2022-06-29 Nr. AB-17810-3-61-3-01238-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3053-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01238-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. H. A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. H. A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis S. A. H. A. M. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 21S36171 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė (šalis), (duomenys neskelbtini)); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo atsisakymo suteikti jam prieglobstį motyvais, nurodė, kad prašyme suteikti prieglobstį jis nurodė konkrečias aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą, jog jam grėsė ir gresia persekiojimo ir susidorojimo pavojus. Atsakovas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjas teigė, jog atsakovas, vertindamas galimo susidorojimo su pareiškėju tikimybę, neįvertino istoriškai susiklosčiusių (duomenys neskelbtini) regione socialinio pobūdžio tradicijų galimos įtakos pareiškėjo situacijai, nors tai nagrinėjamai bylai pakankamai reikšminga. Atsakovas, atsisakydamas priskirti pareiškėją padidintos rizikos asmenų grupei, suklydo, nes neįvertino tradicijų kilmės šalyje galios, o vertindamas konfliktinę situaciją tarp (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų, patvirtinančių individualius grasinimus arba kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės.

6. Pareiškėjo tvirtinimu, atsakovas skundžiamame sprendime nenurodydamas pakankamai konkrečių argumentų ir aplinkybių, pagrindžiančių pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje atmetimo motyvus, padarė hipotetinę, prielaidomis grindžiamą išvadą, kad pareiškėjui galbūt gresiantis persekiojimo pavojus yra nepakankamai motyvuotas. Atsakovas, vertindamas saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) rėmėsi iš esmės tik EPPB ataskaita, kuri neprivaloma, rekomendacinio pobūdžio. Taigi, nevykdė pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą, todėl toks sprendimas turėtų būti naikintinas.

7. Pareiškėjas taip pat nesutiko su skundžiamo sprendimo dalimi dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Pažymėjo, kad jis bendradarbiavo su valstybės institucijomis, nepadarė jokių tvarkos pažeidimų, todėl nėra jokių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio. Draudimas atvykti maksimaliam terminui nėra proporcingas. Pareiškėjas nepiktnaudžiavo procesu, atvyko saugumo sumetimais. Todėl taikyti maksimalų terminą draudimui atvykti į Lietuvos Respubliką nėra nei teisinga, nei proporcinga.

8. Pareiškėjo įsitikinimu, jam prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai, išsamiai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę, netinkamai vadovavosi ir formaliai vertino EPPB gaires, nepagrįstai pritaikė maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus, konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini).

11. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo deklaruojama baimė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama išimtinai tik spėlionėmis. Tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog pareiškėjo grėsmė gali būti siejama su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Pažymėjo, jog tyrimo metu taip pat nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Kilmės šalyje (duomenys neskelbtini).

12. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą: uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

14. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, aptarė Įstatymo nuostatas (86 str. 1–2 d., 87 str. 1–2 d., 133 str. 1 d.), Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

15. Teismas nustatė, kad: 2021 m. spalio 12 d. ir 2021 m. spalio 25 d. apklausų metu pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pasakojimą apie tariamai patirtą persekiojimą pripažino nepatikimu. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas nėra detalus, nuoseklus ir patvirtintas patikimais įrodymais. Pareiškėjas, atsakinėdamas į patikslinančius klausimus, informacijos netikslino, tik kartojo, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas patvirtino, kad (duomenys neskelbtini).

17. Teismas vertino, jog Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat, kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento nustatytų faktų tikrumu. Nenustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų imamasi persekiojimo veiksmų, o jo baimė (duomenys neskelbtini). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, paskatinusias išvykti iš kilmės šalies, buvo abstraktus, grindžiamas plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi, todėl pagrįstai atsisakyta pareiškėjui suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

18. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo prašymas pagrįstai dėl aukščiau aptartų motyvų atmestas kaip nepagrįstas, įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas pareiškėją apibūdinančias aplinkybes, priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas pagrįstai vertino, jog pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti, todėl nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Teismas, atsižvelgęs į Migracijos departamento nustatytus pagrindus, dėl kurių pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, sprendė, kad 5 metų draudimo atvykti terminas yra nemotyvuotas ir neproporcingas, todėl šią sprendimo dalį pakeitė ir sumažino maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 iki 3 metų.

III. 19. Pareiškėjas S. A. H. A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

20. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti, kadangi pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai ir neteisėtai. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86-87 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų.

21. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas negali pasilikti kilmės šalyje, nes jam gresia persekiojimas (duomenys neskelbtini). Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

22. Pareiškėjo teigimu, kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

23. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi EPPB ataskaita, kuri neprivaloma, rekomendacinio pobūdžio. Joje pateikta apibendrintoji informacija yra vienerių metų senumo. Atsakovas turėjo surinkti naujausią ir aktualiausią kilmės valstybės informaciją ir individualiai įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei susiklosčiusią situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus. Tuo pačiu akcentuoja, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini).

24. Pareiškėjo įsitikinimu, prieglobstis jam nesuteiktas nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys selektyvūs ir neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitinka naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimą dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo, naikintas ir sprendimas išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovo teigimu, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, paneigiančių skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką neproporcingas, todėl teismas pakeitė Migracijos departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini).

29. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

30. Įvertinusi ginčo pobūdį ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde išreikštas pageidavimas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikomas motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas, o byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

31. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjos skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014).

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

33. Ginčo teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

34. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

35. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

36. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

37. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

38. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

40. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvavo (duomenys neskelbtini).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus, paaiškinimus, teiktus apklausose, kitą bylos rašytinę medžiagą, konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento atlikto pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, o pareiškėjas nenurodė jokių pagristų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą pareiškėjo baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka. Pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) nėra informatyvus, nuoseklus, pasakojimui trūksta konkrečių detalių. Pareiškėjas, atsakinėdamas į patikslinančius klausimus, informacijos netikslino, tik kartojo, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas neneigė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą grindžiama išimtinai pareiškėjo subjektyviu vertinimu, ir nėra siejama su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas, nenurodomas jo tikslas ir motyvai persekioti pareiškėją. Be to, pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų arba nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojas nepateikė. Todėl prieglobsčio prašytojui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

42. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos jam suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Atsakovas, įvertinęs bendrą situaciją (duomenys neskelbtini).

43. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, rėmėsi naujausiomis EPPB gairėmis ir kita informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini) regionuose. Atsakovas rėmėsi oficialia, naujausia ir aktualiausia informacija, pakankama pareiškėjo prašymui tinkamai išnagrinėti. Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, tuo tarpu, pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais ir (arba) įrodymais nepaneigė. Todėl pareiškėjo argumentai dėl surinktos informacijos nepakankamumo ar neaktualumo, yra nepagrįsti ir atmestini.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su sprendimu jį išsiųsti į kilmės valstybę ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad: pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, kaip nepagrįstas; pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė jį į užkardą; pareiškėjas neturi socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas vengdamas grąžinimo į kilmės valstybę, gali pasislėpti, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dalyse dėl pareiškėjo priverstinio išsiuntimo į kilmės valstybę ir draudimo jam atvykti 3 metus į Lietuvos Respubliką. Šios sprendimo dalys yra pagrįstos ir teisėtos. Pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl paminėtos sprendimo dalys yra nepagrįstos, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

47. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. A. H. A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan