2020-11-11 Nr. AB-21574-3-61-3-04407-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1547-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04407-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2018 m. lapkričio 13 d. raštą Nr. ISD-2924 ir pateikti informaciją:

- kas ir kokią psichologinę pagalbą teikia (teikė) G. P., kokia, psichologo nuomone, yra G. P. psichologinė, emocinė būsena šiuo metu;

- kokia psichologinė (ar kita) pagalba rekomenduojama G. P. ateityje;

- kokie yra G. P. ir M. P. pasiekimai mokymosi įstaigoje, užklasinėje veikloje;

- ar šiuo metu nėra poreikio vaikams (G. P. ir M. P.) ar I. B. šeimai gauti kompleksinės pagalbos, jei taip, kokios ir kas ją teiks.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 23 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo laikinai buvo apribota jo tėvo valdžia vaikams M. P. ir G. P. bei uždrausta su jais matytis. Tačiau byloje, kurioje Tarnyba dalyvavo kaip išvadą teikianti institucija, buvo surinkta rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo sūnus kategoriškai atsisako bendrauti su savo motina ir jos aplinka, dėl to vaikas turėjo rimtų psichologinių problemų. Pareiškėjo manymu, Tarnyba, kaip išvadą teikianti institucija, susidūrė su „atveju“, kaip jį apibrėžia Tarnybos nuostatai, todėl privalėjo inicijuoti „atvejo vadybos“ procedūras. Pasak pareiškėjo, tikėtina, jog su G. P. dirba ir psichologinę pagalbą jam teikia psichologai, kurie galėtų pateikti informaciją apie jo psichologinę ir emocinę būseną. Pareiškėjui nėra žinoma, kur šiuo metu yra jo sūnus, kokia jo sveikatos ir dvasinė būsena, kas teikia jam psichologinę pagalbą. Į prašymus suteikti informaciją apie sūnų jo motina nereaguoja, Tarnyba taip pat atsisako teikti informaciją, kadangi pareiškėjui apribota tėvo valdžia. Pareiškėjo teigimu, įstatymai nenumato, jog apribojus tėvų valdžią atimama teisė domėtis vaiku ir gauti informaciją apie jo būklę ir gyvenimo sąlygas. Tarnyba plečiamai aiškina Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nustatytą valdžios apribojimo institutą bei nevykdo savo pagrindinės funkcijos – ginti vaiko teises.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Tarnyba nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimu laikinai apribota tėvo valdžia, uždraudžiant matytis su vaikais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.170 straipsnio 5 dalyje numatyta teisė gauti informaciją apie vaiką iš visų auklėjimo, ugdymo, gydymo, vaiko teisių apsaugos ir kitų institucijų, kurios turi ryšį su jo vaiku. Tarnyba, gavusi informaciją apie galimą vaiko teisių pažeidimą, inicijuoja atvejo nagrinėjimą, priima sprendimus dėl individualių vaiko teisių apsaugos atvejų. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas numato, kad asmenys, turintys informacijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą, privalo apie tai nedelsdami pranešti policijai ir (ar) Tarnybai. Tarnyba nėra gavusi informacijos iš teisėsaugos, sveikatos priežiūros, ugdymo įstaigų ar trečiųjų asmenų dėl pareiškėjo nepilnamečių vaikų teisių pažeidimų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo E. P. skundą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2396-391/2018 nustatė pareiškėjo nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su motina bei laikinai, vienerių metų laikotarpiui, apribojo pareiškėjo tėvo valdžią uždraudžiant pareiškėjui matytis su vaikais M. P. ir G. P.; Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2567-803/2018 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimą paliko nepakeistą; pareiškėjas 2018 m. spalio 25 d. kreipėsi į Tarnybą, prašė pranešti, kur ir su kuo gyvena pareiškėjo nepilnamečiai vaikai, kokia yra jų psichologinė ir emocinė būsena; Tarnyba 2018 m. lapkričio 13 d. rašte Nr. 1SD-2924 nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 15 d. raštu Nr. 1SD-2081 buvo supažindintas su vaikų motinos ir ugdymo įstaigos pateikta informacija apie vaikų savijautą ir emocinę būklę, Tarnyboje nebuvo gauta duomenų apie pareiškėjo nepilnamečių vaikų teisių pažeidimus, todėl Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo išklausyti nepilnamečių vaikų nuomonę, Tarnyba gali pateikti tik minimalią informaciją apie vaikus, nenurodant vaikų gyvenamosios vietos, ugdymo įstaigos, kitų vietų, kuriose būna vaikai bei jokių kontaktinių duomenų, kurie sudarytų galimybę tiesiogiai ar netiesiogiai kontaktuoti su vaikais.

7. Ginčijamu raštu Tarnyba atsisakė teikti pareiškėjui jo prašomą informaciją. Pareiškėjas mano, kad, nepaisant to, jog jam įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2396-391/2018 laikinai, vienerių metų laikotarpiui, apribota pareiškėjo tėvo valdžia, uždraudžiant pareiškėjui matytis su vaikais, jis turi teisę gauti informaciją apie savo vaikus. Įvertinęs skundžiamo Tarnybos rašto turinį, teismas sprendė neturintis pagrindo jį naikinti, nes pareiškėjui yra laikinai apribota tėvo valdžia, uždraudžiant matytis su vaikais, todėl jam yra sustabdyta ir CK 3.170 straipsnio 5 dalyje numatyta teisė gauti informaciją apie vaiką iš visų auklėjimo, ugdymo, gydymo, vaiko teisių apsaugos ir kitų institucijų, kurios turi ryšį su jo vaiku.

8. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo panaikinti Tarnybos 2018 m. lapkričio 13 d. raštą Nr. ISD-2924. Netenkinęs pareiškėjo reikalavimo dėl rašto panaikinimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad negali būti tenkinami ir išvestiniai pareiškėjo reikalavimai įpareigoti Tarnybą pateikti jam informaciją.

III. 9. Pareiškėjas E. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – iš esmės tenkinti pareiškėjo skundą dėl atsakovo sprendimo neteikti jam informacijos apie jo nepilnamečių vaikų sveikatos, psichologinę, emocinę būklę ir įpareigoti atsakovą surinkti ir pateikti pareiškėjui informaciją: kokia psichologinė pagalba teikiama (suteikta) G. P.; kokia, psichologo nuomone, yra G. P. psichologinė, emocinė būsena šiuo metu; kokia psichologinė (ar kitokia) pagalba rekomenduojama G. P. ateityje; kokie vaikų pasiekimai mokymosi įstaigoje, užklasinėje veikloje; ar šiuo metu nėra poreikio vaikams (G. P. ir M. P.) ar I. B. šeimai gauti kompleksinės pagalbos, jei taip, kokios.

10. Pareiškėjas nurodo, kad byloje yra keliamas klausimas dėl CK. 3.180 straipsnio 3 dalies aiškinimo. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta informacija, kuri, teismo nuomone, konstatavus faktinę aplinkybę – tėvo valdžios apribojimą, uždraudžiant pareiškėjui matytis su vaikais M. P. ir G. P., neturi reikšmės klausimui išspręsti iš esmės. Būtent – išvados dėl G. P. psichologinės būklės pateikimui. Tačiau, pareiškėjo teigimu, byloje, kurioje atsakovas dalyvavo kaip išvadą teikianti institucija, buvo surinkta pakankamai rašytinių įrodymų apie tai, kad pareiškėjo sūnus G. P. kategoriškai atsisakė bendrauti su savo motina ir jos aplinka, buvo nustatyta, kad G. P. turėjo rimtų psichologinių problemų, tai buvo konstatuota visų specialistų psichologų, dirbusių su G. P., išvadose ar rekomendacijose. Atsižvelgiant į teismui pateiktas psichologų rekomendacijas, tikėtina, kad šiuo metu su G. P. dirba ir psichologinę pagalbą jam teikia psichologas (psichologai), kurie galėtų pateikti informaciją apie jo psichologinę ir emocinę būseną, tegul ir nuasmeninta forma (neatskleidžiant duomenų, kurie, atsakovo nuomone, galėtų turėti neigiamos įtakos G. P.). Esant tokiai situacijai, pareiškėjo domėjimasis sūnaus sveikata yra visiškai suprantamas.

11. Pasak pareiškėjo, CK 3.170 straipsnio 5 dalyje teisė neteikti tėvui informacijos siejama su viena pagrindine sąlyga – jei toks teikimas keltų grėsmę vaiko sveikatai ar gyvybei iš tėvo pusės. CK 3.180 straipsnis, numatantis tėvo valdžios apribojimo pagrindus, leidžia teismo sprendimu tai daryti ir nesant grėsmės vaiko gyvybei ir sveikatai, kaip griežčiausią apribojimo formą nustatantis draudimą matytis su vaiku. Civilinėje byloje Nr. e2-2396-391/2018 nebuvo nustatytos grėsmės G. P. gyvybei ar sveikatai dėl pareiškėjo veiksmų, todėl informacijos jam neteikimas, nesant teismo sprendimo tokią informaciją teikti, laikytinas CK 3.170 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu. Bijodamas dar labiau traumuoti savo nepilnametį sūnų, pareiškėjas neprašo atsakovo asmeniškai pabendrauti su juo, bet mano, kad Tarnyba, vykdydama savo, kaip vaiko teisių užtikrinimo institucijos funkcijas, privalo pabendrauti su psichologu, teikiančiu (teikusiu) G. P. psichologinę pagalbą, su mokymo įstaigos, kurioje G. P. mokosi, pedagogais, ir gautą informaciją pateikti pareiškėjui, net ir neatskleidžiant G. P. gyvenamosios, mokymosi vietos ir su juo dirbusių psichologų kontaktų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Ginčas šioje byloje kilo dėl 2018 m. lapkričio 13 d. rašto Nr. ISD-2924, kuriuo atsisakyta pateikti informaciją apie vaikus, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2396-391/2018 nustatė pareiškėjo nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su motina, bei laikinai, vienerių metų laikotarpiui, apribojo pareiškėjo tėvo valdžią jo vaikų atžvilgiu, uždraudžiant pareiškėjui matytis su vaikais M. P. ir G. P. (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2567-803/2018 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimas paliktas galioti). Pareiškėjas 2018 m. spalio 25 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu (2018 m. spalio 26 d. prašymas gautas) pateikti informaciją apie vaikus. 2018 m. lapkričio 13 d. ginčijamame rašte Nr. 1SD-2924 pažymima, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 15 d. raštu Nr. 1SD-2081 buvo supažindintas su vaikų motinos ir ugdymo įstaigos pateikta informacija apie vaikų savijautą ir emocinę būklę. Rašte pažymima, jog Tarnyba neturi duomenų, kad Vilniaus miesto apylinkės 2018 m. gegužės 17 d. nutartis yra pakeista ar negaliojanti, todėl, vadovaudamasi minėta nutartimi, Tarnyba gali pateikti tik minimalią informaciją apie vaikus, nenurodant vaikų gyvenamosios vietos, ugdymo įstaigos, kitų vietų, kuriose būna vaikai bei jokių kontaktinių duomenų, kurie sudarytų galimybę tiesiogiai ar netiesiogiai kontaktuoti su vaikais.

13. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad, nepaisant to, pareiškėjui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2396-391/2018 laikinai, vienerių metų laikotarpiui, apribota pareiškėjo tėvo valdžia jo vaikų atžvilgiu, uždraudžiant pareiškėjui matytis su vaikais, jis turi teisę gauti informaciją apie savo vaikus.

14. Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad pareiškėjui yra laikinai apribota tėvo valdžia, uždraudžiant matytis su vaikais, todėl jam yra sustabdoma ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.170 straipsnio 5 dalyje numatyta teisė gauti informaciją apie vaiką iš visų auklėjimo, ugdymo, gydymo, vaiko teisių apsaugos ir kitų institucijų, kurios turi ryšį su jo vaiku. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo apibendrinta išvada.

15. CK 3.155 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. CK 3.165 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad neabejotinai minėtos tėvų teisės ir pareigos galioja pareiškėjui net ir tuo laikotarpiu, kai pareiškėjo tėvo valdžia jo vaikų atžvilgiu yra apribota, uždraudžiant jam matytis su vaikais, žinoma, šios teisės ir pareigos yra ribojamos.

16. Teisėjų kolegija, vertindama ginčijamą raštą, kuriuo nesuteikta pareiškėjui tam tikra informacija apie vaikus, pažymi, kad nagrinėjamu atveju taikomi pagrindiniai gero administravimo principo elementai, kylantys iš konstitucinės nuostatos, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Konkrečiu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas, nors ir jam tuo metu ir buvo apribota jo tėvo valdžia vaikų atžvilgiu, uždraudžiant pareiškėjui matytis su vaikais M. P. ir G. P., tam tikra prasme rūpinasi savo vaikais, t. y. sunerimęs dėl savo vaikų gyvenimo sąlygų ir siekia, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba susitiktų su vaikais ir išklausytų jų nuomonės, jei reikia pradėtų tyrimą (tokią išvadą galima daryti iš pareiškėjo 2018 m. spalio 25 d. prašymo pateikti informaciją apie vaikus, kuriame jis prašo informacijos apie tai, su kuo gyvena vaikai, prašo atsakovo išsiaiškinti realią situaciją apie vaikų psichologinę-emocinę būklę, ar jiems neapribota laisvė iš motinos pusės, nes jis gavęs informacijos iš sūnaus, kuris šaukėsi pagalbos). Skunde teismui taip pat yra teigiama, kad atsakovas privalėjo inicijuoti „atvejo vadybos“ procedūras. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisė gauti informaciją, susijusi su siekiu inicijuoti galimą vaikų teisių pažeidimo tyrimą Vaiko teisių apsaugos pagrindų 36 straipsnio prasme, yra teisės į gerą administravimą ir veiksmingos teisinės, prireikus – teisminės, apsaugos esmė. Šios teisės ypač svarbios, nes yra kitų teisių, kurias teisės subjektai turi pagal viešąją teisę, apsaugos išsaugojimo garantas. Teisė į informaciją savo pobūdžiu yra fundamentali administracinės teisės dalis, savo svarba prilygstanti viešojo administravimo principų pobūdžiui.

17. Taigi, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2396-391/2018 leidžia atsakovui neteikti vaikų tėvui (pareiškėjui) informacijos apie vaikus ar netikrinti faktų, kuriuos šis pateikia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai apie juos.

18. 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama direktyva 95/46/EB (BDAR) 6 straipsnyje numatytos trijų rūšių išimtys, kai asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas: pirma, kai duomenų subjektas yra davęs sutikimą (6 str. a p.), antra, kai daroma prielaida, kad valdytojas arba trečiosios šalys turi teisėtų interesų (6 str. b–e p.), trečia, kai priešingi teisėti interesai turi būti ne tik nustatyti, bet ir būti svarbesni už duomenų subjekto interesus arba teises ir laisves (6 str. f p.). Svarbu atkreipti dėmesį, jog BDAR 6 straipsnio išimtys nėra nesuderinamos tarpusavyje (žr. Generalinio advokato M. Bobek 2017 m. sausio 26 d. išvadą Rīgas satiksme, C-13/16). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, vertindamas asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygas, jau yra išaiškinęs, kad teisėtų interesų sąvoka yra gana lanksti ir gali apimti įvairaus pobūdžio aplinkybes. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad teisėti interesai yra valstybės institucijos vykdomų funkcijų skaidrumas (2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Volker ir Markus Schecke ir Eifert, C‑92/09 ir C‑93/09, 77 punktas) arba siekis gauti asmeninius duomenis, norint nustatyti, įvykdyti ar apginti savo teisinius reikalavimus (2017 m. gegužės 4 d. Sprendimas Rīgas satiksme, C-13/16). Netgi darant prielaidą, jog tam tikri duomenys gali būti neatskleisti, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog kompetentingoms institucijoms kyla pareiga suderinti teisę į informaciją su kitomis teisėmis bei atlikti konkretų ir individualų dokumentų, dėl kurių pateiktas prašymas leisti susipažinti, turinio tyrimą (išsamiau žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimą Komisija prieš EnBW, C‑365/12 P).

19. Šioje byloje teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog pareiškėjo interesas gauti informacijos apie savo vaikus tam, kad galėtų inicijuoti galimo vaikų teisių pažeidimo tyrimą Vaiko teisių apsaugos pagrindų 36 straipsnio prasme, gali būti kvalifikuojamas kaip teisėtas interesas. Tačiau atsakovas, atsisakydamas teikti informaciją apie pareiškėjo vaikus vien tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2396-391/2018 pagrindu, neatliko tinkamo vertinimo, ir nenustatė tinkamo balanso tarp, viena vertus, pareiškėjo teisėto intereso įsitikinti jo vaikų gerove ir tinkama priežiūra, įgyvendinat savo pareigą rūpintis vaikais (suprantamo kaip siekio gauti asmeninius duomenis, norint nustatyti, įvykdyti ar apginti savo teisinius reikalavimus), ir, kita vertus, teisės į privataus gyvenimo gerbimą apskritai bei konkrečiai teisės į asmens duomenų apsaugą bei vaikų saugumo interesų.

Ši konkuruojančių interesų derinimo pareiga yra aiškiai matoma iš BDAR 6 straipsnio f punkto nuostatose. Balansuojant teisėtus interesus, visų pirma reikėtų tinkamai atsižvelgti į prašomų duomenų pobūdį ir jautrumą, jų išviešinimo apimtį ir kitas svarbias aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis atsakovas galėjo atskleisti daugiau susijusios informacijos apie pareiškėjo vaikus, nepažeidžiant nei jo vaikų, nei vaikų motinos interesų. Todėl atsakovas teisėjų kolegijos neįtikino savo atliekamų funkcijų skaidrumu bei siekiu prireikus apginti vaikų teises bei teisėtas preferencijas.

Be to, matyti, kad atsakovas, atsisakydamas teikti pareiškėjui bet kokią konkrečią informaciją apie vaikus, rėmėsi prielaida, kad pareiškėjas, turėdamas tokią informaciją, automatiškai pažeistų Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2396-391/2018 nustatytą draudimą pareiškėjui matytis su vaikais. Ši prielaida yra abejotina tiek turint omenyje paties Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendimo turinį, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praktiką, pagal kurią bylose, kuriose yra sprendžiamas klausimas dėl tėvų valdžios apribojimo, tėvų valdžia gali būti apribota ir nenustačius piktnaudžiavimo tėvų valdžia, žiauraus elgesio su vaikais ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-95/2009;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-7-114/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo prielaida dėl pareiškėjo modeliuojamo elgesio nėra pagrįsta jokiais papildomais argumentais, laikytina, kad nėra nustatyta, kaip būtent prašomos pateikti informacijos atskleidimas šiuo konkrečiu atveju galėtų kelti grėsmę vaikams ar jų motinai ar pažeisti teisę į privatumą, teisę į duomenų apsaugą. Darytina išvada, kad nėra nustatytas pagrindas riboti pareiškėjo teisę susipažinti su informacija apie vaikus tokia apimtimi, kuri buvo taikyta, o Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2396-391/2018 nustatytas draudimas matytis su vaikais pats savaime negali būti pakankamas pagrindas neteikti jokios konkrečios informacijos apie juos.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamame rašte remiamasi neaktualia 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi. Taigi šiuo aspektu atsakovo priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes tinkamai nemotyvuotas. Tai sudaro pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, panaikintinas pirmosios instancijos teismo spendimas, nes jis netinkamai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas, priimamas naujas sprendimas, tenkinant skundą iš dalies, panaikinant sprendimą bei įpareigojant Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, taip pat atsižvelgiant į galimai pasikeitusias faktines aplinkybes.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. lapkričio 13 d. raštą Nr. ISD-2924 panaikinti ir įpareigoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą pareiškėjo 2018 m. spalio 26 d. prašymą išnagrinėti iš naujo, taip pat atsižvelgiant į galimai pasikeitusias faktines aplinkybes.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė