263bdfaf-be29-4f08-bfd2-e0333f6d7ca7 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr Civilinė byla Nr. 2-1186/2013 Procesinio sprendimo kategorija:110.2; 110.4; 130.2.3.  (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. balandžio 11 d. Vilnius  Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Å ernas, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo R. A. atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarties, kuria atmesti atsakovo R. A. praÅ¡ymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, ir dėl galimų jo bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo užtikrinimo civilinėje byloje Nr. 2-2079-258/2013, iÅ¡keltoje pagal ieÅ¡kovo Casterbridge inc. ieÅ¡kinį atsakovams bankrutuojančiai (Å¡iuo metu bankrutavusiai) uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus sadutė“, J.

A., uždarajai akcinei bendrovei „Naresta“, R. A., kur tretieji asmenys – Z. A., K. A. A. ir L. M.. IÅ¡nagrinėjęs atskirÄ jį skundÄ ,  n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas Casterbridge inc. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurį patikslinęs, prašė apginti jo, kaip BUAB „Vilniaus sadutė“ akcininko, pažeistas teises, pripažįstant negaliojančiais akcininko teisę gauti likviduojamos įmonės turto dalį pažeidžiančius sandorius: pripažinti negaliojančiu J.

A. kreditorinį reikalavimÄ Ä¯ UAB „Vilniaus sadutė“ 16 936,91 Lt sumai; pripažinti negaliojančia 2009 m. rugsėjo 10 d. reikalavimo perleidimo sutartį tarp R. A. ir J. A.; pripažinti negaliojančiu UAB „Naresta“ kreditorinį reikalavimÄ Ä¯ UAB „Vilniaus sadutė“ 770 282,00 Lt sumai; pripažinti negaliojančia 2009 m. rugsėjo 11 d. reikalavimo perleidimo sutartį tarp R. A. ir UAB „Naresta“.  Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, iÅ¡ dalies patenkinęs ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nutarė areÅ¡tuoti kreditoriui R.

A. priklausančiÄ turtinę teisę – 902 599,84 Lt reikalavimÄ BUAB „Vilnius sadutė“, uždraudžiant disponuoti minėta reikalavimo teise bei naudotis jos suteikiama neturtine teise – balsuoti BUAB „Vilniaus sadutė“ kreditorių susirinkimuose. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį, kuria R. A. buvo uždrausta balsuoti BUAB „Vilniaus sadutė“ kreditorių susirinkimuose, panaikino ir Å¡iÄ ieÅ¡kovo Casterbridge Inc. praÅ¡ymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalį atmetė.

KitÄ Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį paliko nepakeistÄ . Atsakovas R. A. Vilniaus apygardos teismui padavė praÅ¡ymÄ , kuriuo prašė: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, kuri buvo pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi, pritaikytas laikinÄ sias apsaugos priemones - R. A. priklausančios turtinės teisės – 902 599,84 Lt dydžio reikalavimo BUAB „Vilniaus sadutė“ areÅ¡tÄ , uždraudžiant disponuoti nurodytomis reikalavimo teisėmis;

įpareigoti ieÅ¡kovÄ Ä¯ teismo depozitinę sÄ skaitÄ Ä¯mokėti 109 500,00 Lt nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti arba pateikti banko garantijÄ Å¡iai sumai; įpareigoti ieÅ¡kovÄ per 20 kalendorinių dienų į teismo specialiÄ jÄ sÄ skaitÄ papildomai sumokėti   5000 Lt atsakovo R. A. galimų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimui užtikrinti. Savo praÅ¡yme atsakovas nurodė, kad iÅ¡nyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas.

Anot atsakovo, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis analogiškoje civilinėje byloje Nr. 2-1322/2012 patvirtina, jog ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimai šioje byloje nėra tikėtinai pagrįsti, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos. Be to, nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d., t. y. nuo dienos, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, R. A. negali disponuoti reikalavimo teisėmis, už kurias yra visiškai atsiskaitęs, t. y. sumokėjęs net 730 000 Lt.

Dėl to jis patyrė ir ateityje patirs nuostolių, t. y. mažiausiai 5 proc. dydžio nuostolius per metus, skaičiuojamus nuo 730 000 Lt sumos. Atsižvelgęs į tai, kad ši byla nesibaigs anksčiau kaip 2013 m. rugpjūčio 7 d. (dėl ekspertizės, galimos apeliacijos), anot atsakovo, jo nuostoliai laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d. sudarys 109 500 Lt. Atmetus ieškinį, jo nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimas būtų apsunkintas ar apskritai neįmanomas, nes Transparency International tyrimų duomenimis Liberija yra korumpuočiausia pasaulio valstybė, Liberijos teismai yra korumpuoti ir veikia lėtai, ieškovas yra ofšorinė Liberijos bendrovė, dėl ko nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimas bus apsunkintas arba visiškai neįmanomas.

Anot atsakovo, atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimas ieÅ¡kovui nesukels didelių nepatogumų, nes jis deklaruoja turintis savo subsÄ skaitoje 650 000 eurų, kuriais gali laisvai disponuoti. Be to, ieÅ¡kovas vengia mokėti bet kokias sumas Å¡ioje ir kitose bylose, kur ginčijami kreditoriniai reikalavimai  UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto byloje, nesumokėjo žyminio mokesčio. Pažymėjo, kad Å¡iai dienai jo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos sudaro 5203 Lt, t. y. atsakovas jau yra patyręs daugiau bylinėjimosi iÅ¡laidų, nei yra užtikrinta, todėl ieÅ¡kovas turi bÅ«ti įpareigotas papildomai sumokėti 5000 Lt dydžio užstatÄ atsakovo galimų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo užtikrinimui.  II.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 28 d. nutartimi netenkino atsakovo R. A. praÅ¡ymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ir galimų jo bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo užtikrinimo. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovas R. A. nenurodė ir nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra iÅ¡nykęs. Anot teismo, iÅ¡vardintos Lietuvos apeliacinio teismo nutartys nėra tiesiogiai susijusios su nagrinėjama byla ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimu, nesant duomenų apie iÅ¡nykusį jų taikymo pagrindÄ , nepagrindžia. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto byla nėra baigta, pinigų sumos, tenkinant kreditorių reikalavimus, nėra iÅ¡mokėtos ir neaiÅ¡ku, ar kreditorių reikalavimai bus visiÅ¡kai patenkinti, sprendė, jog atsakovo R.

A. nuostoliai UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto bylos nagrinėjimo metu taip pat laikytini neįrodytais, o nenustačius pagrindo taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimÄ , teismas nutarė nenagrinėti ir atsakovo argumentų dėl galimai apsunkinto jų iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ ieÅ¡kovo.        Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas jau buvo pareiÅ¡kęs praÅ¡ymÄ pareikalauti užtikrinti galimas bylinėjimosi iÅ¡laidas ir teismas jį iÅ¡sprendė. Atsižvelgęs į Å¡iÄ aplinkybę ir į ribojančiÄ galimybę reikÅ¡ti reikalavimÄ dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo (CPK 794 str. 3 d.), teismas atsakovo praÅ¡ymo dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo užtikrinimo netenkino. III.

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirÄ jį skundÄ argumentai Atsakovas R. A. atskiruoju skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį ir klausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės – jo praÅ¡ymus patenkinti. AtskirÄ jį skundÄ grindžia tokiais argumentais:

1. R. A. pateikė objektyvius įrodymus, patvirtinančius, kad ieÅ¡kovo patikslinto ieÅ¡kinio reikalavimai Å¡ioje byloje nėra tikėtinai pagrįsti, t. y. iÅ¡nyko pagrindas taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones. Atsakovas buvo nurodęs, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis analogiÅ¡koje civilinėje byloje Nr. 2-1322/2012 patvirtina, jog ieÅ¡kovo patikslinto ieÅ¡kinio reikalavimai Å¡ioje byloje nėra tikėtinai pagrįsti, t. y. iÅ¡nyko pagrindas taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra naikintinos. Be to, pagal suformuotÄ praktikÄ , nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieÅ¡kovui palankus teismo sprendimas galės bÅ«ti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1218/2011; 2012 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1808/2012).

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo praÅ¡yme nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo nutartys nėra tiesiogiai susijusios su nagrinėjama byla. Teismas šį motyvÄ priėmė, remdamasis neteisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas neteisingai nustatė ieÅ¡kinio dalykÄ , nes neatsižvelgė į tai, kad ieÅ¡kovas pateikė patikslintÄ ieÅ¡kinį. Å is ginčas ir Lietuvos apeliacinio teismo iÅ¡spręstas ginčas (civilinė byla Nr. 2-1322/2012) yra analogiÅ¡ki pagal ieÅ¡kinio dalykÄ ir sprendžiamais procesiniais klausimais, abu ginčai yra kilę tarp Casterbridge Inc. ir bankrutuojančio UAB „Vilniaus sadutė“ kreditorių dėl kreditorinių reikalavimų ginčijimo, todėl yra pagrindas atsižvelgti į apeliacinės instancijos teismo nutartyje iÅ¡dėstytus motyvus.

3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo R. A. nuostoliai UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto bylos nagrinėjimo metu neįrodyti. Apeliantas įrodė 109 500,00 Lt minimalių nuostolių atsiradimÄ dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių:

1) patvirtintas jo, kaip kreditoriaus reikalavimas BUAB „Vilniaus sadutė“ sudaro daugiau nei 73 proc. visų patvirtintų kreditorinių reikalavimų;

2) R. A. atsiskaitė su BUAB „Vilniaus sadutė“ kreditoriais, perimdamas jų reikalavimo teises;

3) nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d., t. y. nuo dienos, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, jis negali disponuoti nei 730 000,00 Lt piniginėmis lėšomis, nei reikalavimo teisėmis, už kurias yra visiškai atsiskaitęs;

4) vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis patiria mažiausiai 5 proc. per metus dydžio nuostolius, skaičiuojamus nuo sumos, kuria negali naudotis – 730 000,00 Lt;

5) atsižvelgiant į tai, jog byla nepasibaigs anksčiau, kaip 2013 m. rugpjūčio 7 d. (dėl ekspertizės, apeliacijos), atsakovas prašė užtikrinti jau patirtus ir būsimus nuostolius dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., kas sudaro 109 500,00 Lt (730 000,00 Lt x 5 proc. x 3 metai);

6) nors bankroto byla nėra baigta, tačiau BUAB „Vilniaus sadutė“ turimo turto vertė yra pakankama visiems teismo patvirtintiems kreditoriniams reikalavimams patenkinti, inter alia, turimo BUAB „Vilniaus sadutė“ turto užtenka patenkinti R. A. 730 000,00 Lt dydžio kreditorinį reikalavimÄ .

4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos dėl atsakovo nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo dydžio apskaičiavimo, atsižvelgiant į CK 6.210 straipsnį.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė R. A. pareigÄ Ä¯rodyti bÅ«simus nuostolius, t. y. nustatė CPK 146 straipsnio neatitinkančiÄ Ä¯rodinėjimo naÅ¡tÄ . Pagal suformuotÄ praktikÄ , teismui pakanka įsitikinti tuo, kad susidariusioje situacijoje nuostolių gali atsirasti.

6. Atmetus ieškinį, atsakovo R. A. nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimas būtų apsunkintas ar apskritai neįmanomas, nes:

1) Liberija yra korumpuočiausia pasaulio valstybė;

2) JAV Valstybės departamento 2011 m. balandžio 8 d. paskelbtoje ataskaitoje yra teigiama, kad Liberijos teismai yra korumpuoti ir veikia lėtai;

3) ieškovas Casterbridge inc. yra ofšorinė Liberijos bendrovė;

4) ieÅ¡kovui atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimas nesukels didelių nepatogumų, nes jis deklaruoja savo subsÄ skaitoje turįs 650 000,00 eurų, kuriais gali laisvai disponuoti bet kuriuo metu;

5) atsakovas patiria žymius nuostolius ir kitose bylose;

6) ieškovas, nors ir deklaruodamas savo plačias finansines galimybes, visais įmanomais būdais vengia mokėti bet kokias sumas.

7. R. A. prašė ne užtikrinti galimas bylinėjimosi iÅ¡laidas, o padidinti jau pritaikyto užstato sumÄ , kadangi užstatas tapo per mažas (CPK 795 str. 2 d.). Tai, kad pritaikytas užstatas tapo per mažas ir jį bÅ«tina padidinti, patvirtina R. A. praÅ¡yme pateikiamos aplinkybės ir raÅ¡ytiniai įrodymai: ieÅ¡kovas įmokėjo į teismo depozitinę sÄ skaitÄ 5000 Lt dydžio užstatÄ atsakovo bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimui užtikrinti; atsakovas praÅ¡ymo pateikimo momentu jau buvo patyręs daugiau bylinėjimosi iÅ¡laidų, nei yra užtikrinta; atsakovo patiriamos bylinėjimosi iÅ¡laidos nuolat didėja. Be to, teismas nustatė, kad ieÅ¡kovas Lietuvos Respublikoje neturi turto, kurio pakanka bylinėjimosi iÅ¡laidoms padengti. IeÅ¡kovas Casterbridge inc. atsiliepimu į atsakovo R. A. atskirÄ jį skundÄ praÅ¡o atskirÄ jį skundÄ atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeistÄ . AtsiliepimÄ grindžia tokiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje (pakeistoje Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi) nurodytos aplinkybės, kurios lėmė laikinųjų apsaugos priemonių taikymÄ Å¡ioje byloje, nėra iÅ¡nykusios:

1) pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su ieškinio dalyku;

2) draudimas atsakovui disponuoti finansiniu reikalavimu nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ir nesuvaržo vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti;

3) aplinkybę, kad A. A. gali perleisti savo reikalavimo teisę, iÅ¡ dalies patvirtina faktas, kad yra ikiteisminis tyrimas dėl to, kad UAB „Vilniaus sadutė“ direktorė L. M., veikdama bendrininkų grupėje su R. A. ir kitais asmenimis, prieÅ¡ingai įmonės naudai ir interesais tyčia iÅ¡Å¡vaistė didelės vertė turtÄ , dirbtinai suformavo tokiÄ Ä¯monės bÅ«senÄ kaip nemokumas;

4) kreditoriui R. A. perleidus ieÅ¡kovo ginčijamÄ reikalavimo teisę tretiesiems asmenims, ieÅ¡kovui iÅ¡kiltų bÅ«tinybė ginčyti Å¡io kreditoriaus sudarytus sandorius su trečiaisiais asmenimis, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas Å¡ioje byloje pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas;

5) Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartyje nurodytas ikiteisminis tyrimas nėra baigtas.

2. Apelianto argumentai dėl nepagrįsto ieÅ¡kinio yra neteisingi, nes preliminariai vertinant ieÅ¡kinio pagrįstumÄ , pats ieÅ¡kinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iÅ¡ esmės, teismas tik įvertina, ar ieÅ¡kovas tikėtinai pagrindė ieÅ¡kinio reikalavimus, ir sprendžia klausimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimumo. Cituojama Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1322/2012, nėra pagrindas panaikinti laikinÄ sias apsaugos priemones, nes minėtos nutarties ratio decidendi atitikimas Å¡iai civilinei bylai gali bÅ«ti nagrinėjamas tik sprendžiant ieÅ¡kinio pagrįstumo klausimÄ , o ne laikinųjų apsaugos priemonių klausimÄ .

Civilinėje byloje Nr. 2-1322/2012 teismas ginÄÄ pagal ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį nagrinėjo ne kaip atskirÄ bylÄ , bet jį vertino kaip atskirÄ procesinį klausimÄ , t. y. pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto byloje, o ne iÅ¡sprendė ginÄÄ iÅ¡ esmės.

3. Teismas pagrįstai netenkino atsakovo praÅ¡ymo užtikrinti 109 500 Lt nuostolių, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimÄ , nes Å¡iam institutui taikyti nėra pagrindų:

1) atsakovas nepateikė objektyvių duomenų ir įrodymų, kad palikus galioti laikinÄ sias apsaugos priemones, yra reali galimybė, kad dėl to jam kils nuostoliai;

2) kadangi iki Å¡iol UAB        „Vilniaus sadutė“ bankroto byla nėra baigta ir jokios sumos kreditoriams, tenkinant jų finansinius reikalavimus, nėra iÅ¡mokėtos, draudimas parduoti kreditorinį reikalavimÄ nedaro jokios žalos; 3)  R. A. nepateikė jokių įrodymų, kad galėjimas disponuoti kreditoriniu reikalavimu mažintų atsakovo nurodomus nuostolius;

4) pagal suformuotÄ teismų praktikÄ , turi bÅ«ti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuojamų nuostolių atlyginimas, jei tik atsakovas įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iÅ¡ tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi bÅ«ti a priori aiÅ¡kus ir pagrįstas bei priežastiniu ryÅ¡iu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis;

5) tai, kad ieÅ¡kovas yra ofÅ¡orinė įmonė, nepagrindžia bÅ«tinumo taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimÄ ;

6) atsakovo motyvas dėl ieÅ¡kovo vengimo mokėti bet kokias sumas yra nepagrįstas, nes Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartimi nustatytas įpareigojimas Casterbridge Inc. įmokėti į teismo depozitinę sÄ skaitÄ sumÄ , virÅ¡ijančiÄ 2 mln. Lt, tiesiogiai susijęs su kreditorių reikalavimų teisėtumu UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto byloje. Pastarosios nutarties vykdymas buvo sustabdytas teisėta Vilniaus apygardos teismo nutartimi;

7) bankroto byloje Casterbridge Inc. pateikė pasiÅ«lymÄ sudaryti taikos sutartį kreditoriams itin palankiomis sÄ lygomis, t. y. padengiant visus kreditorių finansinius reikalavimus. Tačiau didžioji dalis kreditorių, tarp jų ir R. A., Z. A. ir L. M., atsisakė sudaryti taikos sutartį. Å ie atsakovo veiksmai pagrindžia faktÄ , kad jis veikia neteisėtai, nes siekia įgyti UAB „Vilniaus sadutė“ turtÄ , o ne atgauti pinigines lėšas.

4. Atsakovo R. A. praÅ¡ymas įpareigoti ieÅ¡kovÄ per 20 kalendorinių dienų į teismo specialiÄ jÄ sÄ skaitÄ papildomai sumokėti 5000 Lt atsakovo galimų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo užtikrinimui 2013 m. sausio 28 d. nutartimi atmestas teisėtai ir pagrįstai:

1) šiuo atveju pirmasis atsakovo procesinis veiksmas buvo atsiliepimo į ieškinį pateikimas, todėl prašymui pareikšti yra praleistas terminas;

2) kad ieškovas yra kitos valstybės juridinis asmuo, atsakovui yra žinoma nuo pat civilinio proceso pradžios;

3) atsiliepimo į patikslintÄ ieÅ¡kinį pateikimas nelaikytinas pirmuoju atsakovo procesiniu veiksmu;

4) kadangi ieÅ¡kovas jau yra įmokėjęs į teismo depozitinę sÄ skaitÄ 5000 Lt sumÄ , tai vien atsakovo bylinėjimo iÅ¡laidų dydį pagrindžiančių dokumentų pateikimas nesudaro pagrindo ieÅ¡kovÄ Ä¯pareigoti įmokėti papildomÄ sumÄ . Atsiliepimu į atskirÄ jį skundÄ atsakovas BUAB „Vilniaus sadutė“ praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį ir iÅ¡spręsti klausimÄ iÅ¡ esmės – apelianto praÅ¡ymus patenkinti. Atsakovas sutinka su atskirajame skunde iÅ¡dėstytais argumentais ir papildomai nurodo Å¡iuo argumentus:

1) BÅ«tina atsižvelgti į Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-1322/2012, kuri yra analogiÅ¡ka Å¡iai bylai. R. A. įrodė, kad iÅ¡nyko pagrindas taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones (ieÅ¡kinio reikalavimai tikėtinai nepagrįsti), todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra naikintinos.

2) R. A. įrodė, kad yra pagrindas patenkinti praÅ¡ymÄ dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo. Nors bankroto byla nėra baigta ir pinigų sumos, tenkinant kreditorių finansinius reikalavimus, nėra iÅ¡mokėtos, tačiau, BUAB „Vilniaus sadutė“ turimo turto vertė pakanka visiems teismo patvirtintiems finansiniams reikalavimams patenkinti. Teisėjų kolegija konstatuoja: Atskirasis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartis paliktina nepakeista.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Å ios taisyklės taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 str.). Byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino atsakovo R. A. praÅ¡ymų: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi pritaikytas laikinÄ sias apsaugos priemones – R. A. priklausančios turtinės teisės – 902 599,84 Lt dydžio reikalavimo teisės BUAB „Vilniaus sadutė“ areÅ¡tÄ , uždraudžiant disponuoti nurodytomis reikalavimo teisėmis;

įpareigoti ieÅ¡kovÄ Casterbridge inc. į teismo depozitinę sÄ skaitÄ Ä¯mokėti 109 500,00 Lt nuostolių, galinčių atsirasti atsakovui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti arba pateikti banko garantijÄ Å¡iai sumai; įpareigoti ieÅ¡kovÄ per 20 kalendorinių dienų į teismo specialiÄ jÄ sÄ skaitÄ papildomai sumokėti 5000 Lt atsakovo R. A. galimų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo užtikrinimui. IÅ¡nagrinėjęs klausimÄ pagal atsakovo R. A. atskirajame skunde iÅ¡dėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad naikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo  Informacinės teismų sistemos Liteko duomenų pagrindu nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi pritaikė laikinÄ sias apsaugos priemones – ieÅ¡kovo naudai nutarė areÅ¡tuoti kreditoriui R. A. priklausančiÄ turtinę teisę – 902 599,84 Lt reikalavimÄ bankrutuojančiai UAB „Vilnius sadutė“, uždraudžiant disponuoti reikalavimo teise bei naudotis jos suteikiama neturtine teise – balsuoti BUAB „Vilniaus sadutė“ kreditorių susirinkimuose.

Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-116/2011, panaikino minėtos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria R. A. buvo uždrausta balsuoti BUAB „Vilniaus sadutė“ kreditorių susirinkimuose. Taigi, iš pirmiau atsakovui R. A. taikytų laikinųjų apsaugos priemonių liko draudimas disponuoti jam priklausančia 902 599,84 Lt dydžio turtine reikalavimo teise bankrutuojančiam (šiuo metu bankrutavusiam) UAB „Vilniaus sadutė“. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra būsimo galimai ieškovui palankaus procesinio teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, o jų taikymo pagrindas yra reali grėsmė, jog būsimas teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo įvykdymas apsunkintas (CPK 144 str. 1 d.).

Tokio pagrindo egzistavimÄ turi įrodyti byloje dalyvaujantis ar kitas suinteresuotas asmuo, praÅ¡antis taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.). Vadinasi, sprendžiant klausimÄ dėl civilinėje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, privalu nustatyti, ar neiÅ¡nyko taikant laikinÄ sias apsaugos priemones teismo nustatyta grėsmė bÅ«simo galimai ieÅ¡kovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Savo praÅ¡ymo pagrįstumÄ atsakovas iÅ¡ esmės įrodinėja Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1322/2012, iÅ¡dėstytais motyvais.

Anot jo, Å¡ioje byloje nagrinėjamas ginčas ir minėtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje iÅ¡spręstas ginčas yra analogiÅ¡ki, nes sutampa ieÅ¡kinio dalykai, abu ginčai kilę tarp Casterbridge inc. ir bankrutuojančio UAB „Vilniaus sadutė“ kreditorių dėl kreditorinių reikalavimų ginčijimo, todėl remiantis civilinėje byloje Nr. 2-1322/2012 priimta teismo nutartimi, yra pagrįstas pagrindas abejoti, ar nagrinėjamu atveju bus priimtas ieÅ¡kovui palankus teismo sprendimas, o pagal suformuotÄ teismų praktikÄ , nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, ar ieÅ¡kovui palankus teismo sprendimas galės bÅ«ti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

Teismas sutinka su apelianto teiginiu, jog pagal naujÄ CPK 144 straipsnio 1 dalies redakcijÄ (galiojančiÄ nuo 2011 m. spalio 1 d.), tuo atveju, jei ieÅ¡kovas tikėtinai nepagrindžia savo ieÅ¡kinio reikalavimo, laikinosios apsaugos priemonės iÅ¡ esmės negali bÅ«ti taikomos. Pažymėtina, kad preliminariai vertinant ieÅ¡kinio pagrįstumÄ CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieÅ¡kinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iÅ¡ esmės ir teismas netiria bei nevertina ieÅ¡kinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginÄÄ iÅ¡ esmės, o ne sprendžiant klausimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Å iuo atveju vertinamas tik tikėtinas ieÅ¡kinio pagrįstumas. Taigi, taikant laikinÄ sias apsaugos priemones yra reikÅ¡minga tik tai, ar ieÅ¡kinio reikalavimas yra pagrįstas preliminariai tikėtinai, todėl, nesant aplinkybių, iÅ¡ kurių jau Å¡ioje stadijoje bÅ«tų akivaizdžiai matyti, kad ieÅ¡kinys negalėtų bÅ«ti tenkinamas, nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimumo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-82/2013).

IÅ¡ patikslinto ieÅ¡kinio turinio matyti, kad ieÅ¡kovas aiÅ¡kiai suformulavo ieÅ¡kinio dalykÄ , detaliai iÅ¡dėstė aplinkybes ir iÅ¡vardino teisės aktus, kuriais jis grindžia savo pareikÅ¡tus reikalavimus (suformulavo ieÅ¡kinio pagrindÄ ) ir pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė, kaip jau minėta, gali bÅ«ti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylÄ iÅ¡ esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Todėl, teismo vertinimu, Å¡ioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimus), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iÅ¡ esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieÅ¡kovas tikėtinai nepagrindė savo pareikÅ¡to ieÅ¡kinio (patikslinto ieÅ¡kinio) reikalavimų.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (galiojimo) klausimÄ , nėra pagrindo vadovautis apelianto cituojama apeliacinės instancijos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1322/2012: nors ja iÅ¡spręstas ginčas ir yra panaÅ¡us (bet netapatus civilinio proceso prasme) į Å¡ioje byloje tarp Å¡alių kilusį ginÄÄ , tačiau cituojamoje nutartyje buvo iÅ¡spręstas ne laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas, o ja yra iÅ¡spręstas ginčas iÅ¡ esmės. Kaip jau minėta Å¡ioje nutartyje, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimÄ , ieÅ¡kinys (tarp Å¡alių kilęs ginčas) nėra nagrinėjamas iÅ¡ esmės. Todėl apelianto minimos Lietuvos apeliacinės instancijos teismo nutarties taikymo, kaip precedento, galimybės klausimas bus iÅ¡spręstas bylÄ nagrinėjančio teismo priimtu procesiniu sprendimu, kuriuo bus iÅ¡spręstas ginčas iÅ¡ esmės. Dėl Å¡ios priežasties pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimÄ , atsakovo cituojama Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nesivadovavo pagrįstai.

Ä®vertinus tai, kad atsakovas nei savo praÅ¡yme panaikinti jo atžvilgiu pritaikytas laikinÄ sias apsaugos priemones, nei atskirajame skunde R. A. nepateikė argumentų, patvirtinančių, kad iÅ¡nyko ankstesnėmis ir įsiteisėjusiomis teismų nutartimis nustatyta grėsmė bÅ«simo galimai ieÅ¡kovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nėra pagrindo panaikinti atsakovo atžvilgiu pritaikytas laikinÄ sias apsaugos priemones, kÄ skundžiama nutartimi pagrįstai ir nusprendė pirmosios instancijos teismas.

Dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo  užtikrinimo  Taikydamas laikinÄ sias apsaugos priemones, teismas gali pareikalauti, jog ieÅ¡kovas ar kitas praÅ¡ymÄ taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimÄ (CPK 146 str. 1 d.). Nustatydamas galimybę pareikalauti iÅ¡ asmens, kuris praÅ¡o taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones arba kurio iniciatyva Å¡ios priemonės jau pritaikytos, užtikrinti galimų atsakovo nuostolių atlyginimÄ , įstatymų leidėjas siekė, jog bÅ«tų garantuojama ieÅ¡kovo ir atsakovo interesų ir procesinių poveikio priemonių pusiausvyra, Å¡alių lygiateisiÅ¡kumas, praÅ¡ymų taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones sÄ Å¾iningumas bei Å¡ių priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

Tačiau pažymėtina, kad užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių atsirasti atsakovo nuostolių padengimÄ ieÅ¡kovas gali bÅ«ti įpareigojamas tik esant Å¡ioms sÄ lygoms: kai pagal bylos duomenis yra prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti, ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali bÅ«ti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieÅ¡kovas yra finansiÅ¡kai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.), ir atsakovui, praÅ¡ančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimÄ (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta  civilinėje byloje Nr. 2-1561/2010; 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1432/2010; 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-730/2009).

Teismas sprendžia, jog aplinkybių, kuriomis grindė savo praÅ¡ymÄ taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimÄ , atsakovas R. A. neįrodė (CPK 12 str., 178 str.), todėl pirmosios instancijos teismas tokio atsakovo praÅ¡ymo netenkino pagrįstai. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių galimÄ realių (o ne hipotetinių) nuostolių atsiradimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 185 str.).

Tokių įrodymų atsakovas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 str., 338 str.). Atsakovo argumentai, jog dėl jo atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis per metus patiria mažiausiai 5 proc. dydžio nuostolius, skaičiuojamus nuo sumos, kuria jis negali naudotis, t. y. nuo 730 000 Lt, kuriuos sumokėjo už pagal šioje byloje ginčijamas reikalavimo perleidimo sutartis įsigytas reikalavimo teises bankrutuojančiai UAB „Vilniaus sadutė“, nėra pagrįsti.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pačios reikalavimo teisės turėjimas savaime nereiÅ¡kia, jog piniginėmis lėšomis, kurių kreditorius reikalauja iÅ¡ bankrutuojančios įmonės bankroto procese, jis disponuoja. Piniginių lėšų iÅ¡mokėjimas vykdomas pagal Ä®monių bankroto įstatyme (toliau – Ä®BÄ®) nustatytÄ tvarkÄ ir eiliÅ¡kumÄ , kai bankrutuojanti įmonė pripažįstama bankrutavusi ir jai pradedama likvidavimo procedÅ«ra (Ä®BÄ® 30, 35 str.). Teismų informacinės teismų sistemos Liteko duomenų pagrindu nustatyta, kad UAB „Vilniaus sadutė“ yra pripažinta bankrutavusia.

Taigi, įmonės likvidavimo procedūra pradėta. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bankroto byla dar nėra pasibaigusi, pinigų sumos, tenkinant kreditorių reikalavimus, nėra išmokėtos ir teigti, kad visi kreditorių, tarp jų ir apelianto, reikalavimai bus visiškai patenkinti, nėra pagrindo. Todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo ir teigti, kad apeliantas patiria kokius nors nuostolius, nes šiam momentui įsiteisėjusia teismo nutartimi bankroto byloje patvirtintas jo finansinis reikalavimas iš bankrutavusios įmonės turto nėra patenkintas, taigi, jis šiuo momentu realiai galėtų disponuoti tik turtine teise, bet ne pačiomis piniginėmis lėšomis.

Todėl atsakovo teiginys, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis negali disponuoti 730 000 Lt dydžio piniginėmis lėšomis, nėra pagrįstas. Antra, atsakovas taip pat neįrodė, jog jis patiria kokių nors nuostolių dėl draudimo disponuoti pačiomis reikalavimo teisėmis. Apeliantas nepateikė duomenų, jog jis siekia parduoti ginčijamas reikalavimo teises ar kitokiu būdu disponuoti jomis ir gauti pajamas. Uždraudus disponuoti pačia reikalavimo teise, apeliantui nebuvo užkirstas kelias ne tik balsuoti kreditorių susirinkimuose, bet ir reikalavimo teisės pagrindu gauti pinigines sumas ar tokios pat vertės bankrutavusios įmonės turto.

Pažymėtina, kad įstatyme numatyta teisė į nuostolių atlyginimo užtikrinimÄ sietina su galimybės padengti nuostolius, kurie gali atsirasti bÅ«tent dėl pritaikytų konkrečių laikinųjų suvaržymų, bet ne dėl kokių nors kitokių faktų ar įvykių, kurių įvykdymo tikimybė grindžiama vien prielaidomis, užtikrinimu (CPK 146 str. 1 d.). Nuostolių, kurie gali atsirasti bÅ«tent dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Å¡ioje byloje, akivaizdžios tikimybės egzistavimo atsakovas neįrodė (CPK 178 str.).

Dėl šių priežasčių atsakovo teiginių dėl pajamų palūkanų forma negavimo sieti išimtinai su ieškovo prašymu pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nėra pagrindo. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad dėl draudimo disponuoti ginčijamomis reikalavimo teisėmis atsakovas patiria kokius nors realius nuostolius ar kad jie yra realiai tikėtini. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nagrinėjamu atveju negali būti laikomos minimaliais nuostoliais, kadangi, kaip minėta, atsakovas šiuo metu nedisponuoja piniginėmis lėšomis ir aplinkybės, jog iš disponavimo pačiomis reikalavimo teisėmis jis siekia gauti pajamas, atsakovas neįrodė.

Kita vertus, civilinio proceso įstatymas numato galimybę, jog įsiteisėjus teismo sprendimui (Å¡iuo atveju teismo nutarčiai), kuriuo ieÅ¡kinys yra atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieÅ¡kovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieÅ¡kovo praÅ¡ymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 146 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo praÅ¡ymo užtikrinti 109 500 Lt dydžio nuostolių, anot jo, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimÄ .

Padarius tokiÄ iÅ¡vadÄ , apelianto argumentai, kuriais siekiama įrodyti, jog nuostolių atlyginimas bÅ«tų apsunkintas ar net neįmanomas, nebeturi teisinės reikÅ¡mės, todėl teismas atskirai dėl jų pagrįstumo nepasisako. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo užtikrinimo IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad atsakovas R. A. kreipėsi į teismÄ su praÅ¡ymu įpareigoti ieÅ¡kovÄ Ä¯mokėti į teismo depozitinę sÄ skaitÄ užstatÄ bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimui ir teismas ieÅ¡kovÄ Ä¯pareigojo į teismo depozitinę sÄ skaitÄ Ä¯mokėti 5000 Lt dydžio užstatÄ .

IeÅ¡kovas šį teismo įpareigojimÄ Ä¯vykdė visa apimtimi (85, 86 b. l.). 2012 m. gruodžio 28 d. praÅ¡ymu atsakovas R. A. prašė teismo įpareigoti ieÅ¡kovÄ papildomai į teismo specialiÄ jÄ sÄ skaitÄ sumokėti 5000 Lt užstatÄ galimų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo užtikrinimui, nurodydamas, jog jis yra patyręs daugiau bylinėjimosi iÅ¡laidų, nei yra užtikrinta sumokėtu užstatu. Jis pateikė duomenis, jog Å¡iai dienai jo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos iÅ¡ viso sudaro 5203 Lt.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi Å¡io atsakovo praÅ¡ymo netenkino, remdamasis CPK 794 straipsnio 3 dalies nuostatomis, ribojančiomis galimybę reikÅ¡ti reikalavimÄ dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas praÅ¡o teismo padidinti jau pritaikyto užstato sumÄ , nes, anot jo, užstatas tapo per mažas jo patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimui užtikrinti. Užstato dydžio nustatymÄ reglamentuoja CPK 795 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu bylos nagrinėjamo metu paaiÅ¡kėja, kad nustatytas užstatas yra per mažas, teismas turi teisę atsakovo praÅ¡ymu jo sumÄ padidinti.

Taigi, pirmosios instancijos teismas atsakovo praÅ¡ymÄ atmetė, vadovaudamasis CPK 794 straipsnio 3 dalimi, kuri Å¡iuo atveju netaikytina. Kita vertus, atsakovo Å¡iuo metu patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų suma įmokėto užstato dydį virÅ¡ija nežymiai – tik 203 Lt, kuri ieÅ¡kovui, kaip juridiniam asmeniui, nėra didelė. Todėl Å¡iuo atveju nėra pagrindo įpareigoti ieÅ¡kovÄ sumokėti papildomÄ užstatÄ , tuo labiau tokio dydžio, kokio praÅ¡o atsakovas. Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsakovo praÅ¡ymo įpareigoti ieÅ¡kovÄ papildomai įmokėti 5000 Lt dydžio užstatÄ bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimui užtikrinti netenkino, o Å¡is procesinis sprendimas, nors ir priimtas netinkamai pritaikius civilinio proceso teisės normas, yra iÅ¡ esmės pagrįstas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti Å¡iÄ skundžiamos nutarties dalį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Å ioje nutartyje iÅ¡dėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų bÅ«ti naikinama atskirajame skunde iÅ¡dėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių Å¡ios nutarties negaliojimo pagrindų nėra, todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.). Dėl papildomų raÅ¡ytinių įrodymų Pagal CPK 314 straipsnio nuostatÄ apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teisme, iÅ¡skyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2013 m. kovo 20 d. buvo gautas ieÅ¡kovo pareiÅ¡kimas prijungti papildomus duomenis prie 2013 m. vasario 12 d. atsiliepimo į atsakovo R. A. skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarties. Pateikdamas tokį praÅ¡ymÄ , ieÅ¡kovas nenurodė jokių argumentų, kodėl apeliacinės instancijos teismui teikiami papildomi raÅ¡ytiniai įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, teikiant 2013 m. sausio 8 d. atsiliepimÄ Ä¯ atsakovo R. A. praÅ¡ymÄ panaikinti laikinÄ sias apsaugos priemones (21-26 b. l.), kodėl jų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo tik apeliacinės instancijos teisme.

Kita vertus, ieÅ¡kovas nepaaiÅ¡kino, kodėl nauji raÅ¡ytiniai įrodymai nebuvo pateikti kartu su atsiliepimu į atskirÄ jį skundÄ , nors iÅ¡ pridėtų raÅ¡ytinių įrodymų datų matyti, jog apie juos ieÅ¡kovo atstovui jau buvo žinoma daug anksčiau. Dėl Å¡ių priežasčių apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, ieÅ¡kovo pateiktus papildomus raÅ¡ytinius įrodymus atsisako prijungti ir grÄ Å¾ina juos padavusiam ieÅ¡kovo atstovui. Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 314 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 338 straipsniu, n u t a r i a :

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį nepakeistÄ . Atsisakyti prijungti ieÅ¡kovo Casterbridge inc. prie 2013 m. kovo 18 d. pareiÅ¡kimo pateiktus papildomus duomenis ir grÄ Å¾inti juos padavusiam asmeniui – ieÅ¡kovo atstovui advokatui P. B.. Teisėjas                                                                                                                  Donatas Å ernas            Â