2020-01-22 Nr. AB-1488-3-61-3-03865-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-342-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03865-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 4 201,96 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad jai nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2015 m. liepos 5 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Ginčo laikotarpiu dienos kompensuojamasis uždarbis buvo 114,54 Eur, tačiau jai buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis – 65,68 Eur ir dėl to susidarė prašomas priteisti motinystės pašalpos skirtumas. Taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne dienos kompensuojamąjį uždarbį, buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms. Taip pat buvo pažeisti ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Šiuo atveju egzistuoja visos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei už žalą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, kilti. Ministerijos neveikimas pažeidė Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją. Ministerija, turinti pareigą rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) teisės aktų projektus dėl motinystės pašalpos teisinio reguliavimo, turėjo žinoti oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau jokių veiksmų, kad teisinis reguliavimas užtikrintų pareiškėjos teisę gauti Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje garantuojamą pašalpos dydį, nesiėmė. Dėl tokio Ministerijos neveikimo pareiškėjai buvo padaryta 4 201,96 Eur nuostolių.

3. Pareiškėja paaiškino, kad Konstitucinis Teismas dar 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laikotarpį iki gimdymo bei po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucija reikalauja, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, nustatytų tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime nurodė, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

5. Pareiškėja nurodė, kad Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, jog įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutarimas). Konstitucijos 94 straipsnis ir Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 6 punktas nustato, kad Vyriausybė rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus. Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų 8.2.5 (toliau – ir Nuostatai) punktas įtvirtina, kad ši ministerija rengia ir teikia Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės teisinio reguliavimo. Ministerijai turėjo būti žinomos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau ji nepaisė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, dėl to nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjos teisę, garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje.

6. Pareiškėja pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pažeisti Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti teisėkūros principai, tarp jų pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principas. Valstybės institucijoms neveikiant taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos privalėjo elgtis, o tai reiškia netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus dirbančioms motinoms ir neužtikrinus tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas, buvo pažeisti tiek teisingumo, tiek konstitucinis teisinės valstybės principai. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėja teigė patyrusi nuostolių, nes jai neteisėtai buvo apribota teisė ginčo laikotarpiu gauti uždarbį atitinkančias motinystės išmokas.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

8. Ministerija nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, kad Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad motinystės pašalpa neskiriama, jeigu moteris nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, nes jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai. Priešingai, nei teigia pareiškėja, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nurodė, kad paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką turi nustatyti įstatymų leidėjas, kuris turi paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Pareiškėja vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, tačiau pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimas skirti pareiškėjai motinystės pašalpą buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėtas ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota. Konstitucinio Teismo nutarimui galiojant į ateitį, priešingai, nei teigia pareiškėja, valstybės institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjai tiesiogines pasekmes, kurias ji įvardija kaip žalą, sukėlė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyriaus sprendimai, tačiau pareiškėja jų nustatyta tvarka neginčijo.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valdyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

10. Valdyba nurodė, kad Valdybos Panevėžio skyriaus 2015 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. N30-804 nebuvo apskųstas ir buvo įvykdytas, todėl jo teisėtumas negali būti teisminio nagrinėjimo objektas. Nesant bent vienai iš civilinės atsakomybės sąlygų, teisė į žalos atlyginimą paneigiama. Pareiškėja nenurodė nei vieno konkretaus atsakovo veiksmo (neveikimo) jos atžvilgiu atvejo, o tik abstrakčiai išvardijo veiksmus, su kuriais ji nesutinka. Pareiškėja neįrodė jos nurodytos valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo). Nenustačius vienos viešosios atsakomybės sąlygos, atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį negalima. Be to, pareiškėja neįrodė, kad žalą ji patyrė būtent dėl Ministerijos, o ne dėl Vyriausybės, Seimo ar Respublikos Prezidento veiksmų ir kokie konkretūs veiksmai, atlikti įstatymų leidėjo po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo, pažeidė pareiškėjos teises 2015 m.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja turtinę žalą kildina iš Ministerijos neveikimo, t. y. kad Ministerija po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo neinicijavo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo, nustačiusio maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimą, pakeitimų, kuriais nebūtų nustatytas toks ribojimas.

13. Teismas, akcentuodamas CK nuostatas, reglamentuojančias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šių nuostatų taikymo kontekste, nustatė, kad Valdybos Panevėžio skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nuostata, 2015 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. N30-804 „Dėl R. L. teisės į motinystės pašalpą“ apskaičiavo pareiškėjai motinystės pašalpą nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2015 m. liepos 5 d., mažindamas jos dienos kompensuojamąjį uždarbį nuo 114,54 Eur iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 65,68 Eur. Taikant maksimalų kompensuojamąjį dienos uždarbį motinystės pašalpa sumažėjo 4 201,96 Eur suma.

14. Teismas, vertindamas, ar po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo, kuriuo, be kita ko, buvo pripažinta, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, Ministerija veikė teisėtai neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Tai reiškia, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu.

Atsižvelgiant į tai, nebeturėjo būti vykdomi sprendimai, pagrįsti tomis Įstatymų nuostatomis, tačiau Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir buvo teisėta. Teismas sprendė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė atsakovo atstovui pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodomu aspektu.

Dėl to negalima daryti išvados, kad atsakovo atstovas, nesiėmęs šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

15. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

Konstitucinis Teismas nusprendė šį nutarimą oficialiai paskelbti 2017 m. sausio 2 d., kadangi jo įgyvendinimas susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad buvo būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XII-2501, kuriame išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtinusios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti.

Be to, Seimas 2016 m. gruodžio 20 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-138 pakeitė šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir nustatė, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas.

Taigi, įstatymų leidėjas iš teisinės sistemos nuo 2017 m. sausio 1 d. pašalino Konstitucijai prieštaravusį Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei nusprendė kompensuoti turtinius praradimus tų asmenų, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką). Atsižvelgiant į tai, tik nuo 2017 m. sausio 1 d. nebegalėjo būti taikomas teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija).

16. Teismas nurodė, kad pareiškėja, nesutikdama su Valdybos sprendime apskaičiuota jai motinystės pašalpa pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, įstatymų nustatyta tvarka jo neapskundė, todėl jis liko galioti ir laikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Todėl nebėra teisinių prielaidų Valdybos sprendimo vertinti kaip dar neįvykdyto Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, kad teisiniai santykiai dėl motinystės pašalpų mokėjimo iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dar galutinai nesusiklostę. Valdybos sprendimas mokėti pareiškėjai motinystės pašalpą yra pagrįstas tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, jis laikytinas teisėta šio teisinio reglamentavimo pasekme. Atsižvelgiant į tai, teismas nevertino pareiškėjos apskaičiuotos negautos motinystės pašalpos kaip turtinę žalą.

17. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų – neteisėtų atsakovo veiksmų ir turtinės žalos, padarytos šiais veiksmais.

III. 18. Pareiškėja R. L. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti visiškai.

19. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu nebuvo sprendžiama dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir buvo teisėta ir atitinkamai šis Konstitucinio Teismo nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų. Pareiškėjos teigimu, tokia išvada paneigia oficialiosios konstitucinės doktrinos, formuojamos Konstitucinio Teismo nutarimų motyvuojamojoje dalyje, svarbą, nes Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nurodė, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos inter alia (be kita ko) teisės aktų nuostatos, kuriomis reguliuojamas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimas ir mokėjimas asmenims nėštumo ir gimdymo, tėvystės, vaiko priežiūros atostogų metu. Vertinant šių nuostatų atitiktį Konstitucijai būtina atskleisti šioje konstitucinės justicijos byloje svarbius konstitucinių šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos garantijų aspektus. Konstitucinis Teismas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies kontekste suformavo oficialią konstitucinę doktriną motinystės apsaugos klausimu, kiek tai susiję su motinystės pašalpos dydžiu, konstitucinę jurisprudenciją dėl nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimo nedviprasmiškai susiejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatant motinystės pašalpos dydį, įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo jokios diskrecijos teisės. Priešingai, jiems teko pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nėštumo ir gimdymo atostogų metu motinoms būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Įstatymų leidėjo bei kitų teisėkūros subjektų diskrecija pasireiškė nustatant nėštumo ir gimdymo atostogų suteikimo sąlygas.

20. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas savo sprendime dėstomais argumentais ignoruoja oficialiosios konstitucinės doktrinos svarbą teisėkūroje, nes Konstitucinis Teismas savo doktrinoje, be kita ko, yra išaiškinęs, kad: visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuota oficialioji konstitucinė doktrina; teisėkūros procese negalima neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus, antraip galėtų būti sudarytos prielaidos įstatymus, jeigu dėl jų konstitucingumo būtų kreiptasi į Konstitucinį Teismą, pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai; visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, taikydami Konstituciją, privalo paisyti oficialiosios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas.

21. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad jos apskaičiuota negauta motinystės pašalpos suma negali būti vertinama kaip turtinė žala. Pareiškėjos teigimu, jeigu Ministerija būtų savalaikiai reagavusi į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje pateiktą Konstitucijos nuostatų išaiškinimą ir būtų pasinaudojusi galimybe prevenciškai išvengti konstatavimo, jog Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjai paskirta motinystės išmoka nebūtų sumažinta.

22. Pareiškėjos teigimu, teismas neįvertino fakto, kad būtent Ministerija, tiek pagal savo Nuostatus, tiek pagal Darbo reglamentą turi pareigą rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės pašalpos teisinio reguliavimo. Teismas taip pat nevertino, kad Lietuvoje įstatymų leidybos procese, vadovaujantis Konstitucijos 68 ir 94 straipsniais, Vyriausybės įstatymo 22 straipsniu, dalyvauja ir Vyriausybė. Neatsižvelgta į tai, kad būtent Ministerija buvo ta valstybės institucija, kuri inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo ir Įstatymo prieštaravimai Konstitucijai buvo pašalinti Seimui priimant Įstatymo pakeitimo įstatymą. Ministerija, pažeisdama Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus teisėkūros principus, be kita ko, konstitucinį atsakingo valdymo ir gero administravimo principą, laiku nereagavo ir savavališkai nevykdė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje suformuotos doktrinos dėl motinystės išmokos apskaičiavimo, o atsižvelgė tik į nutarimo rezoliucinę dalį. Taip nebuvo pasinaudota galimybe prevenciškai išvengti 2016 m. kovo 15 d. Konstitucinio Teismo konstatavimo, jog Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai.

23. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Ministerijos neteisėto neveikimo išdavoje nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris atitiktų Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje suformuotą oficialiąją konstitucinę doktriną motinystės pašalpų apskaičiavimo klausimu ir tuo pačiu užtikrintų pareiškėjos teisę, garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalimi, todėl dėsningai susiklostė tokia situacija, kad po Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimosi Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Ministerijos neveikimo išdavoje kilo realios neigiamos pasekmės, t. y. pareiškėjai buvo padaryta turtinio pobūdžio žala, atitinkanti negautų pajamų turinį, o šią žalą ir valstybės bei jos institucijų neveikimą sieja tiesioginis priežastinis ryšys.

24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

25. Ministerija, iš esmės pritardama skundžiamame teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir išvadoms, akcentuoja, kad pareiškėja neįrodė Ministerijos pareigos nustatyti pareiškėjos pageidaujamą teisinį reguliavimą jos pageidaujamu metu, t. y. po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo. Nuostatai ir Darbo reglamentas apibrėžia Ministerijos kompetenciją ir darbo procesus, tačiau šie teisės aktai nėra įpareigojantys rengti atitinkamo turinio teisės aktų projektus. Dėl teisės aktų turinio sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju pagal esamas faktines aplinkybes.

26. Ministerija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja pripažįsta, kad Ministerija atliko tai, ką buvo įpareigota atlikti, nurodydama, jog būtent Ministerija buvo ta valstybės institucija, kuri inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo.

27. Ministerija laikosi pozicijos, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje nepasisakė dėl Įstatyme reglamentuoto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ydingumo, neteisėtumo. Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu nepripažino, kad kompensuojamojo uždarbio maksimumo nustatymas prieštarautų Konstitucijai.

28. Ministerija kritiškai vertina pareiškėjos teiginius dėl savalaikio Ministerijos nereagavimo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamąją dalį. Ministerija pažymi, kad atlikus šio nutarimo analizę Ministerija parengė atitinkamą Įstatymo pakeitimo projektą. Pareiškėja nepaaiškina, kodėl turėtų būti keičiamas teisinis reguliavimas, kuris, kaip ir pripažįsta pareiškėja, yra nenuginčytas. Ar teisinis reguliavimas konstitucingumo požiūriu yra abejotinas, gali spręsti tik Konstitucinis Teismas, kuris 2017 m. vasario 27 d. nutarime neišreiškė jokių abejonių dėl kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo konstitucingumo, t. y. nekvestionavo įstatymų leidėjo teisės nustatyti apribojimus motinystės pašalpai, o priešingai pabrėžė diskreciją nustatyti teisinį reguliavimą pagal esamą situaciją.

29. Ministerija neginčija pareiškėjos akcentuojamos Konstitucinio Teismo doktrinos dėl Konstitucinio Teismo išaiškinimų privalomumo, tačiau pabrėžia, kad Konstitucinio Teismo motyvuojamosios dalies plečiamasis aiškinimas nėra galimas.

30. Ministerija pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarime aiškiai pasisakė, kad toks teisinis reguliavimas, kai nustatomos motinystės išmokų maksimumas, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Vadovaujantis Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjos tariamai patirta žala negali būti kildinama iš šiame nutarime pateiktų motinystės instituto išaiškinimų, nes sprendimas, susijęs su pareiškėjos motinystės išmokos dydžiu, jau buvo įvykdytas iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo.

31. Ministerija nurodo, kad teisinio reguliavimo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, yra pašalintos iš teisės sistemos bei nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas perskaičiuoti motinystės pašalpas, apskaičiuotas taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą. Konstitucinio Teismo 2016 metų kovo 15 d. nutarimui galiojant į ateitį (ex nunc), priešingai nei teigia pareiškėja, valstybės institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo elgtis.

32. Ministerija laikosi pozicijos, kad pareiškėja neįrodė esant Ministerijos pareigos inicijuoti teisinio reguliavimo pakeitimus būtent jos norimu būdu ir norimu metu, t. y. pareiškėja neįrodė Ministerijos neteisėto neveikimo 2012 m. Neįrodžius pagrindinio civilinės atsakomybės elemento –neteisėto neveikimo – žala negali būti priteista.

33. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34. Valdyba, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms, pažymi, kad pareiškėjos teiginiai, jog ji žalą patyrė dėl Ministerijos neveikimo, nepagrįsti. Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, o Seimas nėra viešojo administravimo subjektas ir įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu. Administracinių teismų kompetencijai pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį nepriskiriama tirti Seimo veiklos.

35. Valdyba pabrėžia, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė nei vieno konkretaus (apibrėžto atitinkama data, vieta ir kitais požymiais) atsakovo veiksmo (neveikimo) jos atžvilgiu atvejo. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, nėra galimybės patikrinti, ar pareiškėjos teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos. Pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Ginčas šioje byloje kilo dėl turtinės žalos, kuri, pareiškėjos nuomone, atsirado dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluotos doktrininės nuostatos nesavalaikio įgyvendinimo, skiriant ir mokant jai motinystės pašalpą, atlyginimo.

37. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisti turtinės žalos atlyginimą, kurią kildina iš Ministerijos neveikimo, t. y. to, kad po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo Ministerija nesiėmė veiksmų užtikrinant tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo metu būtų užtikrintas išmokos, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas, netaikant maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio ribojimo.

38. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) normos prieštaravimas Konstitucijai nustatytas ne Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, o 2016 m. kovo 15 d. nutarimu. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir, preziumuojama, buvo teisėta, teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, nebegalėjo būti taikomas tik nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos nedelsiant inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodomu aspektu. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka neskundė Valdybos sprendimo, kuriuo motinystės pašalpa jai apskaičiuota pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, šis sprendimas buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

39. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinį skundą pareiškėja iš esmės grindžia argumentu, kad būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina motinystės apsaugos klausimu, kiek tai susiję su motinystės pašalpos dydžiu. Konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai siejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatydamas motinystės pašalpos dydį įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo diskrecijos šioje srityje. Pasak pareiškėjos, teismas visiškai nevertino jos argumentų, kad būtent Ministerijai yra priskirta funkcija rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo ir būtent Ministerija šiuo atveju inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, tačiau laiku nesureagavo į nutarime suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

41. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

42. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad Ministerija nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodė, kad pagal ją dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat nurodyta, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

43. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar Ministerija veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Tai reiškia, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus įstatymus įgyvendinančius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti teisės aktu, pripažintu prieštaraujančiu konstitucijai. Taigi nebeturėjo būti vykdomi tie sprendimai, kurie buvo pagrįsti tik antikonstitucinėmis pripažintomis Įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma.

44. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją; ir įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei užtikrinti lėšų, būtinų socialinei paramai, sukaupimą bei socialinės paramos teikimą. Atostogos pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, skirtos vaikams auginti ir auklėti namuose, kaip vienos iš valstybės pasirinktos paramos formų ir atostogos dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį yra tarpusavyje susijusios, nes jos skiriamos dirbančioms motinoms / šeimoms ir nustatydamas jų trukmę, mokamų lėšų dydį už jas įstatymų leidėjas, turi atsižvelgti į inter alia valstybės išgales, t. y. tuo metu turimus ir pagrįstai tikėtinus finansinius išteklius. Atsižvelgiant į valstybės plačią diskreciją konkrečiu atveju ir tam tikrą turimų finansinių išteklių aspektą, į kurį būtina atsižvelgti numatant minėtų lėšų dydį, darytina išvada, kad teigti, jog nagrinėjamu atveju nepagrįstai ilgai nebuvo įgyvendinta 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluota Konstitucinio Teismo doktrininė nuostata, nėra pagrindo.

45. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės pagrįstai konstatavo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti per tam tikrą konkretų laiką Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimą pareiškėjos nurodomu aspektu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad Ministerija, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

46. Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti, t. y. panaikino prieštaraujančias Konstitucijai teisės akto nuostatas ir tai padarė per protingą laiko tarpą.

47. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju Valdybos Panevėžio skyriaus 2015 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. N30-804 dėl motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2015 m. liepos 5 d. pareiškėjai skyrimo buvo priimtas, įsigaliojo ir buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.

48. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, jog Ministerija (ar jos valstybės tarnautojai) neveikė taip, kaip pagal galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, t. y. vienos iš trijų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl atmestinas pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl to, jog Ministerija, Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą, neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo ir dėl to pareiškėjai Valdybos sprendimu buvo paskirta mažesnė motinystės pašalpa nei, pareiškėjos įsitikinimu, turėjo būti skirta netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose panašaus pobūdžio bylose laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju neteisėtų Ministerijos veiksmų nėra (žr., pvz., 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1697-502/2019, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1681-1062/2019, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1843-822/2019).

49. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius