2022-08-03 Nr. AB-19990-3-62-3-03053-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3413-520-2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03053-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21S35682 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 6K-1721 (toliau – Komisijos sprendimas) 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuriai gresia patirti smurtą iš (duomenys neskelbtini). Sprendime nurodyta informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teritorijoje vykdė žiaurius nusikaltimus prieš (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėja teigė, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką pareiškėjai kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) nustatytus reikalavimus (duomenys neskelbtini) yra priskiriami prie padidintos rizikos asmenų grupės, tačiau į šiuos aspektus Departamentas neatsižvelgė bei nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja neįrodė jai kylančios individualios grėsmės.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad savo elgesiu ji niekaip neparodė, jog ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, ji bendradarbiavo su institucijomis, nėra padariusi tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jos pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas patiriamos baimės, vykstančio konflikto, pareiškėja visą laiką buvo geranoriška, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad ji savanoriškai neišvyktų iš šalies, t. y. Sprendime nepagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją.

5. Pareiškėja akcentavo, kad nepagrįstai nebuvo organizuotas žodinis bylos nagrinėjimas Komisijoje, nes pareiškėja buvo nurodžiusi, jog jai turi būti užtikrintas tiesioginis jos išklausymas, prašyta Sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytai principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas.

6. Pareiškėja nesutiko su Komisijos vertinimu, kad pareiškėja pagal EPPB nepriskirtina prie padidintos rizikos asmenų profilių, (duomenys neskelbtini) aktyvumas vis dar yra išlikęs (duomenys neskelbtini), vis dar atliekami išpuoliai, kurių metu nukenčia civiliai.

7. Pareiškėja teigė, kad nevertinta ir nesurinkta naujausia ir aktualiausia informacija apie beatodairiško smurto padėtį jos (pareiškėjos) gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini) aktyvumą, nors šią informaciją buvo būtina surinkti.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Departamentas paaiškino, kad jis nusprendė pareiškėjai nesuteikti pabėgėlės statuso, kadangi pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

10. Departamentas nurodė, kad, nors pareiškėja priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei, kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau tyrimo metu nebuvo nustatyta individualios realios grėsmės pareiškėjai. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėja galimą grėsmę siejo tik su bendra situacija kilmės valstybėje, o ne su jos individualiomis savybėmis.

11. Departamentas teigė, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai patirti persekiojimą kilmės valstybėje tikimybės, taip pat nenustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjai kiltų grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, t. y. pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Įvertinęs pareiškėjos individualias savybes ir tai, kad jos kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nebuvo nustatyta, Departamentas konstatavo, jog pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

12. Departamentas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, todėl, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

13. Departamentas, vadovaudamasis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktu, nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad jos skundas turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, nes pareiškėja savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus; 4) kitą skundo dalį atmetė.

15. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė kad pareiškėja apklausos Departamente metu nurodė, jog ji yra (duomenys neskelbtini), kilmės valstybėje gyveno nuolatinėje baimėje, nes (duomenys neskelbtini) yra persekiojami. Pareiškėja aiškino, kad (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini) užpuolė (duomenys neskelbtini), pareiškėja su šeima apsigyveno pabėgėlių stovykloje, paskutinė jos gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) buvo (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pasakojo, kad stovykloje buvo baisus skurdas, sunkios ekonominės sąlygos. Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kvietė ją jungtis prie šios partijos, tačiau pareiškėja nusprendė išvykti iš (duomenys neskelbtini), nes ten gyventi yra nesaugu, nori gyventi geriau.

16. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Tvarkos aprašo nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

17. Teismas, įvertinęs surinktą informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybę, nurodė, kad Departamentas išsamiai įvertino aktualią EPPB skelbiamą informaciją, kitų Europos valstybių institucijų surinktą informaciją bei kitus šaltinius apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje ir jos vertinimas pateiktas Sprendime.

18. Teismas sprendė, kad vien tik aplinkybė, jog pareiškėja yra pažeidžiamas asmuo, savaime nereiškia, kad prieglobsčio prašymas yra pagrįstas ir jai automatiškai turi būti suteiktas prieglobstis. Teismas pabrėžė, kad, nepaisant aplinkybės, jog pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai gresia pavojus dėl beatodairiško smurto ar pareiškėjos grįžimo į kilmės šalį atveju kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Teismas pabrėžė, kad Departamento atlikto tyrimo metu nustatyta, kad nors tam tikra dalis (duomenys neskelbtini) gyvenviečių, esančių kalnuotose vietovėse, yra kontroliuojamos (duomenys neskelbtini), tačiau tarp jų nėra (duomenys neskelbtini) miesto.

19. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos nurodoma baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jos pačios subjektyviu vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais, individualių aplinkybių, padidinančių tokią grėsmės riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl teismas sprendė, kad Sprendimu pagrįstai konstatuota, jog pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

20. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėja gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

21. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjai pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jos padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 ir 44 punktais, taip pat teismas vertino, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.

22. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjai taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jos duomenys, vadovaujantis minėtų taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai, tačiau, pakeitęs Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinęs terminą iki 2 metų, teismas vertino, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

24. Vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu, teismas pažymėjo, kad Komisija neturėjo pareigos pareiškėjos skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų vertinti, jog Komisijoje pareiškėjos skundo nagrinėjimas žodinio proceso tvarka buvo būtinas. Teismas akcentavo, kad pareiškėja buvo išklausyta 2021 m. spalio 19 d. apklausos metu, ji dalyvavo teismo posėdyje ir pateikė paaiškinimus, todėl šių procedūrų metu pareiškėjai buvo suteikta visapusiška galimybė pasinaudoti teise būti išklausytai ir pateikti paaiškinimus apie aplinkybes dėl prieglobsčio suteikimo.

III. 25. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

26. Pareiškėjos teigimu, teismas netinkamai vertino jos (pareiškėjos) pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlės statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos.

27. Pareiškėja, pakartodama prašyme suteikti prieglobstį nurodytas aplinkybes ir remdamasi kilmės valstybės informacija, pažymi, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog pareiškėjai dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, o atsakovas šios grėsmės nepaneigė. Pareiškėja akcentuoja, kad (duomenys neskelbtini) įtaka (duomenys neskelbtini) tik sumažėjo, bet neišnyko, ką pripažįsta ir pats atsakovas. Pareiškėja nurodo, kad (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini) veikla (duomenys neskelbtini) suaktyvėjo – (duomenys neskelbtini) atakavo (duomenys neskelbtini) kaimus bei šių genčių lyderius, degino kaimus, naikino jų kultivuojamas žemes, žudė laikomus gyvulius, taip pat žudė gyventojus, juos grobė, atakos taip pat buvo nukreiptos į (duomenys neskelbtini) valstybę ir jos institucijas. (duomenys neskelbtini) siekė įbauginti civilius, sukiršinti juos su valstybe. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) atakos vis dar vyksta, ypatingai jos buvo suaktyvėjusios (duomenys neskelbtini) metų pabaigoje (duomenys neskelbtini) pietuose.

28. Pareiškėja teigia, kad aplinkybė, jog ji negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės (duomenys neskelbtini) tikėjimo moteriai (duomenys neskelbtini).

29. Pareiškėja paaiškina, kad ji yra moteris ir (duomenys neskelbtini) pagal tikėjimą, todėl pagal ESTT praktiką jai kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal EPBB nustatytus reikalavimus moterys ir (duomenys neskelbtini) yra priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei. Pareiškėja yra priskiriama padidintos rizikos grupei net pagal du kriterijus (moteris ir (duomenys neskelbtini) religija), todėl individuali grėsmė yra preziumuojama, jos papildomai pareiškėjai įrodinėti nereikia.

30. Pareiškėja nurodo, kad EPPB (duomenys neskelbtini) gairės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Gairės) yra rekomendacinio pobūdžio, Gairėse naudoti apibendrinti duomenys yra pasenę ir nebeatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjai kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai ir labai fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informaciją iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjos galimybes apsisaugoti, ypač, kai ji yra iš (duomenys neskelbtini) regiono, kuriame vyksta karinis konfliktas su (duomenys neskelbtini) karo pajėgomis.

31. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie pareiškėjos individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlės statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

32. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

33. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjos pareikštus reikalavimus, teismo sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 21S35682, kuriuo pareiškėjai (duomenys neskelbtini) pilietei (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlės statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja skunde taip pat prašė panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 6K-1721 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

35. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo ir Komisijos pozicijai, kad pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento Sprendimą ir Komisijos sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

36. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

37. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

38. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad ji yra (duomenys neskelbtini) ir dėl to kilmės valstybėje jai kyla pavojus. Pareiškėja atsakovui taip pat nurodė, kad ji yra netekėjusi, jos gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) miestas (pabėgėlių stovykla), kuriame nuolat vyksta žmonių nužudymai, vaikų pagrobimai, yra sunkios gyvenimo sąlygos, bijo, kad jai gali tekti prisijungti prie (duomenys neskelbtini), nes jei ji to nepadarys, – ji gali būti nužudyta. Pažymėtina, kad pareiškėja neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, ji nurodė, kad dokumentą paėmė Baltarusijoje kontrabandininkai.

41. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos išsakytą baimę dėl jos persekiojimo kilmės šalyje, akcentuoja, jog Gairėse apžvelgus rizikas (22–23 p.) daroma išvada, kad ne visiems asmenims, priskiriamiems (duomenys neskelbtini) grupei, kyla tokio pobūdžio grėsmė, kuri reikštų pagrįstą persekiojimo baimę. Grėsmę gali patvirtinti šios aplinkybės: regionas kilmės šalyje (pvz., vietovės, kuriose toliau veikia (duomenys neskelbtini)); asmens dokumentai (jų neturėjimas); lytis. Gairėse taip pat nurodoma, kad nors ne visi (duomenys neskelbtini) patenka į persekiojamųjų grupę, jų pažeidžiamumo vertinimas nėra iš anksto nulemtas, t. y. jie iš tiesų vis dar gali būti persekiojami dėl religijos, rasės ir tautybės (pvz., asmenys gali būti sulaikomi, fiziškai užpuolami, seksualiai išnaudojami, pagrobiami ir kt.). Atkreipiamas dėmesys, kad nesant persekiojimo, yra tikimybė, kad šie asmenys yra diskriminuojami. Siekiant įvertinti diskriminacijos pobūdį (jo rimtumą, sistemiškumą) bei jo sukeliamą kumuliacinį poveikį asmens teisėms, kuris gali prilygti persekiojimui, būtina vertinti individualias aplinkybes. Moterų ir mergaičių, vaikų grupės išskiriamos kaip labiau pažeidžiamos visame (duomenys neskelbtini) padėties kontekste (88–90 p.).

42. Iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas rinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, rėmėsi Gairėmis, tačiau vertindamas pareiškėjos išsakytą baimę būti persekiojamai, neįvertino pareiškėjos, kaip netekėjusios (duomenys neskelbtini) moters, galimo persekiojimo. Departamentas Sprendime neanalizavo pareiškėjos situacijos tuo aspektu, ar pareiškėja gali būti priskirtina vienišų moterų ((duomenys neskelbtini)), kurių padėtis (duomenys neskelbtini) visuomenėje yra ypač sudėtinga, kategorijai. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja neturi išsilavinimo, bet yra darbingo amžiaus, ji galėtų mokytis ir įgyti specialybę, jog galėtų dirbti ir visiškai save išlaikyti, tačiau šios aplinkybės visiškai nevertintos tuo aspektu, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), t. y. priklauso (duomenys neskelbtini) grupei, kuri yra diskriminuojama. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėja anksčiau nepatyrė persekiojimo dėl savo individualių savybių, nereiškia, kad grąžinta į kilmės šalį (į (duomenys neskelbtini) miestą, kuris yra (duomenys neskelbtini)), negali patirti persekiojimo, nėra asmeninės grėsmės jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

43. Nagrinėjamu atveju atsakovas įvertino, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog pareiškėjai dėl buvimo toje teritorijoje kiltų grėsmė jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Įvertinus atsakovo surinktą informaciją apie kilmės valstybę, situaciją, susiklosčiusią (duomenys neskelbtini) mieste bylos nagrinėjimo metu, su tokia išvada nesutiktina.

44. Teisėjų kolegija iš viešai skelbiamos informacijos ((duomenys neskelbtini)) nustatė, kad (duomenys neskelbtini) mieste 2022 m. gegužės mėnesį vyko ginkluotas konfliktas tarp (duomenys neskelbtini) pajėgų ir (duomenys neskelbtini) kovotojų, susijusių su (duomenys neskelbtini), dėl ko (duomenys neskelbtini) turėjo palikti savo namus. Nuo 2022 m. gegužės 2 d. nebuvo užfiksuoti nauji susirėmimai ((duomenys neskelbtini)), tačiau šiuo aspektu turi būti surinkta ir įvertinta informacija, susijusi su (duomenys neskelbtini) padėtimi (duomenys neskelbtini) mieste, nes pareiškėja nagrinėjamu atveju siekia, jog jai būtų suteiktas pabėgėlės statusas, papildoma apsauga bei kad ji nebūtų išsiųsta į kilmės šalį.

45. Pažymėtina, kad pareiškėjos skundas dėl Sprendimo buvo nagrinėjamas po to, kai jau buvo paskelbta minėta informacija apie (duomenys neskelbtini) mieste įvykusį ginkluotą konfliktą, todėl nagrinėjamu atveju ši informacija turi būti vertinama kartu su kita surinkta informacija apie 2017–2021 metais vykstančiu vidaus kariniu konfliktu.

46. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 4 straipsnio, reglamentuojančio faktų ir aplinkybių vertinimą, 3 dalies a punktas nustato, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) 46 straipsnis reglamentuoja tarptautinės apsaugos prašytojų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę. Pagal šio straipsnio 1 dalį valstybėms narėms įtvirtinta pareiga užtikrinti, kad tarptautinės apsaugos prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti tame straipsnyje nurodytus procesinius sprendimus. Pagal to paties straipsnio 3 dalį tam, kad būtų laikomasi 1 dalies, valstybėms narėms nustatyta pareiga užtikrinti, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc (nuo dabar) faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimas, įskaitant, atitinkamais atvejais, nagrinėjimą pagal Direktyvą 2011/95/ES, bent vykdant apeliacines procedūras pirmosios instancijos teisme.

47. Taigi pagal aptartas nuostatas nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašytojo skundą (apeliacinį skundą), tarptautinės apsaugos prašymui reikšmingi faktai ir teisės klausimai turėtų būti nagrinėjami skundo nagrinėjimo metu aktualių aplinkybių kontekste.

48. Direktyvos 2011/95/ES V skyriuje, skirtame reikalavimams, taikomiems priskyrimui prie papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų, reglamentuoti, 15 straipsnis apibrėžia didelės žalos kategoriją. Pagal šio straipsnio c punktą didele žala laikytina rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Aiškindamas šią nuostatą, ESTT yra nurodęs, kad kiek tai susiję su pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą pateiktu tarptautinės apsaugos prašymu, net jei šiame prašyme nesiremiama konkrečiai su prašytojo situacija susijusiomis aplinkybėmis, iš šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies matyti, jog toks prašymas turi būti vertinamas individualiai, todėl reikia atsižvelgti į įvairias aplinkybes. Tarp šių aplinkybių, be kita ko, šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies a punkte yra nurodyti „visi vertintini faktai, susiję su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu“. Konkrečiau kalbant, be kita ko, galima atsižvelgti į ginkluotų susirėmimų intensyvumą, dalyvaujančių ginkluotųjų pajėgų organizuotumo lygį ir konflikto trukmę kaip į veiksnius, į kuriuos atsižvelgiama vertinant realų didelės žalos pavojų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą; taip pat galima atsižvelgti į kitus veiksnius, pavyzdžiui, nesirenkamojo smurto geografinį paplitimą, konkrečią vietovę, į kurią prašytojas patektų, jeigu būtų grąžintas į atitinkamą šalį ar regioną, ir galimai tyčinę agresiją, kurią prieš civilius vykdo kariaujančios šalys (ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo CF, DN, byloje C‑901/19, EU:C:2021:472, 41–43 p.).

49. Atkreiptinas dėmesys ir į EŽTT praktiką, pagal kurią valstybėje (į kurią grąžintinas tarptautinės apsaugos prašytojas) praeityje egzistavusios tam tikros aplinkybės gali būti svarbios norint išsiaiškinti dabartinę toje valstybėje egzistuojančią situaciją, tačiau vertinant atitinkamą riziką svarbiausios yra dabartinės sąlygos (EŽTT 2003 m. spalio 14 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Tomic prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 17837/03; 2004 m. vasario 19 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Hida prieš Daniją, pareiškimo Nr. 38025/02).

50. Pagal Direktyvos 2013/32/ES 10 straipsnio (Prašymo nagrinėjimo reikalavimai) 3 dalį valstybės narės užtikrina, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad: <...> b) būtų gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB (Europos pabėgėlių fondo ir Europos prieglobsčio paramos biuras) ir JTVPK (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro) ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams <...>.

51. Direktyvos 2013/32/ES 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad V skyriuje nurodytos institucijos per sprendžiančiąją instituciją, prašytoją arba kitu būdu turi gauti bendrą 3 dalies b punkte nurodytą informaciją, reikalingą jų darbui atlikti.

52. Valstybės institucijos – Departamento pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį kyla iš Įstatymo, Tvarkos aprašo, kurių normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus, jų aiškinimą teismų praktikoje. Valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį yra pabrėžiama ir formuojamoje teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021; kt.).

53. Taip pat teismų praktikoje nurodoma, kad Departamentas, kuriam pateiktas prašymas ir dėl papildomos apsaugos, turi surinkti ir įvertinti informaciją tiek apie bendrą vyraujančią padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, tiek pareiškėjo gyvenamosios vietos informaciją, surinktą informaciją analizuoti, ar atsižvelgus į pareiškėjo gyvenamosios vietos regioną ir bendrą kilmės valstybės situaciją, yra saugu pareiškėją gražinti į kilmės valstybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2213-881/2022; kt.).

54. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybės institucijai, nagrinėjančiai tarptautinės apsaugos prašymą, t. y. Departamentui surinkta informacija apie kilmės valstybę turi atitikti esminius kriterijus, kurie yra įtvirtinti aptartų teisės aktų nuostatose: turi būti atsižvelgiama į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės valstybe sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; turėtų būti gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš Europos pabėgėlių fondo, Europos prieglobsčio paramos biuro, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės valstybėje ir, jei būtina, šalyse, kurias tarptautinės apsaugos prašytojai kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams. Jeigu konkrečioje tarptautinės apsaugos prašymo byloje nustatoma, kad surinkta informacija apie kilmės valstybę neatitinka esminių kriterijų, kuriuos ji turėtų atitikti pagal minėtus teisės aktus, valstybės institucijos pareiga bendradarbiauti su tarptautinės apsaugos prašymo prašytoju ir surinkti pagrindžiančią informaciją, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1685-968/2022; kt.).

55. Įvertinus atsakovo Sprendimo turinį, matyti, kad atsakovas nagrinėjamu atveju neanalizavo, ar atsižvelgus į pareiškėjos gyvenamosios vietos regioną ir į bendrą (duomenys neskelbtini) situaciją, yra saugu pareiškėją, kuri yra (duomenys neskelbtini), netekėjusi, neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, gražinti į kilmės valstybę, todėl Sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

56. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl yra neteisėtas ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022; kt.). Pirmosios instancijos teismas, pritardamas esminėms Sprendimo išvadoms, netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas ir Komisijos sprendimas yra panaikinami ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

57. Pareiškėja apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau įvertinus jos nurodytus teisiškai nepagrįstus argumentus dėl žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme būtinumo, tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 141 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21S35682, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 6K-1721 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė