2024-07-17 Nr. AB-10906-3-61-3-01378-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2004-525/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01378-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio A. A. A. E. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. A. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. A. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 24S91039, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas), bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis pateikė pakartotinį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes privatūs asmenys (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė) siekia atkeršyti pareiškėjui. (duomenys neskelbtini). Dėl sukelto autoįvykio pareiškėją sužalojo (duomenys neskelbtini), pareiškėjas yra persekiojamas, jam grasinama. Pareiškėjo teigimu, jo persekiojimas yra susijęs su „konvencinėmis“ priežastimis dėl pareiškėjo priklausymo socialinei grupei. Taip pat pareiškėjas paaiškino, jog dėl Lietuvos Respublikos institucijų ir medikų klaidos pareiškėjui buvo (duomenys neskelbtini), dėl to jis tapo (duomenys neskelbtini) ir kilmės valstybėje negali gyventi normalaus gyvenimo bei savęs apginti. Todėl Lietuvos Respublika turi prisiimti atsakomybę už padarytus sužalojimus.

3. Pareiškėjas nesutiko su Sprendime pateiktu vertinimu, kad aplinkybės, kurias pareiškėjas nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausų metu, neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų. Pareiškėjas nurodė, kad jis pateikė savo pasakojimą pagrindžiančius įrodymus. Aplinkybės, kurios buvo nurodytos prieglobsčio prašyme ir apklausų metu, atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus. Šiuo atveju Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai yra surašyti nesuprantama kalba, ir dėl to pateiktų duomenų nevertino. Atitinkamai Migracijos departamentas turėjo pareigą paprašyti pareiškėjo patikslinti šiuos dokumentus, tačiau to nepadarė. Todėl pareiškėjo nurodyti faktai ir aplinkybės buvo vertinami netinkamai ir Migracijos departamentas nepagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Teismui konstatavus, kad Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir skundžiamo Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

4. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis grįžo į kilmės valstybę (duomenys neskelbtini).

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pirmąjį pareiškėjo prieglobsčio prašymą, 2023 m. gegužės 29 d. priėmė sprendimą Nr. 23S77529 nesuteikti prieglobsčio pareiškėjui, pareiškėją išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti jam 2 metus atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos (toliau – ir 2023 m. gegužės 29 d. sprendimas). Pareiškėjas, nesutikdamas su 2023 m. gegužės 29 d. sprendimu, jį apskundė. Nagrinėdamas pareiškėjo skundą Vilniaus apygardos administracinis teismas pagal užsieniečių registracijos centro duomenis nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. birželio 12 d. pasišalino iš laikinojo apgyvendinimo vietos ir negrįžo, pareiškėjo buvimo vieta nežinoma. Pripažinęs kad pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas, 2023 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas nutarė palikti pareiškėjo skundą nenagrinėtu. Atitinkamai 2023 m. rugpjūčio 12 d., įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarčiai, 2023 m. gegužės 29 d. sprendimas tapo galutiniu. 2024 m. vasario 29 d. pareiškėjas buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką iš (duomenys neskelbtini). 2024 m. kovo 5 d. pareiškėjas pateikė pakartotinį prieglobsčio prašymą. Pirminės apklausos metu prieglobsčio prašytojas nurodė, kad pareiškėjui kyla pavojus grįžti į kilmės valstybėje dėl kilusio konflikto su kitais asmenimis. Pareiškėjas paaiškino, kad visi reikalingi duomenys bus pateikti vėliau. Atlikęs tyrimą bei įvertinęs pareiškėjo pakartotinį prieglobsčio prašymą, 2024 m. balandžio 3 d. Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti prieglobstį.

7. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pakartotinis prašymas buvo siejamas su pirmajame prieglobsčio prašyme nurodytomis aplinkybėmis, kurios jau buvo įvertintos. Be to, pareiškėjas nepateikė naujų duomenų bei tyrimo metu nebuvo nustatytos naujos aplinkybės nuo pirmojo pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį išnagrinėjimo. Migracijos departamentas pabrėžė, kad pareiškėjo pakartotinio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas apsiriboja naujos informacijos, kuri nebuvo žinoma nagrinėjant pirmąjį prašymą, vertinimu. Užsieniečio teisė pateikti pakartotinį prašymą nesuponuoja Migracijos departamento prievolės dar kartą vertinti tą pačią informaciją.

8. Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjo pakartotinio prieglobsčio prašymo motyvai nėra grindžiami 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) nuostatose numatytomis priežastimis. Todėl pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstu siekiu „pritraukti‘ prieglobsčio prašymą prie konvencinių priežasčių. Migracijos departamentas pažymėjo, kad tarptautinė apsauga pagal savo prigimtį yra surogatas (pakaitalas) nacionalinės (kilmės valstybės) apsaugos požiūriu. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, pareiškėjas nepateikė. Priešingai, jis apklausos metu patvirtino, kad nesikreipė į policiją. Atitinkamai laikotarpiu nuo autoįvykio iki išvykimo iš kilmės valstybės pareiškėjas nesulaukė grasinimų, nepatyrė fizinio smurto ar kitų veiksmų, kurie galėtų būti priskirti žiauriam ar nežmoniškam elgesiui ar orumo žeminimui. Tyrimo metu nenustatyta, kad nukentėjusio asmens (duomenys neskelbtini) vykdė pareiškėjo persekiojimą. Todėl asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu (nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini)) nesąlygoja papildomos apsaugos suteikimo.

9. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pakartotinis prašymas taip pat siejamas su pirmajame prieglobsčio prašyme nurodytomis aplinkybėmis, kurios jau buvo įvertintos: Lietuvos Respublikos institucijų tariamu neveikimu / neteisėtu veikimu, kuris lėmė jo patirtus (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui nepateikus dokumentų bei tyrimo metu nenustačius aplinkybių, kad įvyko reikšmingų sveikatos būklės pokyčių, kuri buvo įvertinta nagrinėjant pirmąjį prieglobsčio prašymą, šis motyvas iš naujo nebuvo vertinamas. Tyrimo metu pareiškėjas pripažino, kad pirmojo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie priežastis, dėl kurių prašė prieglobsčio. Atitinkamai, pareiškėjas laikytinas nepatikimu informacijos šaltiniu ir jo parodymams priskirtina žema įrodomoji galia. Be to, priešingai nei teigė pareiškėjas skunde, Migracijos departamentas įvertino jo pateiktus dokumentus (nuotraukas, kuriuose užfiksuotos pareiškėjo (duomenys neskelbtini), socialinio tinklo „Facebook“ ekrano nuotraukos, kiti dokumentai) priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio prašymo.

II. 10. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė pakartotinį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes kilmės valstybėje jam siekia atkeršyti pareiškėjo sukeltoje avarijoje nukentėjusio asmens (duomenys neskelbtini), ir dėl Lietuvos Respublikos institucijų veiksmų / neveikimo pareiškėjas patyrė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

12. Teismas pažymėjo, kad prieglobstis suteikiamas asmeniui, siekiant jį apsaugoti nuo pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, teismas nurodė, kad pareiškėjas savo baimę būti persekiojamu išimtinai siejo su vykstančiu konfliktu tarp fizinių asmenų. Teismo vertinimu, šiuo atveju nebuvo pagrindo spręsti, kad, nesuteikus prieglobsčio pareiškėjui, pareiškėjui kilmės valstybėje kiltų pavojus. Pareiškėjo nurodyta baimė grįžti į kilmės valstybę buvo grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, kuris nebuvo pagrįstas objektyviais įrodymais.

13. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad pareiškėjas kilmės valstybėje į policiją nesikreipė, taip pat nenurodė duomenų, jog jis asmeniškai patyrė kokios nors rūšies persekiojimą dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė pareiškėjo iškeltos prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Atitinkamai teismas pabrėžė, kad tarptautinė apsauga pagal savo prigimtį yra surogatas (pakaitalas) nacionalinės (kilmės valstybės) apsaugos požiūriu. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Todėl pareiškėjo asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu – (duomenys neskelbtini) – nesąlygoja papildomos apsaugos suteikimo.

14. Teismas nurodė, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas yra individualus ir išsamus, buvo atlikta pareiškėjo apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi pareiškėjo nurodyti argumentai. Migracijos departamentas Sprendimo priėmimo metu vertino pareiškėjo asmenybę, pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą, situaciją jo kilmės valstybę, taip pat sudarė sąlygas pareiškėjui išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui priimti, kontekste. Pareiškėjo aplinkybių ir surinktų duomenų tyrimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Atitinkamai Migracijos departamento Sprendimas yra motyvuotas, neturi esminių faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimo trūkumų.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai tik pagrindžia duomenis apie pareiškėjo sukeltą autoįvykį kilmės valstybėje. Tuo metu pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl (duomenys neskelbtini) buvo įvertinta priėmus 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą. Atitinkamai teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas nevertino visų pareiškėjo pateiktų dokumentų, kurie nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Šiuo atveju Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas naujų duomenų nepateikė, priimtame Sprendime pagrįstai iš naujo nevertino pirmame prašyme suteikti prieglobstį nurodytų aplinkybių.

16. Įvertinęs pareiškėjo pakartotinį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausose, kitą bylos medžiagą, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį. Pakartotiniame prašyme suteikti prieglobstį nurodytos pareiškėjo aplinkybės bei faktai neatitinka UTPĮ 86 straipsnyje įtvirtintų pabėgėlio statuso suteikimo pagrindų bei Konvencijos nuostatose nurodomomis pabėgėlio statuso nustatymo priežasčių. Taip pat pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą, todėl nebuvo pagrindo pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą.

III. 17. Pareiškėjas A. A. A. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –pareiškėjo skundą tenkinti.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausų, parodymų metu, atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus. Tačiau Migracijos departamentas netinkamai vertino pareiškėjo nurodytus faktus bei aplinkybes ir nepagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas neištaisė Migracijos departamento klaidų, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

19. Pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę dėl pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai ir nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje bei kad jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų. Teismui konstatavus, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta skundžiamo Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos pareiškėjui (ne)suteikimo.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 11 d. sprendimą palikti galioti.

21. Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvai nėra grindžiami viena iš „konvencinių“ priežasčių: religija, rasė, tautybė, priklausimam socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis priklauso socialinei grupei, atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog nesuteikus prieglobsčio pareiškėjui jo kilmės valstybėje kiltų pavojus, be to, pareiškėjas, nei su skundu pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skunde nepateikė jokių svarių argumentų ir įrodymų, kad jis priklauso realiai egzistuojančiai jo kilmės valstybės socialinei grupei.

22. Migracijos departamentas pabrėžia, kad pareiškėjo pateikti duomenys dėl (duomenys neskelbtini) jau buvo įvertinti 2023 m. gegužės 29 d. sprendime Nr. 23S77529, kuris jau yra įsiteisėjęs. Pareiškėjas naujų aplinkybių dėl šio argumento nepateikė, todėl Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai iš naujo jų nevertino. Pakartotinio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas siejamas išskirtinai su nauja informacija, kuri nebuvo žinoma priimant sprendimą dėl ankstesnio prašymo. Užsieniečio teisė pateikti paskesnį prašymą nesuponuoja Migracijos departamento prievolės dar kartą vertinti tą pačią informaciją. Taigi, pakartotinio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas apsiriboja naujos informacijos, kuri nebuvo žinoma nagrinėjant ankstesnį prašymą, vertinimu.

23. Migracijos departamento teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad jis negali grįžti į kilmės valstybės dėl pagrįstos baimės, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar įtikinamų paaiškinimų, kurie pagrįsto tokia jo poziciją. Atsižvelgiant į tai, jo teiginiai laikytini deklaratyviais.

24. Migracijos departamentas įvardija, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nesuteiktas pareiškėjui prieglobstis Lietuvos Respublikoje (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga), pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat yra suformulavęs reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

26. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį, nes pakartotiniame prašyme suteikti prieglobstį nurodytos aplinkybės bei faktai neatitiko UTPĮ 86 straipsnyje įtvirtintų pabėgėlio statuso suteikimo pagrindų. Taip pat pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą, todėl nebuvo pagrindo pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad Migracijos departamentas turėjo išsamiai vertinti pareiškėjo paaiškinimus ir iš esmės išnagrinėti pareiškėjui kilmės valstybėje kylančias grėsmes, tačiau to nepadarė ir dėl to nepagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą. Atitinkamai aplinkybės, kurios buvo nurodytos pareiškėjo prieglobsčio prašyme ir apklausų, parodymų metu, atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Apeliacinis procesas yra ne bylos nagrinėjimas iš naujo ar bylos nagrinėjimo pratęsimas apeliacinėje instancijoje, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas apeliacinio skundo ribose. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja UTPĮ 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

30. UTPĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų UTPĮ 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

31. UTPĮ 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

32. Aiškindamas aptariamas UTPĮ nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

33. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos UTPĮ 86 bei 87 straipsnių taikymui reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti UTPĮ 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijų yra tai, ar prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą UTPĮ taikymo aspektu neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

34. Pagal Prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. gegužės 10 d.), 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

35. Pagal Aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) UTPĮ 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

36. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog prieglobsčio procedūros metu nustatytų faktų ir aplinkybių vertinimas vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti materialūs reikalavimai, priėmimu. Nors paprastai prieglobsčio prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją. Valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad, jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti. Tačiau šis reikalavimas aktualus pirmuoju etapu, t. y. kai nustatomi faktai ir aplinkybės, kurie gali būti prieglobsčio prašymą pagrindžiantys įrodymai; antruoju etapu, t. y. nustatant, ar informacija iš tikrųjų atitinka prašomos tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus, prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimas yra vien kompetentingos nacionalinės institucijos atsakomybė, todėl šioje procedūros stadijoje reikalavimas, kad institucija bendradarbiautų su prieglobsčio prašytoju, neturi reikšmės (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt., C-277/11, ECLI:EU:C:2012:744).

37. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo grindžiamas tuo, jog privatūs asmenys kilmės valstybėje siekia atkeršyti pareiškėjui – pareiškėjas kilmės valstybėje sukėlė autoįvykį, kurio metu nukentėjo asmuo. Dėl sukelto autoįvykio pareiškėją sužalojo (duomenys neskelbtini), kuris persekioja pareiškėją ir jam grasina. Be to, dėl Lietuvos Respublikos institucijų ir medikų klaidos pareiškėjui buvo (duomenys neskelbtini), dėl to pareiškėjas tapo (duomenys neskelbtini) ir kilmės valstybėje negali gyventi normalaus gyvenimo bei savęs apginti.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, aptartą reglamentavimą bei teismų praktiką, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas įvertino individualią pareiškėjo situaciją, rėmėsi sprendime nurodytais tarptautiniais šaltiniais, atliko detalią pareiškėjo apklausą, sudarė jam sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus. Sprendime pagrįstai nurodyta, kad tyrimo metu nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat pagrįstai nenustatyta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. beatodairiško smurto veiksmai.

39. Teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę yra susijusi su asmeninio pobūdžio konfliktu (pareiškėjo sukelto autoįvykio metu nukentėjusio asmens (duomenys neskelbtini) kerštu), tačiau šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo suteikti pabėgėlio statusą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai nenustatė duomenų, pagrindžiančių, kad kilmės valstybė negalėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, taip pat faktų, kad apsaugos nesuteikimas kilmės valstybėje būtų grindžiamas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų priežastimis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Akcentuotina tai, kad pareiškėjas nurodė, jog dėl konflikto su kitu fiziniu asmeniu, t. y. nukentėjusio asmens (duomenys neskelbtini), į kilmės valstybės policiją nesikreipė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodytas persekiojimo vykdytojas nėra valstybinis subjektas pagal UTPĮ 86 straipsnio 2 dalį bei 87 straipsnio 2 dalį, todėl neatitinka vienos iš sąlygų, būtinų tarptautinei apsaugai suteikti. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas, įvertinę visus pareiškėjo pateiktus duomenis, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui nebuvo iškilusi reali pagrįsta grėsmė, kaip ji suprantama prieglobsčio teisės kontekste. Pareiškėjo argumentai susiję su priklausymu persekiojamai socialinei grupei nėra pagrįsti, pareiškėjas ir nenurodo konkrečių aplinkybių apie jo priklausymą tam tikrai socialinei grupei.

40. Teisėjų kolegija taip pat pritaria Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė dėl (duomenys neskelbtini) ir sveikatos būklės jau buvo įvertinta pirmojo prieglobsčio prašymo metu, t. y. atsakovo 2023 m. gegužės 29 d. sprendime, o, tyrimo metu nenustačius naujų aplinkybių bei pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad įvyko reikšmingų sveikatos būklės pokyčių, atsakovas šioje byloje ginčijamame Sprendime pagrįstai iš naujo nevertino šių paskesniame prašyme suteikti prieglobstį nurodytų aplinkybių.

41. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės asmeniui tikimybės, kad kilmės valstybėje asmeniui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas priklauso pažeidžiamų ar padidintos rizikos asmenų grupei, kuri gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Taigi, Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

42. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje būti persekiojamam dėl pareiškėjo nurodytų ar kitų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas pagal UTPĮ 86 straipsnio 1 dalį.

43. Pabrėžtina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. A. A. E. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė