Legislator Case Law & Legislation
2016-06-30 Nr. AB-13762-3-61-3-05483-2014-0 AI generated

2016-06-30 Nr. AB-13762-3-61-3-05483-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2016-06-30 Nr. AB-13762-3-61-3-05483-2014-0
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal R. K. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Legislator headnote

AI generated

2016-06-30 Nr. AB-13762-3-61-3-05483-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei panaikinti VRM 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 1D-8394(11) dalį, susijusią su 2012–2013 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimu.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. A-1853-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05483-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal R. K. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei panaikinti VRM 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 1D-8394(11) dalį, susijusią su 2012–2013 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad VRM sprendimu jam paskirta 1 291,43 Lt dydžio valstybinė pensija už tarnybą bei mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas – 360 Lt, iš viso mokama 1 651,43 Lt valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jam iki 2014 m. sausio 1 d. buvo mokama sumažinta valstybinė pensija, kiekvieną mėnesį pareiškėjas negaudavo 318,07 Lt. Su prašymu kreipėsi į VRM, tačiau atsakovė nurodė, kad išmokėti susidariusią nepriemoką neturi teisinio pagrindo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad neatsižvelgiant į tai, jog 2012 metais šalies ekonominė situacija stabilizavosi, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams pensijų mažinimas buvo pratęstas 2012–2013 metams. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Seimas 2014 m. gegužės 15 d. nustatė kompensavimo tvarką senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjams, kuriems pensijos buvo sumažintos 2010–2011 metais, tačiau nenumatė pensijų kompensavimo dirbusiems asmenims ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų gavėjams. Pareiškėjas akcentavo, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį valstybei kyla pareiga nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą jį garantuoti. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavęs, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos.

Atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, ir VRM atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas, o Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kuriuo pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pratęstas 2012–2013 metams neprieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėjui valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu buvo mažinama teisėtai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo pirminės redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra galimas, t. y. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nusprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, priimtais 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principai.

Teismas, atsižvelgdamas į minėtas teisės aktų nuostatas bei remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimais, pareiškėjo teiginius dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimo nepagrįstumo 2012–2013 metais vertino kritiškai. Pažymėjo, kad Konstituciniam Teismui 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavus, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjui 2012–2013 metais mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai, todėl nėra pagrindo išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 4 str. taikymo susidariusios pensijos nepriemokos.

Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2014 m. lapkričio 28 d. VRM sprendimo Nr. 1D-8394(11) dalį, kuria VRM atsisakė pareiškėjui išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2012–2013 metais susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, nurodė, kadangi pareiškėjo pensija buvo mažinama pagrįstai, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą VRM sprendimo dalį.

III. Pareiškėjas R. K. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti: priteisti iš atsakovo visą neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 4 421,73 Eur, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. ir panaikinti VRM 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8394(11).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas sprendime rėmėsi Konstitucinio Teismo nutarimų argumentais, kurie palankūs atsakovams, o pareiškėjui palankesnės nuostatos nebuvo akcentuojamos. Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, nurodo, kad sumažintos valstybinės pensijos kompensavimo tvarka turėjo būti nustatyta Laikinajame įstatyme ir tai nurodė Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime. Šis nutarimas turi įstatymo galią ir juo privalo vadovautis visos valstybinės institucijos. Atsakovai atsisako kompensuoti valstybinės pensijos nepriemoką, jokia kompensavimo tvarka nėra nustatyta. Pareiškėjo teigimu, valstybinė pensija jam buvo sumažinta dideliu mastu. Akcentavo, kad valstybinių pensijų ribojimas turi atitikti sąlygas, apibrėžiančias dėl pensijų sumažinimo susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjas iki šiol nėra gavęs kompensacijos dėl neišmokėtos pensijos dalies.

Atsakovės pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidariusi itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį yra galimas, o Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pratęsimas 2012–2013 metams neprieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėjo pensija 2012–2013 metais pagal laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo ribojama pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui R. K. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas priteisimo bei VRM 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 1D-8394(11) dalies, susijusios su 2012–2013 m. pareiškėjui susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, iš esmės nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nebuvo išmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas nei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nei šios teisės normos galiojimo pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo argumentais dėl valstybinės pensijos sumažinimo pagrįstumo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir prašo, panaikinus teismo sprendimą, pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti pareiškėjui valstybinęs pensijos dalį – 4 421,73 Eur, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. bei panaikinti VRM 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8394 (11).

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, buvo priimtas tik pareiškėjo reikalavimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei VRM 2014 m lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 1D-8394 (11) dalies, susijusios su 2012–2013 m. pareiškėjui susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimu (b. l. 29–30), pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti VRM 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą, kiek jis susijęs su pensijos nepriemoka, susidariusia laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d., bei priteisti valstybinės pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. atsisakyta priimti. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik teismo priimtų pareiškėjo reikalavimų apimtyje, dėl kurių pasisakyta pirmosios instancijos teismo sprendime.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui R. K. VRM 2003 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 2/17-274 paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nuo 2003 m. gegužės 1 d. neterminuotai (b. l. 35), kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta (b. l. 44). Iš Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje įtvirtinto reglamentavimo matyti, kad šio įstatymo 4 straipsnio nuostatos valstybinėms pensijoms buvo taikomos iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 4 d. su prašymu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą prašydamas išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Vidaus reikalų ministerija 2014 m. lapkričio 28 d. sprendime Nr. 1D-8394(11) nurodė, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo mažinama remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taip pat, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Kadangi įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenumato, VRM neturi pagrindo išmokėti susidariusios nepriemokos (b. l. 37–38).

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kaip matyti iš pareiškėjo skundo reikalavimų, kad jis siekė, jog jam būtų priteista dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusi pensijos nepriemoka. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė, grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nepaisant to, teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo klausimas yra įvertintas Konstitucinio Teismo, kuris 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatavęs aplinkybę, kad pensijos sumažinimas buvo teisėtas, turėjo pakankamą pagrindą nepriteisti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusios pensijos nepriemokos. Pažymėtina, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015, 2016 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, daro išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo reikalavimas priteisti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8394(11) atmestas, paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė