2023-01-11 Nr. AB-878-3-64-3-00484-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-5-821/2023

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00484-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.18.1; 57.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo V. M..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, Šiaulių RATC) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. M. (toliau – ir atsakovas) 54,00 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., ir 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, todėl jam kyla pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

3. Vietinė rinkliava atsakovui skaičiuojama vadovaujantis Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-595 pavirtintais Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras yra Šiaulių miesto, Akmenės rajono ir kitų savivaldybių įsteigta įstaiga, kuri yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas rinkliavą atsakovui skaičiavo pagal Nuostatų 12.2 punktą, kuriame numatyta, kad „Pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys: gyvenamosios paskirties patalpų (individualių namų), esančių savivaldybės teritorijoje, vienam iš gyventojų (jei šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba)“.

6. Teismas pažymėjo įpareigojęs pareiškėją pateikti duomenis apie gyvenamosios paskirties patalpas, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno atsakovas, t. y. kad šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba, tačiau pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs pareiškime teismui nurodytu adresu Radviliškio rajone, tačiau tikslus gyvenamosios vietos adresas nėra nurodytas (deklaruotas), neturėjo galimybės pateikti konkrečių duomenų apie konkretų nekilnojamojo turto objektą.

7. Teismas nustatė, kad Nuostatų 12.2 punkte nustatyta pareiga mokėti ginčijamą rinkliavą siejama su aplinkybe, kad vietinės rinkliavos mokėtojas gyvena gyvenamosios paskirties patalpose, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokiose gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), gyveno atsakovas, nevertino, ar atsakovas priskirtinas vienam iš gyventojų, kurie gyveno gyvenamosios paskirties patalpose, kurios nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad atsakovas, vadovaujantis Nuostatų 12.2 punktu, laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju, kadangi ginčo laikotarpiu buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), kadangi konstatavo, jog Nuostatų 12.2 punkte nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama ne su asmens gyvenamosios vietos deklaravimu, o su jo gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose faktu.

8. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nelaikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 12.2 punkto prasme, byloje nėra įrodymų, kad ginčo laikotarpiu iš esmės buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėtų būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir kad būtent šiose gyvenamosios paskirties patalpose gyveno atsakovas, todėl pareiškėjo prašymą priteisti vietinę rinkliavą atmetė kaip nepagrįstą bei netenkino prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 9. Pareiškėjas Šiaulių RATC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą patenkinti visiškai.

10. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą, pasisakydamas, jog gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys nepagrindžia asmens gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose fakto.

11. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo gyvenamoji vieta buvo nustatyta Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, kurie, pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo nuostatas, laikomi teisingais tol, kol jie nenuginčijami Lietuvos Respublikos įstatymų ir Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatas gyvenamosios vietos deklaravimas – gyvenamosios vietos adresą sudarančių ir kitų šiame įstatyme nustatytų duomenų pateikimas gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai.

12. Pareiškėjo teigimu, teisės aktų sisteminė analizė patvirtina, kad deklaruota asmens gyvenamoji vieta yra jo gyvenamoji (faktinio gyvenimo) vieta. Pareiškėjui pateikus teismui įrodymus (pažymą), jog atsakovas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs pažymoje nurodytu adresu, tokie duomenys yra laikytini teisingais ir laikytini asmens faktinio gyvenimo vieta, kol šie duomenys nėra nuginčyti arba kol pats asmuo tokios prezumpcijos nepaneigia, pateikdamas kitokius duomenis, patvirtinančius faktą, jog asmuo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu negyvena, kad gyvena kitur ir kitur moka vietinę rinkliavą, bet tokių duomenų nebuvo pateikta.

13. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo duomenys neįrodo, kad iš esmės buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėtų būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir kad būtent šiose gyvenamosios paskirties patalpose gyveno atsakovas, ir pažymi, kad pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatas asmuo savo gyvenamąją vietą gali deklaruoti tik gyvenamosios paskirties patalpose, priešingu atveju asmenys, kurie nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos, įtraukiami į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą. Asmuo, deklaruojantis gyvenamąją vietą, turi pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės ar kitokio teisėto valdymo, naudojimo ar disponavimo teisę į patalpą ar pastatą, kuriame asmuo gyvena, taigi, asmuo savo gyvenamąją vietą gali deklaruoti tik būste arba gyvenamojoje patalpoje. Todėl pareiškėjas pagrįstai iš atsakovo reikalavo įsiskolinimo už komunalinių atliekų surinkimą, kadangi atsakovas nepaneigė fakto, kad jis negyvena jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu.

14. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat laikosi pozicijos, kad vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečius, taip pat ir jų gyvenamąją vietą, bei nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota byloje, kurios aplinkybės nesutapo su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.

15. Pareiškėjo įsitikinimu, nesant duomenų, jog atsakovas gyventų kitur, nei yra jo deklaruota gyvenamoji vieta, deklaruota gyvenamoji vieta objektyviai turi būti laikoma atsakovo faktine gyvenamąja vieta, kuri gali būti tik gyvenamosios paskirties būste / patalpose, ir atsakovui kyla pareiga mokėti vietinę rinkliavą. Priešingas minėtų aplinkybių traktavimas leistų asmenims piktnaudžiauti įgyvendinant savo pareigas mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo V. M., pagrįstumas ir teisėtumas.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė, konstatavęs, kad atsakovas nelaikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 12.2 prasme, kadangi Nuostatų 12.2 punkto pagrindu gyventojai vietinės rinkliavos mokėtojais yra laikomi tuo atveju, jeigu patalpos nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba, o byloje tokių duomenų nebuvo pateikta. Teismas pažymėjo, kad pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama ne su asmens gyvenamosios vietos deklaravimu, o su jo gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose faktu.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą, padaręs nepagrįstą išvadą, kad deklaruota atsakovo gyvenamoji vieta nėra jo faktinio gyvenimo vieta, nes tai neatitinka teisės aktų nuostatų.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad nagrinėjant šioje byloje pareiškėjo inicijuotą ginčą, esminė aplinkybė yra ta, ar pareiškėjas įrodė, jog atsakovas gali būti laikomas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal Nuostatų 12.2 punktą.

20. Pagal Rinkliavų įstatymo (ginčui aktuali redakcija) 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai taip pat nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Faktinė aplinkybė, jog atitinkamas asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1390-438/2020). Pagal bendrą taisyklę, atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ir disponavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2670-442/2017). Jeigu objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pavyzdžiui, valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas atliekų turėtoju, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose (2 str. 17 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018; 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2491-442/20).

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad vietinė rinkliava atsakovui ginčo laikotarpiu skaičiuojama vadovaujantis Nuostatų 12.2 punktu. Šiame Nuostatų punkte (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d.) nustatyta, kad „Pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys: gyvenamosios paskirties patalpų (individualių namų), esančių savivaldybės teritorijoje, vienas iš gyventojų (jei šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba)“. Tame pačiame Nuostatų punkte (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d.), įtvirtinta, kad „Pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys: gyvenamosios paskirties patalpų, esančių Savivaldybės teritorijoje, vienas iš gyventojų (jei šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba arba gyventojas lieka deklaruotas po savininko mirties). Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad vietinės rinkliavos mokėtoju, be kita ko, yra nurodytas gyventojas, kuris gyvena gyvenamosios paskirties patalpose.

23. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, teisėjų kolegija pažymi, kad vietinės rinkliavos surinkėjas (šiuo atveju – pareiškėjas), kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti ne tik vietinės rinkliavos dydį, bet ir pagrįstumą; toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos šios bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš to kylančių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012; 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-781-520/2022, ).

24. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog atsakovas, vadovaujantis Nuostatų 12.2 punktu, laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju, kadangi atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Nuostatų 12.2 punkte nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama ne su asmens gyvenamosios vietos deklaravimu, o su jo gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose faktu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas šiuo atveju nenurodė, kokiose gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), gyveno atsakovas, nevertino, ar atsakovas priskirtinas vienam iš gyventojų, gyvenančių gyvenamosios paskirties patalpose, kurios nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba, t. y. pareiškėjas neįrodė, jog atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 12.2 punkto prasme. Analogiška praktika dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taikant Nuostatų 12.2 punktą formuojama ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-720-624/2022; 2022 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-719-968/2022; 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-781-520/2022).

25. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eTA-388-789/2021, pažymėtina, jog šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimo tais atvejais, kai asmuo gyvena gyvenamosios paskirties patalpose, kurioms nustatyta tvarka nėra suteiktas adresas arba nėra įregistruota nuosavybės teisė nekilnojamojo turto registre, arba nebaigta jų statyba. Kadangi minima praktika aktuali ir nagrinėjamai administracinei bylai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi administracinėje byloje Nr. eTA-388-789/2021 pateiktais išaiškinimais.

26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė