2016-07-05 Nr. AB-14025-3-64-3-00477-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2234-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00477-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. K. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. vasario 16 d., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais. Be to, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kalinamas nežmoniškomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo sveikata.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015 m. kovo 4 d. pažymos Nr. 69/06-1449 „Dėl D. K.“, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. vasario 16 d. su dar 1–10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,89 iki 18,9 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iš viso buvo laikomas 409 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kameroje Nr. 52 dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams 2015 m. vasario 9 d. buvo atliktas patikrinimas, nustatyta, kad santykinė oro drėgmė yra 66,9 – 67,1 proc., oro judėjimo greitis per mažas, grindys betoninės, sienos ir lubos pajuodusios. 2015 m. vasario 27 d. buvo atliktas patikrinimas kameroje Nr. 94, nustatyta, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, dirbtinė apšvieta 126 lx, ant sienų ir lubų matosi pelėsis, vietomis lupasi sienų ir lubų dažų danga ir tinkas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

Atsakovas nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos, patikrinimo akto turinys paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes dėl antisanitarinių sąlygų. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.

Atsakovas nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusios asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis įstaigai nebuvo pateikęs, nenurodo galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės nepagrindžia, skundžiasi abstrakčiai, todėl atsakovo veikimas nelaikytinas turinčiu neteisėtumo požymių.

Atsakovas pabrėžė, kad iš pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, jog 2014 m. kovo 17 d. apsilankymo pas gydytoją metu užfiksuota, kad pareiškėjas skundžiasi (duomenys neskelbtini), serga seniai, be to, pareiškėjas į medikus kreipėsi ir dėl bendrųjų sveikatos sutrikimų, į psichiatrę dėl depresijos, dvasinių išgyvenimų pareiškėjas nesikreipė. Pareiškėjo argumentai, kad jis nesulaukė jokios medicininės pagalbos yra nepagrįsti, nesuteikiantys pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo D. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis bylos duomenimis (2015 m. kovo 4 d. pažyma Nr. 69/06-1449) nustatyta, kad pareiškėjas D. K. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. vasario 16 d., iš viso 409 dienas.

Pareiškėjas kameroje Nr. 38 buvo laikomas nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2014 m. vasario 11 d. su dar 1–9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,06 iki 10,34 kv. m.; kameroje Nr. 94 nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. ir nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. su dar 3–8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,08 iki 4,69 kv. m.; kameroje Nr. 51 nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 28 d. vienas arba su dar 9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,88 iki 18,86 kv. m.; kameroje Nr. 39 nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. sausio 7 d. su dar 1–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,86 iki 11,46 kv. m.,; kameroje Nr. 7 2015 m. sausio 13 d. su dar 4 asmenimis ir vienam asmeniui teko 4,39 kv. m.; kameroje Nr. 20 nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. sausio 26 d. su dar 3–4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,73 iki 4,67 kv. m.; kameroje Nr. 52 nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. sausio 28 d. vienas arba su dar 5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,08 iki 18,5 kv. m.; kameroje Nr. 95 nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. vasario 16 d. su dar 2–3 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,38 iki 5,84 kv. m.

Taigi tik 33 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus (teko nuo 3,73 iki 5,84 kv. m.), o likusias 376 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 1,88 iki 18,86 kv. m.), tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas tikslios informacijos apie pareiškėjui tekusį kamerų plotą nepateikė, o pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad vienas kameroje jis buvo laikomas tik keletą valandų, kamerose dažniausiai būdavo po 8-10 žmonių, todėl 2015 m. kovo 4 d. pažymos turinys vertintas pareiškėjo naudai, ir konstatuota, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 409 dienas buvo laikomas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Įvertinęs tai, kad kamerų plotas, be kita ko, paprastai būna užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuota, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas, įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-54 turinį, darė išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. vasario 16 d. iš viso 21 dieną, laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančioje Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pažymėjo, kad iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-406 matosi, jog išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Patikrinimo akte Nr. EP-224 taip pat nurodyta, kad priėmimo – paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos, jos tvarkingos, išvalytos. Taigi pareiškėjo teiginys dėl kratų atlikimo antisanitarinėmis sąlygomis nepasitvirtino, be to, pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais, pareiškėjas nenurodė, kad būtent jo apžiūra buvo atlikta žeminant orumą, kada tai buvo padaryta, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant / išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką.

Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma, pareiškėjas skunde nenurodė, ar jis pats yra nerūkantis, teismo posėdžio metu paaiškino, kad „anksčiau nerūkė, o dabar rūko“. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kamerose galėjo patirti neturtinę žalą.

Iš pareiškėjo D. K. asmens sveikatos istorijos matyti, jog pirminės gydytojų apžiūros Šiaulių TI metu (duomenys neskelbtini) nebuvo užfiksuoti. (Duomenys neskelbtini) pareiškėjas medikams pirmą kartą pasiskundė 2014 m. kovo 17 d., skundėsi ir 2014 m. balandžio 8 d., 2015 m. vasario 6 d., 2015 m. vasario 12 d., 2015 m. vasario 13 d. medicininių apžiūrų metu, nurodė, kad serga keletą metų, (duomenys neskelbtini) atsiranda periodiškai. Pareiškėjui buvo skiriamas gydymas vaistais, o 2015 m. vasario 19 d. pareiškėjas buvo išvežtas į laisvės atėmimo vietų ligoninę (duomenys neskelbtini) konsultacijai, kur buvo gydomas iki 2015 m. vasario 26 d. Jokių įrašų apie pareiškėjo nusiskundimus prastėjančiu regėjimu asmens sveikatos istorijoje nėra. Taigi medicininiai įrašai asmens sveikatos istorijoje nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) susirgo tik patekęs į Šiaulių TI, tačiau ta aplinkybė, kad jis visą buvimo izoliatoriuje laikotarpį pastoviai turėjo sveikatos problemų dėl (duomenys neskelbtini) leidžia daryti išvadą, kad būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti pareiškėjo sveikatos pablogėjimą ir jam objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų nei sveikiems asmenims, konkrečiai – teisės aktų reikalavimus atitinkančio bent minimalaus kameros ploto (jeigu administracija pagal galimybes negalėjo užtikrinti pareiškėjui didesnio ploto, nei nustatyta minimali norma). Tačiau pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo suteikta tinkama medicininė pagalba, paneigia asmens sveikatos istorijoje esantys įrašai apie pareiškėjo gydymą medikamentais, jo pasiuntimą į laisvės atėmimo vietų ligoninę reikalingai konsultacijai ir gydymui gauti.

Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (409 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Teismas pabrėžė, kad pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2500 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas D. K. su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 22 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindžia abstrakčiais teiginiais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, galimai patirtos laikant pareiškėją Šiaulių tardymo izoliatoriuje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. vasario 16 d., priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti nustatęs, kad pareiškėjui 409 dienas teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus, be to, pareiškėjas 21 dieną buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko higienos reikalavimų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteista neturtinės žalos suma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nėra įtvirtinto reikalavimo teismui visais atvejais detaliai pasisakyti dėl visų ginčo šalių argumentų bei teiginių (pvz., 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1726/2014). Apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas priimto sprendimo teisėtumas.

Pažymėtina, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. vasario 16 d., iš viso buvo kalinamas 409 dienas. Iš 2015 m. kovo 4 d. pažymos Nr. 69/06-1449 matyti, kad 33 dienas pareiškėjui tenkantis kameros plotas atitiko minimalius reikalavimus, o 376 dienas pareiškėjui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus.

Tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas tikslios informacijos apie pareiškėjui tekusį kamerų plotą nepateikė. Todėl 2015 m. kovo 4 d. pažymos turinį pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo naudai ir konstatvo, jog kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 409 dienas buvo laikomas kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikоs teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kamerų perpildymas, t. y. 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto neužtikrinimas vienam asmeniui, galėjo daryti įtaką bendrai pareiškėjo savijautai. Vis dėlto akcentuotina ir tai, kad pareiškėjo rašytinių nusiskundimų dėl tokių aplinkybių, prašymų perkelti jį į kitą kamerą nėra pateikta, kas galėtų iš esmės patvirtinti pareiškėjo teiginius dėl jam darytos žalos intensyvumo. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-54 išvados leidžia konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. vasario 16 d. iš viso 21 dieną, laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančioje Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma, be to nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė, ar jis pats yra nerūkantis. Nesant konkrečių duomenų, nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjo nurodyti argumentai konkrečiu atveju yra pagrįsti.

Taigi nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. vasario 16 d., šiuo laikotarpiu 409 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 3 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualia Lietuvos Respublikos teismų praktika, sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 3 300 Eur. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 3 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 22 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui D. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 300 Eur (tris tūkstančius tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė