A-143-79-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-79/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00346-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 28 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Vidui Vanagui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. R. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 33–36), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2011 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. (03)2R-1426 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2011 m. lapkričio 28 d. prašymą dėl 2011 m. vasario 23 d. šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo akto-pažymos Nr. 15-08-427 (toliau – ir Aktas-pažyma) panaikinimo.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. lapkričio 28 d. raštu kreipėsi į Inspekciją, prašydamas panaikinti trečiajam suinteresuotam asmeniui L. R. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) išduotą Aktą-pažymą. Trečiojo suinteresuoto asmens rekonstruota katilinė neatitinka projekto bei teisės aktų reikalavimų. Inspekcija 2011 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. (03)2R-1426 atsisakė spręsti ginčijamo akto panaikinimo klausimą, motyvuodama tuo, kad Šiaulių rajono apylinkės teisme yra iškelta ir sustabdyta civilinė byla dėl L. R. išduoto 2010 m. gruodžio 22 d. leidimo rekonstruoti statinį Nr. LNS-101222-00407 panaikinimo, todėl Inspekcija neturi teisės spręsti dėl skundžiamo akto teisėtumo.

Pažymėjo, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise priklauso patalpa-butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti gyvenamojo namo pirmajame aukšte, adresu (duomenys neskelbtini). Jam nuosavybės teise priklauso patalpa-butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti gyvenamojo namo antrajame aukšte, adresu (duomenys neskelbtini). Jis ir trečiasis suinteresuotas asmuo yra dviejų butų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendraturčiai. 2006 m. vasarą trečiasis suinteresuotas asmuo neteisėtai pradėjo rekonstruoti jam nuosavybės teise priklausančią patalpą ir savo veiksmais padarė jam žalą – 2006 m. lapkričio 15 d. sugriuvo (nusileido abi namo perdangos, iškrypo durų staktos, atsirado plyšių sienose, įlinko lubos) jam priklausančios patalpos.

Trečiajam suinteresuotam asmeniui 2007 m. gruodžio 18 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. 5 dėl to, kad, neturėdamas statybos leidimo, savavališkai vykdė savo buto rekonstrukcijos darbus. Trečiasis suinteresuotas asmuo buvo įpareigotas atstatyti savavališkai rekonstruotą butą į buvusią padėtį, tačiau, pasikeitus teisės aktams, siekia atliktos rekonstrukcijos įteisinimo. Šiaulių rajono savivaldybė išdavė L. R. 2007 m. lapkričio 9 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. SPA-884 (galiojo trejus metus, t. y. iki 2010 m. lapkričio 9 d.), 2010 m. gruodžio 22 d. leidimą rekonstruoti statinį Nr. LNS-101222-00407 (t. y. pasibaigus projektavimo sąlygų sąvado galiojimo terminui ir nesant bendraturčio sutikimo).

Dėl šio statybą leidžiančio dokumento vyksta ginčas teisme, tačiau jo baigtis neturi įtakos reikalavimui panaikinti neteisėtai išduotą Aktą-pažymą, nes šis reikalavimas grindžiamas savarankiškais, su paminėta civiline byla nesusijusiais argumentais ir turėtų būti panaikintas neatsižvelgiant į civilinės bylos baigtį. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Inspekcijos Šiaulių skyrius) atstovės J.

T. teigimu, L. R. dėl katilinės rekonstrukcijos apskritai nereikalingas leidimas statybai (ar Šiaulių rajono savivaldybės administracijos rašytinis pritarimas), todėl tokio dokumento teisėtumo tyrimas bei jo rezultatai neturi įtakos pažymų apie energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimą išdavimo procedūrai bei reikalavimui panaikinti skundžiamą Aktą-pažymą. Siekiant įteisinti savavališkai atliktą rekonstrukciją, L. R. užsakymu yra parengtas 2007 m. lapkričio mėn. buto patalpų perplanavimo projektas (projekto vadovė K.

J.). Šio projekto aiškinamajame rašte nurodyta, jog rekonstruojama katilinės patalpa, įrengiant naują šildymo sistemą. Projekte pažymėta katilinės (218 cm pločio ir 352 cm ilgio) patalpa, nurodant, kad vietoje buvusios katilinės įrengiama nauja. L. R. užsakymu UAB „Gyvatukas“ parengtas 2008 m. buto šildymo projektas, kurio aiškinamajame rašte nurodyta, kad projektuojama skysto kuro katilinė. Projekte pažymėti skysto kuro talpa ir šalia skysto kuro katilas bei katilinės principinė schema. Pažymėjo, kad šie projektai ir trečiojo suinteresuoto asmens pagal juos atlikta katilinės rekonstrukcija neatitinka norminių teisės aktų reikalavimų, tuo grubiai pažeidžiant jo, kaip bendraturčio, teises į saugias gyvenimo sąlygas.

L. R. turimame projekte nėra numatyta atvežto skysto kuro priėmimo įrenginių ir kaip, kokiomis sąlygomis jis bus perpumpuojamas į rūsyje numatytą skysto kuro talpą. L. R. pildant šią talpą, dyzelinu užliejamos visos rūsio patalpos, jo rūsyje laikomos daržovės sumirkusios dyzelinu, ore nuolat tvyro dyzelino kvapas. Be to, L. R. turimoje projektinėje dokumentacijoje skysto kuro talpos tūris neribojamas, nenumatyta, kad jis būtų uždaras. Norminių teisės aktų pažeidimai tiesiogiai sąlygoja nuolatinį kuro išsiliejimą į rūsio patalpas.

Be to, projektas neatitinka Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 4-15 patvirtintų Katilinių įrenginių įrengimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 417, 421, 428 ir kt. punktų reikalavimų. Ginčijamą Aktą-pažymą išdavęs pareigūnas taip pat neatkreipė dėmesio į tai, kad nėra būtino skysto kuro slėgį prieš degiklius, skysto kuro temperatūrą talpyklose, skysto kuro slėgius prieš ir už filtrų matuojančių bei įspėjamosios signalizacijos prietaisų. Taisyklės taip pat numato, kad patalpose, kuriose montuojami skysto kuro vamzdynai, būtina įrengti gaisrinius čiaupus, tačiau L.

R. projekte jie nenumatyti, taip pat nenumatytas katilinės patalpai tvarkyti drėgnas valymo būdas (25 mm diametro čiaupai ir 20– 40 m laistymo žarnos). Pažymėjo, kad L. R. projektas neatitinka Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 1-338 „Dėl Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų patvirtinimo“ (toliau – ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 1-338) patvirtintų gaisro prevencijai keliamų reikalavimų.

Iš L. R. projekto matyti, kad atstumas tarp skysto kuro talpos ir šalia esančio skysto kuro katilo yra tik 20 cm, t. y. 5 kartus mažesnis nei reikalaujama, o skysto kuro bako talpa projekte neribojama. Pareiškėjo nuomone, trečiajam suinteresuotam asmeniui, siekiančiam savavališkai atliktos katilinės rekonstrukcijos, įrengiant gyvenamojo namo rūsyje toje pat patalpoje ir skysto kuro rezervuarą, ir šį kurą naudojantį katilą, įteisinimo, turėtų būti taikomi griežti saugos reikalavimai ir šių reikalavimų įgyvendinimo kontrolė, o tai užtikrintų jo, kaip bendraturčio, teisę į saugias gyvenimo sąlygas.

Atsakovas, išduodamas Aktą-pažymą, į šias aplinkybes neatsižvelgė, nors privalėjo tą padaryti.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 54–56) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo atstovė 2011 m. lapkričio 23 d. raštu kreipėsi į Inspekciją dėl Inspekcijos 2011 m. vasario 23 d. pažymos Nr. 15-08-427 panaikinimo. Inspekcija 2011 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. (03)2R-1426 atsisakė patenkinti pareiškėjo atstovės prašymą. Šiaulių rajono savivaldybė išdavė L. R. 2007 m. lapkričio 9 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. SPA-884 ir jo pagrindu 2010 m. gruodžio 22 d. leidimą rekonstruoti statinį Nr. LNS-101222-00407. Dėl šio statybą leidžiančio dokumento vyksta ginčas teisme.

Nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad ginčo baigtis neturi įtakos pareiškėjo reikalavimui panaikinti išduotą Aktą-pažymą, nes šis reikalavimas grindžiamas savarankiškais ir su civiline byla nesusijusiais argumentais, todėl turėtų būti panaikintas neatsižvelgiant į civilinės bylos baigtį. Šiaulių rajono savivaldybės administracija L. R. 2007 m. lapkričio 9 d. išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. SPA-884, kurio pagrindu buvo parengtas statinio, esančio (duomenys neskelbtini), projektas. Šiaulių miesto savivaldybės administracija L.

R. kapitalinio remonto projektui išdavė 2010 m. gruodžio 22 d. rašytinį pritarimą Nr. LNS-67-101222-00407. L. R. projekte, dėl kurio vyksta ginčas teisme, buvo suprojektuota katilinė, todėl pareiškėjo nuomonė, kad 2010 m. gruodžio 22 d. rašytinis pritarimas Nr. LNS-67-101222-00407 projektui vykdyti ir Inspekcijos išduotas 2011 m. vasario 23 d. aktas-pažyma Nr. 15-08-427 yra nesusiję, nepagrįsta. Pareiškėjas remiasi Taisyklių 11 punkto nuostatomis, tačiau ši nuostata negali būti taikoma, nes pastate (duomenys neskelbtini) sumontuota L.

R. katilinė įrengta rūsyje. Dėl katilinės galingumo Taisyklių nuostatos taip pat netaikomos, kadangi L. R. aiškinamajame rašte nurodytas katilinės galingumas yra tik 8,9–24 kW. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokios L. R. projekto dalys pažeidžia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 1-338 punktus, nepagrindė argumentais, kodėl statinio inžinerinės sistemos galbūt yra nesaugios ir kelia pavojų. Taip pat nurodė, kad neprivalėjo išduodamas Aktą-pažymą atsižvelgti į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2011 m. vasario 22 d.

įsakymo Nr. 1-64 „Dėl Gyvenamųjų pastatų gaisrinės saugos taisyklių patvirtinimo“ 30 punktą, kadangi šis įsakymas buvo priimtas 2011 m. vasario 22 d., „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2011 m. vasario 24 d., įsigaliojo nuo 2011 m. balandžio 15 d., tačiau ginčijamas Aktas-pažyma išduotas 2011 m. vasario 23 d., ir Inspekcija neprivalėjo ir negalėjo remtis teisės aktų nuostatomis, kurios tuo metu negaliojo. Taip pat nurodė, kad Šiaulių rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-76-459-2012 patenkino ieškovo L.

R. ieškinį dėl teisės atlikti rekonstrukcijos įteisinimo darbus be atsakovo J. G. sutikimo. Įsiteisėjus šiam sprendimui, pareiškėjas šioje byloje netektų reikalavimo teisės, todėl, be kita ko, prašė administracinę bylą sustabdyti, kol civilinėje byloje Nr. 2-76-459-2012 įsiteisės 2012 m. vasario 8 d. sprendimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 41–43) prašė atmesti skundą bei priteisti iš pareiškėjo procesinio dokumento parengimo išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad su pareiškėju yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bendraturčiai: jam priklauso šiame name butas Nr. (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 95,08 kv. m, esantis pirmame gyvenamojo namo aukšte, o pareiškėjui – butas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis antrame namo aukšte. 2007 m. atliko savo buto rekonstrukciją be bendraturčio sutikimo ir neturėdamas nustatyta tvarka išduoto statybos leidimo: iškirto dvi 3,5 m ir 4,0 m pločio angas vidinėse sienose, virš jų sumontavo metalines sijas, išardė dalį pertvarų, du kambarius ir holą sujungė į vieną bendrą erdvę, padidino dviejų langų angas, pažeminant jas apie 80 cm, namo rūsyje esančioje katilinėje pakeitė šildymo sistemą – kieto kuro katilą į skysto kuro katilą.

Pareiškėjo ir jo šildymo sistemos yra visiškai atskiros, namo rūsyje taip pat yra ir pareiškėjo katilinė, jo patalpos šildomos kietu kuru. Šiaulių apskrities viršininkas 2007 m. sausio 21 d. priėmė įsakymą Nr. V-275 „Dėl savavališkos rekonstrukcijos (duomenys neskelbtini) padarinių likvidavimo“ ir nustatė terminą geranoriškai savo lėšomis pašalinti savavališkos rekonstrukcijos padarinius iki 2008 m. balandžio 30 d. 2007 m. lapkričio mėn. projektuotoja parengė patalpų perplanavimo projektą, o UAB „Gyvatukas“ parengė šildymo sistemos supaprastintą techninį projektą.

Kadangi jis iki 2008 m. balandžio 30 d. įpareigojimo neįvykdė, Šiaulių apskrities viršininko administracija 2008 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Šiaulių rajono apylinkės teismą, prašydama pašalinti savavališkos statybos padarinius ir įpareigoti atstatyti savavališkai rekonstruotą butą į buvusią padėtį. J. G. laikė, kad rekonstrukcijos darbais buvo padaryta žala jo patalpoms antrame namo aukšte, todėl kreipėsi į Šiaulių rajono apylinkės teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Šioje civilinėje byloje Nr. 2-384-68/2008 J.

G. pareiškė, kad bylą dėl žalos tikslinga sustabdyti, kol nebus išnagrinėta civilinė byla dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, nes manė, kad atstatant butą į iki rekonstrukcijos buvusią padėtį jo turtas gali dar labiau nukentėti ir žala padidėti. Vėliau J. G. šio prašymo atsisakė, ir 2010 m. rugsėjo 23 d. su J. G. sudarė taikos sutartį, pagal kurią atlygino jam turtinę žalą. Taikos sutarties 9 punkte numatyta, kad šia taikos sutartimi yra išsprendžiami visi tarp jų kilę teisminiai ginčai civilinėje byloje Nr. 2-384-68/2008.

Kadangi J. G. siejo šias dvi civilines bylas – dėl žalos atlyginimo ir dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, sudarius taikos sutartį, buvo įsitikinęs, kad visus ginčus su bendraturčiu išsprendė ir kad atskiras bendraturčio sutikimas nėra reikalingas. Kadangi visi rekonstrukcijos darbai buvo baigti 2007 m., tačiau pakeitimų nebuvo įteisinęs, kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administraciją dėl rekonstrukcijos įteisinimo. Pateikti dokumentai buvo priimti. Kad taikos sutartis negali būti prilyginta bendraturčio sutikimui įteisinti savavališką statybą, jam nebuvo paaiškinta, todėl buvo tvirtai įsitikinęs, kad pateikė visus reikiamus dokumentus ir papildomai į J.

G. dėl sutikimo nesikreipė. Šiaulių rajono savivaldybės administracija 2010 m. gruodžio 22 d. išdavė jam leidimą rekonstruoti statinį Nr. LNS-67-101222-00407, kuriuo remiantis būtų galėjęs įteisinti pakeitimus. Šiaulių rajono savivaldybės administracija pareiškė teisme ieškinį, kuriuo prašė teismo pripažinti negaliojančiu leidimą rekonstruoti statinį (Šiaulių rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-542-641/2011), nes šis leidimas buvo išduotas nesant nustatyta tvarka patvirtinto bendraturčio sutikimo. Civilinė byla sustabdyta, o jis ėmėsi priemonių, kad J.

G. tokį sutikimą duotų. Per Šiaulių miesto 7-ąjį notarų biurą išsiuntė J. G. prašymą duoti sutikimą įteisinti statinio rekonstrukciją, kartu pateikė aiškinamąjį raštą ir buto planus iki ir po rekonstrukcijos, kad bendraturtis galėtų įsitikinti, jog jo teisės nebus pažeistos. Prašymas duoti sutikimą pareiškėjui buvo įteiktas, tačiau jokio atsakymo į jį negavo. Nagrinėjant bylą parengiamajame posėdyje, atsakovas pareiškė, kad kategoriškai atsisako duoti sutikimą įteisinti rekonstruotą statinį. Dėl šių priežasčių kreipėsi į Šiaulių rajono apylinkės teismą su prašymu pripažinti teisę įteisinti rekonstruotą butą be bendraturčio sutikimo.

Šiaulių rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 8 d. sprendimu jo ieškinį patenkino ir pripažino teisę įteisinti rekonstruotą butą be J. G. sutikimo. Teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs. Teismas sprendime konstatavo, kad jokių pažeidimų, tarp jų pertvarkant kieto kuro šildymo sistemą į skysto kuro sistemą, jis nepadarė. Pareiškėjas skunde nurodė Taisyklių pažeidimus, tačiau jis neteisingai aiškina Taisyklių reikalavimus. Taip pat pažymėjo, kad, pildant skysto kuro talpą, kuras niekada nėra išsiliejęs, niekada nėra užliejęs rūsio patalpų, niekada dėl to nebuvo sulietos pareiškėjo daržovės, nei rūsio patalpose, nei gyvenamosiose patalpose dyzelino kvapo nėra.

Niekada pareiškėjas nėra reiškęs skundų ar pretenzijų dėl katilo pakeitimo, nors sistema pertvarkyta į šildymo skystu kuru 2007 m.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu (b. l. 85–90) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Inspekcijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą, įformintą raštu Nr. (03)2R-1426, sustabdyti administracinę procedūrą ir nutraukė administracinę procedūrą dėl Inspekcijos Šiaulių skyriaus tarnautojo 2011 m. vasario 23 d. šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo akto-pažymos Nr. 15-08-427 panaikinimo; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo yra dviejų butų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendraturčiai. Norėdamas įteisinti be leidimo atliktą jam priklausančio buto rekonstrukciją, trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administraciją, kuri 2010 m. gruodžio 22 d. išdavė jam leidimą rekonstruoti statinį Nr. LNS-67-101222-00407. Kilus ginčui dėl šio leidimo, kuris buvo išduotas be pareiškėjo sutikimo, Šiaulių rajono savivaldybės administracija pareiškė Šiaulių rajono apylinkės teisme ieškinį, kuriuo prašė teismo pripažinti negaliojančiu leidimą rekonstruoti statinį, ši civilinė byla Nr. 2-542-641/2011, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, yra sustabdyta iki Šiaulių rajono apylinkės teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-76-459/2012, kurioje L.

R. pareiškė ieškinį J. G. dėl teisės įteisinti statinio rekonstrukciją be pastarojo sutikimo pripažinimo. Inspekcijos Šiaulių skyriaus tarnautojas 2011 m. vasario 23 d. išdavė šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą Nr. 15-08-427, kuria pažymima, kad trečiojo suinteresuoto asmens buto (duomenys neskelbtini) katilas ir šildymo sistema yra sumontuoti, išbandyti ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį. Gavus duomenis apie šį aktą, pareiškėjo atstovė pagal pavedimą 2011 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydama panaikinti trečiajam suinteresuotam asmeniui išduotą Inspekcijos 2011 m. vasario 23 d.

šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą Nr. 15-08-427. Inspekcija 2011 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. (03)2R-1426 sustabdė administracinę procedūrą dėl ginčijamo akto teisėtumo, motyvuodama tuo, kad Šiaulių rajono apylinkės teisme yra iškelta ir sustabdyta civilinė byla dėl L. R. išduoto 2010 m. gruodžio 22 d. leidimo rekonstruoti statinį Nr. LNS-101222-00407 panaikinimo, kuris ir buvo pagrindas išduoti Aktą-pažymą, todėl tik Šiaulių rajono apylinkės teismui priėmus sprendimą Inspekcija panaikins (arba nepanaikins) ginčijamą Aktą-pažymą.

Teismo vertinimu, nei šiuo metu jau nebegaliojantis Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos viršininko 2010 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-81 patvirtintas Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos atstovų dalyvavimo statybos užbaigimo komisijose ir pažymų apie energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimą išdavimo tvarkos aprašas (toliau – 2010 m. Aprašas), kuriuo vadovaujantis ir buvo išduotas Aktas-pažyma, nei nuo 2011 m. gegužės 11 d. galiojantis Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos viršininko 2011 m. balandžio 27 d.

įsakymu Nr. 1V-39 patvirtintas Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos atstovų dalyvavimo statybos užbaigimo komisijose ir pažymų apie energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimą išdavimo tvarkos aprašas (toliau – 2011 m. Aprašas), nei Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos viršininko 2011 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 1V-83 patvirtinta Asmenų prašymų, skundų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinėje energetikos inspekcijoje prie Energetikos ministerijos tvarka (toliau – Tvarka) nenumato, kad Inspekcijos viršininkas turėtų teisę panaikinti teritorinių Inspekcijos skyrių tarnautojų išduotus šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktus-pažymas.

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1356/2010, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo panaikintas Inspekcijos viršininko įsakymas pripažinti netekus galios dujų įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, pasisakė, kad nei Viešojo administravimo įstatymas, nustatantis viešojo administravimo principus, bendruosius viešojo administravimo institucijų veiklos pagrindus ir pan., nei kiti įstatymai nenumato viešojo administravimo institucijos teisės panaikinti savo priimtą administracinį sprendimą, suteikusį asmeniui tam tikras teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog institucija pati negali panaikinti savo priimto administracinio sprendimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-161/2005, 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010). Įstatymų leidėjas tiesioginio draudimo institucijai pačiai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį aktą, suteikiantį asmeniui tam tikras teises, nenumato.

Tačiau pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto (sveikatos apsaugos ministro) atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010).

Taigi, teismo nuomone, kadangi kiekvienas administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus (Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 1 d.), Inspekcija, kuri neturi teisės naikinti savo tarnautojų priimtų šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktų-pažymų, be jokio pagrindo pradėjo administracinę procedūrą, todėl Inspekcijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas, įformintas raštu Nr. (03)2R-1426, sustabdyti paminėtą administracinę procedūrą naikinamas, administracinė procedūra nutraukiama, atitinkamai pareiškėjo skundo dalis, kurioje prašoma tęsti šią administracinę procedūrą, atmetama kaip nepagrįsta.

Teismas, be to, nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo prašė priteisti iš pareiškėjo procesinio dokumento parengimo išlaidas, tačiau duomenų apie turėtas išlaidas nepateikė (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 45 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 96–99) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo dalį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei spręsti Akto-pažymos panaikinimo klausimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas turėjo įvertinti Inspekcijos veiksmų (t. y. neveikimo), gavus jo 2012 m. lapkričio 28 d. raštą, atitiktį viešojo administravimo principams. Teismas turėjo tirti, ar atsakovas tinkamai įgyvendino Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Nagrinėdamas šį ginčą, teismas turėjo nustatyti, ar buvo garantuotos jo teisės tiriant skundą pagal Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Buvo pažeista teismo pareiga aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.).

2. Teismas neteisingai aiškino Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį. Tai, jog Inspekcija pati negali panaikinti savo priimto administracinio sprendimo (Akto-pažymos), nereiškia, jog Inspekcija neturėjo įgaliojimų priimti jo 2012 m. lapkričio 28 d. rašto bei įstatymo nustatyta tvarka į jį atsakyti, priimti dėl jo sprendimą. Raštas buvo pagrindas administracinei procedūrai pradėti (Viešojo administravimo įstatymo 19 str., 21 str. 1 d. 1 p.) ir turėjo būti išnagrinėtas pagal šiai procedūrai Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 7 d. nutartimi pats nustatė, jog ginčas ikiteismine tvarka liko neišnagrinėtas (t. y. jog šiam ginčui yra ikiteisminė tvarka ir ją vykdo atsakovas), bei nurodė patikslinti skundo reikalavimus. Tačiau galutiniame sprendime teismas pats sau prieštarauja, teigdamas, kad administracinė procedūra ikiteismine tvarka apskritai negalėjo būti pradėta. Jeigu teismas sąžiningai klydo, priimdamas 2012 m. vasario 7 d. nutartį, tai turėjo pripažinti klydęs ir jį suklaidinęs, turėjo skirti dar vieną terminą atitaisyti skundo reikalavimus į pradinį variantą ir klausimą spręsti iš esmės, t. y. spręsti dėl Akto-pažymos panaikinimo.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 106–108) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, pagrįstai sustabdė pareiškėjo 2011 m. lapkričio 28 d. skundo nagrinėjimą, todėl pareiškėjo nuomonė, kad Inspekcija turėjo imtis priemonių ištirti aprašomą atvejį, yra nepagrįsta.

2. Administracinės procedūros pagrindai yra nustatyti Viešojo administravimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje. Jokios išimties ši nuostata nenumato, t. y. administracinė procedūra turi būti pradėta gavus asmens skundą, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad Inspekcija be jokio pagrindo pradėjo administracinę procedūrą.

3. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų, kodėl trečiojo suinteresuoto asmens užsakymu parengti projektų sprendiniai prieštarauja norminių teisės aktų reikalavimams, todėl šiame atsiliepime nekartoja atsiliepime į skundą nurodytų argumentų.

4. ABTĮ 23 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti privalomi tik skundo padavimo reikalavimai, tačiau skundo turinį, reikalavimus ir aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, nurodo pareiškėjas. Pareiškėjas, žinodamas Akto-pažymos turinį, galėjo skųsti šį dokumentą įstatymų nustatyta tvarka paduodant skundą administraciniam teismui, tačiau šia teise nepasinaudojo.

5. Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme nekėlė reikalavimo panaikinti Aktą-pažymą, todėl šis naujas jo reikalavimas prieštarauja ABTĮ 130 straipsnio 5 daliai ir neturėtų būti nagrinėjamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo ir jo paaiškinimų pirmosios instancijos teismui matyti, kad, pateikdamas atsakovui 2011 m. lapkričio 28 d. prašymą dėl Akto-pažymos panaikinimo, jis siekė apginti Aktu-pažyma tariamai pažeistas savo teises, t. y. savo teisių pažeidimą jis iš esmės sieja ne su atsakovo jam duotu atsakymu į paminėtą 2011 m. lapkričio 28 d. prašymą (skundžiamu 2011-12-28 raštu), o su tuo, kad atsakovas nepanaikino Akto-pažymos. Todėl nagrinėjamai bylai pirmiausia yra aktualus klausimas, ar atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiklą reglamentuojantys teisės aktai numato galimybę jam panaikinti jo paties pareigūno priimtą individualų teisės aktą (šiuo atveju Aktą-pažymą).

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad pareiškėjas tokio teisės akto nenurodė. Kolegija taip pat pripažįsta būtina pažymėti, kad ABTĮ taikymo požiūriu Aktas – pažyma yra individualus teisės aktas, kuris suinteresuoto asmens, t. y. asmens, kuris mano, kad tokiu teisės aktu yra pažeistos jo teisės ar įstatymų saugomi interesai (šiuo atveju pareiškėjo), gali būti apskųstas administraciniam teismui, o įstatymų nustatytais atvejais gali būti ginčijamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje.

Kaip jau buvo pasakyta, pareiškėjas, paduodamas atsakovui paminėtą 2011 m. lapkričio 28 d. prašymą, pasirinko kitą savo tariamai pažeistos teisės gynimo būdą, tačiau nenurodė, koks atsakovui būtinas vadovautis teisės aktas šiuo atveju jo buvo pažeistas. Pasisakydama aukščiau iškeltu klausimu, kolegija taip pat pažymi, kad atsakovo veiklą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1-63 patvirtinti jo (atsakovo) nuostatai nenumato galimybės administracine tvarka panaikinti savo (savo pareigūnų arba teritorinių padalinių) priimtą individualų teisės aktą.

Tokios atsakovo teisės tiesiogiai nenustato ir kiti atsakovo veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Todėl, sprendžiant aukščiau iškeltą klausimą, yra būtina vadovautis atitinkama administracinių teismų praktika, kurioje yra aptarta viešojo administravimo subjekto teisė panaikinti jo paties priimtus individualius administracinius sprendimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, be kita ko, yra nurodyta, „kad konkrečių teisės nuostatų, kurios reguliuotų procedūrą ir pagrindus, kada institucija, vykdanti viešąjį administravimą, gali teisėtai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį sprendimą, kuris suteikia teises tam tikriems subjektams, tačiau buvo priimtas pažeidžiant taikytinas teisės normas arba joms prieštarauja pagal savo turinį (neteisėtas administracinis aktas), nėra.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog institucija pati negali panaikinti savo administracinio sprendimo (žr., pvz., 2005 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-161/2005). Įstatymų leidėjas tiesioginio draudimo institucijai pačiai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį aktą, suteikiantį asmeniui tam tikras teises, nenumato. Tačiau pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais.

Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas - „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti“. Šiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime teisės taikymo situacija iš esmės atitinka situaciją, kuri spręstina nagrinėjamoje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas, kolegijos manymu, teisingai vadovavosi šiuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, neturėjo teisės (įgalinimų) spręsti Akto-pažymos panaikinimo klausimą.

Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį. Pasisakydama dėl pareiškėjo Aktu-pažyma tariamai pažeistų teisių gynimo būdo, kolegija pažymi, kad šios (tariamai pažeistos) pareiškėjo teisės gali būti apgintos arba galutinai išsprendus civilinius ginčus, nagrinėjamus teismo paminėtose civilinėse bylose Nr. 2-542-641/2011 ir Nr. 2-76-459/2012, arba šiose bylose priimtų ir įsiteisėjusių teismo sprendimų pagrindu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems priimto sprendimo motyvams, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą teisingu ir pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Virgilijus Valančius