2020-08-05 Nr. AB-14483-3-61-3-00318-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4433-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00318-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3; 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. D. P. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (15/6-5) 12PR-3 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nebuvo tinkamai supažindintas su Sprendimu, G. D. P. nebuvo pateiktas Sprendimo vertimas į jam suprantamą anglų kalbą. Be to, atsakovas nevertino reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas prieglobsčio prašė taip pat dėl to, kad kilmės valstybėje jam nebuvo užtikrintas teisėtas ir nešališkas teismo procesas. Šis aspektas prašymo nagrinėjimo metu nebuvo vertintas.

3. G. D. P. pažymėjo, kad prieglobsčio prašymą grindė iš esmės tuo, kad kilmės valstybėje jam nepagrįstai ir neteisėtai yra pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų, kurių jis nepadarė, o pareikšti kaltinimai buvo išimtinai diskriminacinio pobūdžio, t. y. buvo susiję su pareiškėjo rase, priklausymu tam tikrai socialinei grupei, priklausymo ir veiklos nepriklausomoje advokatų asociacijoje IAASA, G. D. P. kolegų pavydu bei nesantaika su vietine vaikų teisių tarnyba. Be to, pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jo grąžinimo / išsiuntimo į kilmės valstybę atveju, tikėtina, kad jis būtų kankinamas, su juo būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar žeminamas G. D. P. orumas ar jis būtų taip baudžiamas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas iš esmės atmetė tik vieną materialinį faktą, kuris toliau nebuvo vertinamas prieglobsčio suteikimo kontekste, t. y. tai, kad G. D. P. kilmės valstybėje buvo nužudytas jo tėvas, tačiau kitus faktus Migracijos departamentas pripažino visa apimtimi arba su tam tikromis išlygomis.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nepagrįstai teigė, jog nė vieno iš nustatytų materialinių faktų nesieja priežastinis ryšys nei su G. D. P. kilmės valstybėje nepagrįstai ir neteisėtai iškelta baudžiamąja byla, nei su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje nustatytomis pabėgėlių persekiojimo priežastimis.

6. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvadomis dėl Įstatymo 88 straipsnio 3 dalies 2 ir 4 punkto nuostatų aiškinimo ir pažymėjo, kad Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) rašte Nr. 5-S-7445 padaryta išvada, jog G. D. P. buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, buvo padaryta remiantis Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos (toliau – Interpolas) duomenimis apie pareiškėjo atžvilgiu įrašytą „Žaliąjį pranešimą“ ir (duomenys neskelbtini) buvusį nuteisimo faktą, o išvada apie jo tariamai padarytus sunkius nusikaltimus kilmės valstybėje taip pat buvo padaryta remiantis Interpolo duomenimis, todėl nurodytos aplinkybės turi būti analizuojamos bendrai, nes jos tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios. Pareiškėjas nurodė, kad nuosekliai laikėsi pozicijos, jog Interpolo duomenų bazėje esantys įrašai apie jo kilmės valstybėje tariamai įvykdytas nusikalstamas veikas yra nepagrįsti ir neteisėti dėl jo atžvilgiu vykdyto diskriminacinio pobūdžio baudžiamojo persekiojimo, todėl ir Policijos departamento parengtame rašte padaryta išvada yra nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti ir su Migracijos departamento teiginiu, kad pareiškėjas kilmės valstybėje įvykdė jam inkriminuojamas veikas, priskirtinas sunkiems nusikaltimams.

7. G. D. P. pažymėjo, kad jo atžvilgiu niekada nebuvo ir šiuo metu kilmės valstybėje nėra inicijuota ekstradicijos procedūra, kuria būtų siekiama pareiškėjo ekstradicijos į kilmės valstybę baudžiamojo persekiojimo tikslu. Tai kelia abejonių, ar G. D. P. atžvilgiu pradėtas baudžiamasis persekiojimas kilmės valstybėje yra teisėtas ir pagrįstas, be to, kilmės valstybė negali pateikti baudžiamojo persekiojimo įrodymų, kadangi jų nėra. Akcentavo, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) atlikus laisvės atėmimo bausmę, buvo bandoma išsiųsti jį į kilmės valstybę, tačiau pastaroji atsisakė išduoti G. D. P. išsiųsti reikalingus kelionės dokumentus. Pareiškėjas kreipėsi į Interpolo Duomenų kontrolės komisiją (toliau – ir Komisija) ir prašė ištirti ir (ar) ištaisyti tikrovės neatitinkančią informaciją bei įrašus apie jį. Komisija 2020 m. sausio 21 d. rašte informavo, kad yra priėmusi G. D. P. prašymą ir ketina jį išnagrinėti iš esmės (nagrinėjimas gali trukti iki 9 mėnesių), o apie priimtus rezultatus informuos ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo. Tai reiškia, kad panaikinus nurodytus įrašus, iš esmės išnyktų informacija, kuria remiantis yra padarytos tiek Policijos departamento, tiek atsakovo išvados dėl pareiškėjo tariamai keliamos grėsmės visuomenei ir padarytų sunkių nusikaltimų, t. y. išnyktų aplinkybės, kuriomis remiantis pareiškėjui Sprendimu buvo atsisakyta suteikti papildomą apsaugą. Dėl šios priežasties, G. D. P. nuomone, yra tikslinga sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą, kol bus priimtas Komisijos sprendimas dėl jo pateikto prašymo.

8. Pateikdamas argumentus dėl nuteisimo (duomenys neskelbtini), pareiškėjas pažymėjo, kad jis paskirtą laisvės atėmimo bausmę yra atlikęs, už gerą elgesį buvo paleistas ankščiau laiko, todėl vertinimas, kad jis kelia grėsmę visuomenei, yra nepagrįstas. Migracijos departamentas nepagrįstai teigia, kad G. D. P. išsiuntimas yra draudžiamas pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalies nuostatas. Sprendime konstatavus, kad pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę atveju jo kilmės valstybėje būtų pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, darytina išvada, jog G. D. P. į kilmės valstybę negali būti išsiųstas remiantis Įstatymo 130 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu, nepaisant to, kad byloje yra duomenys, jog jo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę visuomenei. Įstatymo 130 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog užsieniečiui, kuris neišsiunčiamas iš Lietuvos ar negrąžinimas į užsienio valstybę šio straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti. Pareiškėjas manė, kad Migracijos departamentas turėjo spręsti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje jam išdavimo. Be to, atsakovui nustačius, kad G. D. P. negali būti išsiųstas į kilmės valstybę dėl Įstatymo 130 straipsnio 2 dalyje nustatytų priežasčių, jo atžvilgiu turėjo būti priimtas sprendimas, nustatytas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 125.3 punkte, t. y. nesuteikti prieglobsčio prašytojui prieglobsčio Lietuvoje ir išduoti jam leidimą laikinai gyventi, nesusijusį su prieglobsčio suteikimu. Teigė, kad Migracijos departamentas tyrimo metu nevertino ir nepateikė argumentų dėl to, jog pareiškėjas save laiko asmeniu be pilietybės ir kokią įtaką tai turi jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui bei galutiniam sprendimui.

9. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti atsakovą išversti jo nurodytus dokumentus ir juos pateikti teismui.

10. Nuotoliniu būdu vykusiame teismo posėdyje pareiškėjas G. D. P. bei jo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

11. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti.

12. Atsakovas paaiškino, kad G. D. P. prieglobsčio prašyme nurodė, jog kilmės valstybėje jam buvo suklastota byla dėl jo rasės, priklausymo bei veiklos advokatų asociacijoje IAASA, kolegų pavydo bei nesantaikos su vaikų teisių tarnyba. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis persekiojimas būtų neproporcingas ar diskriminacinis, t. y. kad bylos fabrikavimas pagrįstas asmenine neapykanta G. D. P., tačiau buvo nustatyta, kad G. D. P. įvardijami priežastiniai ryšiai tėra hipotetiniai, nepagrįsti objektyviais duomenimis, be to, prieštaringi, todėl buvo konstatuota, kad nėra nustatyta priežastinio ryšio tarp jam gresiančio baudžiamojo persekiojimo ir jo atžvilgiu jaustos asmeninės neapykantos. Tyrimo metu, įvertinus pareiškėjo teiginius surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, taip pat nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjo veiklos IAASA, jo rasės ir tariamai fabrikuojamos baudžiamosios bylos; dėl sulauktų grasinimų telefonu, laiškais ir kulkomis buvo konstatuota, kad grasinimų pasikartojimo tikimybė yra neapibrėžta, o pagrindas ir priežastys, dėl kurių buvo grasinta (atstovavimas D. byloje), yra išnykusios ir nebeaktualios, kadangi G. D. P. nebeveda minėtos bylos, o J. S., su kuriuo pareiškėjas siejo patirtus grasinimus, mirė (duomenys neskelbtini). Įvertinus visus šiuos aspektus, buvo konstatuota, kad G. D. P. baimė nėra visiškai pagrįsta, todėl jam nesuteikiamas pabėgėlio statusas.

13. Migracijos departamentas pažymėjo, kad Sprendime taip pat nustatyta, jog pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, nustatytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nes bendros sąlygos (duomenys neskelbtini) kalėjimuose yra tokios prastos, kad pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį, tačiau dalis G. D. P. pasakojimo buvo atmesta dėl identifikuotų pasakojimo trūkumų, o jo baimė patirti diskriminacinio pobūdžio baudžiamąjį persekiojimą nėra visiškai pagrįsta. Konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Remiantis Migracijos departamento informacija, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

14. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad G. D. P. atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau vadovaujantis Įstatymo 88 straipsnio 3 dalies 2 ir 4 punktais, papildoma apsauga nesuteikiama, jei yra rimtas pagrindas manyti, kad asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokį nusikaltimą ir (ar) kad jo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui ar visuomenei. Policijos departamento rašte nurodyta, kad G. D. P. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos (duomenys neskelbtini), bei įtarimų veikomis prieš vaikus (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu įvertinus pareiškėjui inkriminuojamos veikos kriterijus, t. y. kad veika, kurią asmuo įvykdė (duomenys neskelbtini), atitinka kriterijus, įtvirtintus Įstatymo 88 straipsnio 3 dalies 2 punkte, todėl papildoma apsauga jam nebuvo suteikta.

15. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato Migracijos departamentui pareigos priimtus sprendimus išversti visa apimti. Nurodė, kad pareiškėjui jam suprantama kalba buvo paaiškinta ginčijamo sprendimo esmė ir jo teisės – nesutinkant su sprendimu, gauti nemokamą advokatą kreipimuisi į teismą, tai patvirtina G. D. P. užpildytas Sprendimo 22 lapas, bei tai, kad pareiškėjas pateikė skundą teismui. Be to, tai, kad G. D. P. buvo supažindintas su Sprendimu, patvirtino jo skundo argumentai.

16. Migracijos departamentas nurodė, kad tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjo atžvilgiu yra iškelta baudžiamoji byla. Įvertinus G. D. P. asmens byloje surinktus dokumentus, buvo konstatuota, kad jo baimė kilmės valstybėje patirti baudžiamąjį persekiojimą yra visiškai pagrįsta, tačiau šis persekiojimas pats savaime negali būti prilyginamas persekiojimui pabėgėlio statuso taikymo nuostatų kontekste. Remiantis turimais dokumentais, pareiškėjui inkriminuojama veikla yra kvalifikuojama kaip seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus. G. D. P. teigimu, jis to nedarė. Migracijos departamentas pažymėjo, kad neatlieka ikiteisminio tyrimo funkcijos ir neturi kompetencijos nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybių, konstatuoti asmens kaltės ar nekaltumo, taip pat neturi kompetencijos spręsti dėl tinkamo veikos kvalifikavimo, o prieglobsčio procedūros kontekste yra vertinamas pasakojimo patikimumas remiantis Aprašo 116 punkte įtvirtintais kriterijais. Atsakovas šioje byloje turi pareigą įvertinti, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp asmens baudžiamojo persekiojimo ir Konvencijos priežasčių, t. y., ar jam kilmės valstybėje gresia neproporcingas ar diskriminuojančio pobūdžio persekiojimas, kuris kiltų dėl asmens priklausymo tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.

17. Atsakovas pažymėjo, kad vertinant, ar pareiškėjui gresianti bausmė yra neproporcinga, turi būti įvertinta, ar jam gresia pernelyg griežta bausmė. Kaip matyti iš tyrimo metu surinktos informacijos, G. D. P. bausmė priklauso nuo daugybės individualių bylos aplinkybių, kurios Migracijos departamentui dėl objektyvių priežasčių nėra žinomos, todėl būtina atsižvelgti į kartu su pareiškėju teistos jo sugyventinės C. V. situaciją (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu buvo nustatyta, kad C. V. buvo pripažinta kalta, o jos gynyba, esą ji buvo kontroliuojama pareiškėjo, buvo atmesta. C. V. buvo nuteista pagal vienuolika jai pateiktų kaltinimų (iš keturiolikos), tokių kaip suaugusių ir vaikų užpuolimą, išžaginimą, sukčiavimą, pornografinės medžiagos gamybą bei laikymą, kurie yra panašūs į prieglobsčio prašytojui inkriminuojamus kaltinimus. Ji buvo nuteista 7 metų laisvės atėmimo bausme. Įvertinęs kilmės valstybės informaciją, atsakovas manė, kad yra tikėtina, jog pareiškėjui gresia 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Migracijos departamentas pažymėjo, kad siekiant įvertinti G. D. P. gresiančios bausmės proporcingumą, turi būti vertinami kitų šalių teisės aktuose numatytos bausmės už panašias veikas. Atsakovo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui būtų skirta neproporcinga ar protingumo ribas peržengianti laisvės atėmimo bausmė.

18. Migracijos departamentas akcentavo, kad įvertinus aspektus, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jam buvo fabrikuojama byla, ir G. D. P. apklausos duomenis, nebuvo nustatyta aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra nulemtas jo rasės, religijos, tautybės, politinių įsitikinimų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, todėl pareiškėjui ir nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas, o G. D. P. argumentus, kad jis neturės galimybės gauti nešališko teismo pagalbos, paneigia tokios aplinkybės, kaip pavyzdžiui, tai, kad apklausos metu pareiškėjas teigė, jog jam iškeltos baudžiamosios bylos metu jis turėjo advokatą, jo atžvilgiu nebuvo pradėta baudžiamoji byla dėl nužudyto įsibrovėlio, ir kilmės valstybės informacija, patvirtinanti, kad (duomenys neskelbtini) teisingumo ministerijos 2012 m. duomenimis, šalyje praktikuoja 4 685 advokatai, iš kurių 52 procentai, t. y. 2 460, yra baltieji, kad iš 20 077 praktikuojančių teisininkų 65 procentai, t. y. 13 219, yra baltieji, iš 226 teisėjų 91 buvo baltasis, o kiti 58,6 procentų buvo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ar kitų mažumų atstovai. Be to, vadovaujantis Kanados migracijos tarnybos 2013 m. paruošta pažyma, Nusikaltimų ir teisingumo padalinio vadovas nurodė, kad baltieji itin retais atvejais patiria smurtą ar netinkamą elgesį iš teisėsaugos struktūrų. Tikrindama šią informaciją, Kanados migracijos tarnyba nerado duomenų apie baltųjų diskriminaciją (duomenys neskelbtini) iš teisėsaugos pusės.

19. Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus ir prašė Migracijos departamento juos išversti, tačiau G. D. P. atstovauja advokatas, kuris turi ne tik galimybę, bet ir pareigą komunikuoti su pareiškėju ir pateikti į bylą visus reikiamus paaiškinimus, atitinkančius Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytus reikalavimus, o ne teikti paaiškinimus užsienio kalba ir reikalauti jų vertimo. Be to, G. D. P. atsakovui pateikė išsamų savo prieglobsčio prašymą, tai patvirtina pareiškėjo bylos medžiaga. Taip pat buvo atlikta G. D. P. apklausa, kurios metu dalyvavo ir jam paskirtas advokatas ir kurios metu buvo siekiama išsiaiškinti jo pateiktas prieglobsčio prašymo aplinkybes, suteikiant pareiškėjui galimybę paaiškinti nustatytas faktines aplinkybes ir išsiaiškinti, ar tos aplinkybės buvo suprastos taip, kaip jas savo paaiškinimuose jis nurodė. G. D. P. pateiktus prieglobsčio prašymo motyvus atsakovas įvertino pabėgėlių teisės nuostatų kontekste, o aplinkybė, kad Migracijos departamentas juos įvertino ne taip, kaip norėjo pareiškėjas, neturi įtakos Sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui.

20. Aptaręs Įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatas, Migracijos departamentas akcentavo, kad Įstatymo 88 straipsnio 3 dalies nuostatos yra imperatyvios. Atsakovas, gavęs Policijos departamento raštą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, turėjo pagrindą ir privalėjo atsisakyti suteikti jam papildomą apsaugą. Be to, atsakovas vertino ne tik minėtą raštą, tačiau ir G. D. P. inkriminuojamą veiką (duomenys neskelbtini) (seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) atliko bausmę už ketinimą apiplėšti banką, o (duomenys neskelbtini) jis yra kaltinamas seksualinio pobūdžio veikomis prieš nepilnamečius asmenis, taip pat į kitas nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjo grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali bei pagrįsta.

21. Dėl G. D. P. argumentų, kad ekstradicijos proceso nebuvimas ir (duomenys neskelbtini) kelionės dokumentų išdavimas patvirtina, jog jis neva jokios nusikalstamos veikos nepadarė, atsakovas nurodė, kad tai tėra pasirinkta pareiškėjo gynybinė pozicija, siekiant sumenkinti jam inkriminuojamą veiką (duomenys neskelbtini) – tiek oficialūs Interpolo duomenų bazėje esantys duomenys, tiek surinkta viešoje erdvėje esanti kilmės valstybės informacija, tiek paties pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) jam yra iškelta baudžiamoji byla. Aplinkybės, dėl kurių G. D. P. nebuvo pradėtas ekstradicijos procesas ar (duomenys neskelbtini) neišdavė grįžimo dokumentų, Migracijos departamentui nėra žinomos, kadangi atsakovas, kol vyksta pareiškėjo prieglobsčio procedūra, negali kreiptis į prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę dėl informacijos suteikimo, tačiau šios aplinkybės taip pat neleidžia spekuliuoti, kad (duomenys neskelbtini) G. D. P. buvo nepagrįstai iškelta baudžiamoji byla, vertinant tai, kad pareiškėjo sutuoktinė už šią veiką buvo nuteista.

22. Atsakovo nuomone, nepagrįsti ir G. D. P. teiginiai dėl tikslingumo stabdyti šią bylą, kol nebus pateiktas Komisijos sprendimas dėl pareiškėjo pateikto prašymo, kadangi jokių sąsajų su G. D. P. prieglobsčio prašymo nagrinėjimu nėra. Kilmės valstybės informacija ir be Interpolo duomenų bazėje esančių duomenų patvirtina, kad pareiškėjui yra iškelta baudžiamoji byla (duomenys neskelbtini). Be to, G. D. P. savo baimę grįžti į kilmės valstybę grindžia būtent neva jam iškelta baudžiamąją byla, todėl aplinkybė, ar Interpole yra duomenys ar nėra, nei įtakos Sprendimui, nei pareiškėjo prieglobsčio prašymui neturi.

23. Migracijos departamentas sutiko su G. D. P. argumentais dėl Įstatymo 130 straipsnio 1 dalies taikymo jo atžvilgiu ir pažymėjo, jog įsivėlė techninė klaida, tačiau su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjui turėjo būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Aprašo 125.3 punktą, nesutiko. Minėtame punkte nurodytas sprendimas priimamas tik tuo atveju, jei nustatoma, kad prieglobsčio prašytojas negali išvykti iš Lietuvos dėl humanitarinių priežasčių arba jo negalima grąžinti į užsienio valstybę ar išsiusti iš Lietuvos Įstatymo nustatyta tvarka dėl priežasčių, nurodytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ar 2 dalyje. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Sprendime G. D. P. grąžinimo ir (ar) išsiuntimo klausimas nebuvo sprendžiamas – šią procedūrą ketinama pradėti pasibaigus pareiškėjo prieglobsčio procedūrai, kai Migracijos departamentui nebus kliūčių kreiptis į (duomenys neskelbtini) institucijas dėl garantijų gavimo, susijusių su pareiškėjo sulaikymo bei kalinimo sąlygomis, t. y. kol išnyks papildomos apsaugos suteikimo pagrindas ir nebus įvertintos individualios aplinkybės dėl galimybės G. D. P. grąžinti į kilmės valstybę.

24. Atsakovas pažymėjo, kad atvejai, kai užsienietis neišsiunčiamas ar negrąžinamas į kilmės valstybę, yra nustatyti ir Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, o iš sprendimo turinio akivaizdu, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino abiejų dalių nuostatas. Be to, pagal Įstatymo 2 straipsnio 71 dalį, humanitarinės priežastys – liga, kitoks ūmus sveikatos sutrikimas ar organizmo būklė, asmeninė priežastis, kurios užsienietis negalėjo numatyti ir išvengti, nenugalimos jėgos aplinkybės, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tokių priežasčių pareiškėjas nenurodė nei iki Sprendimo priėmimo, nei skunde teismui. Be to, Apraše nėra nurodyta, kad Migracijos departamentas privalo sprendime pagrįsti, kodėl nepriima sprendimo pagal Aprašo 125.3 punktą. Priešingai – tuo atveju, jeigu yra priimamas sprendimas pagal šį punktą, sprendime turi būti nurodyti išsamūs motyvai. Tyrimo metu Migracijos departamentas tokių priežasčių nenustatė – neturi galimybės šiuo metu nustatyti visas, todėl ir neturėjo pagrindo priimti Aprašo 125.3 punkte nurodyto sprendimo.

25. Atsakovas pažymėjo, kad neturi duomenų, jog G. D. P. būtų netekęs (duomenys neskelbtini) pilietybės, o jo subjektyvus vertinimas ir savęs laikymas asmeniu be pilietybės teisiškai pareiškėjo tokiu nedaro. Be to, vertinant Įstatyme įtvirtiną kilmės valstybės sąvoką, t. y. valstybė, kurios pilietybę turi užsienietis, o jei užsieniečio pilietybės nustatyti neįmanoma arba jis neturi jokios pilietybės, – valstybė, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, nereikalauja būtino elemento – asmens pilietybės, sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo, kadangi kilmės valstybė gali būti ir ta valstybė, kurioje prieglobsčio prašytojas nuolat gyvena. Duomenų, kad G. D. P. turėtų nuolatinio gyventojo statusą kitoje valstybė nei (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas neturi. Be to, pareiškėjui yra uždrausta iki 2024 m. liepos 22 d. atvykti į (duomenys neskelbtini).

26. Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 27. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjo G. D. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

28. Išsamiai aptaręs su atliktu tyrimu ir Sprendimo priėmimu susijusias aplinkybes bei apžvelgęs Sprendimo turinį, teismas pažymėjo, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo yra reguliuojami Įstatymo, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pacitavęs Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatą ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Ženevos konvencija) 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

29. Pacitavęs Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teismas nurodė, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

30. Teismas akcentavo, kad jis nėra pabėgėlio statuso suteikimo procedūros dalis ir (ar) tęsinys. Teismas šioje administracinėje byloje Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą nagrinėja pareiškėjo pateikto skundo ribose. Teismas yra įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Teismas akcentavo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti Sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių Sprendimas turėtų būti panaikintas.

31. Vertindamas Sprendimą, teismas pažymėjo, kad nors G. D. P. skundėsi, esą, jis nėra supažindintas su Sprendimu, nes jis pareiškėjui nebuvo išverstas, G. D. P. buvo suteikta galimybė pateikti skundą teismui, skundas buvo nagrinėjamas teisme laikantis visų proceso taisyklių, pareiškėjui buvo teikiama kvalifikuota advokato pagalba bei vertimas, G. D. P. akivaizdžiai buvo susipažinęs su Sprendimo turiniu, todėl nėra jokio teisinio pagrindo šiuo aspektu naikinti Sprendimą.

32. Teismas nustatė, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) yra iškelta baudžiamoji byla, kad jis priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei mažumai (duomenys neskelbtini), kad jis priklausė advokatų asociacijai IAASA, kad G. D. P. buvo grasinama, kad pareiškėją buvo siekiama išbraukti iš advokatų sąrašų. Migracijos departamentas, išanalizavęs minėtus faktus, nenustatė, kad baudžiamoji byla būtų tikslingai sukurpta pareiškėjo atžvilgiu, o vertino, kad G. D. P. kaltumo / nekaltumo, nustatyto baudžiamojoje byloje, prieglobsčio suteikimo procese nevertina. Be to, pažymėjo, kad minėtieji faktai negali būti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų kontekste (dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba). Teismas sutiko su tokiomis Migracijos departamento išvadomis, nes Policijos departamentas pateikė Interpolo duomenis, kuriais nėra jokio pagrindo abejoti ir kurie nurodo, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) galbūt darė sunkius nusikaltimus. Tai, kad G. D. P. galbūt iš tikrųjų bijo baudžiamojo persekiojimo, nereiškia, kad jo persekiojimas pasireiškia nepagrįstu baudžiamuoju persekiojimu.

33. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendime nustatytos faktinės aplinkybės, jog pareiškėjui jo kilmės valstybėje yra iškelta baudžiamoji byla, kurioje jis įtariamas padaręs nusikaltimus, kurių aukomis buvo vaikai, susijusius su pornografijos gamyba ir platinimu, išžaginimu, seksualinius nusikaltimus ir nusikaltimus, susijusius su sukčiavimu, taip pat Sprendime nustatyta, kad G. D. P. už minėtus nusikaltimus gresia dešimties metų laisvės atėmimo bausmė bei įvertinta, remiantis lyginamuoju metodu, t. y. palyginus baudžiamąsias sankcijas už analogiškus nusikaltimus, numatytus įvairiose valstybėse (įskaitant Lietuvos Respubliką), kad pareiškėjas yra įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu. Teismas akcentavo, kad pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalies b punktą, šios konvencijos nuostatos netaikomos visiems tiems asmenims, dėl kurių yra rimtų priežasčių manyti, kad jie padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą už juos priglobusios šalies ribų tada, kai dar nebuvo įsileisti į šią šalį kaip pabėgėliai. Kitaip tariant, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad asmuo padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą, jis nenusipelno, kad jam būtų taikoma prieglobsčio teisė, t. y. jam negali būti suteikiamas pabėgėlio statusas ir / ar papildoma apsauga (Sprendime teisingai nurodoma, jog (duomenys neskelbtini) administracinis teismas išaiškino, jog veika, už kurią skiriama 5 metų laisvės atėmimo bausmė, laikoma sunkia (Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, jo 11 straipsnio 5 dalyje, – nuo 6 iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė), nepaisant to, kad nuo veikos įvykdymo praėjo ilgas laiko tarpas, kad pats sunkios veikos įvykdymo faktas yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo nenusipelno apsaugos, neatsižvelgiant į tai, ar šiuo metu yra grėsmė, kad pareiškėjas ją kartos, ar ne). Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 88 straipsnio 3 dalies 2 punkte, 90 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 90 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Teismo nuomone, šios Įstatymo nuostatos reiškia, kad jeigu yra rimtas pagrindas manyti, jog asmuo padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą, jam negali būti suteikiamas pabėgėlio statusas ir / ar papildoma apsauga.

34. Teismas konstatavo, kad Sprendime atsakovas tinkamai nustatė aplinkybes ir jas įvertino, kad G. D. P. jo kilmės valstybėje yra įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, kad (duomenys neskelbtini) jis kalėjo už sunkaus nusikaltimo padarymą. Įvertinęs šias aplinkybes, taip pat Įstatymo nuostatas, jog jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad asmuo padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą, jis nenusipelno, kad jam būtų taikoma prieglobsčio teisė, t. y. jam negali būti suteikiamas pabėgėlio statusas ir / ar papildoma apsauga, teismas padarė išvadą, kad atsakovas niekaip negalėjo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Vadinasi, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti G. D. P. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Teismas pažymėjo, kad visi kiti pareiškėjo argumentai apie prieglobsčio teisės taikymą jo atžvilgiu yra teisiškai nereikšmingi, nes, pavyzdžiui, jo teiginius, kad jis nebėra jokios valstybės pilietis, teismas laiko gynybine ir niekuo negrįsta pozicija.

III. 35. Pareiškėjas G. D. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –panaikinti Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti G. D. P. prašymą iš naujo ir suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

36. Pareiškėjas taip pat prašo stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis Interpolo Duomenų kontrolės komisijos sprendimas pagal jo pateiktą prašymą dėl Interpolo duomenų bazėje esančių duomenų ištrynimo / ištaisymo ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

37. G. D. P. nuomone, teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo dėl administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymo, kol Komisija išnagrinės pareiškėjo prašymą dėl tikrovės neatitinkančios informacijos ir įrašų, esančių Interpolo duomenų bazėje apie G. D. P. ištrynimo / panaikinimo. Taip teismas pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą) bei 2 dalį (nekaltumo prezumpciją). Nurodo, kad Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje yra perspėjimas – pareiškėjas laikomas pavojingu, linkusiu smurtauti, galinčiu kelti rimtą ir neišvengiamą grėsmę visuomenės saugumui ar galinčiu vykdyti nusikaltimus asmeniu.

Papildomai skelbiama informacija, kad jis praeityje (duomenys neskelbtini) vykdė nusikaltimus, kurių aukomis buvo vaikai, susijusius su pornografijos gamyba ir platinimu, išžaginimu, seksualinius nusikaltimus ir nusikaltimus, susijusius su sukčiavimu. Taip pat (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas dėl pasikėsinimo apiplėšti banką. Pareiškėjas pažymi, kad jo prieglobsčio prašymas be kitų aplinkybių yra grindžiamas ir tuo, kad kilmės valstybėje jo atžvilgiu buvo pareikšti nurodyti nepagrįsti kaltinimai ir iškelta baudžiamoji byla (apie kurios aktualų statusą nei Migracijos departamentas, nei teismas neturėjo jokių duomenų) dėl nusikaltimų, kurių G.

D. P. niekada nėra įvykdęs. Ši baudžiamoji byla, pareiškėjo nuomone, yra diskriminacinio pobūdžio ir susijusi su jo, kaip buvusio kariškio, prokuroro ir nepriklausomo advokato vykdyta profesine ir visuomenine veikla kilmės valstybėje. Migracijos departamentas, remdamasis nurodyta informacija, vadovaudamasis Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 3 ir 5 punktuose bei 3 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintomis nuostatomis, Sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą). G. D. P. dar iki priimant Sprendimą, kreipėsi į Komisiją, jog būtų patikrinti / peržiūrėti ir atitinkamai ištrinti / ištaisyti tikrovės neatitinkantys ir teisinio pagrindo neturintys įrašai apie jį.

Šis prašymas buvo priimtas nagrinėti. Teigia, kad jeigu Komisija tenkintų pareiškėjo prašymą ir patikrinusi nustatytų, jog nurodyti įrašai Interpolo duomenų bazėje buvo padaryti be pakankamo faktinio ir / ar teisinio pagrindo – šie įrašai būtų panaikinti / ištaisyti. Išnykus nurodytiems įrašams, būtų neabejotinai patvirtintos aplinkybės, kad baudžiamoji byla ir visi Interpolo duomenų bazėje apie G. D. P. suvesti įrašai apie jo tariamą nusikalstamą veiklą kilmės valstybėje yra nepagrįsti, išimtinai diskriminacinio pobūdžio, atlikti jam asmeninę neapykantą turinčių asmenų.

Taip pat išnyktų vienas iš pagrindų Policijos departamento padarytai išvadai, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Būtent dėl to G. D. P. teismo prašė stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol bus gautas ir byloje pateiktas galutinis Komisijos sprendimas. Teismas šio prašymo netenkino, iš esmės motyvuodamas tuo, kad šio Komisijos atsakymo gavimas gali ilgai užtrukti, o prieglobsčio bylos teisme turi būti nagrinėjamos greitai, tačiau pareiškėjo nuomone, teisingo teismo sprendimo priėmimas negali būti supriešinamas su greitu administracinės bylos išnagrinėjimu, tuo labiau, kad pagrindas ir aplinkybės, dėl kurių buvo prašoma stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą, turėjo esminę ir lemiamą reikšmę nagrinėjamos administracinės bylos baigčiai.

Mano, kad nurodytas teismo padarytas procesinis pažeidimas nulėmė, jog teismas, neturėdamas vieno iš esminių nagrinėjamai bylai rašytinių įrodymų, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Kadangi Komisija vis dar nagrinėja jo prašymą, G. D. P. mano, kad administracinė byla turėtų būti sustabdyta. Pažymi, kad jeigu būtų gautas neigiamas Interpolo Duomenų kontrolės komisijos sprendimas ir pasitvirtintų Interpolo duomenų bazėje esančių įrašų apie pareiškėją formalus teisingumas, apeliacinės instancijos teismui, atnaujinus bylos nagrinėjimą, liktų tinkamai įvertinti, ar Migracijos departamentui konstatavus, kad G.

D. P. atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, tačiau jos nesuteikus dėl nurodytų priežasčių, jam pagrįstai nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, negalint jo išsiųsti į kilmės valstybę.

38. Pareiškėjas akcentuoja, kad Migracijos departamentas Sprendimą pagal Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 3 punkte bei 3 dalies 2 punkte įtvirtintas nuostatas priėmė automatiškai, nors tai daryti yra draudžiama, o teismas nepagrįstai pritarė tokiems Migracijos departamento veiksmams. Pažymi, kad nagrinėjant bylą, G. D. P. ir jo atstovas prašė teismo atkreipti dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendime byloje Nr. C:2018:713 48–52 punktuose pateiktus išaiškinimus, kurie patvirtina, jog prieš priimant bet kurį sprendimą nesuteikti asmeniui pabėgėlio statuso, reikia visapusiškai ištirti jo individualaus atvejo faktines aplinkybes ir šis sprendimas negali būti priimtas automatiškai. Toks reikalavimas turėtų būti taikomas ir sprendimams nesuteikti papildomos apsaugos. Teigia, kad nei Migracijos departamentas, nei teismas neturėjo jokio rimto pagrindo manyti, kad iki atvykimo į Lietuvos Respubliką pareiškėjas padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą (Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 3 punktas) ar kad jis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokį nusikaltimą (Įstatymo 3 dalies 2 punktas). G. D. P. nuomone, rimtą pagrindą atitinkamai manyti tiek Migracijos departamentas, tiek teismas būtų galėję turėti tik tokiu atveju, kai pareiškėjas į bylą būtų pateikęs atitinkamą Komisijos išvadą, kurios pateikimo teisė jam buvo nepagrįstai atimta, atsisakius stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme.

39. Pareiškėjas pažymi, kad teismas visiškai netyrė ir nevertino jo argumentų dėl nuteisimo (duomenys neskelbtini) fakto ir šio fakto santykio su Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 3 punkto bei 3 dalies 4 punkto nuostatų taikymo galimybėmis. Šią poziciją jis grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad G. D. P. atstovas nagrinėjant bylą, teismo prašė atsižvelgti į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro parengtas Tarptautinės apsaugos gaires taikant Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalyje numatytas išimtis. Teigia, kad nurodytų gairių nuostatos yra aktualios tiek vertinant pareiškėjui kilmės valstybėje nepagrįstai pareikštų kaltinimų reikšmę, tiek (duomenys neskelbtini) turimą nuteisimo faktą. G. D. P. (duomenys neskelbtini) atlikus paskirtą laisvės atėmimo bausmę, o tiksliau, jam esant paleistam anksčiau paskirtos bausmės laiko už gerą elgesį, – nei Migracijos departamentas, nei teismas neturėjo pagrindo pareiškėjo nuteisimo (duomenys neskelbtini) aplinkybe remtis, taikydami Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei 3 dalies 2 punktą, o taip pat ir 3 dalį. Atkreipia dėmesį, kad nurodytų gairių nuostatos yra aktualios taip pat ir dėl G. D. P. kilmės valstybėje pareikštų kaltinimų dėl tariamai įvykdytų nusikaltimų, nuo kurių tariamo įvykdymo yra praėję daugiau nei 18 metų.

40. Pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai netyrė, nevertino ir Sprendime neanalizavo skundo argumentų, susijusių su leidimo laikinai gyventi G. D. P. išdavimu, Migracijos departamentui nustačius priežastis, dėl kurių pareiškėjui negali būti suteiktas prieglobstis, tačiau jis taip pat negali būti išsiųstas į kilmės valstybę. Šį teiginį G. D. P. grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad teismo posėdyje paaiškino, jog Aprašas nenustato, kad leidimo laikinai gyventi, nesusijusio su prieglobsčio suteikimu, išdavimo klausimas turi būti sprendžiamas atskiros procedūros metu. Sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo turi būti priimamas kartu su sprendimu nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, jeigu yra Aprašo 125.3 punkte nurodyti pagrindai. Pareiškėjo ir jo atstovo nuomone, Migracijos departamentui nustačius priežastis, dėl kurių yra draudžiama išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, tos pačios procedūros metu privalėjo būti sprendžiamas klausimas ir dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo. Atsakovo atstovė teismo posėdyje į G. D. P. atstovo klausimą, kokiais atvejais, jeigu ne šiuo, yra priimamas Aprašo 125.3 punkte nurodytas sprendimas, neatsakė. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Aprašo 125.4 punkte nurodytas sprendimas gali būti priimamas tik tais atvejais, kai nėra pagrindo priimti 125.3 punkte nurodyto sprendimo, o nagrinėjamu atveju pagrindas priimti Aprašo 125.3 punkte nurodytą sprendimą buvo ir vis dar yra.

41. G. D. P. akcentuoja, kad teismas sprendime nepagrindė ir nemotyvavo, kodėl atsisakė remtis pareiškėjo ir jo atstovo nagrinėjant bylą nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, turinčia didelę reikšmę nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui. Pažymi, kad nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. eA-1748- 629/2019 ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra visiškai identiškos, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 23 d. sprendimo 58 punkte pateikė ir nagrinėjamai bylai aktualų išaiškinimą, kad Įstatymo 130 straipsnio 5 dalis nustato, jog užsieniečiui, kuris neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ar negrąžinamas į užsienio valstybę šio straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti. Taigi, skundžiama Migracijos departamento sprendimo dalis dėl atsisakymo išduoti ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui, kurio, taikant Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 130 straipsnio 2 dalies nuostatas, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos negalima, yra neteisėta ir turi būti panaikinta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nagrinėjamu atveju G. D. P. atskiro prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Migracijos departamentui neteikė, tačiau yra įsitikinęs, kad pagal Aprašo 125.3 punktą sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesusijęs su prieglobsčio suteikimu, pareiškėjui turėjo būti priimtas tos pačios administracinės procedūros metu.

42. G. D. P. savo paties parengtame prašyme nurodo, kad teismas, neįpareigojęs atsakovo išversti jo prieglobsčio prašymo į lietuvių kalbą, padarė klaidą, kadangi toks vertimas yra labai svarbus. Pažymi, kad Migracijos departamento darbuotojai, nagrinėję jo bylą, pripažino, jog negalėjo tinkamai suprasti anglų kalbos bei kas yra nurodyta pareiškėjo prieglobsčio prašyme. Teismas taip pat nepagrįstai nenurodė, kad Sprendimas pareiškėjui turėjo būti pateiktas anglų kalba. Akcentuoja, kad teismas visiškai neatsižvelgė į jo ir jo atstovo nurodytą teismų praktiką.

43. Pareiškėjo nuomone, teismas suklydo, kai, viena vertus, rėmėsi ginčijamais Interpolo duomenimis, kad padarytų neigiamas išvadas apie jį, tačiau, kita vertus, jis taip pat neigė fakto, kad tuos pačius duomenis tikrina Komisija, svarbą ir reikšmingumą. Teigia, kad objektyvus teismas būtų siekęs išsiaiškinti, kokie yra galutiniai ginčijamų Interpolo duomenų rezultatai.

44. G. D. P. teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi neįrodytomis spėlionėmis dėl neaiškių, tik paskalomis pagrįstų įtariamų bei neįrodytų nusikalstamų veikų ir taip pažeidė nekaltumo prezumpciją. Pažymi, kad vertinant prieglobsčio prašymą, visiškai nėra svarbu, ar kaltinamasis savo kilmės šalyje padarė rimtų nusikaltimų. Taip yra ir tuo atveju, jeigu prieglobsčio prašytojas padarė šiuos nusikaltimus kitoje šalyje ar net toje pačioje šalyje, kurioje jis pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Lietuvos įstatymai, skelbiantys, kad kaltinamasis negali gauti prieglobsčio, jei būtų padaręs nusikaltimą, nėra aktualūs.

45. Pareiškėjo nuomone, teismas nevisiškai atsižvelgė į visas jo bylos faktines aplinkybes. Viena iš to priežasčių yra tai, kad teismas neturėjo jo tikrojo ir viso ranka rašyto prieglobsčio prašymo kopijos. Teigia, kad teismas nepagrįstai manė, jog veiksnys, draudžiantis G. D. P. suteikti prieglobstį, yra tai, kad jis tariamai padarė nusikaltimus (duomenys neskelbtini). Nei teismas, nei Migracijos departamentas nebuvo matę realių įrodymų, kad tokie nusikaltimai buvo padaryti, ir tokių įrodymų nėra. Atsakovas net nematė oficialių kaltinamųjų dokumentų, kurie baudžiamojoje byloje buvo pareikšti pareiškėjo vardu, tačiau atsakovas ir teismas beatodairiškai ir neteisėtai padarė išvadą, kad jam teisėtai buvo pateikti kaltinimai, tokie kaip prievartavimai ir nusikaltimai, susiję su pornografija bei sukčiavimu. Tai visiškai pažeidžia bet kokius įrodymų įstatymus, bet kokias procesinių teisių apsaugos priemones, G. D. P. teisę būti laikomam nekaltu, teisę į lygybę, teisę į žmogaus orumą ir jo teisę į teisingas ir sąžiningas administracines procedūras.

46. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai Interpolui neskyrė laiko reaguoti į jo prašymą dėl melagingų duomenų Interpolo duomenų bazėje. Šiuos melagingus ir šmeižikiškus duomenis pakartojo policija ir Migracijos departamentas, o atsakovas ir teismas jais nepagrįstai rėmėsi, nors tokie duomenys buvo ginčijami.

47. Teismas nenustatė, kad G. D. P. tėvas buvo nužudytas, kaip grasino pareiškėjo priešai. Nors neturėjo jokių įrodymų, tačiau nepagrįstai spėliojo, kad jis negalėjo būti nužudytas. Teismas netinkamai įvertino neginčijamus įrodymus, kad pareiškėjui gyvybei (duomenys neskelbtini) ne vieną kartą buvo kilusi grėsmė. Pažymi, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog G. D. P. teigė, kad tik J. S. kelia grėsmę jo gyvybei, kadangi pareiškėjas teigė, jog aiškiai nurodė, kad nežino, kas jam grasino, tačiau tai turėjo būti žmonės, turintys prieigą prie vyriausybės ir išduoti automatinius ginklus, todėl bandymas visas grėsmes gyvybei priskirti tik J. S. yra per didelis supaprastinimas. G. D. P. akcentuoja, kad Migracijos departamentui buvo sakęs, jog yra daugybė vaikų apsaugos skyriaus sąjungininkų, J. S. ir jo draugų, kurie jo nekentė ir norėjo atsikratyti (kai kurie žurnalistai, priešai advokatai, prokurorai ir teisėjai).

48. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog (duomenys neskelbtini) yra didžiulė rasinė įtampa, lėtas baltųjų rasių genocidas ir kad socialines mažumų grupes sistemingai žudo rasistiniai (duomenys neskelbtini). Teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus ir neteisėtai priėmė vienpusius ir politiškai motyvuotus iškraipytus faktus, kuriais rėmėsi Migracijos departamentas, išvadoms, jog G. D. P. mažumų grupės (duomenys neskelbtini) baltaodžiai nėra persekiojami (duomenys neskelbtini), padaryti.

49. G. D. P. nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi V. byla prieš jį. Teigia, kad atsakovas ir teismas rėmėsi laikraščių paskalomis ir nepagrįstomis spekuliacijomis, tai yra visiškai neteisėta ir pažeidžia principą, kad abejotini įrodymai neturi būti naudojami teisme. Be to, atsakovas ir teismas spėliojo, kad už nurodytus nusikaltimus, kurių padarymas nėra pagrįstas, pareiškėjui gresia kalėjimas, o tai pažeidžia G. D. P. teises būti laikomam nekaltu, į lygybę, žmogaus orumą ir teisę į teisingas administracines procedūras.

50. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Migracijos departamento paskirtas advokatas privalo versti anglų kalba surašytus dokumentus į lietuvių kalbą, tai jau yra akivaizdus interesų konfliktas, kadangi atsakovas riboja advokato įgaliojimus. Teigia, kad visas advokato paskyrimo procesas, suteikiantis advokatui labai ribotus įgaliojimus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir pažeidžia visas žmogaus teises, ypač teisę į teisingą administracinį procesą.

51. G. D. P. pažymi, kad teismas netinkamai nustatė jo statusą. Teigia, kad yra asmuo be pilietybės ir jokių tai paneigiančių įrodymų nėra. Akcentuoja, kad teismas neatkreipė dėmesio, jog jis ginčijo tariamo nuteisimo (duomenys neskelbtini) pagrįstumą ir teisingumą. Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) teismai yra policijos ir politinių manipuliacijų objektas, teismo sprendimai yra abejotini ir jokioje civilizuotoje šalyje jie nėra pripažįstami.

52. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo administracinės bylos nagrinėjimo nestabdyti, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

53. Savo poziciją atsakovas iš grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į G. D. P. skundą. Nurodo, kad su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, mano, kad jis buvo priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos. Sprendime yra atsakyta į visus G. D. P. pareikštus reikalavimus,

54. Migracijos departamentas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tarp pareiškėjo pateikto prašymo Komisijai dėl duomenų ištrynimo ir pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo jokių sąsajų nėra. Pažymi, kad kilmės valstybės informacija ir be Interpolo duomenų bazėje esančių duomenų patvirtina, jog pareiškėjui (duomenys neskelbtini) yra iškelta baudžiamoji byla. Be to, G. D. P. savo baimę grįžti į kilmės valstybę grindžia būtent neva jam iškelta baudžiamąja byla, todėl aplinkybė, ar Interpolo duomenų bazėje yra duomenys apie pareiškėją, ar nėra, neturi įtakos jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui. Atsakovas su pareiškėjo teiginiu, kad duomenų ištrynimas iš Interpolo duomenų bazės apie jam iškeltą baudžiamąją bylą (duomenys neskelbtini) paneigtų vieną Policijos departamento išvadoje nurodytą pagrindą, jog G. D. P. kelia grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai ir jam būtų suteiktas prieglobstis. Atkreipia dėmesį, kad pabėgėlio statusas pareiškėjui nebuvo suteiktas ne dėl Policijos departamento išvados ar Interpole esančių duomenų, bet dėl to, kad Migracijos departamentas nenustatė priežastinio ryšio tarp konvencinių priežasčių ir G. D. P. (duomenys neskelbtini) iškeltos baudžiamosios bylos, o tai patvirtina ne tik Interpolo duomenys, bet ir surinkta kilmės valstybės informacija. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas dėl prastų kalinimo sąlygų (duomenys neskelbtini) kalėjimuose atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygą dėl papildomos apsaugos suteikimo, tačiau, įvertinus tai, kad G. D. P. įtariamas sunkiu nusikaltimu (duomenys neskelbtini) prieš vaikus, jam papildoma apsauga nebuvo suteikta. Migracijos departamentas akcentuoja, kad pareiškėjui papildoma apsauga buvo nesuteikta dviem pagrindais, t. y., kad jei yra rimtas pagrindas manyti, kad asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokį nusikaltimą (Įstatymo 88 straipsnio 3 dalies 2 punktas) ir kad yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ar visuomenei (Įstatymo 88 straipsnio 3 dalies 4 punktas).

55. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pabėgėlio statusas pareiškėjui buvo nesuteiktas ne pagal Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tačiau dėl to, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog jis neatitinka Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje ir Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teigdamas priešingai, bando klaidinti teismą.

56. Migracijos departamentas pažymi, kad G. D. P. situacija buvo įvertinta išsamiai ir objektyviai. Aplinkybės, kad pareiškėjas nepripažįsta kilmės valstybėje jam pateiktų kaltinimų, niekaip neįrodo, kad (duomenys neskelbtini) pradėtas baudžiamasis persekiojimas yra neproporcingas ar diskriminacinis.

57. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas selektyviai taiko Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro parengtose Tarptautinės apsaugos gairėse nurodytas rekomendacijas. Nurodo, kad Migracijos departamentas nesprendžia asmens kaltumo / nekaltumo, kadangi tai yra pareiškėjo kilmės valstybės kompetencija, tačiau, nagrinėjamu atveju, nors nuo veikos, kurios padarymu G. D. P. yra įtariamas (duomenys neskelbtini), praėjo daugiau nei 18 metų, tačiau pareiškėjas daugiau nei 18 metų slapstosi nuo kilmės valstybės teisėsaugos institucijų. Veikos, kuria kaltinamas G. D. P., vertinamos kaip sunkios ir labai žiaurios. Be to, teismo posėdyje pareiškėjo įvardinti epitetai apie auką neparodo, kad jis gailisi dėl nusikalstamos veikos, kurios padarymu kaltinamas, o kaltininke įvardija būtent auką. Atsižvelgiant į tai, G. D. P. atžvilgiu negalėjo būti pritaikytas Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalyje nustatytos išimties netaikymas. Be to, pareiškėjas ir (duomenys neskelbtini) buvo nuteistas, o aplinkybė, kad jis atliko paskirtą bausmę ir išėjo anksčiau laiko, neturi įtakos G. D. P. keliamos grėsmės visuomenei vertinimui.

58. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo situacija ir jo minimoje byloje nagrinėta situacija yra visiškai skirtingos. Administracinėje byloje Nr. eA-1748-629/2019 buvo nagrinėjama situacija dėl asmens, kuris atitinka Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, dėl to pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimas nėra galimas pagal Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Atsižvelgiant į tai, kad asmuo laikytinas pabėgėliu, jo asmens atžvilgiu taikomas negrąžinimo principas, įtvirtintas Įstatymo 130 straipsnio 2 dalyje, todėl Migracijos departamentas negalėjo priimti sprendimo dėl asmens grąžinimo į kilmės valstybę, o nesant Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvados, kad asmuo nekelia grėsmės valstybės saugumui, negalėjo priimti sprendimo išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. G. D. P. situacija yra visiškai kitokia, t. y. Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, tačiau atitinka papildomos apsaugos kriterijus, kadangi (duomenys neskelbtini) kalėjimuose yra prastos sąlygos, kas nulemtų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Pažymi, kad kompetentingai institucijai gavus (duomenys neskelbtini) garantijas dėl pareiškėjo sulaikymo, šis papildomos apsaugos suteikimo pagrindas išnyktų.

59. Atsakovas nurodo, kad Aprašo 125.3 ir 125.4 punktų nuostatų nepažeidė. Atkreipia dėmesį, kad nei Aprašas, nei kiti teisės aktai neįpareigoja užsieniečio grąžinimo ir leidimo gyventi išdavimo klausimo spręsti prieglobsčio procedūros metu – šie klausimai gali būti sprendžiami ir savarankiškų procedūrų metu.

60. Migracijos departamentas pažymi, kad buvo atlikta pareiškėjo apklausa, siekiant išsiaiškinti jo prieglobsčio prašymo tam tikrus niuansus ir ar atsakovo darbuotojas tinkamai suprato prieglobsčio prašymo esmę. Apklausa buvo vykdoma anglų kalba, dalyvaujant vertėjui, todėl G. D. P. teiginiai dėl prieglobsčio prašymo nesupratimo yra deklaratyvūs ir paneigti jo prieglobsčio bylos medžiaga. Atkreipia dėmesį, kad visi pareiškėjo dokumentai, taip pat ir prieglobsčio prašymas, yra G. D. P. byloje, kuri buvo pateikta teismui.

61. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo pasakojimas apie tėvo nužudymą buvo nenuoseklus, jis įvardijo skirtingus bei savaime tarpusavyje nesusijusius tėvo nužudymo motyvus (atakos prieš fermerius dėl vagystės bei pareiškėjo priešų siekis susidoroti, nutraukti finansavimą G. D. P.), o tariamai identifikuoti priežastiniai ryšiai tėra paties pareiškėjo subjektyvus vertinimas, nepagrįstas objektyviais duomenimis. Atlikus tyrimą nebuvo rasta informacijos apie asmens vardu J. G. P. nužudymą 2017 m. internete buvo rastas projektas „(duomenys neskelbtini) – Farm Attack Victims“, kurio tikslas fiksuoti visų fermerių, nužudytų (duomenys neskelbtini) dėl minėtų atakų, vardus ir duomenis. Patikrinus duomenis, buvo rasta informacija apie P. J. G., kuris buvo nužudytas (duomenys neskelbtini), tuo metu jam jau buvo 64 metai. Paties pareiškėjo atliktas tyrimas telefonu negali būti laikomas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu jo tėvo žmogžudystę bei tariamus nužudymo motyvus. Atsakovo nuomone, įvertinus G. D. P. pasakojimą bei surinktą kilmės valstybės informaciją, pareiškėjo pasakojimas apie tėvo nužudymą bei tariamas to priežastis yra mažai tikėtinas, todėl sprendžiant dėl prieglobsčio jam suteikimo, nebuvo vertinamas.

62. Atsakovas pažymi, kad vertinant pareiškėjo tariamą persekiojimą dėl rasės bei priklausymo (duomenys neskelbtini) tautinei mažumai, buvo atliktas tyrimas ir surinkta kilmės valstybės informacija, o įvertinus ją, nebuvo pagrindo manyti, jog G. D. P. iškelta baudžiamoji byla yra susijusi su jo rase. Akcentuoja, kad atsakovas, atlikdamas tyrimą, vadovaujasi visa rasta informacija, taip pat ir žiniasklaidos priemonėmis. Atkreipia dėmesį, kad faktą, jog pareiškėjui (duomenys neskelbtini) yra iškelta baudžiamoji byla patvirtina ne tik žiniasklaidoje esanti informacija, tačiau ir Interpolo bazėje esantys duomenys bei pats pareiškėjas tuo grindė savo prieglobsčio prašymą. Migracijos departamento nuomone, tai, kad G. D. P. nesutinka su tuo, kokią ir kaip jis vertino rastą informaciją, nepaneigia nei Migracijos departamento priimto, nei ginčijamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 63. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (15/6-5)12PR-3, kuriuo atsisakoma suteikti pareiškėjui ((duomenys neskelbtini) piliečiui) G. D. P. prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

64. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė norą dalyvauti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, t. y. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

65. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

66. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

67. Visumoje iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendimas iš esmės grindžiamas ginčo faktinėmis aplinkybėmis, atsakovo sprendimo ir atsiliepimo į skundą motyvais, teisės aktų nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismo sprendime bylos esmei (prieglobsčio suteikimo/nesuteikimo aplinkybėms analizuoti) skirtas vos puslapis, kur neatlikus jokios ginčo analizės sutinkama su Migracijos departamento sprendime padarytomis išvadomis. Pareiškėjo skunde išsamiai išdėstyti motyvai (apimtis 12 puslapių), kodėl ginčijamas atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina pareiškėjo skunde pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendime neatsakyta nė į vieną esminį pareiškėjo skundo argumentą, kurie yra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl atsakovo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Vadinasi, teismas jokio savarankiško ginčo aplinkybių ir ginčo santykių teisinio reguliavimo tyrimo neatliko, kilusio ginčo objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo.

68. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011 ir kt.).

69. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

70. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, taigi atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė tinkamai nemotyvuotą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis, 87 straipsnio 4 dalis).

71. Pareiškėjas prašo administracinės bylos nagrinėjimą stabdyti iki bus priimtas galutinis Interpolo Duomenų kontrolės komisijos sprendimas pagal pareiškėjo pateiktą prašymą dėl Interpolo duomenų bazėje esančių duomenų ištrynimo/ištaisymo. Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šis klausimas apeliacinio teismo nesprendžiamas.

72. Atsižvelgdama į tai, kas buvo nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir neįvertino esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 86 straipsnis bei priėmė tinkamai nemotyvuotą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. D. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Virginija Volskienė