2015-10-06 Nr. AB-19188-3-61-3-02325-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1694-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02325-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1, 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) solidariai 10 531,93 Lt turtinę ir 20 000 Lt neturtinę žalą; 2) įpareigoti VSDFV mokėti toliau perskaičiuotą ir nesumažintą pensiją.

Paaiškino, kad VSDFV, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas), neteisėtai už 2010 ir 2011 metus neišmokėjo priklausančios pensijos dalies. VSDFV, pateikdama pažymą, nurodė, kad pareiškėjui buvo paskaičiuotas pensijos dydis, bet atsakovas neatsižvelgė į tai, kad šis dydis jau buvo paskaičiuotas sumažintas, todėl tokie duomenys apie sumažintos pensijos dydį yra nepagrįsti. Pareiškėjo manymu, padaryta turtinė žala yra 10 531,93 Lt. Dėl neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų buvo padaryta ir neturtinė žala. Neišmokama dalis pensijos ir sumažinta pensija turėjo didelės reikšmės, nes sumažėjo pareiškėjo materialinės galimybės apsirūpinti būtinomis pragyvenimo priemonėmis, susimokėti mokesčius, apsirūpinti maistu, vaistais, dėl ko patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą bei pažeminimą dėl neteisėtai neišmokamos dalies pensijos. Tokiais neteisėtais atsakovų veiksmais buvo padaryta ir neturtinė žala, kurią vertinama 20 000 Lt suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 25–28) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad pareiškėjas į VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, nesikreipė. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-jame pensijų skyriuje 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 15-17-12289 nuo 2010 m. vasario 2 d. pareiškėjui buvo paskirta 1 068,24 Lt senatvės pensija. Paskirtos senatvės pensijos dydis 2010-2011 metais viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį pensijos dydį, todėl senatvės pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnyje 1 dalyje nustatyta tvarka. Laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 2 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas dirbo, todėl, mokant senatvės pensiją šiuo laikotarpiu teisėtai, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, buvo mokama senatvės pensijos dalis. Be to, pareiškėjas, reikalaudamas priteisti padarytą 10 531,93 Lt turtinę ir 20 000 Lt neturtinę žalą, savo paskaičiuotų sumų negrindžia jokiais argumentais. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 2 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. privalėjo vykdyti Laikinojo įstatymo nuostatas ir mokėti pareiškėjui perskaičiuotą senatvės pensiją, todėl šio skyriaus darbuotojų veiksmai laikytini teisėtais, taigi nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo, todėl civilinė atsakomybė neatsiranda. Galimybė išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, atmestinas kaip nepagristas. VSDFV Vilniaus skyrius prašo teismo taikyti Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikytiną reikalavimams dėl žalos atlyginimo, ir pareiškėjo skundą atmesti, nes praleistas 3 metų terminas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 30–124) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti, nes praleistas 3 metų terminas. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2014 m. sausio 17 d. rašte Nr. (10.1)3-6866 buvo nurodyta, jos šis atsakymas gali būti skundžiamas VSDFV, tačiau pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, t. y. A. B. į VSDFV, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, nėra kreipęsis. Pareiškėjas 2010 m. vasario 2 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu vykdė individualią advokato veiklą, t. y. buvo draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl nuo 2010 m. vasario 2 d. (senatvės pensijos paskyrimo dienos) iki 2011 m. gruodžio 31 d. senatvės pensija jam buvo mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostata. Civilinė atsakomybė, kaip ir bet kuri teisinė atsakomybė, atsiranda tik esant neteisėtais veiksmais padarytai žalai. Jeigu veiksmai teisėti, tai jie objektyviai negali būti prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindas. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyrius privalėjo vadovautis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl pareiškėjui senatvės pensija pagal tuo metu galiojusio ir privalomo vykdyti Laikinojo įstatymo nuostatas buvo perskaičiuota ir mokama teisėtai, tad VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus darbuotojų veiksmai laikytini teisėtais. Vadinasi, nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo, todėl nekonstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės 20 000 Lt žalos priteisimo atmestinas ir tuo pagrindu, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, tačiau pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose nėra nustatyta neturtinės žalos atlyginimo galimybė, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu (b. l. 53–57) pareiškėjo A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas prašo priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, 10 531,93 Lt turtinės žalos ir 20 000 Lt neturtinės žalos. Todėl teismui svarbu nustatyti, ar turtinė ir neturtinė žala, atsirado dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, ar dėl to yra pareigūnų kaltė, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.

Teismas rėmėsi CK 6.245 – 6.250, 6.271 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo nuostatomis.

Pažymėta, jog, pareiškėjo teigimu, VSDFV Vilniaus skyriaus tarnautojų neteisėtumą lėmė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, pripažinęs Laikinojo įstatymo nuostatas, leidžiančias mažinti senatvės pensijas, antikonstitucinėmis, įpareigojantis kompensuoti sumažintas pensijas. VSDFV Vilniaus skyrius su šiais argumentais nesutinka, nes VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius minėtu laikotarpiu (2010 m. vasario 2 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) privalėjo vykdyti Laikinojo įstatymo nuostatas ir mokėti pareiškėjui perskaičiuotą senatvės pensiją, todėl šio skyriaus darbuotojų veiksmai laikytini teisėtais, nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo, todėl civilinė atsakomybė neatsiranda.

Bylos duomenimis nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjui iki gyvos galvos mokėjo po 1 068,24 Lt per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (b. l. 6–8, 29). VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjo senatvės pensiją perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi (969,80 Lt) bei, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, pensiją Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu perskaičiavo dar kartą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nustatytą formulę ir mokėjo pareiškėjui nuo 2010 m. vasario 2 d. – 882,99 Lt, nuo 2010 m. kovo 1 d. – iki 2010 m. gruodžio 1 d. – 904,05 Lt ir 907, 93 Lt, o nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 475,20 Lt sumažintą senatvės pensiją (b. l. 25–28). Taigi nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjo valstybinę socialinio draudimo pensiją teisėtai perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, pensiją Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu perskaičiavo dar kartą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nustatytą formulę (b. l. 6–8).

Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į VSDFV dėl sumažintos pensijos ir dalies pensijos neišmokėjimo, prašė ne ginčo tvarka išmokėti sumažintos pensijos dalį ir mokėti ją toliau nesumažintą, pateikti pažymą dėl 2010-2011 m. sumažintos ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2014 m. sausio 17 d. raštu Nr. (10.1) 3-6866 pateikė informaciją apie išmokėtas ir neišmokėtas senatvės pensijos sumas, paaiškino pensijos perskaičiavimo tvarką, nurodė, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokama viso dydžio paskirtoji senatvės pensija, paaiškino, kad kol nėra priimtas Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymas, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją (b. l. 6–8).

Pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija jam sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas nuo 2010 m. vasario mėnesio iki 2011 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) nuostatomis, įstatymas galiojo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi Laikinojo įstatymo 15 straipsniu buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Todėl VSDFV Vilniaus skyrius privalėjo vadovautis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pareiškėjui senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas nuo 2010 m. vasario 2 d. buvo perskaičiuota ir mokama teisėtai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą ir konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pareiškėjo argumentai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus tarnautojų veiksmų neteisėtumą lėmė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo Laikinojo įstatymo nuostatos, leidžiančios mažinti senatvės pensijas, pripažintos antikonstitucinėmis, nėra teisingi, nes senatvės pensijų mažinimą numatė Laikinasis įstatymas, kurį priėmė Lietuvos Respublikos Seimas (įstatymų leidėjas), VSDFV Vilniaus skyrius nevykdyti įstatymo neturėjo teisės. Pažymėtina, kad galimybė išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra numatyta, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, atmestinas. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad VSDFV Vilniaus skyrius laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. privalėjo vykdyti Laikinojo įstatymo nuostatas ir mokėti pareiškėjui perskaičiuotą senatvės pensiją, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotojų veiksmai laikomi teisėtais, nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo, todėl negali atsirasti civilinė atsakomybė. Pareiškėjo skundo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atmestini, nėra pagrindo jų tenkinti skunde išdėstytais argumentais.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VSDFV mokėti toliau nesumažintą pensiją negali būti tenkinamas, nes nuo 2012 m. sausio 1 d. senatvės pensijos yra atstatytos ir mokamos, taip pat ir pareiškėjui.

III. Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 62–64) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1294/2014, Nr. A143-1090/2014), o pareiškėjo skundą atmetė nenurodęs motyvų (pareiškėjas nesupranta, kodėl jo skundas atmestas). Be to, teismas nepagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. VSDFV Vilniaus skyrius privalėjo nevykdyti Laikinojo įstatymo nuostatų, nes buvo akivaizdu, jog šis įstatymas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Pensijos sumažinimas pareiškėjui turėjo didelių neigiamų pasekmių – pareiškėjas tuo metu sirgo, gydėsi, jam trūko pinigų. Dėl prastos sveikatos pareiškėjas galėjo praleisti terminą kreiptis į VSDFV.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 69–71) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas rėmėsi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai paaiškino, kad Lietuvos teisėje galioja teisėtumo prezumpcija. Tai reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymo nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A. B. siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 2 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo žalos atlyginimo (valstybės deliktinės atsakomybės taikymo) būdu, t. y. taikant Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo.

Pasisakydama nagrinėjamai bylai aktualiais klausimais, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-172-143/2015, kurioje pažymėta, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą administracinių teismų praktiką (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014), teisminiams ginčams dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies atgavimo yra tiesiogiai taikytini teisinius santykius dėl šios pensijos skyrimo ir mokėjimo reglamentuojantis Pensijų įstatymas bei su šio įstatymo normomis tiesiogiai sietinos kitų teisės aktų normos, tarp jų – Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta privaloma išankstinė tokio pobūdžio ginčams nagrinėti ne teismo tvarka ir nurodyta, kad išankstinio tokių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija yra VSDFV. Minėtoje nutartyje LVAT teisėjų kolegija akcentavo tai, kad viena vertus, atsižvelgiant į pareiškėjo pasirinktą savo pažeistų teisių į jam paskirtos pensijos gavimą gynimo būdą (t. y. prašant valstybės deliktinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.271 straipsnį), nėra pagrindo taikyti paminėtas Pensijų įstatymo nuostatas ir spręsti pareiškėjo teisės į Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažintos pensijos dalies atgavimą Pensijų įstatymo taikymo prasme. Kita vertus, nagrinėjamai bylai nėra aktualus ir dėl nurodytos priežasties (t. y. dėl pareiškėjo pasirinkto savo tariamai pažeistų teisių gynimo būdo) negali būti sprendžiamas klausimas dėl paminėtos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos laikymosi (ar nesilaikymo) reikšmės šioje byloje nagrinėjamai situacijai.

Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino kreiptis į VSDFV (kaip į ginčus išankstine ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją) praleidimu.

Atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo LVAT suformuota praktika analogiško pobūdžio bylose. Be to, teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra susiję su praleistu Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytu terminu.

Nagrinėjamai bylai aktualus CK 6.271 straipsnio aiškinimas ir taikymas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio, todėl žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja CK. Kita vertus, dalies reikalavimų dėl žalos atlyginimo nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama, be kita ko, ir į minėtas nuostatas. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog VSDFV teritorinis skyrius mokėjo pareiškėjui sumažintą senatvės pensiją įgyvendindamas tuo metu galiojusių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šiais veiksmais atsakovas pažeidė pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Vadinasi, nagrinėjamu atveju pagrįstai nenustatyti atsakovo, t. y. valdžios institucijos, neteisėti veiksmai.

Kadangi pareiškėjas valstybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme sieja ir su Lietuvos Respublikos Seimo prieštaraujančio Konstitucijai įstatymo (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) priėmimu, todėl sprendžiant klausimą dėl valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, be kita ko, yra būtina pasisakyti dėl įstatymų leidėjo (Lietuvos Respublikos Seimo) pagrindinės funkcijos (įstatymų priėmimo) vertinimo valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo prasme.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 2 dalyje yra pateiktas straipsnyje naudojamo termino „valdžios institucija“ apibūdinimas, pagal kurį „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Iš šio apibūdinimo matyti, kad į jį patenka platus (pastebėtina, kad nebaigtinis) sampratos „bet koks viešosios teisės subjektas“ subjektų ratas. Tačiau ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme (šiame punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo) yra būtina, kad tokiu subjektu būtų viešojo administravimo srityje veikiantis (veikęs) viešojo administravimo subjektas. ABTĮ taikymo požiūriu, Lietuvos Respublikos Seimas nepriskirtinas viešojo administravimo subjektų kategorijai, o Lietuvos Respublikos Seimo įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu (ABTĮ 2 str. 1, 4 d.).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama kitiems pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo teismui paduotas prašymas (skundas) negali būti pripažintas pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė