2015-10-12 Nr. AB-19871-3-61-3-05197-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1310-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05197-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 28; 15.3.2.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Skraja“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Skraja“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Skraja“ pateikė teismui skundą (t. I, b. l. 61–69), kurį patikslino (t. I, b. l. 149–150), prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės 36 891,59 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo nuomone, prieš pradedant bylą nagrinėti iš esmės, turėtų būti kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – Įstatymas) 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagrįsdamas skundo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad pagal Leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu (2012 m. rugsėjo 24 d.) galiojusį teisinį reglamentavimą buvo nustatyta, kad saulės jėgainėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė nei 30 kW, pagaminta elektros energija prekiaujama pagal fiksuotus tarifus nustatytus leidimo išdavimo metu. Nuo 2013 m. vasario 1 d. buvo pakeista Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis ir nustatyta, kad taikomi elektros supirkimo tarifai galiojantys Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu. Leidimai gaminti elektros energiją pareiškėjui išduoti 2013 m. vasario 28 d. ir 2013 m. birželio 10 d., todėl pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą Leidimo plėsti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu nustatytas 1,44 Lt/kWh tarifas pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikomas. Atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reglamentavimą vienoje pareiškėjo jėgainėje pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas – 1,25 Lt/ kWh ((duomenys neskelbtini) fotovoltinė saulės elektrinė), kitoje – 0,69 Lt/ kWh ((duomenys neskelbtini) fotovoltinė saulės elektrinė). Pakeisdamas teisinį reguliavimą ir nustatydamas naujus elektros energijos supirkimo tarifus, įstatymų leidėjas pažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos principą, nes pareiškėjas negaus pajamų, kurių pagrįstai tikėjosi, todėl valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį kyla pareiga atlyginti turtinę žalą. Žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) veiksmų, nes priimant Įstatymo pakeitimus buvo pažeistas pareiškėjo teisėtas lūkestis už pagamintos elektros energijos pardavimą gauti tokio dydžio pajamas, kokių jis tikėjosi pradėdamas šią veiklą. Be to, pareiškėjo manymu, priimtas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, todėl negali būti taikomas. Iki šiol, elektros energiją parduodama taikant mažesnius supirkimo tarifus, pareiškėjas patyrė 36 981,59 Lt žalą, kurią valstybė turėtų atlyginti. Pareiškėjo nuomone, tarp nurodytų neteisėtų veiksmų ir jos patirtos žalos egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys, nes nuostoliai atsirado būtent dėl pakeisto teisinio reguliavimo, kuris pažeidžia anksčiau nurodytus teisės aktus ir konstitucinius principus.

Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujanti Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (t. I, b. l. 126–136, 162) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Ministerija atsiliepime pažymėjo, kad Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu nustačius, jog elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia turėtų padidėti iki 10 MW, nebuvo įvertinta aplinkybė, kad gali būti pateikta 16 000 prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, taip suminę saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią priartinant prie 500 MW ir 50 kartų viršijant Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą ribą.

Elektros energijos gamyba, naudojant atsinaujinančius energetikos išteklius, yra kompensuojama viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis, todėl kilo grėsmė, kad nebus užtikrinta darni atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo plėtra, nepagrįstai apsunkinti kiti elektros energijos vartotojai, gerokai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams, būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai, todėl Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų.

Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis, todėl valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi keisti ūkinės veiklos reguliavimą (1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai). Reguliuodama ūkinę veiklą, valstybė turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesus, o įstatymo leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo.

Konstitucijoje įtvirtinta valstybės priederme siekti bendros tautos gerovės negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti (2008 m. birželio 30 d., 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. ir kt. nutarimai). Atsakovo nuomone, nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusiu teisiniu reglamentavimu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių.

Šiuo reguliavimu sudaroma galimybė Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai teisingai, aiškiai, objektyviai ir laiku nustatyti pagamintos elektros energijos supirkimo tarifus.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui išduotuose 2013 m. vasario 28 d. ir 2013 m. birželio 10 d. Leidimuose gaminti elektros energiją Nr. LG-0804 ir LG-1829 buvo įtvirtinta sąlyga, kad elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tokios pats nuostatos buvo nustatytos ir pareiškėjui 2012 m. rugsėjo 24 d. išduotuose Leidimuose plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-1921 ir LP-1922, tačiau jų pareiškėjas neginčijo. Ši sąlyga pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, be to, Ministerija nėra įgaliota priimti sprendimų taikyti ar netaikyti tam tikrus elektros energijos supirkimo tarifus, nes jie imperatyviai nustatyti Įstatyme. Sprendimas nustatyti bendrovei kitokius elektros energijos supirkimo tarifus prieštarautų įstatymų viršenybės principui ir lemtų Ministerijos veikimą ultra vires. Nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti grįžtamąją galią turinčius teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje tokia teisė pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir lyginant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Kaip nurodyta anksčiau, keičiant teisinį reguliavimą, buvo siekiama užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą bei elektros energijos vartotojų teisėtus lūkesčius, t. y. užtikrinti ūkio subjektų ir viešojo intereso pusiausvyrą. Ministerijos nuomone, nagrinėjamam ginčui yra aktualus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje iš esmės analogiško pobūdžio administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas aiškinimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo AB „Skraja“ skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja CK, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, pabrėžė, jog civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Pagal bylos duomenis teismas nustatė, kad Ministerija 2013 m. vasario 28 d. išdavė pareiškėjui Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0804 fotovoltinėje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia 0,02989 MW, esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) k. v., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (t. I, b. l. 12). Ministerija 2013 m. birželio 10 d. išdavė pareiškėjui Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1829 fotovoltinėje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia 0,03 MW, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (t. I, b. l. 13).

Teismas analizavo iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusias Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies, 7 ir 8 dalių nuostatas ir pažymėjo, kad pagal jas, iki 2013 m. vasario 1 d. atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybą išdavimo diena. Nustatyta, kad pareiškėjui Leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1921 ir LP-1922 buvo išduoti 2012 m. rugsėjo 24 d. (t. I, b. l. 10, 11).

Teismas pabrėžė, jog nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) (toliau – ir Pakeitimo ir papildymo įstatymas), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas ir atsižvelgdamas į Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą atkreipė dėmesį, jog pareiškėjui Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-0804 buvo išduotas 2013 m. vasario 28 d., o leidimas Nr. LG-1829 – 2013 m. birželio 10 d..

Teismas pasisakė, jog nagrinėjamoje byloje susidarė tokia faktinė situacija, kai Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu galiojo teisinis reguliavimas, nustatantis, kad pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas nustatomas pagal šio leidimo išdavimo metu galiojusį reglamentavimą, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu – pagal šio leidimo išdavimo metu galiojantį reglamentavimą. Teismas akcentavo, kad įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reglamentavimą, išimčių, taikomų ūkio subjektams, kuriems leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti iki 2013 m. vasario 1 d., nenustatė.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad dėl susiklosčiusios situacijos buvo pažeistas teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, taip pat principas lex retro non agit teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo praktika pabrėžė, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise. Teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos (2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Pagal principą lex retro non agit, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją, riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą pripažinta, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas nėra absoliutus, nes jo ginamas interesas gali būti nusveriamas konkuruojančių principų (2008m. vasario 20 d., 2011 m. gruodžio 22 d. ir 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Teisėtas lūkestis negali būti absoliučiai siejamas su galiojančios teisės pažodiniu aiškinimu. Tai, kad šis principas nėra absoliutus, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika (2013 m. kovo 21 d. sprendimas Magdeburger Muhlenwerke GmbH prieš Finanzamt Magdeburg Nr. C-129/12; 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nyderlandai prieš Tarybą Nr. C-110/97; 1991 m. vasario 21 d. sprendimas Zucherfabrik Suderdithmarshen ir Zuckergabrik Soest Nr. C-143/88 ir C-92/89).

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A143-2834/2013) pateiktu ir nagrinėjamai bylai aktualiu išaiškinimu ir nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Būtent tai, kad ginčas yra susijęs su valstybės parama energetikos srityje, lemia itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad nebus priimti teisės aktų pakeitimai, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Tačiau tokie pakeitimai turi būti adekvatūs siekiamiems tikslams ir negali paneigti įgytų teisių esmės, pažeisti proporcingumo principą, reiškiantį, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas, net ir atlikus jos turinį lemiančius pakeitimus, išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Teismas konstatavo, kad net ir pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau taikomas dvylika metų (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Be to, reikšdamas reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad tolesnis įrengtos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio buvo siekta įgyjant leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Atsižvelgiant į tai, negali būti konstatuota, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą yra paneigiama, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Priešingai, kartu su patikslintu skundu pareiškėjas pateikė PVM sąskaitas faktūras, tvirtinančias, kad jis vykdo prekybą saulės elektrinėse pagaminta elektros energija ir iš šios veiklos gauna realių pajamų.

Teismas atkreipė dėmesį kad toje pačioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos faktiškai pradėtos taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši norma veikia retrospektyviai. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad Leidimai gaminti elektros energiją pareiškėjui išduoti 2013 m. vasario 28 d. ir 2013 m. birželio 10 d., todėl kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai, kad taikant nuo 2013 m. vasario 1 d. pasikeitusį teisinį reglamentavimą buvo įsiterpta į jau susiklosčiusius teisinius santykius. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateikto iš esmės analogiškos faktinės situacijos teisinio vertinimo.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Leidimai gaminti elektros energiją Nr. LG-0804 ir LG-1829 buvo išduoti vadovaujantis jų išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, Ministerija veikė savo kompetencijos ribose ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, dėl pasikeitusio Įstatymo nuostatų taikymo nebuvo pažeisti pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir proporcingumo principai, todėl nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nėra, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas, atsižvelgęs į Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies, 2 dalies nuostatas, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatas pažymėjo, jog proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada spręsti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau jame išdėstyti argumentai teismo nesaisto ir prašymo pagrįstumą teismas vertina savarankiškai. Klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009). ABTĮ taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytina ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad teismo sprendime būtina atsakyti į visus pareikštus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A602-2287/2012). Be to, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinę bylą Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejonių dėl Pakeitimo ir papildymo įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo.

III. Pareiškėjas AB „Skraja“ padavė apeliacinį skundą (t. I, b. l. 177–188), kuriuo prašo: kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo AB „Skraja“ skundas būtų patenkintas priteisiant pareiškėjui AB „Skraja“ iš Lietuvos valstybės 36 891,59 Lt žalos ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą, ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis (2009 m. balandžio 29 d. nutarimas). Ginčijamo įstatymo priėmimu būtent ir buvo sukurta aukščiau nurodoma bei Konstitucinio Teismo draudžiama situacija. Atsakovas, pasinaudodamas plačia diskrecijos teise bei siekdamas ginti viešąjį interesą, daugiau nei buvo būtina apribojo pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, sudarė visiškai nepalankias ūkininkavimo sąlygas, pakirto pareiškėjo ir likusios visuomenės pasitikėjimą valstybe ir teise. Šiuo konkrečiu atveju viešuoju interesu turėtu būti laikomas inter alia ne vartotojų lūkestis mokėti mažesnę kainą už elektros energiją, o inter alia vartotojų lūkestis į švarią ir saugią aplinka, klimato kaitą ir kitas aplinkosaugines siekiamybes. Atsižvelgiant į tai, teismas netinkamai įvertino pagrindinius ginčijamu Įstatymu siekiamus tikslus, teisingai neįvertino viešojo intereso objekto, todėl priėmė neteisėtą ir jokiomis teisės normomis nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėjo nuomone, teismas viršijo savo kompetenciją (ABTĮ 16 str.). Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą, ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatos inter alia reiškia, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalyku negali būti tokia Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia (2010 m. gegužės 13 d. nutarimas). Atsižvelgiant į tokią Konstitucinio Teismo formuojamą praktiką, darytina išvada, kad ir Seimo veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia negali būti nagrinėjama administraciniame teisme, o gavęs tokį prašymą, administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes tik jis turi teisę spręsti dėl teisės akto ar jo dalies atitikimo aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai. Teismas prisiėmė Konstitucijoje įtvirtinamus Konstitucinio Teismo įgalinimus, todėl priėmė nepagrįstą bei naikinamą sprendimą.

Teismas neteisingai vertino Seimo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas prašydamas leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, žinojo kokia kaina ateityje iš jo bus superkama elektros energija ir per kiek laiko galimai atsipirks investicijos plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką. Priėmus Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) nuostatas ir pareiškėjui pasirašius sutartį su AB Lesto, kurioje nustatytas fiksuoto tarifo dydis, galiojantis leidimo gaminti elektros energiją gavimo dieną, pareiškėjas patyrė žalą. Iš to darytina išvada, jog valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją – Seimą, priėmusį Įstatymo nuostatas galimai prieštaraujančias Konstitucijai, pažeidė pareiškėjų teises (t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos principą) ir tokiais neteisėtais veiksmais pareiškėjui padarė žalą, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama, galiojus ankstesniam AIEĮ reglamentavimui.

Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį nėra absoliuti ir, išaiškino, kad tai ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ar kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas. Atsižvelgiant į šią situaciją, kuomet pareiškėjo elektrinei, naudojančiai saulės energiją, elektros supirkimo tarifas bus taikomas 12 metų į ateitį, darytina išvada, jog, jei Konstitucinis Teismas pripažintų, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos yra antikonstitucinės, tuomet, manytina, teismas turėtų įvertinti aukščiau paminėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl teisės aktų pripažintų prieštaraujančių Konstitucijai galios nukreipimo į praeitį. Pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentas turėtų būti laikomas Įstatymo įsigaliojimas. Be to, priimdamas Įstatymą Seimas neatsižvelgė į 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – Direktyva) valstybėms narėms iškeltus tikslus. Įstatymo nuostatomis panaikino pareiškėjui Direktyvos nuostatomis užtikrinamą privalomą stabilumą plėtojant atsinaujinančius energijos išteklius, neužtikrino tinkamo paramos schemų veikimo, o tokiu veiksmu pasėkoje, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kuriu pareiškėjas patyrė žalą.

Pareiškėjas tvirtina, jog atsakovo atsiliepime į skundą dėl žalos atlyginimo nurodyti skaičiavimai dėl papildomų kasmetinių viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikio yra tik hipotetinio pobūdžio, atsakovas byloje nepaaiškino ir nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų; be to, pati Europos Komisija pripažįsta, kad sąskaitos vartotojams ir papildomos išlaidos pereinamuoju laikotarpiu augs, tačiau jos bus kompensuojamos kitomis priemonėmis.

Pareiškėjo teigimu, Įstatymo nuostatomis neįgyvendinama Europos Sąjungos teisė. Kaip matyti iš Direktyvos preambulės nuostatų, Direktyva bei jos imperatyviomis nuostatomis yra siekiama: sudaryti palankias sąlygas atsinaujinančių energijos išteklių rinkos vystymuisi; sumažinti išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį; sumažinti Europos Sąjungos valstybių narių priklausomybę nuo importuojamos energijos; padidinti bendrą planinį Europos Sąjungos atsinaujinančių energijos išteklių rodiklį iki 20 ir 10 proc.; sutelkti verslo bendruomenei ilgalaikio stabilumo, kurio jai reikia užtikrinant tvarias atsinaujinančiu ištekliu energijos sektoriaus investicijas; investuotojams suteikti tikrumo ir skatinti, kad būtu nuolat plėtojamos technologijos, kurias naudojant energija gaminama iš visu rūšių atsinaujinančių išteklių; nacionalinių paramos schemų tinkamo veikimo užtikrinimo pagal Direktyvą 2001/77/EB siekiant, kad būtu išsaugotas investuotojų pasitikėjimas; visuotinai pripažįstamų aplinkosaugos ir klimato kaitos tikslų.

Direktyva yra neatskiriamai susijusi su 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – Skatinimo Direktyva), kurios pagrindinis tikslas – remti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą gaminant elektros energiją vidaus rinkoje ir padėti pamatus jo būsimai Europos Sąjungos sistemai. Seimas, priimdamas Įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, Seimo priimtas Įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei. Įstatymu yra stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra. Įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai. Ginčijamu įstatymu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, Įstatymas neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu. Ginčijamu įstatymu yra pažeidžiamas ESTT pripažįstamas bei Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas.

Pareiškėjas pažymi, jog aiškinti Europos Sąjungos teisę gali tik ESTT, o nacionalinis teismas atsižvelgdamas į pateiktą išaiškinimą taiko Europos Sąjungos teisę bei tikrina nacionalinio teisės akto atitiktį Europos Sąjungos teisei. Taigi nacionalinis teismas gali, o tam tikrais atvejais privalo kreiptis į ESTT iškilus klausimui dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo ar galiojimo. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatas bei ESTT suformuotą praktiką, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kaip galutines instancijos nacionaliniam teismui, kyla pareiga kreiptis į ESTT prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujanti Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1–11) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime Ministerija, be argumentų tapačių pateiktiems atsiliepime į pareiškėjo skundą, akcentuoja, jog Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytos elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos 2014 metams – 61 284 mln. Lt, šešis kartus viršijančios sumą numatyta pagal Įstatymą (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.), patvirtina, jog buvo būtina priimti Pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio nuostatos nevaržo asmenų teisių labiau nesu reikia Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintiems tikslams pasiekti ir tai patvirtina. kad atsakovo paskaičiavimai dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikio ir elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo nėra hipotetiniai.

Atsižvelgiant į Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį būtina pripažinti, kad užkertant kelią neribojamam mažųjų elektriniu, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. suminės galios didėjimui yra užtikrinama viešojo intereso apsauga. Šiuo atveju viešąjį interesą galima aiškinti kaip neprognozuojamo suminės galios didėjimo bei kaip pasekmės – neprognozuojamo, nekontroliuojamo, nevaržomo viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikio didėjimo apribojimas teisinėmis, teisingomis priemonėmis.

Atsakovas mano, kad atsižvelgiant į Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų. Viešas interesas šiuo atveju tai kompromisinis taškas, kuriame susikerta tai, kas svarbiausia valstybei, ir tai, ką sutartinai vertina gyventojai.

Atsakovas taip pat pažymi, dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra pasisakęs 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2843/2013.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo ir papildymo įstatymą, neatsižvelgė į valstybėms narėms Direktyvoje iškeltus tikslus. Tai, ar pasiekti Direktyvoje nustatyti nacionaliniai planiniai rodikliai vertintina atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento informaciją apie atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimą 2013 metais.

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis, reikalauja iš valstybės reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Dėl šios priežasties valstybė negalėjo laukti realaus elektros energijos kainos vartotojams padidėjimo iki 6 ct/kWh bei turėjo imtis ryžtingų veiksmų siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Seimui priimant Pakeitimo ir papildymo įstatymą taip pat buvo priimtas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnis nustato su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą asmenims, turintiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduotus teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo. Šia galimybe pasinaudojo apie 5000 asmenų, turinčių leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus bei atsisakiusių toliau plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus.

Atsakovo nuomone, nėra pagrindo tvirtinti, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas viršijo administraciniams teismams priskirtą kompetenciją. Teismas nepadarė išvados ir nenusprendė, kad Pakeitimo ir papildymo įstatymas prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai. Teismas tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje prieštarauja Konstitucijai.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepateikia įrodymų dėl Pakeitimo ir papildymo įstatymo neatitikimo Direktyvai. Pareiškėjo cituojama 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlemento ir Tarybos direktyva 2001/77EB „Dėl elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, rėmimo vidaus elektros rinkoje“ 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta (Direktyvos 26 str. 3 d.).

Be to, byloje nėra pateikta duomenų patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie saulės elektrinėje pagamintą, parduotą elektros energiją. Elektros energijos jėgainės, naudojančios saulės energiją – naujas reiškinys Lietuvoje. Atsakovas informuoja, kad šiuo metu atsakovui nėra žinomi objektyvūs, patikimi šaltiniai nurodantys elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją elektros gamybos pajėgumus, jų ilgaamžiškumą.

Atsakovas pastebi, kad ESTT atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštų dėl ekonominės politikos sprendimų. Atsakovo požiūriu, ESTT toks griežtas šiais klausimais todėl, kad galimybė prisiteisti žalos atlyginimą tokiais atvejais žymiai apribotų Europos Bendrijos veiklos laisvę formuojant ir vykdant ekonominę politiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teismui pateikė Lietuvos statistikos departamento Energetikos ministerijai 2013 m. spalio 14 d. raštu Nr. SD-978 pateiktą informaciją apie atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimą 2011-2012 metais.

ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu pastarasis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju nei vienos iš įstatyme paminėtų aplinkybių nenustatyta, todėl aptariamą atsiliepimo į apeliacinį skundą priedą atsisakytina priimti.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pabrėžia, jog ją (žalą) kildina iš Lietuvos Respublikos Seimo priimtų Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, nes jos galimai prieštarauja Konstitucijai (5 str. 2 d., 69 str. 1 d.) bei teisinės valstybės principui.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimo, susijusio su leidimo gaminti elektros energiją teisėtumu nekelia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjo reikalavimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos srityje ir minėtų principų pažeidimu.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog:

„Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas 2012 m. liepos 24 d. prašymu kreipėsi į Energetikos ministeriją, prašydamas išduoti leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus būsimai (duomenys neskelbtini) fotovoltinei saulės elektrinei (I t., b. l. 96), 2012 m. lapkričio 9 d. tokį prašymą pateikė ir dėl (duomenys neskelbtini) fotovoltinės elektrinės (I t., b. l. 102). Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1921 saulės elektrinėje, kurios instaliuotoji galia 0,03 MW, įrengtoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) k. v., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., ir Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1922 saulės elektrinėje, kurios instaliuotoji galia 0,03 MW, įrengtoje (duomenys neskelbtini), Vilniaus m.

Energetikos ministerija pareiškėjui išdavė 2012 m. rugsėjo 24 d. (I t., b. l. 10-11). 2012 m. birželio 15 d. AB „Lesto“ išdavė pareiškėjui Išankstines sąlygas dėl saulės fotovoltinės elektrinės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r. sav. įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų (I t., b. l. 97-99). 2012 m. rugpjūčio 14 d. AB „Lesto“ pareiškėjui išdavė Išankstines sąlygas dėl saulės fotovoltinės elektrinės (duomenys neskelbtini), Vilnius, Vilniaus m. sav., įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų (I t., b. l. 103-104). 2013 m. vasario 7 d.

Valstybinės energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 12ĮP2-34479 patvirtino, kad pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį (I t., b. l. 101). 2013 m. vasario 13 d. pareiškėjas Energetikos ministerijai pateikė prašymą dėl leidimo elektros energijos gamybai (duomenys neskelbtini) fotovoltinei saulės elektrinei (I t., b. l. 100).

Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0804 fotovoltinėje saulės elektrinėje, įrengtoji galia 0,02989 MW, esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) k. v., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., Energetikos ministerija pareiškėjui išdavė 2013 m. vasario 28 d. ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (I t., b. l. 12). Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1829 fotovoltinėje saulės elektrinėje, įrengtoji galia 0,03 MW, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniaus m.

Energetikos ministerija pareiškėjui išdavė 2013 m. birželio 10 d. ir jame taip pat nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (I t., b. l. 13). 2013 m. liepos 12 d. pareiškėjas su AB „Lesto“ pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231533 (I t., b. l. 14-16). Pastarojoje sutartyje nustatyta 1,25 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina iš (duomenys neskelbtini) fotovoltinės saulės elektrinės ir 0,69 Lt/kWh – iš (duomenys neskelbtini) fotovoltinės saulės elektrinės. Kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų (I t., b. l. 70-76, 112-122, 153-158), pareiškėjas pastarosios sutarties pagrindu parduoda AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, sutartyje nurodytomis kainomis, kurių didesnę dalį sudaro VIAP lėšos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatyti fiksuoti tarifai jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjas vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamų. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytų saulės elektrinių tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu į mažąją pusę, nebuvo paneigta pareiškėjo įgytų teisių esmė, nebuvo pažeistas proporcingumo principas.

Taip pat pažymėtina, jog Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimus gaminti elektros energiją. Šie leidimai pareiškėjui, minėta, išduoti atitinkamai 2013 m. vasario 28 d. ir 2013 m. birželio 10 d., t. y. jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Pasisakant dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti žalą, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas žalą kildina iš Seimo priimto Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, kurios, kaip teigia pareiškėjas, galimai prieštarauja atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms ir teisinės valstybės principui.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Atitinkamai kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir išvestinis reikalavimas dėl 5 proc. metinių procesinių palūkanų priteisimo.

Pareiškėjas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti pareiškėjo nurodomoms Konstitucijos nuostatoms ar konstituciniams principams.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014 pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Seimas, skubotai priimdamas Įstatymo nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai, pažeidė pareiškėjo nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas suformulavo ir prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remdamasis šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja, bei 2007 m. sausio 10 d. Europos Komisijos komunikatu „Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“, kuris nėra privalomas Europos Sąjungos teisės aktas (dėl privalomų Europos Sąjungos teisės aktų žr. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str.)), apeliantas teigia, kad šiam ginčui aktualus Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Tačiau, teisėjų kolegija vertinimu, kad nagrinėjamoje byloje Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų nekyla, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima Direktyva), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Įstatymo, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtos Direktyvos nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad priimant minėtą Įstatymo nuostatą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į ESTT.

Nors pareiškėjas teigia, kad Seimas, priimdamas Įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo stabdoma atsinaujinančių išteklių plėtra, Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai, juo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, jis neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis aiškiai įtvirtintas Europos Sąjungos lygmeniu, juo pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekilo pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

Dėl nurodytų priežasčių, prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Skraja“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė