2018-09-26 Nr. AB-16873-3-62-3-02467-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1724-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02467-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis periodiškai 2005–2016 m. buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis. Kamerose trūko ploto, kadangi jos buvo užstatytos baldais ir jose buvo įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas buvo atskirtas ne aukštesne, nei 1 m sienele, todėl nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Nebuvo galima tinkamai vėdinti kameros, nes langas mažai prasiverdavo. Be to, langai buvo matiniai, todėl nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūkė. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nesutvarkyti, dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas, nebuvo įrengti suoliukai ir lentynėlės. Pareiškėjo teigimu, tokios gyvenimo sąlygos žemino jo orumą, pažeidė jo teises, kurias gina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Marijampolės AVPK buvo laikomas nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 19 d., nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d., nuo 2015 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d., nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d., nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 7 d., nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2016 m. sausio 27 d., nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2016 m. vasario 5 d., nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. kovo 18 d., nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. rugsėjo 7 d. Atsakovas pripažino, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas nevisiškai atitiko nustatytus reikalavimu, t. y. pareiškėjui teko mažiau nei 5 kv. m, tačiau atkreipė dėmesį, jog ginčo laikotarpiu Marijampolės AVPK areštinė buvo perpildyta. Atsakovas nurodė, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios patalpos 120–130 cm aukščio pertvara ir tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Higienos normos (toliau – ir Higienos norma) reikalavimus. Atsakovo nuomone, įstaigos pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti tinkamai, pareiškėjo argumentus dėl netinkamos patalpų ventiliacijos, netinkamų dušo patalpų įrengimo, dėl apšvietimo paneigė Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo išreiškęs valios dėl gyvenimo su nerūkančiais asmenims. Galiojantys teisės aktai nereglamentuoja asmenų, laikomų teritorinių policijos įstaigų areštinėse, dalyvavimo renginiuose ar kitose socialinės reabilitacijos priemonėse. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl jo laikymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Marijampolės AVPK areštinėje buvo laikomas šiais laikotarpiais: nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 19 d., nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d., nuo 2015 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d., nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d., nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 7 d., nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2016 m. sausio 27 d., nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2016 m. vasario 9 d., nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. kovo 22 d., nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. rugsėjo 7 d., iš viso 58 paras. Remdamasis bylos duomenimis, teismas taip pat nustatė, kad 44 paras nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į 5 kv. m plotą.

7. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas pažymėjo, jog Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. vasario 3 d. patikrinimo aktas Nr. PT-10 patvirtino atsakovo teiginius, jog apgyvendinimo kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti 120–130 cm aukščio pertvaromis ir tai atitinka Higienos normos 20 punkte nustatytus reikalavimus.

8. Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog Marijampolės AVPK areštinės administracija nesudarydavo renginių ir kitų socialinės reabilitacijos plane numatytų priemonių, tačiau teismas nurodė, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja asmenų, laikomų teritorinių policijos įstaigų areštinėse, dalyvavimo renginiuose ar kitose socialinės reabilitacijos priemonėse. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo veidrodžio, tačiau į bylą pateiktos foto lentelės patvirtino, kad areštinės kamerose yra veidrodžiai. 2015 m. vasario 3 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PT-10 konstatuota, kad Higienos normos pažeidimų nenustatyta ir, kad kamerose veidrodžiai buvo. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl veidrodžio nebuvimo atmetė.

9. Teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo vėdinimo ir drėgmės atmetė, nurodydamas, kad iš pateikto 2015 m. lapkričio 6 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. PT-468 matyti, kad tikrinimo metu kamerose nebuvo nei drėgna, nei tvanku, buvo galima atidaryti langus ir tai atitiko Higienos normos reikalavimus. Taip pat patikrinimo akte pažymėta, kad areštinės kamerose yra įrengta kamerų vėdinimo sistema „Komfovent“ C3“. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamo apšvietimo ir pasivaikščiojimo kiemelių, nurodydamas, kad 2016 m. kovo 10 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. PT-50 patvirtino, kad patikrinimo metu kamerose dirbtinės apšvietos parametrai atitiko nustatytus reikalavimus, o patikrinimo aktu Nr. Pa-451 konstatuota, jog pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas atitinka teisinį reglamentavimą.

10. Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis teismas pažymėjo, kad Marijampolės AVPK administracija turi pareigą užtikrinti, jog nerūkantieji nebūti priversti kvėpuoti tabako dūmais. Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės AVPK areštinės administraciją su prašymu patalpinti jį su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jis buvo patalpintas su rūkančiais. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis.

11. Dėl dušų įrengimo teismas nurodė, kad 2017 m. sausio 11 d. tarnybinis pranešimas „Dėl R. K. buvimo areštinėje“ Nr. 64-PR2-439 patvirtino aplinkybę, kad Marijampolės AVPK areštinėje įrengta sanitarinė švarykla, kurioje yra nusirengimo, apsirengimo, dušinės, dezinfekavimo patalpos, taip pat, jog dušo patalpose yra įrengti suoliukai, kabliukai pasikabinti rankšluosčiams, drabužiams, patalpose yra šilta, įrengta ventiliacija. Šiame tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, jog dušo patalpos atitinka visus reikalavimus. Byloje esanti Marijampolės AVPK areštinės pastato eksplikacija taip pat patvirtino, kad įvardintos patalpos areštinėje yra įrengtos. Teismas pažymėjo, kad Higienos norma nenumato dušuose įrengti lentynėles higienos priemonėms susidėti. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengtų dušo patalpų.

III. 12. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo patirtą neturtinę žalą. Jo nuomone, teismo priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog atsakovas nepaneigė jo skunde įvardintų itin žiaurių gyvenimo sąlygų.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės AVPK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu ne visuomet buvo užtikrintas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, tačiau skirtumas tarp teisės aktais nustatyto ir realiai suteikto ploto nebuvo itin reikšmingas, o pažeidimas nebuvo nepertraukiamas. Be to, atsakovas sąmoningai nesiekė pažeminti pareiškėjo orumo ar nežmogiškai su juo elgtis. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeista, nes Marijampolės AVPK areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai yra ne tik atskirti pertvaromis, bet ir durimis. Be to, atsižvelgiant į areštinės planus, sanitariniais mazgais besinaudojantys asmenys nėra matomi kitiems asmenims kameroje ar pareigūnams.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kilusios iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su priteistu neturtinės žalos atlyginimu apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir vertino faktines aplinkybes bei nesirėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais ir tai turėjo įtakos atlygintinos žalos dydžiui.

17. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų vertinimu bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl iš naujo jų nekartodamas tik papildo teismo sprendimo motyvus, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad priteistas neturtinės žalos dydis yra per mažas ir, atsižvelgiant į EŽTT praktiką, jam turi būti priteista 10 000 Eur dėl kalinimo sąlygų, kurios buvo žeminančios ir prilygo kankinimui.

19. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad ginčo atveju pareiškėjas nepatyrė žeminančių ir kankinančių sąlygų, todėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nėra, o žalos atlyginimo klausimas spręstinas pagal nacionalinę teisę.

20. Lietuvos teismų praktikoje konstatuojama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-744-261/2016), kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją).

21. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y., ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus. Tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

22. Tokiu būdu Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimui yra reikšmingas ne tik gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimas, bet ir kalinimo trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalinto asmens savybių visuma ir kitos aplinkybės.

23. Šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pažeidimą, konstatavo, kad pareiškėjui teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 5 kv. m minimalaus ploto nebuvo užtikrintas 44 paras. Pažeidimas buvo periodiškas, pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,65 iki 4,65 kv. m, pažeidimas sunkių pasekmių pareiškėjui nesukėlė.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nurodytos aplinkybės mažina pareiškėjo nurodomų patirtų nepatogumų ir išgyvenimų apimtį bei paneigia pareiškėjo nurodomos atlygintinos žalos dydį. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su priteistos pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir, įvertinęs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo jo keisti.

25. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė