2017-11-15 Nr. AB-21072-3-61-3-04440-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1111-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04440-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad apytiksliai nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2014 m. birželio 8 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. buvo baudžiamas kankinant. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 154, Nr. 264 ir kitose, kurių plotas buvo apie 8 kv. m, buvo laikoma nuo 4 asmenų, kamerose buvo dvi dviaukštės lovos, kurių matmenys – 1,1 m x 2 m, taigi, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m plotas. Kameros neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų, jose buvo tamsu, langai nešvarūs, stiklas nuo purvo nebuvo skaidrus, o dėl įrengtų grotų nebuvo galimybių jo nuvalyti.

3. A. D. pažymėjo, kad aplinkybės dėl pažeidimų yra visuotinai žinomos, kompetentingos institucijos, atlikusios patikrinimus, ne kartą pripažino, kad kalinimo sąlygos yra netinkamos ir tai lemia nežmonišką elgesį bei kankinimą. Pasak pareiškėjo, teisės aktų atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas jam darė tiesioginę įtaką, lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl sudarė pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanydama mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi teisės aktuose nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir teisės aktuose nurodytas inventorius.

6. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Jiems duodamas reikalingas inventorius. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis su juridiniais asmenimis, atliekančiais vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat iš valstybės biudžeto gavus tam skirtų lėšų. Neretai patys suimtieji ir nuteistieji piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose tenka iš naujo atlikti remontą.

7. Lukiškių TI-K kamerose yra lovos, stalai, taburetės, lentynos. Sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvarka, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinti patalpas, kameros vėdinamos per juos ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturi.

8. Atsakovo atstovas akcentavo, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais ir reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Teigė, kad A. D. patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 4 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusi pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. sausio 22 d., o išvyko 2014 m. birželio 6 d. Apibendrinęs kamerų plotų bei tose kamerose laikomų asmenų skaičiaus duomenis, kai tose kamerose buvo laikomas A. D., teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu kamerose laikomiems asmenims iš viso 465 paras trūko ploto. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2013 m. liepos 17 d., 2013 m. gruodžio 6 d., 2014 m. vasario 5 d., 2014 m. vasario 13–14 d., 2014 m. vasario 26 d., 2014 m. kovo 8 d., 2014 m. balandžio 23 d., 2014 m. gegužės 5–20 d. ir 2014 m. birželio 2–6 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus; pareiškėjas 2013 m. vasario 5–11 d. (imtinai) buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas, o atsakovo atstovo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, konstatavo, kad A. D. teiginiai, jog kalinamas tokiomis sąlygomis jam padarė įvairių nepatogumų, yra įrodytas.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Akcentavo, kad Lukiškių TI-K stengiamasi palaikyti tvarką – 2013 m. gruodžio 30 d. buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų sutartis. Kompleksiškai įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytus higienos normos pažeidimus bei trūkumus ir atsižvelgęs į tai, kad kai kuriais atvejais pažeidimų nebuvo nustatyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad didžiausi pažeidimai buvo susiję būtent su ploto trūkumu, tačiau nustatydamas žalos dydį, teismas kompleksiškai vertino ir smulkesnius pažeidimus.

12. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pažeidimo mastą, trukmę, į tai, kad nebuvo nustatyta, jog buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, A. D. padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 4 150 Eur suma ir šią sumą jam priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Teismo vertinimu, didesnės nei 4 150 Eur neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

III. 13. Pareiškėjas A. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų bei teismų praktikos.

15. A. D. prašo pripažinti, kad apytiksliai nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2014 m. birželio 8 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Pažymi, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 108, Nr. 109, Nr. 136, Nr. 159, Nr. 168, Nr. 195, Nr. 265, Nr. 277, Nr. 281, Nr. 290, Nr. 334 ir Nr. 341 nebuvo užtikrintas įstatymuose nustatytas vienam asmeniui privalomas 3,6 kv. m plotas.

16. Pareiškėjas akcentuoja, kad nors Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 7 d. patikrinimo akte nurodyta, jog Lukiškių TI-K kameroje Nr. 277 dirbtinė dieninė apšvieta ir dirbtinė naktinė apšvieta atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimus, tačiau šis patikrinimas buvo atlikta suremontuotoje ir galbūt minimalius reikalavimus atitinkančioje kameroje, tačiau visos kitos kameros nebuvo tikrintos, kadangi, A. D. nuomone, jose nebuvo atliktas remontas ir šios kameros negalėjo atitikti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

17. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 109 nebuvo stalo, kėdžių, o joje buvo laikomi 5 asmenys. Lukiškių TI-K kamerose Nr. 108, Nr. 136, Nr. 159, Nr. 168, Nr. 195, Nr. 265, Nr. 277, Nr. 281, Nr. 290, Nr. 319, Nr. 334 ir Nr. 341 buvo dviem asmenims valgyti pritaikyti stalai, nors kamerose buvo laikomi 3–4 asmenys. Atkreipia dėmesį, kad maistas (sriuba ir antras patiekalas) vienu metu išduodamas visiems kameroje esantiems asmenims, todėl kildavo ginčų dėl to, kuris pirmas valgys prie stalo.

18. A. D. pažymi, kad dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nuolat jautė psichologinę įtampą, kankinimą, nepagrįstą baudimą, todėl prašo jam iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašo pareikėjo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kaita kamerose yra labai didelė, dažnai per vieną dieną asmenų skaičius, o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje kinta keletą kartų. Taigi, negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas pareiškėjui teko atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusio galbūt mažesnio kameros ploto nereiktų vertinti kaip tęstinio ir intensyvaus pažeidimo, dėl kurio A. D. galėtų patirti neturtinę žalą.

21. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad neturtinė žala nėra bet koks menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 8 d. sprendimu (b. l. 68–80) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 14-17 punktuose pareiškėjo nurodytų apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniame skunde neginčytų, aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą, teisingai nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2014 m. birželio 5 d. Pareiškėjui ne visą laikotarpį, kaip jis nurodo savo apeliaciniame skunde, o tik 465 paras Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą minimalų kameros plotą, Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti, todėl teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės pažeidimą.

28. Teisėjų kolegija atmeta Nutarties 16 punkte nurodytus pareiškėjo argumentus, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – ir VVSC) 2013 m. gegužės 7 d. yra patikrinęs tik vieną suremontuotą kamerą Nr. 277, o visos kitos nebuvo tikrintos, ir šios kameros negalėjo atitikti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, kaip neatitinkančius tikrovės. Byloje nustatyta, kad tokius patikrinimus VVSC atliko 2013 m. balandžio 18 d., 2013 m. gegužės 7 d., 2013 m. gegužės 9 d., 2013 m. gegužės 18 d., 2013 m. birželio 12 d., 2013 m. liepos 2 d., 2013 m. liepos 25 d., 2013 m. rugsėjo 30 d., 2013 m. spalio 24 d., 2014 m. kovo 4 d., 2014 m. balandžio 3 d., 2014 m. balandžio 4 d., 2014 m. gegužės 23 d. (b . l .16–49). Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė konkrečius aštuonis VVSC patikrinimo aktus, kuriais inter alia buvo patikrintos kameros (108, 136, 269, 277), kuriose buvo patalpintas pareiškėjas jo buvimo Lukiškių TĮ-K metu nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2014 m. birželio 6 d. ir jokių higienos normos reikalavimų pažeidimų jose nenustatyta.

29. Papildomai pažymėtina, kad patikrinimai be pirmiau nurodytųjų, buvo atlikti ir 109 kameroje bei 168 kameroje. VVSC 2013 m. liepos 25 d. patikrinimo akte (b. l. 16 ir17) nurodyta, kad patikrinus kamerą Nr. 109 pažeidimų nenustatyta, todėl atmestinas pareiškėjo teiginys, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 109 nebuvo stalo, kėdžių, o joje buvo laikomi 5 asmenys. Iš VVSC 2013 m. spalio 24 d. akto (b. l. 22 ir 23) matyti, kad 168 kameros santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 reikalavimus, tik ant sienos virš sanitarinio mazgo buvo dėmių. Pažymėtina, kad už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi jose gyvenantys nuteistieji bei suimtieji, jiems yra suteikiamas inventorius ir priemonės reikalingos kameroms tinkamai valyti ir prižiūrėti (b. l. 11). Taigi, iš bylos medžiagos matyti, kad kameros yra tikrinamos reguliariai ir ne tik tos, kurios suremontuotos, kaip nurodo pareiškėjas; visi kiekvienoje kameroje nustatomi pažeidimai yra tiksliai fiksuojami.

30. Apeliacinio skundo teiginys, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 108, Nr. 136, Nr. 159, Nr. 168, Nr. 195, Nr. 265, Nr. 277, Nr. 281, Nr. 290, Nr. 319, Nr. 334 ir Nr. 341 buvo tik dviem asmenims valgyti pritaikyti stalai, nors kamerose buvo laikoma daugiau asmenų, nevertintinas, nes šią aplinkybę pareiškėjas nurodė tik apeliaciniame skunde.

31. Tačiau byloje surinkti duomenys patvirtina, kad per pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laiką, 465 parų nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas (3,6 kv. m.).

32. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, ar būtina priteisti piniginį žalos atlyginimą ir kokia suma pinigais gali būti teisingu žalos atlyginimu.

33. Teismų praktikoje pažymėta, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisinamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, vertina, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas pareiškėjui 4 150 Eur neturtinei žalai atlyginti priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė