2013-08-08 Nr. AB-4162-3-61-3-01976-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-845/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01976-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 20. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Akepus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Akepus“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Akepus“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. birželio 28 d. nutarimą Nr. ATK2-34/12 (toliau – ir Nutarimas) ir administracinę bylą nutraukti.

Pareiškėjas paaiškino, jog skundžiamu Nutarimu už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte, jam buvo skirta 500 Lt bauda. Pažymėjo, jog pareiškėjui bauda skirta už tai, kad jam priklausančiame bare, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, barmenė A. A. 2012 m. birželio 14 d. apie 22.26 val. E. G. pardavė vieną butelį 1,5 l gazuoto braškių skonio sidro „Ekstrim“ atsuktu kamšteliu. Alkoholinį gėrimą E. G. iš baro išsinešė. Pabrėžė, jog baras nuo klientų aptarnavimo zonos yra aptvertas grotomis, o baro prekystalio dešinėje pusėje prie sienos pateiktas informacinis užrašas apie alkoholinių gėrimų vartojimą nuo 22 val. iki 8 val.

Pažymėjo, jog iš pardavėjos ir pirkėjo E. G. paaiškinimų matyti, kad pardavėja prieš parduodama butelį su alkoholiniu gėrimu jį atidarė, todėl pirkėjas, žinodamas apie draudimą po 22 val. prekiauti alkoholiniais gėrimais išsinešimui bei matydamas plakatą su užrašu bei atidarytą sidro butelį, suprato, kad pardavėja jam butelį pardavė vartoti vietoje. Tuo tarpu pardavėja negalėjo nuspėti pirkėjo elgesio, kad nusipirkęs butelį atidaryto sidro pirkėjas butelį išsineš iš baro. Pabrėžė, jog pardavėja pažeidimo nepadarė, todėl jos atžvilgiu nebuvo taikytos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 164 straipsnio nuostatos, taikytinos už prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių pažeidimą. Pareiškėjo teigimu, Departamentas nepagrįstai konstatavo, kad jis pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, kad nei vienas įmonės darbuotojas nėra patrauktas administracinėn atsakomybėn, įmonei negalėjo būti taikomos ekonominės sankcijos. Nurodė, kad atsakovo surinkti įrodymai nepatvirtina pardavėjos kaltės, t. y. kad ji žinojo, jog E. G. perka sidrą siekdamas jį išsinešti, pirkėjas nesakė, kad sidrą perka išsinešimui, su savimi neturėjo maišelio, iš kurio būtų galima suprasti, kad gėrimas perkamas išsinešimui.

Pareiškėjas pažymėjo, jog nei vienoje AKĮ normoje nėra nurodytos imperatyvios pareigos įmonei užtikrinti, kad pirkėjai gertų alkoholinius gėrimus po 22 val. tik vietoje, be to, AKĮ nenurodo, kokiais būdais įmonė tokią pareigą galėtų įgyvendinti bei kokių konkrečiai veiksmų ji turėtų imtis, kad pirkėjai neišsineštų nupirktų gėrimų.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Akepus“ skundą (b. l. 18-22) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjo į bylą pateiktas aplinkybių vertinimas laikytinas subjektyviu ir tai vertintina, kaip siekis išvengti kilusios atsakomybės. Pažymėjo, jog vertinant AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatą matyti, kad pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus, todėl tokiais atvejais užtenka, kad būtų nustatytas pats juridinis faktas, t. y. kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neatidarytoje pakuotėje ar nevartoti vietoje. Įmonei užtenka nustatyti tik pažeidimo faktą (išsinešimo, jų nevartojimą vietoje), kad kiltų atsakomybė. Pabrėžė, jog niekas nėra įpareigotas juridiniam asmeniui sudaryti priemonių sąrašo, nustatant elgesio modelį, ir kiekviena įmonė pasinaudodama diskrecijos teise turėtų pasirinkti sau priimtiną modelį įstatymo numatytai imperatyviai pareigai vykdyti.

Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo argumentai apie iškabintą iškabą atsakomybės nepanaikina, nes yra privaloma imtis veiksmingų, bet ne pasyvių priemonių AKĮ reikalavimams užtikrinti. Pažymėjo, kad tyrimo metu nustatyta, kad nors pareiškėjas yra viešojo maitinimo įmonė, o alkoholinių gėrimų pilstymas, pateikimas stiklinėse yra neatsiejama tokios įmonės veikla, tačiau pareiškėjas nesudaro sąlygų vykdyti tinkamą viešą maitinimą, nes alkoholiniai gėrimai parduodami per grotas, neįleidžiant klientų į barą. Tokios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas vykdė prekybą alkoholiniai gėrimais ne vartoti vietoje. Atsakovo vertinimu, ginčijamas Nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu (b. l. 54-57) pareiškėjo UAB „Akepus“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, jog Departamento vyriausiosios specialistės 2012 m. birželio 14 d. apie 22.26 val., atlikusios patikrinimą UAB „Akepus“ priklausančiame bare, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patikrinimo protokole Nr. ATK2-173 užfiksavo, kad UAB „Akepus“ barmenė–pardavėja A. A. E. G. pardavė vieną butelį gazuoto braškių skonio sidro „Ekstrim“ atsuktu kamšteliu, kurį pirkėjas iš baro išsinešė. UAB „Akepus“ barmenė–pardavėja 2012 m. birželio 14 d. paaiškinime nurodė, jog apie 22.30 val. į barą atėjo jaunuolis nusipirkti butelį sidro „Ekstrim“, 6 proc. stiprumo. Parduodama butelį alkoholinio gėrimo pardavėja jį atidarė, tačiau apie tai, kad reikėtų suvartoti vietoje, pirkėjui nepasakė, pabrėžė, jog į barą pirkėjo taip pat neįleido, nes pirkėjas neprašė. E. G. 2012 m. birželio 14 d. paaiškinime nurodė, kad apie 22.30 val. atėjo į parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, norėdamas nusipirkti sidro „Ekstrim“. Pardavėja perkamą butelį atidarė, tačiau stiklinės nepadavė. Pareiškėjas Departamentui taip pat pateikė paaiškinimą dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimo, kuriame nurodė, jog sidras buvo parduotas vartoti vietoje, nes gerai matomoje vietoje yra iškabinta perspėjama iškaba apie įsigaliojusį AKĮ dėl alkoholio vartojimo vietoje, kurioje nurodyta, kad pirkėjas, pirkdamas alkoholį nuo 22.00 val. iki 8.00 val., patvirtina, kad yra susipažinęs su alkoholio vartojimo vietoje sąlyga ir atsako už pasekmes, susijusias su šios sąlygos pažeidimu. Paaiškinime taip pat pažymėjo, jog įvykus situacijai, kai pirkėjas išsineša alkoholinį gėrimą, nei pardavėja, nei kitas asmuo neturi teisės sulaikyti kliento ir atimti iš jo alkoholinį gėrimą. Pabrėžė, kad šiuo klausimu konsultavosi ir su policijos pareigūnais. Departamento bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo direktorius paaiškino, kad bare–parduotuvėje yra sudarytos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, o patalpoje esančios grotos yra dėl darbuotojų saugumo. Teismas pažymėjo, jog atsakovas išnagrinėjęs bylą administracinėje byloje skundžiamu Nutarimu pareiškėjui už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą skyrė 500 Lt baudą.

Teismas, vertindamas skundžiamo Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymėjo, jog ginčo išsprendimui aktualus AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas (AKĮ redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), kuris nustato, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 val. iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog AKĮ normos reikalavimas nurodytu laiku parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje ir tik vartojimui vietoje yra imperatyvus, o pažeidimo sudėtis – formali, t. y. atsakomybei atsirasti pakanka to, kad nors alkoholiniai gėrimai ir parduoti atidarytoje pakuotėje, bet jie išsinešti ir nesuvartoti vietoje. Pabrėžė, jog licencija, kuria leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais vartoti vietoje, suteikia teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais tik gėrimus parduodamus pilstomus, ar alkoholiniais gėrimais, parduodamais atidarytoje pakuotėje.

Pažymėjo, jog pareiškėjas turi prisiimti atsakomybę už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatos pažeidimą, nepriklausomai nuo to, kad pardavėjai A. A. nebuvo taikytas ATPK 164 straipsnis, kiti darbuotojai taip pat nėra bausti už pažeidimus prekiaujant alkoholiniais gėrimais, nepriklausomai nuo to, kad pardavėja, pardavusi alkoholinį gėrimą, gėrimą padavė atsukusi kamštelį. Nurodė, jog šiuo atveju atsakomybės subjektas pagal AKĮ yra juridinis asmuo (UAB „Akepus“). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-109/2009 yra konstatavęs, kad bet kokia juridinio asmens vykdoma ūkinė veikla ūkio subjekto (pareiškėjo) yra vykdoma per atitinkamus darbo santykiais su pareiškėju susijusius asmenis (pardavėjus). Tai yra vienintelis įmanomas ūkio subjekto (pareiškėjo) tokios veiklos būdas (vienintelė jos išraiškos forma), todėl ūkio subjekto darbuotojų, kurie pagal atitinkamas darbo sutartis darbdavio vardu vykdo šią veiklą, vykdoma veikla laikytina paties ūkio subjekto veikla, t. y. objektyvi nurodytos veiklos išraiška yra ta pati (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-109/2009). Toks vertinimas taip pat reiškia, kad tokiais atvejais kaltės forma reikšmės pažeidimo kvalifikacijai neturi. Taigi tuo pagrindu teismas pareiškėjo argumentus dėl jo kaltės nebuvimo, nes nei vienas UAB „Akepus“ darbuotojas nėra patrauktas administracinėn atsakomybėn, vertino kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kokių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad nurodytas AKĮ reikalavimas būtų įvykdytas, todėl tai paliekama įmonių nuožiūrai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neužtikrino reikalavimo, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik vietoje. Be to, toks užtikrinimas privalėjo būti realus, nepakanka vien informuoti pirkėjus kokiu nors būdu apie nurodyto pobūdžio draudimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas, pasirinkdamas verstis prekyba alkoholiniais gėrimais, privalo užtikrinti tinkamą teisės aktų įgyvendinimą ir konkrečias priemones to įgyvendinimui turi pasirinkti pats.

Teismas nurodė, jog administracinėje byloje esančių duomenų visuma leidžia teigti, kad atsakovas skundžiame Nutarime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą. Pažeidimo faktas yra įrodytas 2012 m. birželio 14 d. patikrinimo protokolu, pardavėjos A. A. 2012 m. birželio 14 d. paaiškinimu, kuriame pardavėja paaiškino, kad alkoholinį gėrimą pardavė atsukusi kamštelį, tačiau apie būtinybę vartoti vietoje neužsiminė, pirkėjo E. G. paaiškinimu, kuriame jis paaiškino, kad pardavėja parduodama gėrimą atsuko kamštelį, tačiau stiklinės nepadavė, 2012 m. birželio 28 d. posėdžio protokolu Nr. ATK2-134/12.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog alkoholinio gėrimo išsinešimo iš baro, t. y. jo vietoje nesuvartojus, fakto pareiškėjas neneigia ir byloje surinkti įrodymai yra pakankami pažeidimo konstatavimui. Be to, kaip minėta, atsakomybei už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą atsirasti pakanka to, kad alkoholinis gėrimas būtų parduotas atidarytoje pakuotėje, tačiau gėrimas būtų išsineštas ir nesuvartotas vietoje. Remdamasis tuo pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pažeidimas yra įrodytas, pareiškėjui skirta bauda atitinka AKĮ reikalavimus, yra objektyvi, todėl naikinti skundžiamą Nutarimą nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas UAB „Akepus“ apeliaciniu skundu (b. l. 59-62) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad darbuotoja A. A. ir pirkėjas E. G. paaiškino, kad prieš parduodant alkoholinį gėrimą barmenė atidarė butelį sidro. Šis konkliudentinis veiksmas rodo, kad barmenė neturėjo tikslo parduoti butelį sidro išsinešimui, nes pagrįstai manė, kad pirkėjas, matydamas įspėjamąjį plakatą ir atidarytą sidro butelį, suprato, kad parduodamas sidras yra vartoti vietoje, o ne išsinešti, be to, jis neprieštaravo tam, kad pardavėja atidarytų butelį. A. A. objektyviai negalėjo nuspėti pirkėjo elgesio, kad jis nusipirktą atidarytą sidrą išsineš iš baro ir dėl to pardavėjai nebuvo taikoma administracinė atsakomybė, numatyta ATPK 164 straipsnyje.

Pareiškėjas remiasi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktu ir nurodo, jog šioje normoje nėra kalbama apie tai, kad ūkio subjektas, prekiaujantis alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val., privalo užtikrinti ir imtis konkrečių veiksmų įtakoti pirkėją, kad jis alkoholį išgertų vietoje. AKĮ yra taikomas ūkio subjektams, todėl ūkio subjekto elgesys, parduodant alkoholinius gėrimus bei užtikrinant jų suvartojimą vietoje, turi būti aiškiai sureglamentuotas, t. y. turi būti išvardintos priemonės, kurių įmonė turi imtis siekdama užtikrinti alkoholinių gėrimų suvartojimą vietoje. Nesant aiškaus reglamentavimo, negalima reikalauti iš pareiškėjo atsakomybės už pirkėjų elgesį, kuriam pareiškėjas negali daryti įtakos. Pabrėžia, jog teismas neįvardino, kokių konkrečių veiksmų barmenė turėjo imtis dėl alkoholinių gėrimų neišsinešimo, nenurodė, kokių konkrečių veiksmų ji nesiėmė ir kuo pasireiškė jos kaltė.

Nurodo, jog pardavus alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje tik nuo pirkėjo priklauso, ar jis suvartos juos vietoje ar išsineš, nes pardavėja po jų pardavimo neturi teisės sulaikyti asmenį ar daryti įtaką jam alkoholį išgerti vietoje.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas galimą AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą, neįvardino pažeidimo sudėties elementų, t. y. pažeidimo objektų, objektyvios ir subjektyvios pusės, neįvardino kaltės, motyvo, tikslo, kaip būtinų sąlygų atsakomybei taikyti, nors tuo pačiu teismas pripažino, kad ūkio subjektų darbuotojų, kurie pagal atitinkamas sutartis darbdavio vardu parduoda alkoholį, vykdoma veikla laikoma paties ūkio subjekto veikla, t. y. objektyvi nurodytos veiklos išraiška yra ta pati. Toks vertinimas, teismo nuomone, taip pat reiškia, kad tokiais atvejais kaltės forma reikšmės pažeidimo kvalifikacijai neturi. Mano, jog teismas faktiškai sutapatindamas pardavėją A. A. su UAB „Akepus” turėjo įvardinti pastarosios kaltus veiksmus ir kaltės formą.

Pažymi, jog administracinio ginčo sprendimui yra reikšminga Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-343-557/2012 ir joje pateikti išaiškinimai. Šioje nutartyje minimi subjekto veiksmai yra iš esmės tapatūs A. A. veiksmams. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniu, numatančiu, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, ir nurodo, kad yra negalima situacija, kai teismai skirtingai supranta ir aiškina bei taiko AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatas.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Akepus“ apeliacinį skundą (b. l. 70-72) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą galioti nepakeistą.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų dėl atsakovo skundžiamo Nutarimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas nurodo, jog pagal Konstituciją asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti; kad valstybė ūkinę veiklą reguliuoja derindama asmens ir visuomenės interesus; kad teisės aktais reguliuodamos ūkinę veiklą valstybės institucijos yra saistomos Konstitucijos. Alkoholio produktų gamybos, įvežimo, importo, eksporto, prekybos, vartojimo reikalavimų pažeidimai, ypač jeigu į juos deramai nereaguojama, gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, viešajai tvarkai, visuomenės narių saugumui, valstybės ekonominiams interesams (ūkio sistemai, finansinei tvarkai ir kt.). Todėl yra suprantama ir pagrįsta tai, kad valstybė imasi priemonių, taip pat ir įstatymuose numatydama atitinkamas uždraudimo sankcijas, kad atitinkama rinka, ypač tokia, kuriai taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, būtų apsaugota nuo tokių ūkio subjektų, kurie, būdami toje rinkoje, veikė ne pagal jos taisykles, bet priešingai joms. Konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 24 d. nutarimą). Pažymi, jog atsakovas nustatė, jog pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, po 22 val. buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais išsinešimui ir nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad barmenės–pardavėjos parduotas alkoholinis gėrimas nebuvo vartojamas vietoje, o buvo išneštas gamyklinėje taroje, pareiškėjas apeliaciniame skunde šio fakto taip pat neginčija.

Atsakovas pažymi, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimo kvalifikavimui užtenka nustatyti alkoholinių gėrimų išsinešimo ir jų nevartojimo vietoje faktą. Šiuo atveju pareiškėjo AKĮ pažeidusi veika pasireiškė neveikimu, t. y. jis neužtikrino, kad bare alkoholiniai gėrimai būtų parduodami tik vartojimui vietoje. Tai, kad pareiškėjas parduodamas alkoholinius gėrimus pažeidžia jų gamyklinę pakuotę (atidaro, atsuka alkoholinio gėrimo kamštelį), nepanaikina šio pažeidimo sudėties, kadangi tokie alkoholiniai gėrimai nebuvo skirti vartojimui tik vietoje, tokius alkoholinius gėrimus pirkėjas išsinešė iš baro patalpų. Pažymi, jog pirkėjui konkrečiu atveju alkoholinis gėrimas buvo parduotas didelės talpos gamyklinėje taroje (1,5 1 talpos sidro butelis), neužtikrinant alkoholinių gėrimų vartojimo tik vietoje.

Atsakovas nurodo, jog jis skyrė sankciją juridiniam asmeniui, o ne fiziniam asmeniui, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo darbuotojos atsakomybės ir kaltės atmestini. Juridiniam asmeniui pagal AKĮ yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti AKĮ nuostatų laikymąsi. Nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiuose sprendimuose patvirtino Departamento poziciją dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatos taikymo (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3223-437/2012, 2012 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3261-171/2012, 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2399-365/2012).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. birželio 28 d. nutarimo Nr. ATK2-34/12, kuriuo konstatuota, kad UAB „Akepus“ pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimus ir buvo skirta 500 Lt dydžio bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimas buvo įrodytas, pareiškėjui skirta bauda atitinka AKĮ nuostatas, todėl naikinti skundžiamą 2012 m. birželio 28 d. nutarimą Nr. ATK2-34/12 nėra teisinio pagrindo.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2012 m. birželio 14 d. apie 22.26 val., UAB „Akepus“ barmenė-pardavėja A. A. pirkėjui E. G. pardavė vieną butelį gazuoto braškių skonio sidro „Ekstrim“ atsuktu kamšteliu, kurį pirkėjas iš baro išsinešė. Taigi pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad po 22 val. fiziniam asmeniui pardavė alkoholinį gėrimą vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjui priklausančiame bare, taip pažeisdamas įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija, galiojanti nuo 2012 d. sausio 1 d.) įtvirtina, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. AKĮ 34 straipsnio 3 dalis (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija) įtvirtina, jog už šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktuose, 2 dalies 1, 10 ir 11 punktuose, 18 straipsnio 1, 3 dalyse, 4 dalies 1, 2 punktuose, 9 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda.

Iš pareiškėjo ir atsakovo byloje pateiktų paaiškinimų matyti, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas kyla dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto aiškinimo ir taikymo bylos aplinkybėms, konkrečiai, nesutariama, toks yra ūkio subjekto pareigų, įtvirtintų minėtoje teisės normoje turinys, jų apimtis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (žr. 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, atskleisdama AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto turinį, nurodė, kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Tačiau konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nėra atkleidžiamas. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartojimui vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes, vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtino draudimo pažeidimą ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtiną išimtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013).

Taigi siekiant nustatyti, ar byloje vertinamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje ir pareiškėjas gali remtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinta išimtimi, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą. Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad objektyvūs bylos duomenys įrodo, jog pareiškėjui priklausančiame bare, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nurodytu laiku buvo parduotas alkoholinis gėrimas, kurį pirkėjas iš baro išsinešė. Turint galvoje šią faktinę aplinkybę atsiranda pagrindas vertinti, ar pareiškėjas nepažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatų. Vis dėlto, vien objektyvaus fakto nustatymo konkrečiu atveju nepakanka tam, kad būtų konstatuotas minėtos teisės normos pažeidimas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui už jo veiksmus buvo pritaikyta ekonominė sankcija, o pagal bendrąjį teisės principą nėra atsakomybės be kaltės (lot. nulla poena sine culpa), atmestinas atsakovo argumentas, kad pažeidimui konstatuoti pakanka vien fakto, kad alkoholinis gėrimas nebuvo vartojamas vietoje, t. y. buvo išsineštas iš viešojo maitinimo vietos patalpų. Kaip minėta pirmiau, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą.

Aplinkybės, charakterizuojančios subjektyvių faktorių visumą, teismo vertinimu, yra dvejopos: iš vienos pusės ją išreiškia realių, fiziškai apčiuopiamų, priemonių bei sąlygų (ne)vartoti alkoholinių gėrimų vietoje visuma arba jų stoka, iš kitos pusės – ji vertintina per intelektualinį ir valinį aspektus, apimančius tam tikrų atsargos (prevencijos) priemonių ėmimąsi, kad imperatyvus Įstatymo įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys jį vartos ne vietoje bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį atsižvelgiant į šį suvokimą. Abiem atvejais pastebėtina, jog nėra ir negali būti baigtinio minėtųjų aplinkybių sąrašo, nes jis nebūtų pajėgus aprėpti įvairialypių situacijų, kylančių ginčo teisinių santykių srityje, t. y. prekybos alkoholiniais gėrimais srityje. Todėl minėtoji, ūkio subjektui priskirtina, subjektyvių faktorių visuma analizuotina kiekvienu atveju atskirai, inter alia, vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013).

Proporcingumo principas atsargos priemonių tinkamumo kontekste suponuoja tai, jog konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar priemonės, kurių buvo imtasi, buvo tinkamos bei pakankamos tikslui pasiekti. Būtent, reikia atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo taikytos priemonės buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti, jog baro-kavinės klientai alkoholinių gėrimų neišsineštų, bet priešingai – įsigytus alkoholinius gėrimus vartotų vietoje. Protingumo kriterijus savo ruožtu suponuoja, jog būtina patikrinti, ar pareiškėjas priemones pasirinko apdairiai, t. y. taip, kaip iš jo, kaip iš ūkinę veiklą vykdančio subjekto, buvo galima pagrįstai tikėtis, idant būtų užtikrintas Įstatyme įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo laikymąsis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, užfiksuotas rašytinėje ir vaizdinėje bylos medžiagoje – pareiškėjo pardavėjos-barmenės bei alkoholinį gėrimą įsigijusio asmens duotuose paaiškinimuose (b.l. 35, 36), pareiškėjo Departamentui pateiktame paaiškinime (b.l. 39), pateiktose nuotraukose (b.l. 30-33), daro išvadą, kad pareiškėjas bylai reikšmingu metu jam priklausančiame bare nebuvo sudaręs tinkamų sąlygų alkoholinius gėrimus vartoti vietoje. Nors bylos nagrinėjimo Departamente metu UAB „Akepus direktorius paaiškino, kad bare–parduotuvėje buvo sudarytos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, o patalpoje esančios grotos yra dėl darbuotojų saugumo, iš pateiktų nuotraukų matyti, kad minėtame bare, užrakinus grotas, patalpose į kurias galėjo patekti pirkėjas, nebuvo nei stalo, nei kėdžių, kitų minimalių ir pakankamų sąlygų vartoti įsigytą alkoholinį gėrimą vietoje. Patalpos dalis, į kurią patenka pirkėjas, yra akivaizdžiai maža, prie įėjimo į patalpą, nepritaikyta gėrimų ar maisto produktų vartojimui vietoje. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pardavus alkoholinį gėrimą tik nuo pirkėjo priklausė, ar jis jį suvartos vietoje.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo darbuotoja pirkėjui nepasakė, kad jis nusipirktą alkoholinį gėrimą galės vartoti tik vietoje, pats alkoholinis gėrimas buvo parduotas pirkėjo neįleidus į barą (b.l. 35), taigi nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad pirkėjas galėjo matyti informacinį pranešimą apie tai, kad alkoholinius gėrimus po 22 val. galima vartoti tik vietoje (b.l. 31-32).

Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas byloje vertinamu atveju nebuvo sudaręs pakankamų sąlygų potencialiems klientams vartoti alkoholinius gėrimus vietoje, nepateikė pirkėjui informacijos apie tai, kad įsigytą alkoholinį gėrimą galima vartoti tik vietoje, todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad parduodama alkoholinio gėrimo butelį pardavėja jį atidarė nelaikytina pakankama priemone tam, kad ūkio subjekto elgesys patektų į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintos išimties taikymo sferą.

Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentu, kad pareiškėjo darbuotoja, pardavusi alkoholinį gėrimą, nebuvo už tai nubausta teisės aktų nustatyta tvarka, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ekonominės sankcijos ūkio subjektams gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, įtvirtintus ATPK (žr. LVAT 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011; 2013 m. rugpjūčio 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta pirmiau, sprendžiant klausimą dėl to, ar ūkio subjektas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatas, turi būti įvertinama visų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, tuo tarpu ūkio subjekto darbuotojo veiksmai ar neveikimas yra tik vienas iš tokių faktorių. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais pagrindo nėra. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „Akepus“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas