2019-12-04 Nr. AB-22822-3-65-3-00067-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2583-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00067-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti jam 100 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–3).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2017 m. kovo 29–31 dienomis buvo laikomas Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Areštinė). Teigė, kad 2017 m. kovo 29 d. buvo atvykusi jo mama G. V., kad perduotų pareiškėjui siuntinį ir pasimatytų su juo. Pareiškėjui su G. V. nebuvo leista pasimatyti. Pareiškėjas nurodė, kad toks Panevėžio AVPK elgesys buvo neteisėtas, kadangi nuo 2017 m. kovo 8 d. jis turėjo teisę į vieną trumpalaikį pasimatymą, toks Panevėžio AVPK elgesys sukėlė neigiamus išgyvenimus bei neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti (b. l. 16–8).

4. Teigė, kad pareiškėjas, atvykęs į Panevėžio AVPK areštinę, informavo atsakovo pareigūnus, kad jam artimieji norės perduoti siuntinį ir nori atvykti pasimatyti jo sužadėtinė A. O. Atkreipė dėmesį, kad administracinėje byloje Nr. I-420-739/2017 Panevėžio apygardos administracinis teismas konstatavo, jog „2017 m. kovo 29 d. atvykęs į Panevėžio AVPK areštinę, pareiškėjas turėjo teisę gauti trumpalaikį pasimatymą jo norimu laiku, tai yra 2017 m. kovo 31 d., kuomet pasimatyti su pareiškėju ir buvo atvykusi jo sužadėtinė“. Nurodė, kad pareiškėjui buvo žinoma, kad šis neturi teisės gauti dviejų pasimatymų. Manė, kad pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 55–58).

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas 2017 m. kovo 29 d. – 2017 m. balandžio 3 d. laikotarpiu. Pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose. Alytaus pataisos namų direktoriaus 2016 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 49-2918 pareiškėjas dvylikai mėnesių priskirtas drausmės grupei. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 75 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. E. V. priskyrimo drausmės grupei laikotarpiu iki 2017 m. kovo 29 d. buvo suteikti du trumpalaikiai pasimatymai: 2016 m. gruodžio 7 d. Panevėžio AVPK areštinėje – su jo motina G. V., 2017 m. vasario 15 d. Alytaus pataisos namuose – su sužadėtine A. O.

7. Pareiškėjas į Panevėžio AVPK areštinę iš bausmės atlikimo įstaigos buvo perkeltas laikinai. Pareiškėjas nurodė, kad jį etapavus į Areštinę 2017 m. kovo 29 d., tą pačią dieną į Areštinę atvyko ir jo motina, ketindama perduoti jam daiktus ir pasimatyti su pareiškėju, jai buvo leista tik perduoti daiktus, tačiau atsisakyta leisti pasimatyti su pareiškėju. Pareiškėjo teiginio, kad 2017 m. kovo 29 d. į Areštinę atvykusi jo motina būtų prašiusi leisti pasimatyti su E. V., nepatvirtino jokie byloje surinkti įrodymai.

8. Teismas vadovavosi Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr.1V-247 (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 50-V-3 patvirtintų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 44, 47 ir 36 punktais, nurodė, kad prašymai leisti pasimatyti turi būti įforminami raštu.

9. Teismas nustatė, kad 2017 m. kovo 29 d. nei G. V., nei pareiškėjas rašytinio prašymo pasimatyti nebuvo pateikę. Bylos duomenys nepatvirtino, kad šie asmenys būtų pateikę net ir žodinį prašymą leisti pasimatyti. Tokia išvada daryta ir iš Panevėžio apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-420-739/2017 užfiksuotų duomenų, kad pareiškėjas atvykęs į Areštinę 2017 m. kovo 29 d., prašė trumpalaikio pasimatymo su A. O. 2017 m. kovo 31 d. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjas daugkartiniais skundais kreipiasi į teismus, siekdamas apginti savo teises, kas rodo, jog su savo teisių apimtimi jis yra išsamiai susipažinęs, todėl netikėtina, kad pareiškėjas galėjo prašyti dviejų pasimatymų itin trumpu 2 dienų intervalu, kai jam per keturis mėnesius gali būti suteikiamas tik vienas trumpalaikis pasimatymas.

10. Byloje surinktais įrodymais nebuvo nustatyta, kad 2017 m. kovo 29 d. E. V. būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK su prašymu pasimatyti su G. V. ar G. V. būtų kreipusis į Panevėžio AVPK su prašymu pasimatyti su E. V., o Panevėžio AVPK tokį pasimatymą būtų atsisakiusi suteikti.

11. Teismas darė išvadą, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK ir jos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus. Teismas sprendė, kad byloje nėra nustatyta neteisėtų Panevėžio AVPK ir jos pareigūnų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius CK 6.246 straipsnyje nurodytos vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pareiga atlyginti neturtinę žalą nekyla.

III. 12. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. liepos 4 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 65).

13. Pareiškėjo teigimu, teismas nekreipė dėmesio, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. liepos 4 d. sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas mano, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, neargumentuotas. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jame išdėstytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su trumpalaikio pasimatymo nesuteikimu, atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, paduotame apeliaciniame skunde teigia, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina jo teisių pažeidimą.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

21. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas iš esmės abstrakčiais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, nepripažįstančių pareiškėjo skunde įvardyto pažeidimo, ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir teisėtumą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl turtinės žalos atlyginimo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

22. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo pagrindą, įvertino visus surinktus įrodymus ir padarė teisingas išvadas.

23. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

24. Atsižvelgiant į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas turėjo nuteistojo statusą ir buvo priskirtas drausmės grupei, vertinant, ar pareiškėjui pagrįstai nebuvo leista 2017 m. kovo 29 d. pasimatyti su motina, yra aktualus pirmosios instancijos teismo nagrinėjamos situacijos kontekste įvertintas teisinis reglamentavimas, nustatytas BVK 75 straipsnio 1 dalies 2 punkte (drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą), Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr.1V-247 31 punkte ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 50-V-3 patvirtintų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklių 47 punkte, kurių nuostatų sisteminė analizė patvirtina, kad prašymas dėl trumpalaikio pasimatymo suteikimo turi būti teikiamas raštu.

25. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ar jo motina 2017 m. kovo 29 d. teikė prašymus dėl trumpalaikio pasimatymo suteikimo. Be to, įvertinus tai, kad bylos duomenimis pareiškėjas keturių mėnesių laikotarpiu jau buvo pasinaudojęs BVK 75 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta teise į trumpalaikį pasimatymą, 2017 m. kovo 29 d. teisės į kitą trumpalaikį pasimatymą dar neturėjo.

26. Taigi pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Panevėžio apskrities VPK ir jos pareigūnų neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Nenustačius CK 6.246 straipsnyje nurodytos vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. liepos 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan