjo patirti nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog dėl jų turėtų būtų priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 str.).

31. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

32. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai: iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

33. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė