2016-06-13 Nr. AB-12321-3-61-3-06699-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-571-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06699-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį (8 318,32 Lt) ir panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Prokuratūra, Generalinė prokuratūra, atsakovas) sprendimus „Dėl pareiginės algos dalies grąžinimo“.

Pareiškėja nurodė, kad ji iki išėjimo į pensiją 2013 m. rugpjūčio 9 d. dirbo (duomenys neskelbtini) prokurore. Pareiškėja pažymėjo, kad ir Generalinės prokuratūros, ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai sumažinti Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas) priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu (2009 m. liepos 17 d. redakcija Nr. XI-361), įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d. Prokurorams pareiginės algos koeficientai mažinti skirtingu mastu vertinant procentais.

Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d., 2006 m. kovo 28 d. ir kitais nutarimais bei teigė, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog teisės aktų dalys, pagal kurias nuo 2009 m. gegužės 1 d. sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms, t. y. neteisėtos, todėl negali būti taikomos nuo minėto nutarimo paskelbimo dienos. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad tai reiškia, jog pareiginės algos koeficientai neteisėtai sumažinti ir pareiškėjai. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. pareiškėjai neišmokėta 8 318,32 Lt darbo užmokesčio.

Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, o nusprendus skundą tenkinti, mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienus metus.

Atsakovas nurodė, kad pagal Įstatymą iki ginčo laikotarpio pareiškėjai buvo nustatytas 9,3 pareiginės algos koeficientas, pagal Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. pareiškėjos pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas nuo 9,3 iki 8,88, o nuo 2012 m. gegužės 4 d. pareiškėjai nustatytas 9,72 pareiginės algos koeficientas. Atsakovo teigimu, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis sudaro 8 318,32 Lt.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais įstatymais, t. y. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu nepripažino, jog Įstatymo priedėlis prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijai. Atsakovas akcentavo, kad prokurorų sumažintų pareiginių algų kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, todėl pareiškėja nepagrįstai reikalauja priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjos T. P. skundą tenkino ir priteisė jai iš Prokuratūros 2 409,15 Eur neišmokėtą atlyginimo dalį, panaikino Generalinės prokuratūros 2013 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 17.2-18521 „Dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo“ bei teismo sprendimo vykdymą atidėjo iki kitų biudžetinių metų pirmos dienos po šio sprendimo įsiteisėjimo.

Teismas nustatė, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d. pareiškėjai pagrįstai ir teisėtai buvo mokėtas sumažintas atlyginimas ir ar ji turi teisę į susidariusią atlyginimo nepriemoką. Teismas pažymėjo, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, kurio priedėlio III skirsnyje buvo ir yra nustatyti prokurorų pareiginės algos koeficientai. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime, kuriame, be kita ko, pripažinta, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir vėliau priimti įstatymai tiek, kiek jais buvo pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pateiktais išaiškinimais ir padarė išvadą, kad pareiškėjos teisės yra gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo.

Teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 6 straipsniu, konstatavo, kad pareiškėjos pažeistų teisių gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktais skaičiavimais apie susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, todėl pareiškėjos prašomą sumą priteisė iš Prokuratūros. Teismas panaikino Generalinės prokuratūros 2013 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 17.2-18521, nustatęs, kad atsakovas Skundžiamu sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo dėl sumažintos pareiginės algos dalies grąžinimo. Atsižvelgęs į atsakovo prašymą išdėstyti mokėjimus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsniu, įvertinęs tai, kad 2015 metų valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, teismas sprendė, kad yra pagrindas sprendimo vykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams.

III. Atsakovas Generalinė prokuratūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos T. P. skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialiosios teisės normas ir Konstitucinio Teismo praktiką. Atsakovas pažymi, kad Generalinė prokuratūra, skaičiuodama pareiškėjai mokėtiną darbo užmokestį, neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo, todėl darbo užmokestis pareiškėjai buvo skaičiuojamas ir išmokamas nepažeidžiant ginčo laikotarpiu galiojusių teisės normų. Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus, t. y. Generalinės prokuratūros veiksmai pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą tarnybinį atlyginimą buvo teisėti. Pirmosios instancijos teismas darbo užmokesčio nepriemoką turėjo priteisti ne iš Prokuratūros, o iš Lietuvos valstybės.

Atsakovas vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu ir teigia, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo, nes minėtame nutarime nenumatyta, kad teisiniai santykiai taikytini praeičiai. Atsakovas laikosi pozicijos, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teisme.

Atsakovas nurodo, kad 2014 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą Nr. XII-1088, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta iki 2015 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingų lėšų sumą.

Pareiškėja T. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pareiškėjos teigimu, konstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme. Pareiškėja pažymi, kad jos pažeistų teisių gynimas teisme neturi priklausyti nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus sureguliuosiančio įstatymo priėmimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai T. P. (buvusiai prokurorei) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo. Taip pat pareiškėja yra pareiškusi reikalavimą panaikinti Prokuratūros sprendimus „Dėl pareiginės algos dalies grąžinimo“.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo prokurorės pareigas, o Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. P-272 ji 2013 m. rugpjūčio 9 d. buvo atleista iš tarnybos prokuratūroje. Prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str.). Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Iš Generalinės prokuratūros parengtos pažymos matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjos darbo užmokestį sudarė ne tik apskaičiuota pareiginė alga, bet jai taip pat buvo mokami ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei už kvalifikacinį rangą. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Įstatymo 4 str. 2 d.). Priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos (Įstatymo 5 str. 3 d.). Konkretūs prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Įstatymo priedėlio III skirsnyje.

Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėja iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartimi sustabdė bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo kitose administracinėse bylose pateiktus prašymus ištirti, ar ir šioje byloje aktualios teisės aktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 17 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą, be kita ko, pagal minėtus pirmosios instancijos teismo prašymus bei 2014 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 14 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (buvusios prokurorės) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokurorų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

Atsakovas neginčija aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu dėl sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų taikymo susidarė pareiškėjai pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemokos suma, tačiau apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, nes jos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad jos pažeistos teisės pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu pagrįstai buvo apgintos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jai ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nepripažintina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama pareiškėjos ir atsakovo išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Pažymėtina, kad analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos. Todėl šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodoma pareiškėjos teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, kad pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Generalinės prokuratūros. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1134-520/2016; 2016 m. kovo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-72-575/2016; 2016 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-510-552/2016; 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-729-552/2016).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus dėl pareiškėjos teisės kreiptis į teismą, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos (2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėja, paduodama skundą, realizavo atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuojamą savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, t. y. jai nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą, nes ji pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pagrindinį ginčą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Dėl šiame sprendime nurodytų argumentų atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos T. P. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė