2015-11-10 Nr. BB-4550-1-26-1-00488-2013-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-408-507/2015

Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00488-2013-6 Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.4.8.2;

2.3.2.2.11;

2.1.15.3.3.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistojo A. D. gynėjai advokatei Dianai Višinskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. ir jo gynėjos advokatės Dianos Višinskienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 26 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžiu A. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiosios B. M. D. civilinis ieškinys atmestas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 26 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – A. D. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.) ir nuteistas laisvės atėmimu devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, šios bausmės vykdymas A. D. atidėtas trims mėnesiams, uždraudžiant dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos prisiartinti prie nukentėjusiosios B. M. D. ir įpareigojant vienerius metus dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Priteista iš A. D. nukentėjusiajai B. M. D. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų

n u s t a t ė :

A. D. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.) už tai, kad 2013 m. balandžio 10 d., apie 16.00 val., savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame Kaune, Kovo 11-osios g. 29-60, bendro naudojimo koridoriuje, sudavė savo buvusiai sutuoktinei B. M. D. kumščiu ne mažiau kaip du kartus į krūtinę, sugriebęs už rankų ją pastūmė, dėl to B. M. D. kaire ranka trenkėsi į durų staktą, taip padarė jai poodinę kraujosruvą kairio žasto srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po to griebė ją abiem rankom už kaklo ir smaugė.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. ir jo gynėja advokatė D. Višinskienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 140 straipsnio 1 dalį) ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Apeliaciniame procese atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas nebuvo grįstas išsamiu ir nešališku visų bylai reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimu, taip iš esmės buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 44 straipsnio 6 dalies reikalavimai, dėl to padarytos nepagrįstos, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančios išvados, lėmusios netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas veiką į BK 140 straipsnio 1 dalį, pažeidė A. D. teisę į gynybą, nes neužtikrino pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme, buvo pažeisti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, rungimosi principai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose.

Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas, jo kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką grįsdamas nukentėjusiosios parodymais, neatsižvelgė į juose esančius prieštaravimus, kurie suteikia pagrindą abejoti jų, kaip įrodymo šaltinio, patikimumu ir objektyvumu. Taip teismas pažeidė ir nekaltumo prezumpcijos principą, reikalaujantį nepašalintas abejones vertinti kaltinamojo naudai ir draudžiantį joms esant priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Nukentėjusiosios B. M. D. parodymai dėl nuteistojo smurto panaudojimo aplinkybių nebuvo nuoseklūs, jie prieštarauja tarpusavyje ir kitiems liudytojų parodymams, todėl negalėjo būti vertinami kaip patikimi. Nukentėjusiosios parodymus, kad ji buvo A. D. smaugiama, priešingai negu nurodoma skundžiamame nuosprendyje, iš dalies paneigia specialistės paaiškinimai. Teisiamojo posėdžio metu ekspertė Z. M. paaiškino, kad ant nukentėjusiosios kaklo jokių sužalojimų neužfiksuota, nors po smaugimo nubrozdinimas ar kraujosruva turėjo likti; jei smaugimo žymės neatsirado, reiškia jėga nebuvo panaudota. Kasatoriai prašo atkreipti dėmesį į tai, kad nukentėjusioji tvirtino, jog A. D. ją smaugė labai stipriai, ji net negalėjo rėkti, o jos versija, kad įvykio metu ji buvo su šaliku, dėl to galėjo nelikti žymių, atsirado tik po šios specialisto išvados. Be to, nukentėjusioji, kviesdama policiją, telefonu nurodė tik tai, kad ji buvo stumiama į kampą, kad A. D. ją smaugė – nenurodė. Taigi, kasatorių manymu, nukentėjusiosios parodymai nebuvo pakankamai vertinami specialisto išvados ir ją pateikusios specialistės paaiškinimų aspektu, jie nebuvo gretinami tarpusavyje.

Nebuvo įvertinti tarpusavyje ir liudytojų R. S. ir G. M. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. S. neparodė, kad nukentėjusioji būtų rodžiusi jai savo sužalojimus, o R. S. juos mačiusi, tačiau teisiamojo posėdžio metu ši liudytoja parodė, kad nukentėjusioji jai tiesiogiai papasakojo, kas nutiko, nurodė visas sužalojimo aplinkybes (teigė, kad buvo paėmęs ją už gerklės, norėjo ją pasmaugti, kad vos ištrūko ir pabėgo), tvirtino mačiusi nukentėjusiosios paraudusią ranką ir nugarą. Tačiau liudytoja G. M., pas kurią nukentėjusioji iš karto nubėgo, teisiamajame posėdyje parodė mačiusi ant jos rankos mėlynę. Šie akivaizdūs prieštaravimai, kasatorių manymu, suteikia pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų teisingumu ir objektyvumu ir jam pareikšto kaltinimo pagrįstumu. Be to, G. M., priešingai liudytojos R. S. parodymams, neparodė, kad B. M. D. buvo pas ją atėjusi ir vakare. Nurodyti liudytojų parodymų prieštaravimai ir naujų aplinkybių nurodymas neįrodo nuteistojo kaltės, o sukelia pagrįstų abejonių dėl šių liudytojų parodymų patikimumo, todėl pirmosios instancijos teismas jais negalėjo vadovautis. Apeliacinės instancijos teismas, formaliai atlikęs įrodymų tyrimą ir paviršutiniškai išanalizavęs bei įvertinęs bylos duomenis, esant prieštaravimams ir nepašalintoms abejonėms, nepagrįstai ir neteisėtai patraukė A. D. baudžiamojon atsakomybėn.

Pasak kasatorių, teismas nemotyvuotai atmetė jį teisinančius įrodymus – liudytojų K. A. ir A. K. parodymus, kurie paneigia pirmosios instancijos teismo teiginį, kad pranešimas apie smurtą artimoje aplinkoje buvo gautas 2013 m. balandžio 10 d., 16.13 val. 2013 m. balandžio 18 d. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos operatyvaus valdymo skyriaus raštas patvirtina, kad programinės įrangos, kurioje užfiksuotas garso įrašas, laikas gali nesutapti su realiu laiku.

Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistojo parodymai, jog kaltinime nurodytu laiku smurto prieš B. M. D. nenaudojo ir jai negrasino, viso proceso metu buvo nuoseklūs, o nukentėjusiosios parodymai, kuriais nepagrįstai ir neteisėtai besąlygiškai teismas patikėjo, – ne. Nuteistasis nuo pat pradžių parodė, kad garaže buvo iki 16.30 val., iki namų jį palydėjo draugas A. K.. Jam grįžus į namus, bute nieko nebuvo, rengiantis striukę, į butą atvyko policijos pareigūnai, kurie jį išvežė į nuovadą. Tai, kad policijos pareigūnams atvykus A. D. buvo koridoriuje ir vilkėjo striukę, teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytojas policijos pareigūnas R. B.. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino 2013 m. balandžio 10 d. tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, kuriame užfiksuota, kad ant B. M. D. kūno yra nubrozdinimai, kraujosruvų neužfiksuota. Tai paneigia nukentėjusiosios bei liudytojų R. S. ir G. M. parodymus. Teisiamojo posėdžio metu R. B. patvirtino, kad surašė tarnybiniame pranešime taip, kaip buvo. Taigi skundžiamas nuosprendis priimtas esant akivaizdiems prieštaravimams tarp bylos duomenų, prieštaravimai nebuvo pašalinti ar paneigti. A. D. kaltė grindžiama tik prielaidomis, teismo išvados nėra pagrįstos išsamiai ir visapusiškai ištirtais bei įvertintais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jo kaltę.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, pažeidė BPK 113 straipsnio, 115 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje įtvirtintus teisingumo ir protingumo principus, nes iš A. D. nukentėjusiajai nepagrįstai priteisė per didelį neturtinės žalos atlyginimą. Pasak kasatorių, nukentėjusioji patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau, nustatant neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai, padarytas sužalojimas buvo vertinamas kaip nesunkus. Teismas nurodė, kad nukentėjusioji po įvykio gulėjo ligoninėje, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Specialisto išvadoje Nr. G 925/13(02) nurodyta, kad nukentėjusioji į medikus pagalbos nesikreipė, tą patvirtino ir liudytojas R. B. Taigi teismo sprendimas dėl neturtinės žalos dydžio nepagrįstas teisingais ir objektyviais bylos duomenimis, teismo argumentai šiuo klausimu yra klaidingi.

Nuteistojo A. D. ir jo gynėjos advokatės D. Višinskienės kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl veikos kvalifikavimo keitimo apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kasatorių kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Tai, kad kasatorius A. D. prokuroro buvo kaltinamas BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymu ir pagal šį kaltinimą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, nereiškia, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka jo veiksmai negalėjo būti kvalifikuojami pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimuose yra pabrėžta, kad Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus. Šie reikalavimai taikomi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui. Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime yra išaiškinta, kad kaltinimas apeliacinės instancijos teisme gali būti keičiamas laikantis tų pačių taisyklių kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Keičiant veikos kvalifikavimą ar esmines veikos faktines aplinkybes kaltinamajam turi būti sudarytos sąlygos gintis nuo naujų kaltinimo formuluočių. Kaltinamojo teisė į gynybą, teisingo (sąžiningo) proceso principas yra pažeidžiami, jei nuteistasis yra pripažįstamas kaltu prieš tai teismo posėdžio metu jo neįspėjus apie kaltinimo pakeitimo galimybę, nesudarius galimybių pasirengti gynybai ir gintis nuo keičiamo kaltinimo. Nagrinėjamoje byloje tokių pažeidimų nepadaryta. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdžio metu A. D. buvo įspėtas, jog gali būti svarstomas klausimas dėl veikos perkvalifikavimo, jo veiksmus kvalifikuojant ne pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad po įspėjimo nei pats A. D., nei jo gynėja prašymų daryti pertrauką, būtiną pasirengti gynybai nuo kaltinimo pagal kitą BK straipsnį, nepareiškė. Tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliacinio proceso metu galėjo būti padarytas esminis BPK pažeidimas, pasireiškęs kaltinamojo teisių neužtikrinimu.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Byloje nustatyta, kad nuteistasis sudavė nukentėjusiajai B. M. D. kumščiu ne mažiau kaip du kartus į krūtinę, sugriebęs už rankų ją pastūmė, dėl to B. M. D. kaire ranka trenkėsi į durų staktą, po to griebė ją abiem rankom už kaklo ir smaugė. Neabejotina, kad tokių veiksmų atlikimo atveju, vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, yra pagrindas daryti išvadą, kad nuo smurtinių veiksmų nukentėjusiam asmeniui buvo padaryta neturtinė žala. Apeliacinės instancijos teismo nukentėjusiajai priteista 1000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti nėra per didelė, kaip kad teigia kasatoriai. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas iš esmės nenukrypsta nuo teismų praktikos priteisiant neturtinės žalos, kilusios dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo, atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje, priimant sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio, CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatos, įtvirtinančios neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo taisykles, įskaitant ir įpareigojimą vadovautis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nebuvo pažeistos.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį teismas, nagrinėdamas bylas kasacine tvarka, patikrina nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tik teisės taikymo aspektu, t. y. kasacinio proceso metu tikrinama, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Nuteistasis ir jo gynėja kasacinio skundo argumentų, kuriais išreiškė nesutikimą su teismų nustatytomis aplinkybėmis, darytomis išvadomis, teismų sprendimuose išdėstytu įrodymų vertinimu, konkrečiai nesusiejo su teismų padarytais esminiais BPK pažeidimais bei netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, todėl, vadovaujantis BPK 376 straipsniu, jie laikytini nenagrinėtinais.

BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu, t. y. kasaciniu pagrindu apskųstiems teismų sprendimams panaikinti ar pakeisti. Nagrinėdamas kasacinį skundą, kasacinės instancijos teismas gali patikrinti, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas yra pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei teisingu įstatymų taikymu. Antra vertus, kasacinės instancijos teismas negali iš naujo tirti, vertintini įrodymus, iš naujo nustatyti bylos faktines aplinkybes. Kasaciniu pagrindu nepripažįstami teiginiai, kuriais tiesiog nesutinkama su įrodymų vertinimu, teismų padarytomis išvadomis dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas teismų sprendimus pripažinti neteisėtais. Nagrinėjamoje byloje paduoto kasacinio skundo teiginiai dėl liudytojų K. A., A. K. R. B. R. S., G. M., nukentėjusiosios B. M. D. parodymų, 2013 m. balandžio 10 d. tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, kitų bylos įrodymų netinkamo vertinimo nesudaro pagrindo manyti, kad apeliacinės instancijos teismas galėjo pažeisti BPK 20 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. D. ir jo gynėjos advokatės Dianos Višinskienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Rima Ažubalytė

Gintaras Goda