2020-06-23 Nr. AB-12673-3-61-3-01771-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2627-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01771-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teisių perėmėjas), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas gyvenamojo ploto dydis. Baldai ir sanitarinis mazgas užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Dėl ploto stygiaus negalėjo ramiai pailsėti, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Iš gyvenamojo ploto turėjo būti išskaičiuojamas plotas, užimamas sanitarinio mazgo. Dėl didelio kiekio suimtųjų kameroje teko valgyti šaltą maistą, nes neužtekdavo vietos prie stalo. Nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai buvo užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, nebuvo judėjimo laisvės, negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose, negalėjo lankyti renginių, dirbti.

1.2. Nebuvo signalizacijos mygtuko, kuris reikalingas iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą tenka daužyti duris ir tikėtis, kad kažkas prieis. Po išsimaudymo duše teko ilgai laukti, kol išves į kameras ir pareigūnai neužtikrino saugumo. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka Higienos normų reikalavimų, nebuvo šiukšlių kibirų, peleninių. Kiemeliuose buvo purvina, sulaužytas suoliukas, sienos apipelijusios. Kiemeliai nebuvo valomi, jei dulka – nelaistomi. Be to, juose buvo šiferinis stogas, kuriame yra asbesto. Asbestas buvo sienose, kanalizacijoje, o tai sukėlė pavojų jo sveikatai. Be to, kamerose neveikė ventiliacija, vėdinama buvo per langą, buvo drėgna ir tamsu. Jam buvo ribojamas minimalus švaraus oro kiekis. Langą uždengė grotos. Čiužiniai puvo, užsiveisė parazitai, metalinės lovos rūdijo. Kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas. Buvo įrengtos po dvi 36 vatus šviesą skleidžiančias lemputes. Šviesa buvo labai stipri, nuo jos skaudėjo akis, galvą. Kamerose nebuvo jungiklių, o lauko apšvietimas buvo nepakankamas.

1.3. Kamerose nebuvo užtikrinama pakankamai tinkama temperatūra. Žiemą buvo šalta, o vasarą karšta. Nebuvo leidžiama turėti ventiliatoriaus. Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, dažai nuo sienų atsilupę. Dėl to jam nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, kildavo temperatūra.

1.4. Kalinimo laikotarpiu jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Išduodavo vieną paklodę ir užvalkalą pagalvei, užvalkalo užklotui neišduodavo. Vėliau išdavė virtuvinį rankšluostį. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės rūdijo ir puvo. Apatinį trikotažą plaudavo tik jei suimtasis turėjo skalbimo maišą. Jeigu sąskaitoje nėra pinigų, drabužius skalbdavo 1 kartą į du mėnesius. Nebuvo sąlygų džiovinti rūbus. Nebuvo pakankamai išduodama tualetinio popieriaus, dviem savaitėms skiriama tik pusė ritinėlio. Šiukšlių konteineriai buvo prie kamerų langų, todėl nuolat juto nemalonų kvapą. Taip pat, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kamerose unitazas yra gyvenamojoje patalpoje, atskirtas tik sienele, nėra kabinos. Jį besinaudojantį unitazu galėjo stebėti kiti asmenys, pareigūnai. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės. Nebuvo oro šalinimo sistemos, todėl kameroje buvo nemalonių kvapų. Patyrė stresą, orumo pažeidimą, patyrė dvasinius, psichologinius išgyvenimus.

1.5. Nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę ir ne kartą neturėjo tokios galimybės. Administracija nesiėmė jokių veiksmų, kad sutrumpintų šios teisės pažeidimą. Be to, dušo patalpos neatitinka Higienos normų reikalavimų. Dušas turi būti užtikrinamas du kartus per savaitę. Be to, dušas turi būti užtikrinamas po sporto salės. Po sporto niekada nebuvo vedamas į dušą. Kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių. Administracija nesiėmė jokių veiksmų parazitams naikinti arba tai buvo atliekama nesavalaikiai, tik po daugkartinių prašymų. Po tokių procedūrų, suimtieji iš karto buvo vedami į kameras, neišvėdinus jų.

1.6. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas, kaloringas, skanus maistas, dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kilokalorijų, nors jis kasdien sportuodavo. Maistas buvo paduodamas pro duris į kamerą, nebuvo sveriamas. Teigia, kad nebuvo užtikrintas maisto kiekis ir kokybė. Taip pat nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos pavalgyti. Kol padalindavo maistą po kameras, jis atšaldavo. Matė, kaip maisto dalintojas, maistą dalina be higieninių pirštinių.

1.7. Išvardintos kalinimo sąlygos ir aplinkybės jam suteikė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, tai jį labai sukrėtė ir jam sukėlė kančią, nevisavertiškumo jausmą, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas ir reputacija.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Pateikė gyvenamųjų kamerų numerius bei jų plotus, kuriose teko būti pareiškėjui, o taip pat asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją ir ginčo laikotarpiu pareiškėjui (vienam asmeniui) tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

2.2. Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Patys suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

2.3. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys kamerose esantys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena: valo kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukciją aprūpina Ūkio skyriaus inspektoriai, atsakingi už materialines vertybes korpusuose. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, sudaryta paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

2.4. Gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Dėl teiginių, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą yra nepagrįstas, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai

2.5. Teisės aktuose numatyta, kad tik įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 metro aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

2.6. Nenumatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, o tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

2.7. Įstaigos kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

2.8. Dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K esančiose kamerose įrengtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Tai viena iš priemonių, skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir suicido prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Taisyklės nenumato atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Įstaigos kamerų apšvietimui naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai.

2.9. Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Į dušinės patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų įrengimas atitinka teisinį reglamentavimą, jie yra valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečią patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose yra nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną yra valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Dušų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos reikalavimus.

2.10. Pareiškėjui buvo išduota švari, tvarkinga tinkama naudojimui patalynė, rankšluosčiai, antklodė, pagalvė, čiužinys. Visiems suimtiesiems ir nuteistiesiems skirta higienos priemonių mėnesio norma: tualetinis popierius (vyrams 1 vnt., moterims 2 vnt.), 200 gr. skalbiamojo muilo, 100 gr. tualetinio muilo, pagal nustatytą bendrą tvarką buvo išduodama mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje. Suimtiesiems ir nuteistiesiems yra išduodami švarūs, tvarkingi patalynės komplektai ir rankšluosčiai. Įstaigoje išduodamas minkštas inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) atitinka Higienos normos reikalavimus. Čiužiniai, pagalvės ir antklodės dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje, patalynė skalbiama ir keičiama ne rečiau kaip kartą per savaitę.

2.11. Maitinimas nuteistiesiems tiekiamas vadovaujantis tai reglamentuojančių teisės aktų. Kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leidžia įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama, todėl visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartojimui. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose. Lukiškių TI-K maisto dalintojai, t. y. nuteistieji palikti atlikti ūkio darbus, yra praėję medicininį patikrinimą, yra tvarkingi ir laikosi higienos reikalavimų.

2.12. Galiojantys teisės aktai neįpareigoja maisto dalintojų mūvėti pirštinių, kadangi maistas dalinamas tam tikslui skirtais kalibruotais specialiais įrankiais, t. y. maistas rankomis neliečiamas. Maistas dalinamas griežtai laikantis higienos normų reikalavimų.

2.13. Pataisos įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją.

2.14. Pareiškėjas savo skunde nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala, todėl pareiškėjas buvo laikomas saugiomis sąlygomis.

2.15. Saugumo įrengti aliarminio iškvietimo mygtukų gedimo atvejai itin reti, kadangi darbuotojai jais rūpinasi ir specialiai jų negadina. Šie mygtukai buvo įrengti tuo pat metu, kaip ir suimtiesiems ir nuteistiesiems, tačiau dėl nuolatinio šių mygtukų gadinimo kamerose esantys mygtukai buvo sulaužyti, o personalo kabinetuose veikia iki šiol

2.16. Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 136, 137 ir 1371 straipsnių reikalavimais.

2.17. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. O įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas dalyvauja atitinkami skyriai, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse, užsiėmimuose ir nuteistajam buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

2.18. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose būtų įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi, esant būtinumui visada yra barstomi. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlieka kiemsargis.

2.19. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalį, nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatų 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu.

2.20. Pareiškėjo minima aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra įtvirtinta 47 punkte ir yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore, todėl toks pat, pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje bei Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

2.21. Patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS) buvo nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. dėl skunde išdėstytų nusiskundimų kreipėsi į įstaigos administraciją, todėl prie atsiliepimo pridėta dokumentinė medžiaga, t. y pareiškėjo skundai, pateikti įstaigos administracijai bei atsakymai į juos.

2.22. Pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė nusiskundimus bendro pobūdžio, nebuvo konkretumo.

2.23. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laikė, kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, todėl nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo atstovo 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė.

4. Teismas remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas: nuo 2016 m. gegužės 10 d. Lukiškių TI-K buvo uždarytas į kamerą Nr. 253, plotas – 34,43 kv. m (9 asmenys kameroje), ir buvo šioje kameroje laikomas iki 2016 m. rugsėjo 5 d. (šioje kameroje buvo laikoma nuo 4 iki 9 asmenų); nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2016 m. rugsėjo 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 301, plotas – 8,03 kv. m (1 asmuo kameroje); nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 13 d. buvo kameroje Nr. 252, plotas – 42,33 m2 (5 asmenys kameroje); 2016 m. rugsėjo 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 264, plotas – 7,80 kv. m (2 asmenys kameroje); 2016 m. rugsėjo 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 310, plotas – 7,77 kv. m laikomas iki 2016 m. rugsėjo 18 d. (2 asmenys kameroje); nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d. laikomas kameroje Nr. 391, plotas – 34,27 kv. m (laikomi nuo 5 iki 6 asmenų); nuo 2016 m. rugsėjo 28 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. kameroje Nr. 404, plotas – 14,80 kv. m (nuo 3 iki 4 asmenų kameroje); nuo 2016 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 311, plotas – 7,75 kv. m (nuo 1 iki 2 asmenų kameroje); nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2017 m. vasario 5 d. kameroje Nr. 278, plotas – 7,92 m2 (2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 14 d. kameroje Nr. 275, plotas – 7,85 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2017 m. kovo 7 d. kameroje Nr. 287, plotas – 7,70 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. kovo 14 d. kameroje Nr. 263, plotas – 7,83 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2017 m. kovo 22 d. kameroje Nr. 270, plotas – 7,79 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. kovo 23 d. iki 2017 m. gegužės 8 d. kameroje Nr. 323, plotas – 7,75 kv. m (nuo 1 iki 2 asmenų kameroje); 2017 m. gegužės 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 106, plotas – 7,38 kv. m, 1 asmuo kameroje, vėliau laikotarpiui iki 2017 m. gegužės 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 360, plotas – 6,59 kv. m, 1 asmuo kameroje; nuo 2017 m. gegužės 11 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. kameroje Nr. 254, plotas – 34,71 kv. m (5 asmenys kameroje); nuo 2017 m. gegužės 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. kameroje Nr. 256, plotas – 23,32 kv. m (nuo 2 iki 6 asmenų kameroje); 2018 m. rugpjūčio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 262, plotas – 7,86 kv. m, 1 asmuo kameroje, perkeltas į kamerą Nr. 121, plotas – 7,38 kv. m, 1 asmuo kameroje; nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. iki 2019 m. rugsėjo 3 d. 03 kameroje Nr. 317, plotas – 7,61 kv. m (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. kameroje Nr. 262, plotas – 7,86 kv. m (2 asmenys kameroje).

5. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, kuriose jis atliko laisvės atėmimo bausmę, didžiąją ploto dalį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, be to, dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pažymėjo, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., taip pat nenumato tokių gyvenamojo ploto standartų. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

6. Teismas nurodė, jog Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – PĮĮET). Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). TIĮET VI skirsnio 14.6 p. nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m.); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m.); taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0.07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m).

7. Teismas papildomai nurodė, jog gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). pagal TIĮET 14.5 punktą ir PĮĮET 16.5 punktą, sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. PĮĮET 16.5 punkte nurodyta, kad „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga“.

8. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo atsiliepime nurodytus duomenis, apie tai, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257; 2012 m. – posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395; 2015 m. – posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – Nr. 417; 2016 m. – posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – Nr. 426. (I t., b. l. 37–39) pažymėjo, kad teismas, neturėjo jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovo nurodytais duomenimis. Toks gyvenamųjų kamerų ir sanitarinio mazgo kameroje įrengimas atitinka nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių keliamus reikalavimus.

9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo paaiškinimų, kad tiek sanitarinio mazgo užimamas plotas, tiek baldais užstatytas plotas turi būti išskaičiuojamas iš bendro ploto, skaičiuojant minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios vietos plotą, teismas akcentavo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

10. Teismas rėmėsi EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika panašaus pobūdžio bylose.

11. Teismas, pareiškėjo atveju, įvertinęs kamerų ir sanitarinio mazgo plotus, atsižvelgęs ir į tai, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerose su dar kitu (-ais) asmeniu (-imis), nustatė, kad minimalus tenkantis vienam asmeniui ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas, kuomet pareiškėjas kalėjo su dar kitu asmeniu kamerose: Nr. 404 (kurios plotas 14,80 kv. m) nuo 2016 m. rugsėjo 28 d. iki 2016 m. spalio 9 d. bei laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 11 d. iki 2016 m. spalio 28 d. (kameroje buvo 4 asmenys), kameroje Nr. 287 (kurios plotas 7,70 kv. m) laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2017 m. kovo 7 d. (kameroje buvo 2 asmenys).

12. Teismas konstatavo, kad iš viso netinkamomis sąlygomis nesuteikiant pareiškėjui teisės aktais nustatyto gyvenamojo ploto (tačiau labai minimalus ploto trūkumas, pagal nacionalinius teisės aktus konstatuojamas pažeidimas) pareiškėjas buvo kalinamas 48 paras, todėl teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

13. Teismas, pasisakydamas dėl to, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, nenustatė pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Teismas nagrinėjamu atveju taip pat neturėjo pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių. Teismas nurodė, nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka TIĮET 14.5 punkto reikalavimus, tačiau nagrinėjamu atveju toks sanitarinio mazgo įrengimas trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Jis vertino, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Teismas rėmėsi byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, konstatavo, kad laikotarpiais, kuomet kamerose pareiškėjas buvo laikomas su dar kitais asmenimis, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais, išskyrus kameras Nr. 253, 252, 254, 256, 391, kuriose, kaip nurodė atsakovo atstovas, yra įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa (kabina su durimis), – viso 227 paras.

14. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo drėgna, tamsu, pelėsis, grybelis, nuo sienų atsilupę dažai, kameros vėdinamos per langus, buvo parazitų, buvo blogas apšvietimas, ant langų grotos, kameros neventiliuojamos, netinkamai apšviestos, blogas dirbtinis apšvietimas, per stipri šviesa, todėl skaudėjo akis ir galvą, pažymėjo, jog HN 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Teisės aktai nenumato atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus.

15. Pagal byloje esamus įrodymus, teismas nenustatė, kad pataisos įstaigos kamerų apšvietimui naudotos elektros lemputės būtų kenksmingos sveikatai ir nagrinėjamu atveju nenustatė jokio konkretaus įvykio, fakto, kad būtų tiesioginis ryšys tarp kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, naudotų dirbtinei apšvietai lempučių įtakos pareiškėjo sveikatos būklei, kad būtų sutrikusi būtent dėl to pareiškėjo sveikata.

16. Teismas nurodė, jog HN 134:2015 17 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Teismas sutiko su atsakovo atstovo pozicija, kad jeigu kameroje esantys asmenys palaikytų tvarką kameroje, vėdintų patalpą, kaip numato HN 134:2015, per langus, gyvenamosiose kamerose būtų galima išvengti pelėsio ir nemalonaus kvapo, staigių temperatūros pokyčių, kitų nemalonių veiksnių.

17. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 253, 252, 301, 264, 310, 391, 404, 311, 278, 275, 287, 263, 270, 323, 106, 360, 254, 256, 262, 121, 317. Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras) pateiktuose patikrinimo aktuose (I t., b. l., 65–140, 148–199, II t., b. l. 1–14, ) skundo ginčo laikotarpiu nenustatyti pareiškėjo minimi nusiskundimai tose kamerose, kuriose jis buvo laikomas. Centro patikrinimo aktų duomenimis, ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose santykinės oro drėgmės, temperatūros ir apšvietimo reikalavimai, bendros kamerų būklės nebuvo pažeisti. Patikrinimo aktuose nurodyta, kad kamerose pribyrėjusio tinko nebuvo, sanitariniai įrenginiai techniškai tvarkingi, bendra dirbtinė apšvieta atitiko teisės aktų reikalavimus, pelėsio požymių ar kitų higienos normos pažeidimų dėl kamerų mikroklimato ir higienos sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais, nebuvo nustatyta. Teismas iš pateiktų Centro patikrinimo aktų nustatė, kad Lukiškių TI-K kameros buvo tikrinamos nuolat ir nuosekliai, jei buvo fiksuoti tam tikri pažeidimai (kaip pelėsis, nešvarūs langai ir pan.), o atsakovo atstovo pateikti raštai dėl atliktų patikrinimų patvirtino, kad pažeidimai buvo iš karto pašalinami. Teismas nenustatęs, kad tikrintose kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, pareiškėjo nurodomų pažeidimų nenustatyta, teismas pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų šiais aspektais, neturėjo.

18. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų ir įrodymų, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų nustatyti kenkėjai ar parazitai, graužikai. Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi sutartį su įmone UAB „UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (II t., b. l. 34–45), kuri organizavo profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atliko visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Įmonė turi licenziją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams, kenkėjams išvengti. Tai patvirtina pateiktas Lukiškių TI-K dezinsekcijos, deratizacijos darbų atlikimo (registravimo) žurnalas (b. l. 143–146)., todėl nepagrįsti pareiškėjo nurodyti argumentai, kad į jo prašymus naikinti kenkėjus ir parazitus nebuvo reaguojama. Be to, pats pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių ir objektyviai pagrįstų argumentų, kad kenkėjų naikinimo paslaugos nebūtų teiktos ar jos būtų teiktos nekokybiškai, nenurodo jokio konkretaus įvykio, galėjusio konkrečiai pažeisti jo teises šiuo aspektu. Į bylą pateikti Centro patikrinimo aktai patvirtino, kad patikrinus kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų dėl graužikų ir buitinių parazitų nustatyta nebuvo. Žurnale yra žymos, kad po sanitarinių procedūrų kameros buvo vėdinamos pagal teisės aktų reikalavimus.

19. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad kamerose ir dušo patalpose nebuvo iškvietimo mygtukų, negalėjo išsikviesti pareigūnų, teko ilgai laukti, kol jie ateis, pažymėjo, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 14.4 punkte numatyta, kad kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, kadangi vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 87 punktu „Priežiūros postai prie kamerų ir karcerių organizuojami taip, kad budinčiosios pamainos priežiūros pareigūnai viename poste savo tarnybines pareigas atliktų prie 15–25 kamerų, kurios būtų išdėstytos viena šalia kitos arba viena prieš kitą. Jei patalpos yra atskirai nuo kitų patalpų, tuomet prie jų turi būti organizuojamas atskiras priežiūros postas“. Teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Skunde pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo patirti neigiamas pasekmes, žalą.

20. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui dėl to būtų kilusi grėsmė į saugią aplinką. Šie mygtukai buvo įrengti tuo pat metu, kaip ir suimtiesiems ir nuteistiesiems, tačiau dėl nuolatinio šių mygtukų gadinimo kamerose esantys mygtukai buvo sulaužyti. Jokio konkretaus atvejo, kad dėl to, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti iškvietimo mygtuku, jam būtų kilusios neigiamos pasekmes. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertintini kaip deklaratyvūs ir nesudarė pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo nebuvimo ar netinkamo veikimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Šiuo aspektu, teismas atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjo teisių pažeidimo atžvilgiu, nekonstatavo.

21. Teismas papildomai nurodė, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo nurodytų nusiskundimų dėl netinkamai laikomų šiukšlių konteinerių, su tuo susijusių aplinkybių, konkrečiai įtakojusių jo teisę į higienos užtikrinimą. Nėra duomenų, kad būtų fiksuoti higienos sąlygų pažeidimai šiuo aspektu.

22. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leidžia įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama. Tai reiškė, kad visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartojimui Lukiškių TI-K virtuvė pagamintą maistą išduoda karštą. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose.

23. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 136 straipsnio 1 dalis numato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja Kalėjimų departamentas, įgyvendina pataisos įstaigų administracijos, įtraukdamos į šią veiklą valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, organizacijas, asociacijas, religines bendruomenes ir bendrijas, kitus juridinius asmenis ar jų padalinius ir savanorius. Nuteistųjų socialinė reabilitacija – tai visuma socialinių, psichologinių, teisinių, pedagoginių priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti nuteistojo sėkmingų reintegraciją į visuomenę. Pagal pateiktus byloje duomenis teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija buvo organizuojama vadovaujantis BVK 136, 137 ir 1371 straipsnių reikalavimais. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 „Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių aprašų patvirtinimo“. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Teismas susipažinęs su atsakovo atstovo pateikta informacija apie socialinį užimtumą, vykdomas programas neturėjo pagrindo abejoti pateiktais duomenimis, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos priemonėse yra grindžiamas savanoriškumo principu. Nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose.

24. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas tyčiniais veiksmais būtų pažeidęs pareiškėjo saugaus pasivaikščiojimo teisę, sudaręs nesaugią aplinką ar pan. Pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, dėl netvarkos, asbesto buvimo, kad visa tai sukėlė pareiškėjui pavojų sveikatai, teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Iš pateiktų byloje pareiškėjo medicininių dokumentų nustatė, kad pareiškėjui nebuvo nustatytų sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo įtakoti skunde nurodytos aplinkybės. Nenustatė, jog pareiškėjas dėl skunde teismui nurodytų pasivaikščiojimo teisės pažeidimų ir pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo aplinkybių būtų kreipęsis į administraciją. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 8 d. teikė Lukiškių TI-K direktoriui skundą, nurodydamas, kad į vieną pasivaikščiojimo kiemelį buvo vedami 6 žmonės, kad neužteko ploto pasivaikščiojimui (b. l. 22–23). Lukiškių TI-K 2018 m. gegužės 31 d. yra pateikęs atsakymą pareiškėjui (b. l. 21), nurodant, kad vadovaujantis Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, 92 punktu reikalavimais, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Teisės aktuose nenumatyta, kokio ploto turėtų būti pasivaikščiojimo kiemas vienam asmeniui.

25. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Byloje nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K (dabar Vilniaus PN) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir LVAT formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, neužtikrinant pareiškėjui teisės aktais nustatyto kameros gyvenamojo ploto 48 paras, bei pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 227 paras, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 700 Eur. Teismas nustatydamas žalos dydį vertino tai, kad mažą dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, kiti pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl nustatytų pažeidimų būtų skundęsis įstaigos administracijai ar kitiems kompetentingiems subjektams, taip pat byloje nenustatė, jog būtent dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai.

III. 26. Atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įstaiga tam tikrais laikotarpiais galimai neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

26.1. Nors ir EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika, yra nurodama tai, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek ankščiau nustatytoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, tiek dabar veikiančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015, tokie standartai nėra numatyti.

26.2. Atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Įstaiga neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Plotą galime nurodyti apytiksliai padauginus minėtos sienelės ilgį iš atstumo nuo minėtos pertvaros iki kameros sienos. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). HN 134:2015 higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - Nr. 257; 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386 - Nr. 395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – Nr. 417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418 - Nr. 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

26.3. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais įstaigos pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

26.4. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo atstovo.

27. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo atstovo 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

27.1. Pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš atsakovo atstovo informacijos, dokumentų, foto nuotraukų arba filmuotą medžiagą: kiek kartų ir kokios mano atžvilgiu buvo taikytos socialinės reabilitacijos programos; neišreikalavo reg. žurnalus kada buvo ir / ar buvo atliekamos deratizacijos, dezinfekcijos procedūros mano gyvenamosiose kamerose; neišreikalavo pasivaikščiojimo žurnalus ir nenustatė viso pasivaikščiojimo mano laiko pasivaikščiojimo kiemelyje bei pasivaikščiojimo kiemelių numerius; neišreikalavo reg. armatūrines korteles kokia, kada ir kiek patalynės, man buvo išduota; neišreikalavo armatūrines korteles, duomenis kokios asmeninės higienos priemonės ir kada man buvo skirtos; neišreikalavo dušų plano schemas, nuotraukas arba filmuotą medžiagą dušo patalpų iš vidinės pusės, bei iš išorinės pusės; neišreikalavo kamerų aprašymo - baldų ir įrangos inventorizacijos sąrašus tų kamerų, kur aš buvau kalinamas; neišreikalavo kamerų, kuriose aš buvau kalinamas išplanavimo schemų, bei foto ar video medžiagos tų kamerų ir sanitarinių mazgų, kur aš buvau kalinamas ir, kad būtu matyti kameros durys – kuriuose įrengta stebėjimo akutė pareigūnams.

27.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nevertino, jog kameroje teko valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo buvo tik dvi kėdės, o gulte sėdėti nėra galimybės, nes antro aukšto lova per žemai stovi.

27.3. Nesutinka su teismo išvada, kad pagal suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji turi būti išvedami 1 kartą 1 valandai per parą pasivaikščioti, todėl, kad teismas visiškai nepasisakė dėl asbesto. Į plaučius patekusios asbesto skaidulos gali sukelti tokias ligas kaip asbestozė (plaučių audinio randėjimas), plaučių, pleuros vėžys. Pareiškėjui nedavė ramybės situacija dėl kenksmingų medžiagų buvimo, kadangi asbesto plaušeliai suaktyvina vėžines ląsteles. Stogo danga (asbestas) yra visa sutrūkusi nuo sniego, lietaus, išlūžusi.

27.4. Pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavęs gyvenamojo ploto pažeidimą, kas sudarė 48 paras, apskaičiuojant tenkantį plotą, teismas turėjo vertinti ir baldus, ir sanitarinį mazgą, nustatant realią judėjimo laisvę.

27.5. Pirmosios instancijos teismas visiškai neišnagrinėjo vidinių grotų demontavimo, kurios neatitinka teisės aktų reikalavimų. EŽTT pripažinęs pareiškėjo peticiją pagrįsta, pažymėjo, kad dvi eilės grotų lange mažino natūralų apšvietimą, ir ventiliaciją, todėl pareiškėjas turėjo praleisti didžiąją kiekvienos dienos laiko dalį perpildytoje kameroje be lango.

27.6. Skundžiamoje nutartyje teismas nevertino ir nepasisakė dėl temperatūros pažeidimo, taip pat, jog kamerose nebuvo nei spintelės tualeto reikmenims susidėti, nei veidrodžio.

27.7. Skundžiamoje nutartyje nebuvo įsigilinta į skundo argumentus, kad viršutiniai drabužiai yra plaunami tik kas du mėnesius, jeigu suimtasis neturi pinigų.

27.8. Pirmosios instancijos teismas patvirtino, kad iš tikrųjų asmens privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista, todėl šį klausimą vertino, kai buvo skaičiuojama padaryta žala. Nors teismas nors, tačiau tinkamai šio pažeidimo neįvertino, nedetalizavo kiek konkrečiai priteisė už būtent šį pažeidimą ir priteisė nepakankamai.

27.9. Teismas turėjo išsamiau ištirti aplinkybes dėl pasivaikščiojimų ir galimybės pasinaudoti dušu, nors buvo užtikrinamas dušas, to neginčijo. Teismas neišnagrinėjo aplinkybių, kad nėra persirengimo kambario, toje pačioje patalpoje privalai praustis, kur pakabini rūbus, pakaba drabužiams įrengta tiesiog dušinėje, iš dušo bėgančio vandens lašai (kai maudaisi) patenka ant drabužių, nusiprausęs, buvau priverstas šluostytis drėgnu rankšluosčiu ir rengtis sudrėkusius rūbus. 2017 m. sausio 12 d. Seimo kontrolieriaus pažymoje Nr. 4D-2016/1-691 pripažinta, kad Lukiškių TI-K administracija nepagrįstai atsisakė išvesti antrą kartą per savaitę į dušą. Bei rekomendavo Lukiškių TI-K direktoriui imtis priemonių įstaigoje laikomiems asmenims sudaryti sąlygas nusiprausti duše po kiekvieno apsilankymo fizinės reabilitacijos kambaryje, taip pat sudaryti sąlygas pasinaudoti dušu dažniau, nei viena karta per savaite.

27.10. Beveik visose kamerose buvo tarakonai, vorai, blakės, utėlės. Dėl šios priežasties buvo kreiptasi į medikus, tačiau niekas iš esmės nepasikeitė, administracija nesistengė, kad būtų bent kiek pagerintos sąlygos. Atsakovo atstovo pateiktos sutartys su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ nepatvirtina, kad 2016 m. buvo atliekamas kenkėjų monitoringas ir naikinimo darbai.

27.11. Maitinimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, yra neskanus ir sudaro tik 1500 kcal. Nėra pagrindo abejonei, kad norma yra mažesnė, o maisto skonio vertinimas yra subjektyvaus pobūdžio.

27.12. Teismas neatsižvelgė, kad maistui skirtos lentynos buvo įrengtos prie sanitarinio mazgo arba priešais sanitarinį mazgą, tiesiai prieš unitazą, o tai byloja apie atvirą pažeminimą žmogaus orumo.

27.13. Dėl neturtinės žalos dydžio įvertinimo, turėtų būti perskaičiuota neturtinė žala, be to papildomai skaičiuotini ir įvertinti kiti pažeidimai.

28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Remdamasis pateiktu apeliaciniu skundu, atsižvelgęs į formuojamą teismų praktiką bei visas aplinkybes, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui, jo teigimu, dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

30. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. rugsėjo 17 d. ir šiuo laikotarpiu 48 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant pareiškėjui teisės aktais nustatyto kameros gyvenamojo ploto bei 227 paras buvo laikomas kamerose, kuriose netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, ir tai sukėlė pareiškėjui neigiamas pasekmes, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisė 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

31. Pareiškėjas ir atsakovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus. Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu ir priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjui nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju pareiškėjui būtų pakankama satisfakcija – pažeidimo pripažinimas. Atsakovo teigimu, nėra pagrindo pripažinti, kad įstaiga tam tikrais laikotarpiais galimai neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo.

32. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą tikrinamo sprendimo panaikinimui, ir priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Sutinkant su pagrindiniais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, jie nebekartojami, tik papildomi, atsižvelgiant į apeliacinių skundų argumentus.

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad, jo teigimu, Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. LVAT praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog galėjo būti pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

35. Atsakant į pareiškėjo teiginius dėl jam tekusio gyvenamojo ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju taikytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1. punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad šiuo atveju apskaičiuojant pareiškėjui tekusį plotą, turėjo būti išskaičiuotas baldų užimamas plotas. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. kalint Lukiškių TI-K buvo pažeista jo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą: pareiškėjui teko 3,39–3,47 kv. m ploto.

38. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ir naujus reikalavimus dėl, jo teigimu, kitokių buvusių pažeidimų Lukiškių TI-K (dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K, dėl temperatūros kamerose), pažymėtina, kad šie reikalavimai nebuvo reiškiami pirmosios instancijos teismo proceso metu. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai reiškiami reikalavimai ir argumentai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

39. Dėl kitų pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytų pažeidimų (apšvietimo, tarakonų, netinkamos sienų ir lubų būklės, šalto maisto, signalizacijos mygtuko ir socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimo ir kt.) teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, todėl jų nebekartoja ir plačiau dėl to nebepasisako. Juolab, kad pareiškėjas šiuo aspektu pateikė tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, nenurodydamas konkrečių argumentų, kodėl nesutinka su teismo išvadomis dėl kitų jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, ir nepateikė jokių byloje esančius duomenis bei jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas paneigiančių įrodymų.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė per mažą sumą jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Šiuo aspektu primintina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.

41. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, reikšmingą teisinį reguliavimą, LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018), teisėjų kolegija sprendžia, kad nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei nustatyto kameros gyvenamojo ploto pažeidimus, teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka. Todėl pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais.

42. Atsižvelgus į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių (žmogaus orumas) turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad nustatęs, jog Lukiškių TI-K pareiškėjui 227 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir 48 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant nustatyto kameros gyvenamojo ploto, 700 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė