2013-09-23 Nr. AB-5191-3-61-3-02964-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1534/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02964-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija: 16.4; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos kariuomenė).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1−4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2012 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. P-1015 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo jam paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš tarnybos;

2) grąžinti jį į Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko 1 bataliono 2 kuopos 2 skyriaus instruktoriaus pareigas;

3) priteisti iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM, atsakovas) E. S. darbo užmokestį už priverstines pravaikštas nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2012 m. spalio 19 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

4) priteisti butpinigius ir maistpinigius;

5) priteisti iš KAM pareiškėjui E. S. 10 000 Lt neturtinę žalą.

Paaiškino, kad šiuo atveju paskirta per griežta drausminė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, kadangi nebuvo atsižvelgta į nustatytą lengvinančią aplinkybę. Iš viso nebuvo atsižvelgta į antrą lengvinančią aplinkybę, kad kaltininkas pats pranešė padaręs drausmės pažeidimą. Neatsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes, pažeista drausminių nuobaudų skyrimo tvarka, nustatyta Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statute (toliau – ir Statutas). Pažymėjo, kad sunkinančių aplinkybių Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko vado patvirtintoje 2012 m. rugsėjo 25 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. TT-39 (toliau – ir Išvada) nėra nustatyta. Pareiškėjo charakteristika, tarnybos eiga, gauti paskatinimai įrodo faktą, kad pareiškėjas puikiai vykdė tarnybą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje, niekada nėra turėjęs jokių drausminių nuobaudų nuo 2002 m. sausio 21 d. iki 2012 m. spalio 17 d., buvo skatintas.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2823/2012, teigė, kad turėjo būti skirta tokia nuobauda, kuri sudrausmintų karį, tačiau taip pat nepažeistų proporcingumo principo tarp skiriamos nuobaudos ir padarytos veikos masto. Pareiškėjo vertinimu, proporcingumo principas buvo pažeistas, todėl priimtas nepagrįstas sprendimas. Teigė, kad yra nubaustas du kartus už tą patį. Kario vardo pažeminimas arba krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimas negali būti traktuojamas vien dėl to, kad būdamas neuniformuotas, ne tarnybos metu, būdamas neblaivus pareiškėjas vairavo jam nuosavybės teise priklausantį automobilį. Atvykus policijos pareigūnams į eismo įvykio vietą pareiškėjas elgėsi mandagiai ir korektiškai, tarnybiniu pažymėjimu ar tarnybine padėtimi nebandė naudotis. Jei pareiškėjas pats nebūtų pranešęs savo tiesioginiams vadams apie tai, kad buvo sulaikytas neblaivus, ko gero, niekas nebūtų ir sužinojęs apie šį įvykį. Tarnybinis patikrinimas, nors ir buvo atliktas nustatyta tvarka, bet pati išvada skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą buvo surašyta kpt. V. T. atliekant neteisėtus veiksmus tarnybinio patikrinimo išvados surašymo metu, t. y. tinkamai neįvertinant visų byloje surinktų aplinkybių, faktų, vadovaujantis ne faktais ir įrodymais, o nuostata, kad srž. E. S. turi būti nubaustas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, kartu atstovaujantis ir Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 43-46) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad tarnybinio patikrinimo metu įvertinus visus surinktus faktus apie pareiškėjo atliktas veikas atsirado imperatyvus įstatyminis pagrindas pagal Statuto 52 straipsnį, 69 straipsnį, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 38 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktus nutraukti su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį ir išleisti jį į atsargą. Tarnybinio tyrimo metu nustatyta, kad E. S. 2012 m. birželio 21 d. ne tarnybos metu būdamas neblaivus, neuniformuotas, vairuodamas savo automobilį atsitrenkė į kitą transporto priemonę. Ši jo veika kvalifikuota pagal Statuto 69 straipsnį (kario vardo pažeminimas arba krašto apsaugos sistemos institucijos diskreditavimas) kaip šiurkštus drausmės pažeidimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 65-68) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad kario vardo pažeminimo kario veiksmuose konstatavimo faktas yra individualaus vertinimo dalykas, priklausantis nuo atliktų kario veiksmų, šių veiksmų pavojingumo, visuomenės nuomonės ir įsitikinimų, pažeidimo objekto, pažeidimu sukeltų padarinių ir pan. Įstatymas kariams kelia aukštesnius reikalavimus ir iš jų tikimasi pavyzdinio elgesio visuomenėje. Veiksmai, kai karys didesnio pavojaus šaltinį valdo būdamas neblaivus (nors ir ne tarnybos metu bei neuniformuotas), neatitinka kario statusui ir būdo savybėms keliamų reikalavimų, taip pat griauna pasitikėjimą kariu kaip valstybės gynėju ir verčia suabejoti jo galimybėmis tinkamai atlikti savo pareigas. Be to, pasiryžimas valdyti didesnio pavojaus šaltinį (automobilį) esant neblaiviu yra sąmoningas apsisprendimas, tyčinė veika. Pareiškėjo atlikti veiksmai grubiai pažeidžia visuomenėje nusistovėjusias teisės ir moralės normas, liudija jo nepagarbų požiūrį į būtinybę laikytis šių normų. Lietuvos kariuomenė nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl dvigubo nubaudimo ir teigė, kad atleidimas iš profesinės karo tarnybos kaip drausminė nuobauda nėra panaši ar atitinkanti kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio nuobaudą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2823/2012.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų netekęs galimybės realizuoti savo teisę dalyvauti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje. Pareiškėjas teikė paaiškinimus, prašymus, įrodymus. 2012 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjo pateiktame paaiškinime dėl galimo tarnybinio nusižengimo (b. l. 57) jis patvirtino parašu, kad jam išaiškintos Statuto 22 straipsnyje numatytos teisės. Šiame paaiškinime pareiškėjas pripažino vairavęs neblaivus ir sukėlęs eismo įvykį, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusižengimo. Pareiškėjas nei tarnybinį patikrinimą atlikusiam 2-osios mokomosios kuopos vadui kpt. V. T., nei Mokomojo pulko vado pareigas laikinai einančiam vadui plk. Ltn. V. L. dėl tarnybinio patikrinimo procedūrų jokių pastabų ar pretenzijų nereiškė, teisės aktais nustatyta tvarka jų veiksmų neapskundė.

Teismo vertinimu 2012 m. rugsėjo 25 d. surašyta tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada (b. l. 53-56) yra išsami – išdėstytos nustatytos aplinkybės, tiek lengvinančios, tiek sunkinančios (tyrimą atliekantis pareigūnas pastarųjų nenustatė), pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas, nurodyti tarnybiniai nusižengimai, jų padarymo laikas, aplinkybės, pareiškėjo kaltės forma, tarnybinių nusižengimų padariniai. Tai atitinka teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai. Ši išvada yra suderinta su teisininku ir patvirtinta laikinai einančio Mokomojo pulko vado pareigas plk. ltn. V. L.. Pareiškėjas iš esmės nepateikė argumentų, kaip buvo pažeista drausminių nuobaudų skyrimo tvarka arba suvaržytos jo galimybės gintis nuo pareikštų įtarimų.

Teismas išdėstė, kad kariams yra keliami aukštesni reikalavimai, iš jų tikimasi pavyzdinio elgesio visuomenėje. Veiksmai, kai E. S., būdamas neblaivus (nors ir ne tarnybos metu ir neuniformuotas), vairuodamas transporto priemonę (padidinto pavojaus šaltinį) atsitrenkė į kitą automobilį, eismo įvykio metu buvo sužalotas žmogus, kuris pristatytas į ligoninę, neatitinka kario statusui, būdo savybėms keliamų reikalavimų, griauna pasitikėjimą kariu kaip valstybės gynėju ir verčia suabejoti pareiškėjo galimybėmis tinkamai atlikti savo pareigas. Atkreiptas dėmesys, kad jo sąmoningas apsisprendimas sėsti prie vairo neblaiviam, yra tyčinė veika. Pareiškėjo atlikti veiksmai grubiai pažeidžia visuomenėje nusistovėjusias teisės ir moralės normas, liudija jo nepagarbų požiūrį į būtinybę laikytis šių normų. Todėl akivaizdu, kad visuomenės požiūriu situacija, kai tokį nusižengimą padaro šios sistemos atstovas (karys), kelia nepasitikėjimą visa šia sistema ir ją kompromituoja. Vadinasi, pareiškėjo vairavimo esant neblaiviam faktas, eismo įvykio sukėlimas, Statuto 69 straipsnio taikymo prasme teisingai įvertintas (kvalifikuotas) kaip kario vardo pažeminimas, krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimas, akivaizdžiai žeminantis karo tarnybos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą krašto apsaugos sistema.

Teismas nurodė Statuto 5 straipsnio 1 dalį, 69 straipsnį. Teismas laikė, kad Krašto apsaugos ministras pagrįstai neatsižvelgė į kitas nustatytas aplinkybes, nes pareiškėjas padarė šiurkštų drausmės pažeidimą, jo padarytas drausmės pažeidimas kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, pagrįstai paskyrė E. S. pačią griežčiausią drausminę nuobaudą – atleido jį iš tarnybos (Statuto 69 str.). Teismo vertinimu, pareiškėjas padarė šiurkštų drausmės pažeidimą (vairavo neblaivus, sukėlė eismo įvykį, buvo sužalotas žmogus).

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėmis bylomis Nr. A-803/2005, Nr. A-247/2004, Nr. A-803/2005 ir kt. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog jis yra nubaustas du kartus už tą patį nusižengimą. Pareiškėjui Jonavos rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. nutarimu pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 3 dalį paskyrė administracinę nuobaudą, šio pažeidimo objektyvi pusė yra automobilio vairavimas esant neblaiviam ir eismo įvykio sukėlimas, o skundžiamu Įsakymu yra paskirta drausminė nuobauda srž. E. S. ir jis išleistas į atsargą. Taigi šiuo ginčo įsakymu E. S. patrauktas drausminėn atsakomybėn už visiškai kitokio pobūdžio pažeidimą – už akivaizdžiai žeminančius kario tarnybos autoritetą, griaunančius pasitikėjimą krašto apsaugos sistema, ją kompromituojančius veiksmus. Todėl pareiškėjas yra patrauktas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimą dėl non bis in idem principo. Teismas padarė išvadą, kad Krašto apsaugos ministras, atsižvelgdamas į kario padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes bei į tai, ar kario padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš karių, pagrįstai paskyrė E. S. pačią griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos – ir atleido jį iš tarnybos (Statuto 69 str.), nes tokie priešingi teisei veiksmai, vertinant juos ir kaip akivaizdžiai priešingus įstatyme apibrėžtiems karių tikslams bei uždaviniams, žemina kario vardą, o taip pat ir institucijos orumą, kurioje jis dirba.

Kiti pareiškėjo reikalavimai teismui pripažinus ginčo įsakymą teisėtu ir pagrįstu, atmesti. Dėl turtinės žalos teismas nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, 4 dalį, 6.246–6.249 straipsnius. Krašto apsaugos ministerija, atlikdama tarnybinį patikinimą ir skirdama Įsakymu E. S. drausminę nuobaudą už šiurkštų drausmės pažeidimą teisėtai atliko tarnybinio nusižengimo tyrimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktų reikalavimais, ministras turi teisę įsakymais skirti drausmines nuobaudas. Taigi nenustačius Krašto apsaugos ministerijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestas kaip nepagrįstas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui drausminė nuobauda paskirta pagrįstai, pagal teisės aktus, iš esmės laikantis jos skyrimo procedūrų, pagrindo naikinti Įsakymą skunde išdėstytais argumentais nebuvo.

III. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 101-104) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2823/2012. Laikosi nuomonės, kad buvo paskirta per griežta drausminė nuobauda, nebuvo atsižvelgta į nustatytą lengvinančią aplinkybę. Sunkinančių aplinkybių Išvadoje nėra nustatyta. Pareiškėjas remiasi Statuto 40 straipsnio 6 dalimi ir teigia, jog ministras, neatsižvelgdamas į lengvinančias aplinkybes, pažeidė drausminių nuobaudų skyrimo tvarką, nustatytą Statute. Teismo posėdžio metu ginčo dėl geros pareiškėjo charakteristikos nebuvo. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl proporcingumo principo tarp skiriamos nuobaudos ir padarytos veikos masto, ignoravo šį argumentą nieko nepaaiškindamas. Pakartoja, jog jis yra nubaustas du kartus už tą patį. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-85/2013. Pažymi, jog Lietuva jau yra pralaimėjusi panašią bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme (pareiškimo Nr. 19048/03, R. J. prieš Lietuvą).

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 109-110) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad remiantis ABTĮ 130 straipsnio 2 dalimi, apeliantas, teikdamas apeliacinį skundą, privalėjo laikytis įstatymo nustatytų reikalavimų, keliamų tokio skundo turiniui. Atsakovo nuomone, pateiktas apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, keliamų tokiam procesiniam dokumentui: šiame skunde apeliantas analizuoja įrodymus, kurie jau buvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme, pateikia jau teiktas pirmosios instancijos teismui ir jame išnagrinėtas atsakovo materialinių bei procesinių teisės normų interpretacijas, remiasi ta pačia teismų suformuota teisės aiškinimo praktika, kuri šioje byloje negali būti taikoma, nes iš esmės skiriasi pareiškėjo minimų precedentų ir šios bylos faktinės aplinkybės (ABTĮ 13, 20 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31, 33 str.). Vertinant šios administracinės bylos medžiagą, darytina išvada, kad pareiškėjas nukopijuoja didžiąją dalį skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, turinio į savo apeliacinį skundą, t. y. nesilaiko ABTĮ 130 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatytų reikalavimų, bei nenurodo jokių esminių juridinių pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

Atsakovas, remdamasis tiek faktiniais duomenimis, tiek teisės normomis dėl ginčo dalyko išsamiai išdėstė savo poziciją atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui bei palaikė ją bylos nagrinėjimo šiame teisme metu. Kadangi, atsakovo nuomone, apeliacinis skundas neatitinka įstatymų reikalavimų, KAM savo atsikirtimą į šį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos išsamiai išdėstė jau minėtame atsiliepime, teiktame Vilniaus apygardos administraciniam teismui, be to, savo poziciją išdėstė bei argumentais pagrindė teismo posėdžiuose, vykusiuose pirmosios instancijos teisme. Atsakovo manymu, pareiškėjas neįrodo, kad egzistuoja ABTĮ 142-143 straipsniuose nustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, dėl to apeliacinis skundas nepagrįstas ir netenkintinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 111-113) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad pareiškėjo minimų Europos Žmogaus Teisių Teismo bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos iš esmės nuo šios bylos. Byloje S. Z. v. Rusija pareiškėjas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn ir nubaustas 3 paroms arešto, o tuo metu galiojusios Rusijos teisės aktų nuostatos, už kurių pažeidimą pareiškėjas buvo nubaustas, už šį pažeidimą numatė iki 15 parų arešto, ką Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino aiškiai turint baudžiamųjų poveikio priemonių charakterį. Byloje Ruotsalainen v. Suomija Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė, kad abi pareiškėjui pritaikytos sankcijos buvo kriminalinės (baudžiamosios) pagal savo poveikį: pirmoji procedūrų dalis buvo kriminalinė pagal Suomijos teisės sistemos klasifikaciją, o vėliau sekusi dalis, nors ir klasifikuota kaip mokestinio režimo dalis (todėl administracinė), tačiau negalėjo būti laikoma tik kompensacine, nes turint omenyje trigubą pažeidėjo apmokestinimą su tikslu nubausti ir atgrasinti nuo pakartotinio pažeidimo, turėjo kriminalinei bausmei charakteringus bruožus.

Kaip matyti šioje byloje skundžiamu Įsakymu pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda, kuri nei pagal Lietuvos Respublikos teisinės sistemos klasifikaciją, nei pagal pobūdį neturi nieko bendro su kriminaline (ir net administracine) bausme. Non bis in idem principas galimai galėtų būti pažeistas, jei pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda už tą patį pažeidimą, už kurį pareiškėjui jau buvo skirta administracinė nuobauda (ne kiekviena, o tik ta, kuri galėtų būti susieta su kriminaline bausme), turėtų baudžiamųjų poveikio priemonių charakterį, t. y. sutaptų su bent viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 42 straipsnyje nurodytų bausmių rūšių arba bent jau turėtų tą pačią kaip ir BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį.

Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Konstitucinio Teismo ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija nedraudžia asmens atžvilgiu taikyti kelių teisės šakų reglamentuojamą atsakomybę, jei asmuo savo pažeidimu sukelia pasekmes, reglamentuojamas skirtingų teisės šakų arba savo veiksmais pažeidžia kelių teisės šakų saugomas vertybes. Remiasi Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimu. Be to, KASOKTĮ 38 straipsnio nuostatos numato atvejus, kada krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva ar valia kariai gali būti atleisti iš profesinės karo tarnybos, kai faktinis atleidimo pagrindas neretai būna susijęs ir su tam tikros atsakomybės taikymu (pvz., administracinės ar baudžiamosios;

KASOKTĮ 38 str. 1 d. 2 ir 3 p., 38 str. 2 d. 8 p.). Vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-3200/2011. Tiek Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad profesinė karo tarnyba kaip specifinė valstybei rūšis, joje tarnaujantys asmenys turi būti besąlygiškai lojalūs valstybei, o drausmine atsakomybe siekiama palaikyti kariuomenėje nustatytą tvarką bei parengtį įgyvendinti jai paskirtus uždavinius.

Iš to seka, kad yra pagrindas abejoti šiurkščius teisės pažeidimus padariusių karių lojalumu valstybei, o drausminės atsakomybės instituto taikymu tokių karių atžvilgiu siekiama užtikrinti kariuomenės kaip institucijos gebėjimą ginti jai pavestas konstitucines vertybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2012-10-17 įsakymo Nr. P–1015, kuriuo Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko Mokomojo bataliono 2-osios mokomosios kuopos 1-ojo mokomojo būrio 2-ojo mokomojo skyriaus instruktoriui srž. E. S. skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, nutraukta profesinė karo tarnybos sutartis ir pareiškėjas išleistas į atsargą bei panaikintas leidimas, suteikiantis teisę srž. E. S. dirbti su įslaptinta informacija, panaikinimo, grąžinimo į pareigas, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas – krašto apsaugos sistemos pareigūnas. Atlikus tarnybinį patikrinimą 2012 m. rugsėjo 25 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada dėl srž. E. S. veikos, kuria siūloma pareiškėją už kario vardo pažeminimą arba krašto apsaugos sistemos diskreditavimą atleisti iš tarnybos. Minėtoje išvadoje konstatuota, kad pareiškėjo padaryta veika – 2012 m. birželio 21 d. ne tarnybos metu, jam esant neuniformuotam, neblaiviam (1,44 promilės girtumas), vairavus savo automobilį ir atsitrenkus į kitą transporto priemonę – priskiriama prie šiurkščiausių ir pavojingiausių teisės pažeidimų, sukeliančių didelę ir tiesioginę grėsmę eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir saugumui, akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš karių, todėl laikytina, kad karys, veikdamas tokiu būdu, akivaizdžiai pažemino karo tarnybos autoritetą, sugriovė pasitikėjimą KAS institucija ir ją sukompromitavo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statuto (2011 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-1636 redakcija), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (1998 m. gegužės 5 d. Nr. įstatymo VIII-723 redakcija) nuostatos. Pagal Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statuto 69 straipsnį, už tarnybos ar ne tarnybos metu kario vardą žeminančią veiką, kuria akivaizdžiai menkinamas kario autoritetas, arba krašto apsaugos sistemos institucijas diskredituojančią veiką, kuria akivaizdžiai žeminamas karo tarnybos autoritetas, griaunamas pasitikėjimas krašto apsaugos sistema arba ji kompromituojama, privalomosios karo tarnybos kariui uždraudžiama išeiti iš tarnybos vietos arba skiriamos papildomos tarnybos užduotys, arba pažeminamas kario laipsnis; profesinės karo tarnybos kariui sumažinamas tarnybinis atlyginimas arba pažeminamas kario laipsnis, arba karys atleidžiamas iš tarnybos; kariūnui skiriamas papeikimas arba papildomos tarnybos užduotys, arba uždraudžiama išeiti iš tarnybos vietos, arba sumažinama stipendija, arba jis atleidžiamas iš pareigų, arba pašalinamas iš karo mokymo įstaigos. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai karys drausmės statuto numatytais atvejais pažeidė tarnybos drausmę ar neatliko savo pareigų (4 punktas) arba tarnybos ar ne tarnybos metu karys padarė kario vardą žeminančių teisės pažeidimų (8 punktas).

Taigi už kario vardo pažeminimą arba krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimą numatyta drausminė atsakomybė pagal Statuto 69 straipsnį. Taip pat, už kario vardą žeminančius teisės pažeidimus kalto kario atžvilgiu krašto apsaugos ministras gali imtis veiksmų KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nuostatos pagrindu ir nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-390/2012).

Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, vietą, kaltės formą, pažeidimų padarymo aplinkybes, taip pat pažeidimu sukeltas pasekmes, pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog E. S., padarydamas administracinį teisės pažeidimą ne tarnybos metu, akivaizdžiai pažemino kario vardą ir kartu diskreditavo krašto apsaugos instituciją. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė teisingą išvadą, jog veiksmai, kai E. S., būdamas neblaivus (nors ir ne tarnybos metu ir neuniformuotas), vairuodamas transporto priemonę (padidinto pavojaus šaltinį) atsitrenkė į kitą automobilį, eismo įvykio metu buvo sužalotas žmogus, kuris pristatytas į ligoninę, neatitinka kario statusui, būdo savybėms keliamų reikalavimų, griauna pasitikėjimą kariu kaip valstybės gynėju, ir verčia suabejoti pareiškėjo galimybėmis tinkamai atlikti savo pareigas, be to, jo sąmoningas apsisprendimas sėsti prie vairo neblaiviam, yra tyčinė veika bei tokie pareiškėjo atlikti veiksmai grubiai pažeidžia visuomenėje nusistovėjusias teisės ir moralės normas, liudija jo nepagarbų požiūrį į būtinybę laikytis šių normų, todėl akivaizdu, kad visuomenės požiūriu situacija, kai tokį nusižengimą padaro šios sistemos atstovas (karys), kelia nepasitikėjimą visa šia sistema ir ją kompromituoja.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog be specifinių reikalavimų, keliamų kariui tarnybos metu, karys ir ne tarnybos metu turi elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą krašto apsaugos sistemą, karius; privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų karo tarnybos interesai ir kario reputacija (2013 m. vasario mėn. 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-85/2013). Pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo tarnybinių patikrinimų atlikimo ir drausminių nuobaudų skyrimo tvarką reguliuojančias teisės normas ir teismų praktiką, pareiškėjo padarytas veikas – vairavimą transporto priemonės neblaiviam ir autoįvykio sukėlimą kvalifikavo kaip kario vardo pažeminimą bei krašto apsaugos sistemos diskreditavimą, sudarantį pakankamą pagrindą atleisti karį iš tarnybos, pateikdamas aiškius argumentus, su kuriais teisėjų kolegija sutinka, todėl jų nekartoja. Tai reiškia, kad įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, jog teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, t. y. atsakė į visus bylos faktinius ir teisinius aspektus, tinkamai vertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudarė skundo pagrindą ir kurių pagrindu buvo pareikšti reikalavimai.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kurią vertina 10 000 Lt suma. Viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra neteisėti veiksmai. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai. Vadinasi, E. S. neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos), o nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Kaip jau netiesiogiai buvo minėta anksčiau, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl drausminę atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nustatymo, dėl nuobaudos griežtumo, dėl pareiškėjo nubaudimo du kartus bei dėl tarnybinio patikrinimo procedūros teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2823/2012. Pažymėtina, kad nagrinėjama ir nurodyta administracinė byla savo faktinėmis aplinkybėmis yra visiškai skirtingos (skiriasi veikos pobūdis ir sukeltos pasekmės), todėl šiuo atveju ji nėra reikšminga. Taip pat nėra aktuali ir apeliaciniame skunde paminėta Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Pažymėtina, jog atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes byloje pateiktų įrodymų kontekste, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus argumentus ir jų pagrindu padarytas išvadas, taikytinas teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė ir įrodymus byloje vertino iš esmės tinkamai, teismo išvados yra pagrįstos, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius