2013-09-23 Nr. AB-5118-3-61-3-02047-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-605/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02047-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aurum investicijų grupė“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Aurum investicijų grupė“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro (toliau – ir atsakovas) Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. liepos 10 d. sprendimą „Dėl mokestinės vertės“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas ir nekeista nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas), mokestinė vertė pagal pateiktą individualaus vertinimo ataskaitą Nr. 11/03-123 ir patikslintą ataskaitą Nr. 11/03-123-1, bei įpareigoti VĮ Registrų centrą patikslinti masinio vertinimo būdu nustatytą Turto mokestinę vertę pagal UAB „Aurum investicijų grupė“ pateiktą patikslintą individualų šio turto įvertinimą.

Pareiškėjas nesutiko su atsakovo sprendimu nekeisti Turto mokestinės vertės pagal 2011 m. kovo 23 d. Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą Nr. 11/03-123 (toliau – ir Ataskaita) ir 2011 m. rugsėjo 5 d. patikslintą Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą Nr. 11/03-123-1 (toliau – ir Patikslinta ataskaita) ir teigė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnyje individualiems administraciniams teisės aktams keliamų reikalavimų, o prašymo nagrinėjimo procedūra – gero administravimo principo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimu atsakovas buvo įpareigotas iš naujo spręsti klausimą dėl Turto mokestinės vertės patikslinimo, t. y. iš naujo atlikti Viešojo administravimo įstatyme numatytą administracinę procedūrą, nes nėra specialaus teisės akto, reglamentuojančio tokių prašymų nagrinėjimą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas prieš priimdamas Sprendimą pareiškėjo neinformavo apie Patikslintos ataskaitos trūkumus ir nenustatė termino jiems pašalinti, neužtikrino, kad Sprendimas būtų priimtas visapusiškai išnagrinėjus Sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes. Sprendimas priimtas neatsižvelgus į pareiškėjo ištaisytus trūkumus ir grindžiamas naujais trūkumais, kurie neesminiai ir neturi įtakos nekilnojamojo turto vertei.

Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nevertino UAB „EV Solutions“ 2011 m. rugsėjo 5 d. aiškinamojo rašto, pateikto prie Patikslintos ataskaitos, kuriuo buvo ištaisyti Ataskaitos trūkumai ir pateikti paaiškinimai dėl nustatytų trūkumų. Patikslinta ataskaita atitinka Turto vertinimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 (toliau – ir Turto vertinimo metodika), keliamus reikalavimus tokio pobūdžio turtui vertinti, nepažeidžia Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas).

Pareiškėjas manė, kad teismo sprendimas dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo atlikti administracinę procedūrą būtų neefektyvus, nes atsakovas ir toliau galėtų piktnaudžiauti savo teisėmis, atrastų vis naujų trūkumų ir atsisakytų patikslinti turto vertę.

Atsakovas VĮ Registrų centras su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime neigė, kad pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus ir gero administravimo principą, nes laiku išnagrinėjo prašymą ir priėmė Sprendimą, atsižvelgė į pareiškėjo prašymą pagal 2011 m. liepos 20 d. raštu Nr. 3144 pateiktas pastabas. Atsakovas pažymėjo, kad nėra teisės akto, įpareigojančio teikti pastabas iki ataskaita atitiks teisės aktų reikalavimus. Sprendimas priimtas nustačius esminius Turto vertinimo ataskaitos neatitikimus Turto vertinimo metodikos 33, 70 punktų ir Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049 (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. kovo 6 d., toliau – ir Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklės), 45 punkto reikalavimams.

Atsakovas pažymėjo, kad neištaisytas 2011 m. liepos 29 d. priimtame sprendime nurodytas trūkumas, jog 2, 3 ir 4 objektai ženkliai skiriasi plotais, tačiau pataisos netaikomos. Patikslintos ataskaitos 11 puslapyje nurodyta, kad kainų tiesioginės priklausomybės nuo ploto vertintojai nenustatė, tačiau pareiškėjas tokios išvados nepagrindė rinkos duomenimis ir skaičiavimais, nors buvo prašoma atlikti atsakovo 2011 m. liepos 29 d. ir 2012 m. liepos 10 d. sprendimuose. Nustatytas reikalavimas yra pagrįstas vertinimo praktika ir rinkos aplinkybėmis, kai mažesnių plotų paslaugų paskirties objektų 1 kv. m kainos yra didesnės, lyginant su didesnių plotų objektų kainomis.

Nurodyti vertinimo trūkumai Patikslintoje ataskaitoje neištaisyti, taikyta būklės pataisa, mažinanti 1 kv. m kainą 1 091 Lt, sudaro 47 proc. 1 kv. m kainos. Tokia didelė pataisa ženkliai mažina turto vertę ir turi būti pagrįsta skaičiavimais. Taip pat turėjo būti nurodytos ir objekto būklės charakteristikos, dėl kurių pritaikyta tokia išskirtinė pataisa, tačiau ataskaitoje jos nepateiktos. Nepateiktas ir koreguojamo objekto būklės aprašymas, skaičiavimais taikoma nepagrįstai didelė pataisa dėl būklės skirtumo, pataisa nustatyta 1 kv. m tikslumu, tai rodo, kad vertinimas atliktas neturint argumentų nustatytai vertei pagrįsti ir siekiant dirbtinai sumažinti vertę.

Atsakovo teigimu, Patikslinta ataskaita turėjo esminių trūkumų, joje nebuvo pakankamai nuosekliai pagrįsta nustatyta vertė tam, kad būtų galima vadovautis ataskaitos išvada, pripažįstant ją mokestine verte. Pareiškėjo Patikslintoje ataskaitoje nenurodoma, dėl kokių išskirtinių aplinkybių nustatoma tokia vertė, kadangi remiamasi tik trimis parduotais objektais ir vieno iš jų kaina nepagrįstai žemesnė, todėl pagal esamus duomenis Patikslintoje ataskaitoje nurodyta nekilnojamojo turto vertė per maža.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Inspekcija atsiliepime nurodė, kad ji, remdamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu (toliau – ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas), nenustato nekilnojamojo turto vertės, o tik apskaičiuoja nekilnojamojo turto mokestį pagal atsakovo pateiktus duomenis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Aurum investicijų grupė“ skundą tenkino iš dalies: panaikino Sprendimą ir įpareigojo VĮ Registrų centrą pareiškėjui nustatyti vieno mėnesio terminą trūkumams pašalinti bei atsižvelgus į pašalintus trūkumus iš naujo nustatyti Turto mokestinę vertę.

Teismas pažymėjo, kad Turto vertinimo metodika neteko galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 417. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. IK-159 buvo patvirtinta nauja Turto ir verslo vertinimo metodika (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo metodika), kuri įsigaliojo 2012 m. gegužės 1 d. Ši metodika reglamentuoja procedūrinius vertinimo klausimus, todėl atsakovas, 2012 m. liepos 10 d. priimdamas sprendimą, turėjo remtis procesine nuostata, nustatančia pareigą informuoti pareiškėją ir nustatyti terminą trūkumams šalinti. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, vykdydamas įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio 2011 m. spalio 25 d. sprendimą, turėjo iš naujo atlikti administracinę procedūrą, laikydamasis aptartų teisės normų reikalavimų.

Palyginęs 2012 m. liepos 10 d. sprendime nustatytus trūkumus su 2011 m. liepos 20 d. rašte bei 2011 m. liepos 29 d. sprendime nustatytais trūkumais, teismas padarė išvadą, kad Sprendime buvo nustatyti nauji trūkumai, kurie nebuvo nustatyti 2011 m. liepos 29 d. sprendime.

Teismas akcentavo, jog nors atsakovas Sprendimą priėmė vykdydamas įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą, kuriame ir buvo konstatuoti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimai, tačiau ir vėl nesilaikė šio įstatymo nuostatų. Atsakovas, nustatęs naujus trūkumus, turėjo apie tai informuoti pareiškėją ir nustatyti protingą terminą jiems pašalinti. Atsakovas, iš naujo nagrinėdamas prašymą, arba turėjo Sprendime įvertinti ir aiškiai pasisakyti dėl 2011 m. liepos 29 d. nustatytų trūkumų nepašalinimo, arba nustatęs naujus trūkumus, laikytis viešojo administravimo subjektui nustatytos specialios administracinės procedūros, ir pareiškėjui nustatyti terminą jiems pašalinti. Ir tik pareiškėjui pranešus apie ataskaitose nustatytus trūkumus, galėjo priimti galutinį sprendimą.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas net formaliai nenustatė pareiškėjui jokio termino trūkumams pašalinti, o tik Sprendime konstatavo, kad apie vertinimo trūkumus ir netikslumus pareiškėjas buvo tinkamai informuotas. Tačiau teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas apie Sprendime nustatytus naujus trūkumus nebuvo informuotas ir negalėjo tikėtis, kad bus vertinami kiti, jam nežinomi, trūkumai, o nežinodamas apie naujus trūkumus, neturėjo galimybės jų pašalinti. Teismas akcentavo, kad atsakovas Sprendime nustatytus trūkumus vertina kaip esminius.

Teismas pabrėžė, jog Sprendime neatsispindi, kaip įvertintas UAB „EV Soliutions“ 2011 m. rugsėjo 5 d. aiškinamasis raštas, nes pareiškėjas teigia, kad su Patikslinta ataskaita pateiktame aiškinamajame rašte buvo ištaisyti nustatyti trūkumai. Teismas pažymėjo ir tai, kad pats atsakovas kreipėsi į pareiškėją, prašydamas nurodyti, kuria ataskaita remtis priimant sprendimą, pareiškėjas nurodė, kad Patikslinta ataskaita, tačiau atsakovas Sprendime remiasi ir Ataskaita, ir Patikslinta ataskaita. Teismas tokį atsakovo vertinimą laikė nenuoseklia, neaiškia pozicija bei nepakankamai objektyviu visų aplinkybių tyrimu.

Teismo nuomone, konstatuotas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies pažeidimas yra netikslus, nes nenurodyta, kokie konkrečiai punktai buvo pažeisti. Sprendime nurodoma, kad buvo pažeisti Turto vertinimo metodikos 33 punkto, vėliau nurodoma, kad ir 30-33 punktų reikalavimai, teismas pažymėjo, kad Sprendime turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai įvardyta, kurie punktai konkrečiai buvo pažeisti.

Teismo sprendime nurodyta, jog atsakovas turėjo atlikti išsamų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendime bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendime išdėstytus išaiškinimus atitinkantį tyrimą, kurio rezultatai turėjo būti fiksuojami Sprendime, juos motyvuojant ir pagrindžiant, tačiau atsakovas tokio tyrimo neatliko. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nepranešdamas pareiškėjui apie nustatytus trūkumus ir nesudaręs galimybės jų pašalinti, atsakovas pažeidė gero administravimo principą, priėmė Sprendimą, kuris neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Sprendime buvo nustatyti nauji trūkumai, apie kuriuos pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo nežinojo, padarė išvadą, jog atsakovas turi nustatyti protingą terminą jiems pašalinti ir tik pareiškėjui trūkumus pašalinus, arba – ne, atsakovas įpareigotinas priimti sprendimą dėl Turto mokestinės vertės nustatymo. Teismas pažymėjo, kad negali prisiimti atsakovo įgaliojimų ir patikslinti turto mokestinę vertę.

III. Atsakovas VĮ Registrų centras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pareiškėjui pašalinus ataskaitos trūkumus, nustatė kitus, papildomus trūkumus ir nesudarė pareiškėjui galimybės pašalinti naujai nustatytus trūkumus. Atsakovas teigia, kad nagrinėjant pareiškėjo skundą iš naujo jam buvo sudarytos sąlygos pateikti papildomus paaiškinimus, motyvus ir argumentus.

2. Sprendimas priimtas išnagrinėjus visas aplinkybes, pagrįstas objektyviais duomenimis bei faktais ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės ir Sprendimo išvada yra motyvuotos. Sprendime įvardijamos ataskaitos klaidos bei nurodomos tikslios teisės aktų normos, kurių nesilaikyta, nurodyti vertinimo trūkumai nėra ištaisyti Patikslintoje ataskaitoje.

3. Atsakovas, vertindamas ataskaitą, vadovavosi Turto vertinimo metodikos redakcija, kuri galiojo ataskaitos surašymo metu. Teismas nepagrįstai vadovavosi Turto ir verslo vertinimo metodika, kuri įsigaliojo 2012 m. gegužės 1 d.

4. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-610/2007) ir akcentuoja, kad galimybė turto vertintojui nekilnojamojo turto mokestį skaičiuoti pagal individualaus turto vertintojo nustatytą nekilnojamojo turto vertę realizuotina tuo atveju, kai individualus vertinimas atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą bei jį įgyvendinančius teisės aktus.

5. Priimdamas Sprendimą atsakovas vadovavosi atlikto to paties vertinimo visuma, todėl nustatęs, kad vertinimo klaidos esminės, ir tai, kad pareiškėjas pats, savo nuožiūra, pateikė Patikslintą ataskaitą, padarė išvadą, jog klaidos neištaisytos ir mokestinė vertė nebus pakeista.

6. Trūkumų šalinimas negali būti begalinis. Teismas neįvertino atsakovo argumentų, jog pareiškėjas neištaisė 2011 m. liepos 20 d. raštu Nr. 3144 pateiktų pastabų, taip pat tai, kad individualaus turto vertinimo ataskaita teikiama tik vieną kartą per mokestinį laikotarpį, o pareiškėjas pateikė dvi individualaus turto vertinimo ataskaitas, todėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo teisme metu pateikta antroji, patikslinta, ataskaita vertintina kaip pateikta su pataisymais.

7. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo nustatytu įpareigojimu iš naujo nustatyti mokestinę vertę, atsižvelgus į pašalintus trūkumus. Atsakovas mano, kad toks įpareigojimas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog nėra svarbu, ar pareiškėjas ištaisys nustatytus vertinimo trūkumus, ar ne, taip pat nesvarbu, kokias vertinimo klaidas atliko, atsakovas privalo ne spręsti klausimą dėl vertės nustatymo, o pakeisti mokestinę turto vertę.

Pareiškėjas UAB „Aurum investicijų grupė“ prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog 2012 m. gegužės 22 d. pranešimu pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos pateikti papildomus paaiškinimus, motyvus ir argumentus. Pareiškėjas teigia, jog 2012 m. gegužės 22 d. pranešimu VĮ Registrų centras tik pasiteiravo, kuria ataskaita turėtų vadovautis priimdamas sprendimą dėl turto vertės patikslinimo, tačiau jokių naujų trūkumų nenurodė, nesuteikė galimybės juos ištaisyti.

Viešojo administravimo subjektas elgiasi akivaizdžiai neteisėtai, nurodydamas vis naujus, neesminius trūkumus ir jų pagrindu atsisakydamas nustatyti nekilnojamojo turto vertę. Patikslinta ataskaita iš esmės atitinka pirminę vertinimo ataskaitą, tačiau joje pataisyti tie trūkumai, kuriuos VĮ Registrų centras pareiškėjui nurodė atlikęs pirminę procedūrą. Todėl visi turto vertinimo ataskaitos trūkumai turėjo būti nustatyti pareiškėjui pateikus Ataskaitą.

Pareiškėjas nurodo, jog atsakovas neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjo Patikslintoje ataskaitoje ištaisytų trūkumų, vertintojų aiškinamajame rašte nurodytų pastabų. Nors ir nurodė, kad reikėtų vadovautis Patikslintos ataskaitos duomenimis, atsakovas nepagrįstai vadovavosi abiem ataskaitomis. Atsakovas Sprendime nenurodė konkrečių teisės aktų pažeidimų, konkrečių Turto vertinimo metodikos ir Turto ir verslo pagrindų vertinimo įstatymo nuostatų.

Atsakovas administracinę procedūrą atliko jau įsigaliojus naujajai Turto ir verslo vertinimo metodikai, todėl privalėjo administracinę procedūrą vykdyti pagal tuo metu galiojusias procedūrines normas, t. y. Turto ir verslo vertinimo metodikos nuostatas, nustatančias trūkumų šalinimo institutą. Pareiškėjas daro išvadą, jog teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluotas įpareigojimas yra logiškas ir pagrįstas, nes iki šiol atsakovas ne tik neatsižvelgė į Bendrovės pašalintus trūkumus, bet siekdamas atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą nustatė naujų neesminių trūkumų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – atsakovo VĮ Registrų centro 2012 m. liepos 10 d. sprendimo „Dėl mokestinės vertės“ teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisija 2011 m. liepos 29 d. sprendimu nusprendė netenkinti pareiškėjo UAB „Aurum investicijų grupė“ 2011 m. kovo 28 d. prašymo ir nekeisti nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), mokestinės vertės pagal pareiškėjo pateiktą šio turto individualaus vertinimo ataskaitą Nr. 11/03-123. Pagal bylos duomenis VĮ Registrų centras Turtą yra įvertinęs masinio vertinimo būdu ir 2011 m. sausio 1 d. nustatęs 2 224 000 Lt mokestinę vertę. Turto vertintojas UAB „EV Solutions“ pareiškėjo prašymu 2011 m. kovo 23 d. pateikė nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą Nr. 11/03-123, kurioje nurodyta, kad Turto rinkos vertė yra 1 379 500 Lt. Ši Ataskaita atsakovui buvo pateikta kartu su 2011 m. kovo 28 d. prašymu. Atsakovas 2011 m. liepos 29 d. sprendime nurodė Ataskaitos trūkumus ir tai, kad šis turto vertinimas nėra tinkamas, jog būtų galima priimti sprendimą dėl mokestinės vertės pakeitimo.

Pagal bylos duomenis Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 25 d. sprendimu, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl atsakovo 2011 m. liepos 29 d. sprendimo, panaikino šį sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl Turto mokestinės vertės patikslinimo, nustatęs, kad atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi paliko minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą.

Atsakovas, vykdydamas minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą, remdamasis pirmiau nurodyta Ataskaita ir pareiškėjo atsakovui pateikta Patikslinta ataskaita su aiškinamuoju raštu, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto mokesčio 8, 9 ir 10 straipsniais, Sprendimu nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo ir nekeisti Turto mokestinės vertės pagal pateiktą šio turto Ataskaitą ir Patikslintą ataskaitą. Sprendime nurodyta, kad apie vertinimo trūkumus ir netikslumus pareiškėjas buvo tinkamai informuotas. Pareiškėjo bandymai pateikti paaiškinimus bei vertinimo ataskaitos patikslinimus ir vertės skaičiavimo pagrindus nėra pakankami ir tinkami, neatitinka teisės aktais nustatytų reikalavimų. Atsakovas konstatavo, kad turto vertės pagrindimas neatitinka Turto vertinimo metodikos 30-33 ir 70 punktuose nustatytų reikalavimų, Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių 45.6 punkto. Atsakovas nurodė, kad nustatyti Ataskaitos ir Patikslintos ataskaitos trūkumai, susiję su turto vertės nustatymu, kelia pagrįstas abejones, ar pakankamai buvo ištirta paslaugų paskirties nekilnojamojo turto rinkos konjunktūra ir ar teisingai parinkti lyginamieji objektai bei atliktas turto įvertinimas. Atsakovas, konstatuodamas, jog vertės pagrindimas neatitinka Turto vertinimo metodikos 33 ir 70 punktuose nustatytų reikalavimų, tuo pačiu darė išvadą, kad parengtos Ataskaitos ir jos patikslinimo tekstai bei išvados neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Sprendimo, kuris buvo grindžiamas tuo, jog atsakovas priėmė sprendimą, neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, o vykdyta procedūra – gero administravimo principo, panaikino Sprendimą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjui nustatyti vieno mėnesio terminą trūkumams pašalinti bei atsižvelgus į pašalintus trūkumus iš naujo nustatyti Turto mokestinę vertę. Pirmosios instancijos teismas, palyginęs atsakovo nustatytus trūkumus 2012 m. liepos 10 d. sprendime su 2011 m. liepos 20 d. rašte bei 2011 m. liepos 29 d. sprendime nustatytais trūkumais, nurodė, kad atsakovas 2012 m. liepos 10 d. sprendime nustatė naujus trūkumus, kurių nebuvo nustatęs, priimdamas 2011 m. liepos 29 d. sprendimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, pažeidė gero administravimo principą, nes nustatęs naujus trūkumus, turėjo apie tai informuoti pareiškėją ir nustatyti protingą terminą jiems pašalinti, pareiškėjas nežinojo apie naujų trūkumų egzistavimą, tai ir neturėjo galimybės jų pašalinti. Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Sprendimą, taip pat nurodė, kad Sprendime neatsispindi, kaip įvertintas UAB „EV Soliutions“ 2011 m. rugsėjo 5 d. aiškinamasis raštas, nes pareiškėjas teigia, jog būtent su Patikslinta ataskaita pateiktas aiškinamasis raštas, kurio pagrindu ir buvo ištaisyti nustatyti trūkumai. Pirmosios instancijos teismas taip nurodė, kad atsakovas, konstatuodamas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies pažeidimą, nenurodė, kokie konkrečiai punktai buvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismo sprendime pažymėta, kad Sprendime nurodoma, jog buvo pažeisti Turto vertinimo metodikos 33 punkto reikalavimai, o toliau nurodoma, kad ir 30-33 punktų reikalavimai, nors Sprendime turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai įvardyta, kurie punktai konkrečiai buvo pažeisti.

Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą ir vertindamas pareiškėjo pateiktus dokumentus, pažeidė gero administravimo principą, teigia, kad Sprendimas yra motyvuotas, t. y. jame įvardijamos ataskaitos klaidos bei nurodomos tikslios teisės aktų normos, kurių nesilaikyta. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad trūkumų šalinimo institutas negali būti begalinis, o Turto ir verslo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią, jeigu ji atitinka šio įstatymo 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus, o pareiškėjo pateikta ataskaita yra su trūkumais, dėl kurių ji negali būti nekilnojamojo turto mokestinės vertės patikslinimo pagrindu. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo konkrečius Ataskaitos ir Patikslintos ataskaitos trūkumus ir tuo pagrindu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atmestas pareiškėjo skundas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šios bylos faktinius ir teisinius aspektus, pažymi, kad pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 9 dalį nekilnojamojo turto masinis vertinimas yra nekilnojamojo turto vertinimo būdas, kai per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir automatizuotas Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenų bazėse sukauptų duomenų analizės ir vertinimo technologijas, yra įvertinama panašių nekilnojamojo turto objektų grupė. Atlikus nekilnojamojo turto masinį vertinimą, parengiama bendra tam tikroje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto vertinimo atskaita, o kiekvieno nekilnojamojo turto vieneto ataskaita nerengiama.

To paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu šis individualus vertinimas buvo atliktas taikant šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodus, turto vertintojo nustatyta (patvirtinta) nekilnojamojo turto mokestinė vertė daugiau kaip 20 procentų skiriasi nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą, ir nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitinka Vyriausybės nustatytus reikalavimus.

Mokesčio mokėtojo (šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais – nekilnojamojo turto savininko) prašymas nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, kartu su šio nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita (toliau – prašymas) pateikiamas turto vertintojui ir nagrinėjamas šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu prašymas tenkinamas, nekilnojamojo turto individualaus vertinimo metu nustatyta vertė šio nekilnojamojo turto mokestine verte laikoma nuo to mokestinio laikotarpio, kurį pateiktas prašymas, pradžios tol, kol turto vertintojas šio įstatymo ir Vyriausybės nustatyta tvarka nustato (patvirtina) naują šio turto mokestinę vertę, o šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodyto turto atvejais – ne ilgiau negu šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nurodytą laikotarpį.

Šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šiuos prašymus turto vertintojas išnagrinėja ir sprendimą priima per tris mėnesius (tuo mokestiniu laikotarpiu, kai įsigalioja nauji Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtinti nekilnojamojo turto masinio vertinimo dokumentai, – per keturis mėnesius) nuo prašymo gavimo dienos. Turto vertintojo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad turto vertinimo principus, vertės nustatymo metodus bei jų taikymą konkrečioms turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo būdus nustato Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-839/2007).

Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas kartu su prašymu turėjo pateikti nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaitą, kurią atsakovas privalėjo įvertinti ir nuspręsti, ar yra pagrindas nustatyti kitą Turto vertę.

Atsakovo priimtas 2011 m. liepos 29 d. sprendimas buvo panaikintas tuo pagrindu, kad pareiškėjui suteiktas trijų dienų terminas patikslinti Ataskaitą buvo neprotingas ir neteisingas ir pareiškėjas per šį terminą nespėjo pateikti atsakovo prašomų duomenų. 2011 m. liepos 29 d. sprendimas yra visiškai panaikintas, todėl šiame sprendime nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis nėra pagrindo remtis šioje administracinėje byloje. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu atsakovas buvo įpareigotas iš naujo spręsti klausimą dėl nekilnojamojo turto mokestinės vertės patikslinimo.

Pagal bylos duomenis pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teikti Ataskaitos patikslinimus, pareiškėjas pateikė Patikslintą ataskaitą bei aiškinamąjį raštą, kuriuos atsakovas įvertino, priimdamas Sprendimą. Atsakovo Sprendime aiškiai nurodyta, kad atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo Ataskaitą, Patikslintą ataskaitą su aiškinamuoju raštu (2011 m. rugsėjo 5 d.) ir nusprendė, kad Turto rinkos vertės pagrindimas nėra pakankamas ir tinkamas, kad būtų galima priimti sprendimą dėl mokestinės vertės pakeitimo. Sprendime nurodyti Ataskaitos ir Patikslintos ataskaitos trūkumai, dėl kurių atsisakyta nustatyti Turto vertę pagal pareiškėjo pateiktą nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaitą.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaitos trūkumų šalinimas negali būti begalinis. Pagal bylos duomenis atsakovas pranešė pareiškėjui ir jo atstovui, kad nagrinės iš naujo pareiškėjo prašymą ir prašė nurodyti, pagal kurią pateiktą ataskaitą pareiškėjas prašo priimti sprendimą (b. l. 64). Pareiškėjo atstovas atsakovui nurodė, kad atsakovas sprendimą turėtų priimti pagal pateiktą Patikslintą ataskaitą (b. l. 65). Atsakovas vertino pareiškėjo Patikslintą ataskaitą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, atsižvelgdama į tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius, šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti atsakovo Sprendimą vien tuo pagrindu, jog pareiškėjui turi būti sudaryta galimybė pašalinti trūkumus ir atsakovas dar kartą privalo nagrinėti pareiškėjo 2011 m. kovo 28 d. prašymą. Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą 2011 m. kovo 28 d. prašymą, Patikslintą ataskaitą ir kitus duomenis, atsakovo Sprendime nurodytus motyvus, dėl kurių netenkintas pareiškėjo prašymas, pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo vertinti Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tuo aspektu, ar pagrįstai nebuvo nustatyta Turto vertė pagal pareiškėjo pateiktą nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaitą (Patikslintą ataskaitą), ar atsakovo nurodyti Patikslintos ataskaitos trūkumai yra tokio pobūdžio, kad atsakovas turėjo teisėtą pagrindą nenustatyti Turto vertės pagal pareiškėjo pateiktą nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaitą. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą grindė tuo, jog yra pašalinęs nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaitos trūkumus ir kiti trūkumai negalėjo būti nustatyti. Taip pat skunde pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad atsakovas Sprendime nėra nurodęs Patikslintos ataskaitos esminių turinio neatitikimų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui, o atsakovo nurodyti trūkumai yra neesminiai. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu teigė priešingai, t. y. kad Sprendime nurodyti trūkumai yra esminiai ir jų pagrindu turi būti konstatuota, jog Patikslinta ataskaita iš esmės neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas Sprendime konstatavo, jog pareiškėjo pateikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, o ne tai, kad nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje yra klaidų ir netikslumų, kuriuos pareiškėjas galėtų ištaisyti. Dėl tokio atsakovo vertinimo tarp bylos šalių yra ginčas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Turto ir verslo vertinimo metodikos, įsigaliojusios 2012 m. gegužės 1 d., ir kurios procedūrinėmis nuostatomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, 55 punktas nustato, jog vertinimo ataskaita turi būti tikslinama: 1) jeigu atlikus vertinimą, vertintojas, užsakovas, turto arba verslo savininkas pastebi, kad vertinimo ataskaitoje yra klaidų ir netikslumų; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos atlikti vertintojų ir vertinimo įmonių valstybinę priežiūrą įstaigos nurodymu, kai priežiūros įstaiga nustato, kad vertinimo ataskaitoje yra klaidų ar netikslumų. Pagal šios Turto ir verslo vertinimo metodikos 51 punktą klaida ar netikslumu nelaikoma vertinimo ataskaitos neatitiktis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir šios metodikos reikalavimams. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo aplinkybių, ar Sprendime nurodyti Patikslintos ataskaitos trūkumai yra klaidos ir netikslumai, kurie gali būti taisomi, ar šie trūkumai yra tokie, dėl kurių atsakovas turėjo teisėtą pagrindą konstatuoti Patikslintos ataskaitos neatitiktį Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas byloje laikosi pozicijos, jog jis yra ištaisęs Ataskaitos trūkumus, atsakovui pateikdamas Patikslintą ataskaitą ir aiškinamąjį raštą, Patikslinta ataskaita atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas šioje byloje skundu prašė ne tik panaikinti atsakovo Sprendimą, bet ir įpareigoti atsakovą patikslinti masinio vertinimo būdu nustatytą turto mokestinę vertę pagal pareiškėjo pateiktą patikslintą individualų šio turto įvertinimą.

Atsakovas Sprendime nurodė motyvus, kurių pagrindu teigia, kad Patikslinta ataskaita neatitinka teisės aktų, ir byloje teigė, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo patikslinti masinio vertinimo būdu nustatytą turto mokestinę vertę pagal pareiškėjo pateiktą patikslintą individualų šio turto įvertinimą. Taigi tarp bylos šalių yra kilęs ginčas dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo, kurio pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo, t. y. argumentuotai nevertino ginčo esmę sudarančių aplinkybių ir neištyrė, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė patikslinti masinio vertinimo būdu nustatytą turto mokestinę vertę pagal pareiškėjo pateiktą patikslintą individualų šio turto įvertinimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nepripažintinas pagrįstu ir teisėtu.

Vykdydamas teisingumą, teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančiu papildomo teisminio įsikišimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas sprendžia ginčą, priimdamas sprendimą, ištyręs visus įrodymus ir laikydamas, kad yra pagrindas nuspręsti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo ar nepagrįstumo. Teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (ABTĮ 86 straipsnis). Sprendimas atitinka šiuos reikalavimus, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, o padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis normomis. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje neišnagrinėtas iš esmės tarp šalių kilęs ginčas, neįvertinti proceso šalių nurodyti ginčui išspręsti reikšmingi argumentai, pateikti įrodymai, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme ir yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, tačiau atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, šis atsakovo prašymas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė