2018-10-17 Nr. AB-18582-3-64-3-00748-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2475-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00748-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. su skundu (b. l. 2–8) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. spalio 25 d. buvo kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo žymiai mažiau, nei numatė teisės aktai. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, jose buvo šalta, drėgna, ant sienų buvo pelėsis. Privatumas kamerose, naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinamas nebuvo, kameroje sklisdavo nemalonūs kvapai. Atvykstant ir išvykstant iš Šiaulių TI pareiškėjas būdavo patalpinamas ilgesniam nei priklauso laikui į laikino laikymo ir karantino kameras, kurios buvo įrengtos rūsyje, ten buvo talpinama per daug žmonių, jose buvo šalta, drėgna, tamsu, purvina, tualetai buvo visiškai neatskirti. Laiptai į šias kameras slidūs ir pavojingi. Kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl to pareiškėjas patyrė papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, buvo pažemintas jo orumas ir buvo patirta neturtinė žala. Pareiškėjas nurodė, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokių senaties terminų, tad senaties termino taikymas šioje byloje nebuvo galimas.

3. Šiaulių TI pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 36–43), kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2015 m. spalio 25 d. Atsakovas, vadovavęsis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisėtų interesų, todėl, atsakovo nuomone, į teismą pareiškėjas kreipėsi tik siekiant pasipelnyti.

II. 4. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu (b. l. 55–59) pareiškėjo A. B. skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų, neužtikrinamas tinkamas pasivaikščiojimas.

6. Teismas, atsižvelgęs į Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2017 m. gegužės 30 d. pažymą Nr. 60/09-20607 „Dėl A. B.“, nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2012 m. vasario 2 d., ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. spalio 25 d.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. spalio 25 d. periodiškai kalintas Šiaulių TI, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų.

8. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. spalio 25 d., taikė trejų metų senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 9. Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 61 ir 62), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

10. Pareiškėjas nurodo, kad pagal teisės aktų reikalavimus ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo sužinojimo momento. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI nevykdo išaiškinimų dėl galimų pažeidimų kalinimo įstaigoje, nevykdo juridinio švietimo, todėl pareiškėjas apie jo pažeistas teises sužinojo pavėluotai.

11. Pareiškėjas pažymi, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, pagal kuriuos absoliučios asmens teisės negali būti ribojamos nacionaliniais įstatymais t. y. negali būti nustatomas ieškinio senaties terminas.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 65–67) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės remiasi pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas, teisėtumas ir pagrįstumas.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui sukeltos neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis galimai patyrė Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. spalio 25 d.

16. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka teigdamas, jog apie galimybę kreiptis į teismą sužinojo vėliau, nes Šiaulių TI nevykdė jokios išaiškinamosios veiklos, siekiant pakelti juridinio išprusimo lygį, be to, pareiškėjas pažymi, kad Konvencija ieškinio senaties nenustato.

18. Nagrinėjamu atveju, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (pranešimo Nr. 36813/97). Lietuvoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

19. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

20. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad tarptautiniai Lietuvos Respublikos įsipareigojimai (Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

21. Teisėjų kolegija nurodo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

22. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

23. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2017 m. gegužės 22 d. (b. l. 2), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. spalio 25 d. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 36–43).

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ieškinio senaties eigos klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

25. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

26. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį.

27. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

30. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Ramutė Ruškytė