2021-06-09 Nr. AB-12425-3-61-3-04290-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-607-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04290-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. B. (G. B.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. spalio 11 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį jis buvo kalinamas negyvenamosiose patalpose, kurios neskirtos nuolatiniam gyvenimui, perpildytose kamerose, kuriose įrengti pertekliniai baldai, sumažinantys vienam asmeniui tenkantį plotą kamerose bei apribojantys kameroje apgyvendintų asmenų judėjimą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai, neatitinkantys teisės aktuose numatytų reikalavimų, neturintys atskiros kabinos, vėdinimo sistemos ir garso izoliacijos, todėl nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas.

4. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinę įtampą, stresą, emocinį sukrėtimą, nepilnavertiškumo jausmą, dėl to pašlijo sveikata.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. spalio 11 d. numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose. Atsakovas teigė, kad pareiškėjui nurodytu laikotarpiu tekęs gyvenamosios kameros plotas visiškai atitiko vienam asmeniui tenkančio ploto gyvenamojoje kameroje nustatytą reikalavimą.

7. Atsakovas paaiškino, kad kameros buvo įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skirsnio normomis. Šių taisyklių 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m); taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte yra nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

8. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, be to, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kadangi priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

9. Atsakovas nurodė, kad kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose buvo įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge buvo įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose teisės aktai nenumato.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, jis buvo pasirašytinai supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, jo teisėmis ir pareigomis bei draudimais. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais dėl Vilniaus PN administracijos 2019 m. rugsėjo 13 d. rašto Nr. 9-10087, kad Vilniaus PN nepagrįstai atsisakė tenkinti nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ prašymą pateikti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“ 1996 m. gruodžio 1 d. atliktų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų bylos kopiją. Šioje byloje fizinis asmuo yra pareiškėjas, o ne juridinis asmuo nevyriausybinė organizacija. Byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas turi teisę reikšti teisme reikalavimus nevyriausybinės organizacijos vardu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 3 dalį, prie atstovo paduodamo skundo pridedamas įgaliojimas ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus.

11. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas turėjo įtakos pareiškėjo nurodytai žalai atsirasti. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Atsakovo teigimu, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjo G. B. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. balandžio 17 d. ir išvyko 2019 m. spalio 11 d.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad ginčo laikotarpiu jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K patalpose, kurios priskirtinos negyvenamosioms patalpoms ir neskirtos nuolatiniam gyvenimui, nurodė, kad iš byloje pateikto VĮ „Registrų centro“ 2019 m. kovo 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog pastato – kalėjimo, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, pagrindinė naudojimo paskirtis yra specialioji. Nepaisant to, kad Lukiškių TI-K pastatai įregistruoti kaip negyvenamieji, tačiau Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 6.1 punkte numatyta, jog pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 8 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (8.1 p.), gydymo paskirties pastatai (ligoninės, sanatorijos, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kt.) (8.12 p.) ir specialiosios paskirties pastatai (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt.) (8.16 p.). Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog Lukiškių TI-K pastatai yra įregistruoti kaip negyvenamieji, nereiškia, kad jie neatitinka teisės aktų reikalavimų ir nėra priskiriami prie gyvenamųjų patalpų, todėl pareiškėjo argumentus dėl nurodyto jo teisių pažeidimo, t. y. dėl to, kad jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K pastate, kurio paskirtis yra negyvenamoji, laikė nepagrįstais.

15. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Higienos normoje 134:2015 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nustatyta, jog naujai statomose laisvės atėmimo vietose gyvenamąsias patalpas draudžiama įrengti rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose. Ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojamiems, statantiems, kapitališkai remontuojantiems, rekonstruojantiems, įrengiantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietas bei vykdantiems valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Kamerų įrengimas cokoliniuose aukštuose yra draudžiamas tik naujai statomuose pataisos namuose, o jau pastatytuose šie reikalavimai nėra taikomi. Teismas, konstatavęs faktą, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurios atitiko teisės aktų reikalavimus, vertino, ar Lukiškių TI-K nepažeidė vienam asmeniui teisės aktuose nustatytos gyvenamojo ploto normos.

16. Teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Higienos norma HN 134:2015, kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustatė.

17. Teismas, remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nustatė, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. vasario 18 d. ir nuo 2019 m. vasario 22 d. iki 2019 m. spalio 11 d. Minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. vasario 21 d. (3 paras). Įvertinęs kamerų Nr. 11, 22, 29, 71, 98, 106, 110, 132, 133, 150, 152, 158, 161, 169, 184, 189, 200, 291, 325 plotus (atitinkamai 7,38 kv. m, 7,94 kv. m, 7,94 kv. m, 7,94 kv. m, 7,94 kv. m, 7,86 kv. m, 7,94 kv. m, 7,94 kv. m, 7,56 kv. m, 7,64 kv. m, 7,56 kv. m, 7,73 kv. m, 7,94 kv. m, 6,43 kv. m, 7,94 kv. m, 7,48 kv. m, 7,94 kv. m, 13,04 kv. m, 12,62 kv. m, 31,47 kv. m) ir kameroje buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad pareiškėjui būnant minėtose kamerose vienam ar laikomam kartu su dar vienu asmeniu ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m (nuo 3,7 kv. m iki 12, 62 kv. m) gyvenamojo ploto, o pareiškėjui būnant kameroje Nr. 13 kartu su dar vienu asmeniu teko mažiau nei 3,6 kv. m, t. y. 3,2 kv. m ploto, todėl sprendė, kad nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. vasario 21 d. (3 paras) minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista.

18. Teismas pareiškėjo argumentus, kad į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, vertintino kritiškai, kadangi Įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Teismas, cituodamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, kiekvienu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą nereikalaujama. Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas Konvencijoje nustatytas 3 kv. m minimalaus standarto pažeidimas, o baldų užimamas kameros plotas gali būti reikšmingas tik vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

19. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai mazgai (tualetas) buvo įrengti nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant galimybės privačiai pasinaudoti tualetu, teismas nurodė, jog pagal Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

20. Teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, nustatė, kad gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, patalpos matmenys – apie 0,56 kv. m, patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Teismas nurodė, kad Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte numatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395 (2012 m.); Nr. 252 – Nr. 257 (2013 m.); Nr. 406 – Nr. 417 (2015 m.), Nr. 418 – Nr. 426 (2016 m.). Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.

21. Teismas, įvertinęs Vilniaus PN pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas 543 paras, iš jų – 508 paras buvo apgyvendintas su dar vienu ar daugiau asmenų, o 35 paras buvo laikomas kamerose vienas. Teismas nurodė, kad kamerose Nr. 11, 13, 22, 29, 71, 98, 106, 110, 132, 133, 150, 152, 158, 161, 169, 184, 189, 200, 291, 325, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, todėl sanitariniai mazgai jose įrengti atskiriant 1,5 m aukščio sienele su pakabinama užuolaida, taip užtikrinant bent minimalų nuteistųjų privatumą nuo kitų kameroje esančių asmenų ir prižiūrėtojų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui būnant gyvenamosiose kamerose vienam 35 paras ir sanitarinio mazgo patalpai atskirtai 1,5 m aukščio sienele bei užuolaida, buvo užtikrintas privatumas, o pareiškėją laikant kamerose kartu su kitais asmenimis 508 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ne tik nuo kamerose buvusių kitų nuteistųjų (suimtųjų), bet ir nuo prižiūrėtojų.

22. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nebuvo ventiliacijos ir garso izoliacijos, dėl to sklido nemalonūs kvapai, nurodė, jog ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos nustatė, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ir kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 134:2015 17 p.). Teismas nurodė, kad atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog Lukiškių TI-K kamerų langai yra pritaikyti vėdinti, t. y. kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl ventiliacijos ir garso izoliacijos nebuvimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais, todėl pareiškėjo argumentus šiuo aspektu vertino kaip nepagrįstus.

23. Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo skundo argumentų, kad Lukiškių TI-K jis nebuvo supažindintas su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, suimtųjų teisėmis, draudimais bei atsakomybe. Teismas nurodė, kad atsakovas atsiliepime į skundą teigė, jog kiekvienas asmuo, taip pat ir pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, pasirašytinai supažindinamas su Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, suimtojo (nuteistojo) teisėmis ir pareigomis; supažindinimo forma saugoma suimtojo (nuteistojo) asmens byloje. Teismas iš byloje esančių įrodymų nenustatė, kad pareiškėjas būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai dėl to, jog jam nesuprantamos arba netinkamai išaiškintos vidaus tvarkos taisyklės, be to, teisės aktai ir nenumato pareigos pataisos įstaigoms supažindinti jose laikomų asmenų su visais teisės aktais. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė fakto, jog jam informacija apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, teises ir pareigas buvo pateikta netinkamai.

24. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir gyvenamojo ploto neužtikrinimo. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys, taip pat, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

25. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) (508 paras) ir vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto (3 paras), pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur suma yra neprotingai didelė ir neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 26. Pareiškėjas G. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –skundą tenkinti visa apimtimi.

27. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nemotyvuotai atmetė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sprendime nepateikė racionalių argumentų, aplinkybes vertino atsakovo naudai, tokiu būdu nepagristai gerindamas atsakovo procesinę padėtį, buvo šališkas, paliko neišspręstas ir dviprasmiškas aplinkybes, netinkamai vertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, teismas be jokio argumento ir motyvo dalį pareiškėjo nurodytų aplinkybių laikė nereikšmingomis, jų pakankamai neanalizavo ir nevertino, todėl jos liko neišnagrinėtos. Teismas atsakovo pateiktus duomenis, kurie nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais, laikė tinkamais, nepareikalaudamas jų pagrindimo.

28. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, dėl to ne visa apimtimi išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir dalį jų aiškindamas iškraipė pareiškėjo siekiamus įrodyti tikslus. Pareiškėjas teigia, kad skunde nurodė tokias aplinkybes: dėl sanitarinio mazgo ploto nustatymo, įvertinant pastato paskirtį (ar specialioji, ar gyvenamoji, ar ūkinės paskirties), tačiau patalpos atitikimą pagal savo išplanavimą ir rūšinį įrengimą, vadovaujantis statybos techninio prižiūrėtojo patikrinimo išvadomis pagal STR reglamentuotą normą. Pareiškėjo teigimu, jis iškėlė vieną iš pagrindinių ginčo klausimų dėl gyvenamojo ploto suteikimo ir jo apskaičiavimo metodikos, gyvenamojo ploto normos taikymo, judėjimo patalpoje ir netinkamai įrengto sanitarinio mazgo. Pareiškėjas pateikė į bylą įrodymus, pagrindžiančius atsakovo neteisėtus veiksmus, todėl teismas turėjo nustatyti objektyvią tiesą, kad nekiltų klausimų dėl įrodymų pakankamumo.

29. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagristai laikėsi ir taikė tikimybių pusiausvyros principą. Teismo pareiga buvo motyvuotai ir racionaliai argumentuoti, kodėl vienus įrodymus laiko objektyviais, o kitus atmeta kaip nepagristus. Teismas nepakankamai aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, šališkai vertino skunde nurodytas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, nepasiūlė atsakovui pateikti papildomų įrodymų ar savo iniciatyva neišreikalavo reikiamų dokumentų, pareigūnų paaiškinimų. Teismas taip pat neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto kamerose, sanitarinio mazgo įrengimo, jo atitvėrimo, vėdinimo. Pareiškėjo teigimu, vien tik nacionaliniuose teismuose išnagrinėtų bylų skaičius dėl Lukiškių TI-K kalinimo sąlygų parodo ne pavienius pažeidimus, bet sąmoningą Lukiškių TI-K neteisėtą veikimą siekiant pažeisti asmens teises, diskriminuoti tam tikrą asmenų ratą ir jiems taikyti kitokius nei nustato teisės aktai, standartus. Pareiškėjas nurodytoms aplinkybėms patvirtinti pateikia Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. raštą Nr. (1.39E)7R-1514, kuriame nurodyta, kad Vilniaus PN pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (buvęs Lukiškių TI-K), atsisakyta eksploatuoti nesant galimybės pagerinti patalpas tiek, kad jos atitiktų nacionalinius ir tarptautinius suimtųjų ir nuteistųjų kalinimo standartus. Tai esminis įrodymas, patvirtinantis, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), yra netinkamos, neatitinka nustatytų kalinimo sąlygų. Pareiškėjo teigimu, atsakovas sąmoningai, žinodamas, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K neatitinka nustatytų teisės aktų reikalavimų, siekė, jog pareiškėjas patirtų kankinimus, nežmoniškas ir orumą žeminančias kalinimo sąlygas.

30. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai atsisakė vertinti Vilniaus PN 2019 m. lapkričio 21 d. rašto Nr. 9-12286 teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamas, kad atsakovas tinkamai atsakė pareiškėjo atstovui, kadangi pareiškėjas skundą grindė būtent Vilniaus PN raštu. Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo vertinti minėtame rašte nurodytą informaciją ir pareiškėjo argumentus pripažinti pagrįstais, kadangi pareiškėjo atstovas veikė pareiškėjo interesais.

31. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto kameroje. Teismas neteisingai įvertino pareiškėjo iškelto ginčo tikslą dėl kamerų patalpų Nr. 106, 169, 133, 161 184, 189, 152, 132, 150, 325, 200, 291, 98, 13, 71, 110, 158, 29, 11, 22 paskirties nustatymo ir gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Vilniaus PN atsisako pateikti pastato kadastro duomenų bylą, patalpos neatitinka jokių galiojusių ir galiojančių teisės aktų reikalavimų, todėl jos negalėjo būti eksploatuojamos pagal jų paskirtį. Teismas vertino statinio (viso pastato) paskirtį, tačiau pareiškėjas ginčą kėlė ne dėl paties pastato paskirties, o dėl jame esamo ir apskaičiuojamo gyvenamojo ploto, tai patalpos, kurios pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus yra minimaliai pritaikytos gyventi, nepatiriant kankinimo, nežmoniškų sąlygų ir orumo pažeminimo. Pareiškėjas teigia, kad parengtos duomenų kadastro bylos laikotarpiu galiojo Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 34 patvirtinta Žemės sklypų, pastatų, aplinkos tvarkymo objektų, inžinerinių tinklų techninio inventorizavimo metodika, kurioje nurodyta, kad sudarant pastatų aukštų planus, sanitariniai – techniniai įrenginiai, vandentiekio kranai, kriauklės, vonios, dujinės ir elektrinės viryklės, unitazai ir kt. nematuojami, abrise jų buvimo vieta pažymima apytiksliai. Atsakovas pastato kadastro duomenų bylos nepateikė, todėl laiko, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų teiginių, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas, netinkamos gyventi, yra pagalbinės. Patalpose nėra įrengta vėdinimo sistema. Teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo pateiktais duomenimis, kurie nepatvirtinti jokiais įrodymais, yra nekorektiški.

32. Pareiškėjas teigia, kad teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, nepagrįstai jį skaičiavo neatėmęs baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto. Be to, pareiškėjas dėl baldų užimamo ploto neturėjo galimybės laisvai judėti kameroje, kurioje praleisdavo didžiąją dienos dalį. Teismas nepakankamai įvertino ir nustatė pažeidimo mastą dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ir pareiškėjo privatumo pažeidimo, neobjektyviai ištyrė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, todėl neteisingai kompensavo pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

33. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujam Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

34. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės abstrakčiais argumentais dėl teismo išvadų ginčija teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

35. Atsakovo teigimu, būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo konkrečiu atveju nėra būtinosios CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

36. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

37. Atsakovas, remdamasis CK nustatytais žalos atlyginimo kriterijais, EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, nurodo, kad teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Šiuo atveju pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą. Teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais nurodytais objektyviais kriterijais.

38. Atsakovas teigia, kad teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

39. Atsakovas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, sprendžia, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Atsakovo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 40. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui G. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas), priteistas 600 Eur neturtinės žalos atlyginimas, pagrįstumas ir teisėtumas.

41. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus dėl jam neužtikrintų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui 3 paras neužtikrino teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto reikalavimo ir 508 paras neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 600 Eur kompensaciją.

42. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir pažeidė ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, buvo šališkas, sprendime nepateikė racionalių argumentų, aplinkybes vertino atsakovo naudai, paliko neišspręstas ir dviprasmiškas aplinkybes, be jokių argumentų ir motyvų dalį pareiškėjo nurodytų aplinkybių laikė nereikšmingomis, jų neanalizavo ir nevertino, todėl jos liko neišnagrinėtos. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš atsakovo visų bylai teisingai išspręsti reikalingų įrodymų, netinkamai vertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

43. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdamas, kad be teisėto pagrindo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų pareiškėjo teisės pažeidimų, dėl kurių konstatuota, kad jis patyrė neturtinę žalą.

44. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-169-822/2021; kt.).

45. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad buvo detaliai išnagrinėtos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įvertinti bylos šalių pateikti įrodymai, išanalizuotas aktualus teisinis reglamentavimas, laikantis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir neištyrė byloje pateiktų įrodymų bei netinkamai nustatė faktines aplinkybes, priešingai, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė pareiškėjo skunde nurodytus argumentus bei aplinkybes ir juos įvertino ginčui aktualių teisės aktų kontekste.

46. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, įvertino byloje pateiktus įrodymus, nurodė argumentus, dėl kurių pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nepripažįsta pagrįstais bei su kuriais sutinka.

47. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo byloje pateiktais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodo, apeliaciniame skunde nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Prie apeliacinio skundo pridėtas įrodymas taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės.

48. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, tačiau nenurodo, kokių konkrečiai pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių ar pažeidimų teismas neįvertino. ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, kad teismas nevertino jo skunde nurodytų aplinkybių, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

49. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad jis buvo kalinamas ne gyvenamosios paskirties patalpose, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo argumentus išsamiai įvertino remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir teisės aktų normomis, kurie neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kalinamų asmenų gyvenimui pritaikytose patalpose, kurios atitinka gyvenamosioms kameroms taikomus įrengimo reikalavimus. Sanitarinio mazgo neatskyrimas ar tik dalinis atskyrimas nuo bendros kameros erdvės gali lemti kitus padarytus teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimus, bet tai nepaneigia, kad kamera, kuri pritaikyta gyvenimui (atitinka gyvenamosioms kameroms taikomus įrengimo reikalavimus), nors joje ir yra įrengtas sanitarinis mazgas (tualetas), kuris yra visiškai neatskirtas ar tik iš dalies atskirtas nuo bendros kameros erdvės, yra gyvenamoji patalpa.

50. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas, jose kalėjusių asmenų skaičių, jų plotą, sanitarinio mazgo plotą (apie 0,56 kv. m), baldų plotą. Pareiškėjas jokių pagrįstų argumentų (duomenų), kurie paneigtų Vilniaus PN pateiktus duomenis, nenurodė. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. vasario 18 d. ir nuo 2019 m. vasario 22 d. iki 2019 m. spalio 11 d. teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m kamerų ploto, ir ne mažiau kaip 3 kv. m kamerų ploto išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, todėl nurodytu laikotarpiu nėra pagrindo konstatuoti nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto, nei Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Teisėjų kolegija sutinka, kad pareiškėjo teisė į Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą minimalų 3,6 kv. m ploto reikalavimą tik nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. vasario 21 d. buvo pažeista, nes pareiškėjui teko 3,2 kv. m kameros ploto.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

52. Atsižvelgiant į tai, kad nei nacionalinės teisės aktai, nei EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nėra atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini.

53. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad byla išnagrinėta šališkai palaikant atsakovo poziciją, pažymi, jog neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi, ar buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1187-442/2020; 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1319-629/2021; kt.). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi ar tendencingumą, išskirtinį atsakovo pozicijos palaikymą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas buvo šališkas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti, nes tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip nei kuri nors iš ginčo šalių įvertino įrodymus ar padarė vienos iš ginčo šalių netenkinančias išvadas, negali būti laikoma šališkumo ar tendencingumo požymiais.

54. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

55. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

56. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas 600 Eur neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

57. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

58. Atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nustatytų pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų mastą ir trukmę (508 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais ir 3 paras neužtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas), teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl pažeidimų poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgdama į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (600 Eur) nėra adekvatus padarytiems pažeidimams ir pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

60. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 1 200 Eur. Nustatant priteistiną neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama ir į tai, kad byloje nepateikti įrodymai, jog buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, kad atsakovas sąmoningai neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų.

61. Pareiškėjas prašo priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui vadovaujantis CK 6.250 straipsniu turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

62. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, tačiau nagrinėjamu atveju nustatė per mažą kompensaciją už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. priteista pareiškėjui iš atsakovo 600 Eur neturtinei žalai atlyginti suma padidintina iki 1 200 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui G. B. (G. B.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistą 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 1 200 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė