2019-05-22 Nr. AB-11750-3-62-3-00034-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-359-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00034-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) 2017 m. sausio 4 d. nutarimą (toliau – ir Nutarimas) ir 2017 m. sausio 5 d. oficialų perspėjimą (toliau – ir Perspėjimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno AVPK KP ONTV 2-ojo skyriaus vyr. tyrėjas, vykdydamas Kauno AVPK viršininko patvirtintą 2017 m. sausio 4 d. nutarimą, 2017 m. sausio 5 d. pateikė pareiškėjui oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos vardu. Perspėjime teigiama, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Jame taip pat teigiama, kad pareiškėjo veiksmai, remiantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1, 4, 5 straipsniais, vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui.

3. Pareiškėjo teigimu, jam pareikštas oficialus perspėjimas yra visiškai nepagrįstas, pažeidžiantis Įstatyme įtvirtintas nuostatas. Iš oficialaus perspėjimo neaišku, dėl kokių konkrečiai organizuotų grupių, nusikalstamų susivienijimų ar jų narių pareiškėjas yra perspėjamas, neaišku, kokios konkrečios organizuotų grupių, nusikalstamų susivienijimų ar jų narių nusikalstamos veikos yra įtariamos, visiškai nemotyvuojama, kaip pareiškėjas yra susijęs su organizuotų grupių, nusikalstamų susivienijimų ar jų narių nusikalstamomis veikomis ir pan. Nagrinėjamu atveju nėra jokių pagrįstų įstatymo nustatyta tvarka gautų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nusikalstamus ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tokių ryšių gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Pareiškėjas nebuvo teistas dėl jokių nusikalstamų veiksmų, turi nuolatinį darbą, gauna legalias pajamas.

4. Pažymėjo, kad jam nebuvo išaiškinta oficialaus perspėjimo apskundimo tvarka, Perspėjime ji taip pat nenurodyta.

5. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad informacija, kurios pagrindu pareiškėjui buvo pritaikyta prevencinio poveikio priemonė, buvo gauta ne tik iš viešųjų šaltinių, bet ir kriminalinės žvalgybos metu, užfiksuota teisės aktų nustatyta tvarka, kaip numatyta Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Pažymėjo, kad oficialiame perspėjime neturi ir negali būti nurodyti konkretūs perspėjamo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija, todėl atsakovas pareiškėjo argumentus dėl jo veiksmų nenurodymo laikė nepagrįstais.

7. Pareiškėjui 2016 m. spalio 27 d. buvo pareikštas įtarimas dėl 2015 m. kovo 1 d. galbūt padarius labai sunkų nusikaltimą, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte bei 2016 m. spalio 26 d. kartu su daug kartų teistu už sunkių nusikaltimų padarymą J. K. padarius nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 2 dalyje.

II. 8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo M. G. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad Kauno AVPK 2017 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 20-AT2-14(11.18K) pareiškėjui buvo nutarta taikyti prevencinę poveikio priemonę - oficialų perspėjimą. Kauno AVPK pareigūnas, vykdydamas minėtą nutarimą ir vadovaudamasis Įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė M. G. oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai varžė kitų žmonių teises ir laisves, sudarė palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms ir ekonominėms prielaidoms.

10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamas Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl susipažinęs su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta kriminalinės žvalgybos informacija, kuria remiantis pareiškėjui buvo pateiktas oficialus perspėjimas ir priimant sprendimą, šią medžiagą teismas įvertino kaip leistiną bei priimtiną įrodymą, patvirtinantį pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiantį daryti išvadą, jog šis asmuo gali daryti nusikaltimas, kad oficialus perspėjimas paskirtas pagrįstai, o medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka.

11. Taip pat teismas pažymėjo, jog tokie slapti duomenys negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo, tačiau ginčo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas buvo įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais viešaisiais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima patikimai vertinti pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veika.

12. Teismo vertinimu, aiškinant Įstatymo 5 straipsnio taikymą, atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs nusikalstami susivienijimai, jų nariai, įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas ir tokių veiksmų teisinė kvalifikacija. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentus, kad jis nesuprato oficialaus teisines pasekmes sukeliančio dokumento pagrindų ir motyvų, kuriais remiantis jis priimtas, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

III. 13. Pareiškėjas M. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo patikrinti, ar nagrinėjamu atveju Įstatymo 4 straipsnyje nurodyti duomenys buvo gauti įstatymo nustatyta tvarka, t. y. išsiaiškinti įslaptintos informacijos gavimo teisinį pagrindą. Šiuo atveju buvo svarbu nustatyti, ar dėl sąsajos su tam tikromis organizuotomis grupėmis ar nusikalstamais susivienijimais pareiškėjas gali daryti sunkius nusikaltimus. Pareiškėjas teigia, jog oficialus perspėjimas buvo paskirtas tik įslaptintos informacijos pagrindu, o atsakovas nepateikė jokių teismo prašomų viešų duomenų, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad oficialus perspėjimas priimtas remiantis ir kitais duomenimis.

15. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime nurodo, kad pareiškėjui buvo taikyta prevencinio pobūdžio priemonė - oficialus perspėjimas. Nurodo, kad M. G. 2015 m. kovo 1 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pareikšti įtarimai dėl pasikėsinimo nužudyti kitą žmogų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, dėl svetimo turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu. Be to, pareiškėjas įtariamas neteisėtu disponavimu šaunamuoju ginklu ir dideliu kiekiu šaudmenų. Ikiteisminio tyrimo metu atliekant kratą pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, buvo rasta ir paimta kompiuteriai, elektroninės laikmenos, foto albumai, kuriuose buvo aptikta daug nuotraukų su kitais žinomais Kauno apskrityje veikiančių organizuotų nusikalstamų grupuočių nariais.

16. Kauno AVPK nurodo, kad disponuoja pareiškėją apibūdinančia kriminalinės žvalgybos informacija, kurią gali pateikti teismui susipažinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVPK 2017 m. sausio 4 d. nutarimo Nr. 20-AT2-14(11-18K), kuriuo nutarta M. G. taikyti prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, ir 2017 m. sausio 5 d. oficialaus perspėjimo Lietuvos Respublikos įstatymo vardu Nr. 20-AT2-14, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti Nutarimą ir Perspėjimą, kadangi jie yra nepagrįsti, nenurodyta, kokia informacija remiantis jie priimti, nenurodyta jų apskundimo tvarka.

19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualius teisės aktus, byloje pateiktus įrodymus ir susipažinęs su teismo posėdyje atsakovo pateikta slapta kriminalinės žvalgybos informacija, kuria remiantis pareiškėjui buvo pateiktas, sprendė, kad medžiaga pareiškėjo atžvilgiu surinkta įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomai neįslaptintais viešaisiais duomenimis, kurie suteikia pagrindą vertinti pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veika, todėl skundžiami Nutarimas ir Perspėjimas yra teisėti ir pagrįsti.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo patikrinti, ar nagrinėjamu atveju Įstatymo 4 straipsnyje nurodyti duomenys buvo gauti įstatymo nustatyta tvarka, t. y. išsiaiškinti įslaptintos informacijos gavimo teisinį pagrindą. Šiuo atveju Perspėjimas pareiškėjui paskirtas tik įslaptintos informacijos pagrindu, o atsakovas teismui nepateikė jokių viešų duomenų, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis priimtas teisėtai remiantis ir kitais duomenimis.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

22. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo esmės, byloje surinktus įrodymus, nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija ir pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybės bei jų teisiniam įvertinimui.

24. Pasisakydama dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 56 str. 6 d.).

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą aptartu įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas spręsti, jog teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

26. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką. Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal Įstatymo 4 straipsnį, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 4 straipsnio taikymą, ne kartą yra pažymėjęs, kad šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų požiūriu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr., pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1375/2012, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1425-575/2017, 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-602/2019).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-326/2009 yra suformuota praktika dėl individualių administracinių aktų, priimtų remiantis valstybės paslaptį sudarančią informacija, kuriame konstatuota, kad atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Individo autonominiai interesai ir viešasis interesas išsaugoti tam tikros informacijos slaptumą negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti: tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra. Jei pateikta slapta operatyvinė medžiaga yra vienintelis įrodymas nagrinėjamoje byloje, o duomenis pateikusi bylos šalis nepasinaudoja siūlymu išslaptinti dalį ar visą susijusią slaptą operatyvinę medžiagą ir ji nėra išslaptinama, gali būti daroma išvada, kad ginčijamas sprendimas dėl oficialaus perspėjimo yra nepagrįstas.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog atsižvelgiant į Įstatymo 5 straipsnį, teismų praktiką dėl informacijos slaptumo ir minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr., pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-803/2008 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog skundžiamame oficialiame perspėjime nenurodyta dėl kokių konkrečių organizuotų grupių, nusikalstamų susivienijimų ar jų narių yra perspėjama ir pan., atmestini kaip nepagrįsti.

30. Nagrinėjamu atveju oficialus perspėjimas pareiškėjui yra pareikštas remiantis ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais viešaisiais duomenimis, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad remiantis jais (duomenimis) galima patikimai vertinti pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla, tai: Kauno AVPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 4-ojo skyriaus 2016 m. spalio 27 d. pranešimas apie įtarimą, kuriame nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-12540-15 surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, jog M. G. padarė BK uždraustą veiką ir pareiškėjo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalies (Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką), 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte (Nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu) bei pareiškėjas įtariamas, kad sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu ir jo veiksmuose yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 2 dalyje (Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis); Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2017 m. vasario 27 d. išrašas, iš kurio matyti, kad M. G. 2016 m. spalio 27 d. buvo pripažintas įtariamuoju už aukščiau paminėtų nusikalstamų veikų padarymą. Šie faktiniai duomenys, su kuriais, be kita ko, pareiškėjas galėjo susipažinti, patvirtina, kad atsakovas turėjo faktinį pagrindą priimti skundžiamą sprendimą vadovaujantis Įstatymu.

31. Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, papildomai vadovavosi ir nevieša kriminalinės žvalgybos surinkta medžiaga, kuri buvo pateikta ir pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismams. Nevieša medžiaga, su kuria pareiškėjas negalėjo susipažinti, sudarė papildomus duomenis, kuriuos įvertinus kartu su paminėtais viešais byloje esančiais duomenimis, buvo priimti skundžiami sprendimai. Byloje yra minėti vieši dokumentai, kuriais remiantis priimti skundžiami sprendimai, taigi neviešų duomenų kaip papildomos įrodinėjimo priemonės panaudojimas nepažeidžia pareiškėjo teisių.

32. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl ginčijamų atsakovo sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė