267b4008-d5d3-48c4-b60d-a54320eaeefe · Vilniaus miesto apylinkės teismas

Pranešėjas P Baudžiamoji byla Nr. PK-3266-935/2015Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00254-2015-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.1., 2.9.7.2., 1.2.8.1.2. (S) VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS NUTARTIS 2015 m. gruodžio 18 d.Vilnius              Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Ugnius Trumpulis, susipažinęs su pareiÅ¡kėjo A. A. skundu, paduotu privataus kaltinimo tvarka, kuriame praÅ¡oma pradėti privataus kaltinimo bylos procesÄ T. M., n u s t a t ė: Skunde A. A. praÅ¡o pradėti baudžiamÄ jį procesÄ privataus kaltinimo tvarka ir T.

M. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 154 straipsnio 2 dalį. Skunde nurodoma, kad 2015 m. spalio 18 d. internetiniame puslapyje www.rusia.lt buvo iÅ¡spausdintas straipsnis „T. M. komentarai dėl jos atleidimo“. Minėtame straipsnyje buvo pacituoti T. M. teiginiai: „Tas žmogus vietoje to, kad padėtų dirbti muziejuje, pradėjo raÅ¡yti skundus, kad viskas muziejuje ne taip, jis nieko neveikė, nepadėjo, nuteikinėjo prieÅ¡ mane darbuotojus, o dalį darbuotojų sukÅ«rė į profesinę sÄ jungÄ , tačiau tai normali reakcija ir nieko baisaus nėra.

Viskas bÅ«tų buvę gerai, jeigu ne jo produktyvÅ«s gabumai raÅ¡yti kliauzas-skundus į: ministerijÄ , prokuratÅ«rÄ , mokesčių inspekcijÄ , darbo inspekcijÄ , Vilniaus merui ir kt.“, „Šiuo metu direktoriaus kabineto durys yra užantspauduotos A. A. ir yra jo nurodymas darbuotojams, pasirodžius T. M. kviesti policijÄ â€œ, „Gegužę muziejaus susirinkimo metu jis man vieÅ¡ai paskelbė karÄ ir ėmė itin akivaizdžiai siekti mano atleidimo, jis man iÅ¡kart pasiÅ«lė, kad paraÅ¡yčiau praÅ¡ymÄ atleisti iÅ¡ darbo ir iÅ¡eičiau.

Jis mėgino mane sumuÅ¡ti, aÅ¡ užsidariau kabinete ir Å¡aukiau „padėkite“, tada jis nustojo laužtis.“, „Yra labai sunku vaikščioti ir įrodinėti, kad tu ne kupranugaris, kadangi Å¡is žmogus pats publikuoja savo Å¡lykščius straipsnius prieÅ¡ muziejų, o žurnalistai netgi nesusisiekia nei su manimi, nei su muziejaus darbuotojais, kad patikrintų informacijÄ â€œ, kurie neatitinka tikrovės, žemina pareiÅ¡kėjÄ , pakerta pasitikėjimÄ juo, tapo žinomi visuomenei ir turi neigiamos įtakos pareiÅ¡kėjo veiklai.Skunde tvirtinama, kad T.

M. anksčiau minėtus teiginius iÅ¡sakė ne spontaniÅ¡kai, o gerai apgalvojus, nes interviu yra davus ir 2015 m. lapkričio 16 d.A. A. nurodo, jog T. M. paskleidė tikrovės neatitinkančius faktus, dėl Å¡ios priežasties pažemino pareiÅ¡kėjÄ daugelio asmenų akivaizdoje, nes jos žodžiai iÅ¡spausdinti internetiniame puslapyje www.rusia.lt. Å meižimas per visuomenės informavimo priemones, tokias kaip radijas, laikraÅ¡tis, televizijÄ ar internetas yra kvalifikuojamas kaip sunkesnis nusikaltimas, nes naudojantis Å¡iomis priemonėmis sudaroma galimybė su melaginga bei Å¡meižiančia informacija susipažinti didesniam ratui žmonių.

T. M., nurodydama faktus neatitinkančius tikrovės, turėjo suvokti, kad skleidžiama informacija apie pareiÅ¡kėjÄ yra tikrovės neatitinkanti ir galinti paniekinti ir pažeminti jį.Skunde aiÅ¡kinama, kad A. A. dėl neteisėtų T. M. veiksmų patyrė 3000 Eur neturtinę žalÄ . Privataus kaltinimo procesÄ atsisakytina pradėti. Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnyje 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitÄ Å¾mogų tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , galinčiÄ paniekinti ar pažeminti tÄ asmenį arba pakirsti pasitikėjimÄ juo, o Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas Å¡meižė asmenį, neva Å¡is padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimÄ , arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.

Minėtos nusikalstamos veikos yra įtvirtintos baudžiamojo kodekso XXII skyriuje, kuris saugo nuo nusikalstamų kėsinimųsi į asmens garbę ir orumÄ . Asmens garbę ir orumÄ taip pat gina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 2.24 straipsnis, kuriame nurodyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumÄ ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytÄ turtinę ir neturtinę žalÄ .

Tiek baudžiamiesiems, tiek civiliniams įstatymams nustatant atsakomybę už iÅ¡ esmės tokius pat veiksmus, atsiranda baudžiamųjų ir civilinių teisės normų konkurencija. Pažymėtina ir tai, kad įstatymai nenustato jokių aiÅ¡kių kriterijų, leidžiančių spręsti, kokiais atvejais asmens garbė ir orumas turi bÅ«ti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis, o kokiais turi bÅ«ti ginami civilinės teisės priemonėmis. Tuo pačiu konstatuotina, jog tokia situacija jokiu bÅ«du nereiÅ¡kia, kad klausimas yra paliktas spręsti tik skundÄ paduodančio asmens valiai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 4121 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundÄ ar jo teisėto atstovo pareiÅ¡kimÄ , atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesÄ , jeigu skunde ar pareiÅ¡kime nurodyti faktai apie nusikalstamÄ veikÄ yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiÅ¡kios Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Taigi jau skundo priėmimo stadijoje teismas yra įpareigotas atlikti dalinę faktų analizę ir spręsti, ar konkrečių atveju neegzistuoja aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių baudžiamasis procesas nėra galimas.

Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali bÅ«ti pradedamas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokiam sprendimui svarbi yra nusikalstamos veikos sÄ voka, nurodyta Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 1 dalyje – nusikaltimas yra pavojinga ir baudžiamajame kodekse uždrausta veika, už kuriÄ numatytÄ laisvės atėmimo bausmė. Vienas iÅ¡ nusikaltimo požymių yra veikos pavojingumas. Taigi Å¡ioje stadijoje teismas turi spręsti, ar skunde pateikti teiginiai, įvardijami kaip Å¡meižiantys asmenį, yra tiek pavojingi, kad juos reikėtų vertinti baudžiamosios teisės kontekste.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad „siekiant užkirsti keliÄ neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokiÄ veikÄ pripažinti nusikaltimu, taikyti pačiÄ griežčiausiÄ priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvienÄ kartÄ , kai reikia spręsti, pripažinti veikÄ nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat ne kartÄ pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi bÅ«ti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi bÅ«ti suvokiama kaip kraÅ¡tutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai Å¡velnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-396/2009, Nr. 2K-526/2009, Nr. 2K-262/2011, 2K-P-267/2011).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-P-183/2012, Nr. 2K-7-251/2013, Nr. 2K-7-262/2013).

Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiÅ¡kinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kuriÄ galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t. y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iÅ¡kreipiami (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-300-190/2012) Teismas pažymi ir tai, kad teisės normos gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingÄ informacijÄ , bet ir ne visiÅ¡kai tiksliÄ informacijÄ , tačiau tai padariusį sÄ Å¾iningai, nepiktnaudžiaujant teise skleisti informacijÄ bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikÅ¡ti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimÄ â€“ hiperbolizavimÄ (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-645/2005).Ä®vertinęs A.

A. skunde nurodytus teiginius, kuriuos galimai iÅ¡sakė T. M., paties pareiÅ¡kėjo vertinamus kaip neatitinkančius tikrovės ir galinčius jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimÄ juo, jų galimÄ paskleidimo mastÄ , teismas konstatuoja, kad jie nesiekia tokio pavojingumo lygio, koks keliamas nusikalstamoms veikoms. Teismo įsitikinimu, dalis skunde nurodomų teiginių (pavyzdžiui, teiginiai susiję su pareiÅ¡kėjo darbinės veiklos, publikacijų vertinimu) apskritai negali bÅ«ti vertinami kaip žinia ar informacija, o yra laikytini nuomone, kuriai tiesos kriterijus nėra taikomas.

Konstatuotina ir tai, kad pareiÅ¡kėjas gali pasiekti tų pačių rezultatų pasinaudojęs civilinės teisės priemonėmis. Lietuvos Respublikos CK 2.24 straipsnis nustato, kad civilinės teisės taikymo rezultatas gali bÅ«ti paskleistų duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumÄ ir neatitinkančių tikrovės, paneigimas, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Skunde pareiÅ¡kėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, tačiau jis gali jos reikalauti tiek baudžiamajame procese, tiek civiliniame procese ir Å¡iuo atveju abiejų procesų rezultatas yra toks pats.

Civiliniame procese asmuo gali reikalauti paneigti paskleistus duomenis, o baudžiamasis procesas nenumato galimybės reikalauti paneigimo. KitÄ vertus, baudžiamojo proceso rezultatas yra kriminalinės bausmės paskyrimas asmeniui, ko nenumato civilinis procesas. Skunde nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl garbės ir orumo negalima apginti civilinės teisės priemonėmis, o reikėtų asmeniui paskirti kriminalinę bausmę, todėl teismas, remdamasis iÅ¡dėstyta teismų praktika daro iÅ¡vadÄ , kad galimai atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo, kad už jų padarymÄ galima bÅ«tų svartyti kriminalinės bausmės paskyrimo klausimÄ .Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos BPK 4121 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundÄ ar jo teisėto atstovo pareiÅ¡kimÄ , atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesÄ , jeigu skunde ar pareiÅ¡kime nurodyti faktai apie nusikalstamÄ veikÄ yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiÅ¡kios Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali bÅ«ti pradedamas, o pradėtas turi bÅ«ti nutrauktas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Atsižvelgus į anksčiau iÅ¡dėstytus argumentus teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjo nurodytais T. M. veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4121 straipsniu, n u t a r i a: Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesÄ pagal pareiÅ¡kėjo A. A. skundÄ , kadangi T. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių.Skundas dėl Å¡ios nutarties gali bÅ«ti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties nuoraÅ¡o gavimo dienos.

Skundas paduodamas per Vilniaus miesto apylinkės teismÄ Vilniaus apygardos teismui.             Teisėjas                                                                                                                          Ugnius Trumpulis