2021-01-20 Nr. AB-1506-3-64-3-02873-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-122-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02873-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Želvaičių valda“ ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Želvaičių valda“ prašymą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Telšių rajono savivaldybė, atstovaujama Telšių rajono savivaldybės tarybos) dėl žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Želvaičių valda“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT, atsakovo atstovas), 460 119,91 Eur nuostolių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas prašymą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-791-362/2016 (toliau – ir Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas) konstatavo, jog administracinių aktų priėmimo metu miškų plotai, esantys 14,4676 ha žemės ūkio paskirties žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), ir 1,4222 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), (toliau abu sklypai – ir Žemės sklypai) buvo valstybės išperkami, kadangi pateko į Telšių miesto miškų (miškų parko) teritorijas. Šiuos Žemės sklypus pareiškėjas įsigijo pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu iš A. V. ir D. F. V., kurių nuosavybės teisės į miško plotus atkurtos neteisėtai.

2.2. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu pareiškėjui priklausančius Žemės sklypus grąžinus valstybės nuosavybėn dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, pareiškėjas patyrė žalą, nes negalėjo įgyvendinti investicinio projekto – vykdyti ūkinę komercinę veiklą (suformuoti gyvenamųjų namų kvartalą su visa infrastruktūra bei rekreacinėmis zonomis) (toliau – ir investicinis projektas). Įmonė buvo įsteigta tik šiam investiciniam projektui įgyvendinti.

3. Netekus dalies teritorijos, pareiškėjui likusios teritorijos plėtojimas tapo tiesiog neperspektyvus, todėl visos jo patirtos veiklos sąnaudos, sužlugdžius investicinį projektą, reiškia jo patirtus nuostolius. Kadangi Šiaulių apygardos administracinis teismas minėtame sprendime konstatavo, kad būtent dėl netinkamo valdžios institucijų darbo buvo atkurtos nuosavybės teisės, reiškiant reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo lieka tik įrodyti žalą ir priežastinį ryšį.

4. Po Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo pareiškėjas patyrė turtinę žalą (nuostolius), kurią sudaro: 408,94 Eur už notaro paslaugas, 515,81 Eur už įsigytų Žemės sklypų registraciją ir nugriautų statinių įregistravimą, 16 015,99 Eur už projekto vizualizaciją, 11 389,31 Eur už detaliojo plano rengimą, 10 486,27 Eur už topografinės nuotraukos ir topografinių planų parengimą, 1 254,05 Eur už elektros instaliacijos darbus, 153 177,29 Eur palūkanų už gautas paskolas projektui įgyvendinti nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., 5 197,31 Eur sumokėtų žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių ir 40 863,50 Eur pareiškėjo veiklos laikotarpiu darbuotojams mokėto darbo užmokesčio sąnaudų (iš viso 460 119,91 Eur).

5. Atsakovo atstovas NŽT atsiliepime į prašymą prašė prašymą atmesti.

6. Atsakovo atstovas atsiliepimą į prašymą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. Pareiškėjas siekia suklaidinti teismą teigdamas, kad įmonė buvo įsteigta tik investiciniam projektui įgyvendinti, nes remiantis įstatais UAB „Želvaičių valda“ vykdo daugiau nei 50 veiklos rūšių, tarp kurių yra finansinis tarpininkavimas, draudimo ir pensijų lėšų kaupimas bei automobilių nuoma. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog UAB „Želvaičių valda“ buvo įsteigta tik vienam tikslui. Pareiškėjas, ketindamas įsigyti Žemės sklypus ir juose įgyvendinti investicinį projektą, privalėjo būti apdairus ir patikrinti, ar Žemės sklypuose galės vykdyti planuojamą veiklą, ar jie nepatenka į neprivatizuojamų miškų plotus, kadangi jie ribojasi su valstybinės žemės miškais. Be to, pareiškėjas per 10 metų nuo Žemės sklypų įsigijimo nepakeitė jų pagrindinės naudojimo paskirties, todėl laikytina, kad jo neveikimas lėmė, jog nebuvo plėtojamas investicinis projektas.

6.2. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu pareiškėjui už 7,0218 ha valstybės nuosavybėn grąžintą valstybinės reikšmės miško plotą buvo priteista 63 566,03 Eur, nors pareiškėjas prašė 34 486,24 Eur, t. y. buvo atlyginta ženkliai daugiau nei prašė pats pareiškėjas. Pareiškėjo teiginys, kad likęs turtas yra visiškai nuvertėjas, nepagrįstas, nes jis pateikė įrodymus, jog likęs turtas yra ne tik kad visiškai nenuvertėjęs, tačiau galimas tolimesnis investicinio projekto plėtojimas. Be to, kaip nurodyta UAB „Ober-Haus“ konsultacijoje dėl galimos turto kainos po restitucijos, pareiškėjui yra galimybė plėtoti gyvenamųjų namų kvartalą pagal detalųjį planą. Pareiškėjas šiuo atveju neįrodė nei turtinės žalos dydžio, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

6.3. Valstybei grąžinus miškų plotus pareiškėjas turi visas galimybes atlikti veiksmus dėl miškų plotų nustatyta tvarka priskyrimo miško parkui ir jo pritaikymo intensyviai rekreacijai, įrengiant likusiame miško plote infrastruktūrą taip, kaip buvo numatyta detaliajame plane ir investiciniame projekte.

6.4. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų (be atlyginimų lentelės), kokios buvo UAB „Želvaičių valda“ darbuotojų pareigybės, kokias funkcijas jie atliko, kaip jie buvo susiję su investiciniu projektu. Iš pateiktos atlyginimo lentelės negalima spręsti, ar darbuotojai buvo tiesiogiai susiję su investicinio projekto įgyvendinimu, buvo kompetentingi ir pajėgūs įgyvendinti minėtą investicinį projektą.

6.5. Žemės ir nekilnojamojo turto mokesčiai yra mokami už naudojimąsi žeme ir nekilnojamuoju turtu. Pareiškėjas nepaneigė fakto, kad nuo 2005 iki 2015 metų savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų, faktiškai galėjo valdyti, naudoti žemės sklypus ir jais disponuoti. Tik nuo pareiškėjo valios priklauso tai, kad jis beveik 10 metų nevykdė jokios veiklos. Be to, iš pareiškėjo buvo paimtas 7,0218 ha valstybinės reikšmės miškų plotas, patenkantis į 2 iš 3 jo įsigytų žemės sklypų, o ne visi žemės sklypai, už kuriuos pareiškėjas mokėjo mokesčius ir prašė padengti patirtas išlaidas.

6.6. Pagal pareiškėjo teismui pateiktas paskolų sutartis jis 2005–2011 metais iš akcininkų pasiskolino 207 036,23 Eur (714 275 Lt), tačiau ši paskolos suma nenurodyta nei pareiškėjo prašyme, nei Juridinių asmenų registrui 2006–2015 metais pateiktose finansinėse ataskaitose. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad akcininkai iš viso paskolino 195 946,59 Eur (676 546,42 Lt), t. y. 10 921,86 Eur (37 711 Lt) mažiau nei nurodyta paskolos sutartyse. Juridinių asmenų registrui už 2014 metus pateiktoje finansinėje ataskaitoje ilgalaikė finansinė skola nurodyta 676 546,42 Lt. Pareiškėjo teismui pateiktos paskolos sutartys, sudarytos 2007, 2008, 2009 ir 2011 metais, nenumatė palūkanų mokėjimo už suteiktas paskolas. Vėliau (tikėtina 2015 metais gavus teismo procesinius dokumentus apie prokuratūros pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo) minėtų paskolų turinys buvo pakeistas numatant palūkanų mokėjimą. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių reikalavimą dėl patirtos žalos – 153 177,29 Eur palūkanų už gautas paskolas projektui įgyvendinti nuo 2005 metų iki 2015 metų

6.7. Pareiškėjas neįrodė tiesioginio ryšio tarp NŽT veiksmų ir jo nuostolių už 3 žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių tvirtinimą, kadangi Žemės sklypus pareiškėjas įsigijo nuosavybėn ir juos naudojo. Paėmus Žemės sklypų dalis valstybės nuosavybėn, vienas liko jo nuosavybėje, o kitų dviejų Žemės sklypų dalys taip pat.

6.8. Nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą, susidariusią už įsigytų Žemės sklypų registravimą, nugriauto statinio išregistravimą, kraštovaizdžio projekto vizualizaciją, topografines nuotraukas ir topografinių planų parengimą, nes pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti investicinį projektą, galės pasinaudoti įsigytomis paslaugomis.

6.9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Telšių rajono savivaldybė atsiliepime į prašymą prašė prašymą atmesti.

6.10. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į prašymą nurodė, kad pareiškėjas turi teisę į žalos atlyginimą Šiaulių apygardos administracinio teismui 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-791-362/2016 nusprendus grąžinti valstybės nuosavybėn 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, tačiau gali būti atlyginti tik nuostoliai, susiję su netektu valstybinės reikšmės miškų plotu, tačiau ne su visais Žemės sklypais.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Želvaičių valda“ prašymą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo, atstovaujamo NŽT, 55,94 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 577,92 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8. Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė 2015 m. birželio 19 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti administracinius aktus, kurių pagrindu buvusiems savininkams buvo atkurtos nuosavybės teisės, taip pat civilinius sandorius, susijusius su ginčo Žemės sklypų nuosavybės teisės perleidimu UAB „Želvaičių valda“, bei dalį detaliojo plano sprendinių, ir taikyti restituciją: grąžinti natūra valstybės nuosavybėn 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą, bei priteisti iš valstybės UAB „Želvaičių valda“ 15 264,36 Eur. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-971-362/2016 konstatavo, kad priimant administracinius aktus miškų plotai, esantys 14,4676 ha žemės sklype ir 1,4222 ha žemės sklype, buvo valstybės išperkami, kadangi pateko į Telšių miesto miškų (miškų parko) teritorijas, todėl nuosavybės teisės į miško plotus atkurtos neteisėtai, panaikino skundžiamas administracinių aktų dalis, pripažino negaliojančiomis paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį ir sandorių dalis, taip pat taikė restituciją ir grąžino natūra Lietuvos Respublikos nuosavybėn 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)., bei priteisė iš valstybės UAB „Želvaičių valda“ 63 566,06 Eur. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 11 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.

9. Teismas pažymėjo, kad neteisėtų valdžios institucijų darbuotojų veiksmų įrodinėti nereikia, nes tai buvo patvirtinta Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartimi.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjas, sudarydamas Žemės sklypų įsigijimo sandorius ir atlikdamas visas investicijas, kurios pritaikius restituciją, tapo beprasmės ir kurių atlyginimo pareiškėjas reikalauja, pasikliovė viešojo administravimo subjektų kompetencija ir galiojančių administracinių aktų teisėtumu, todėl pareiškėjui negali būti perkeliama visa atsakomybė už valstybės institucijų padarytas klaidas, kuriomis remiantis priimti neteisėti sprendimai. Teismas pabrėžė, jog gero administravimo principas draudžia valdžios institucijų aplaidumo ar klaidų naštą užkrauti asmeniui, taisant valdininkų padarytas klaidas negali būti neproporcingai ribojamos teisėtai besielgusių, sąžiningų asmenų teisės.

11. Teismas, atsižvelgęs į ankstesnius teismų procesinius sprendimus, sprendė, jog pareiškėjas jokiais savo neteisėtais veiksmais ar neproporcinga rizika nei prie neteisėtų administracinių aktų priėmimo, nei prie dėl Žemės sklypų dalies praradimo kilusių nuostolių neprisidėjo. Šie nuostoliai, teismo įsitikinimu, kilo išimtinai tik dėl trečiojo suinteresuoto asmens neteisėtų veiksmų, todėl tarp pareiškėjo patirtų nuostolių, susijusių su žemės dalies praradimu, ir trečiojo suinteresuoto asmens neteisėtų veiksmų egzistuoja ne tik faktinis, bet ir teisinis priežastinis ryšys. Duomenų, kad pareiškėjas būtų atlikęs kokius nors neteisėtus ar rizikingus veiksmus, nulėmusius nuostolių atsiradimą dėl prarastos žemės dalies, nėra. Dėl šių priežasčių pareiškėjas įgijo teisę į žalos atlyginimą, tačiau, teismo nuomone, nuostoliai turėtų būti sietini ne su visais pareiškėjo įsigytais Žemės sklypais ir investicinio projekto įgyvendinimu, bet konkrečiai su valstybei grąžintu 7,0218 ha žemės plotu.

12. Pasisakydamas dėl restitucijos ir nuostolių atlyginimo teisinio santykio, teismas pažymėjo, jog restitucijos paskirtis yra ne atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius, o grąžinti šalis į pradinę padėtį, buvusią iki negaliojančio sandorio sudarymo momento. Šiuo atveju pritaikius restituciją pareiškėjui buvo atlyginta tik valstybei grąžintų Žemės sklypų dalių rinkos vertė, tačiau ne patirti nuostoliai, susiję su žemės dalimis, kuriose jis planavo vykdyti investicinį projektą ir kurias pareiškėjas buvo priverstas grąžinti valstybei. Kadangi pareiškėjas neprašė priteisti nuostolių, susijusių su prarastų Žemės sklypų dalių verte, todėl nuostolių atlyginimas restitucijos forma negalimas.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo atlyginti 460 119,91 Eur žalą, tačiau Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu valstybei buvo grąžinta tik 7,0218 ha iš pareiškėjo turimų 15,8898 ha, todėl jam liko 8,868 ha žemės ploto. Atsižvelgus į tai, teismo įsitikinimu, turtinę žalą (nuostolius) nagrinėjamu atveju reikėtų vertinti proporcingai prarasto žemės sklypo plotui, kuris teismo sprendimu buvo grąžintas valstybei, o ne visam pareiškėjo įsigytų Žemės sklypų plotui, kuriame buvo planuojama vykdyti investicinį projektą. Be to, priešingai nei teigė pareiškėjas, jis, įsigydamas valstybinės reikšmės mišką, negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių miške vykdyti ūkinę statybų veiklą, nes tai draudžiama įstatymais, be to, statyba buvo draudžiama ir dėl nustatytų pakrančių apsaugos zonų. Teismo vertinimu, Tarnybai netvirtinus detaliojo plano, jokių prielaidų susikurti lūkesčius statyti namus uždraustoje vietoje negalėjo susiformuoti.

14. Teismas nurodė, kad pirkimo–pardavimo sutartyse buvo nurodyta, kokią Žemės sklypų dalį sudaro miško plotai, be to, prie sutarčių yra pridėti valstybės įmonės Registrų centro Žemės sklypų išrašai, todėl pareiškėjui Žemės sklypų turinys su nustatytais žemės naudojimo apribojimais įsigijimo momentu buvo žinomas. Be to, pareiškėjui inicijuojant Žemės sklypų detaliojo plano rengimą, reikėjo iš anksto įsivertinti akivaizdžią tokio projekto neįgyvendinimo tikimybę, nes dar iki teismui pritaikius restituciją ir pareiškėjui valstybei grąžinant valstybinės reikšmės mišką, turėjo būti akivaizdu, jog didžiojoje Žemės sklypų teritorijoje statyba yra draudžiama.

15. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą atlyginti 408,94 Eur už notaro paslaugas tvirtinant sandorius, ir pateiktas 2005 m. rugpjūčio 4 d. sąskaitas faktūras T3GP Nr. 0067 ir 2005 m. rugpjūčio 4 d. kvitą Nr. 2400404, pagal kuriuos už sutarčių patvirtinimą notarui sumokėjo 408,94 Eur (1 412 Lt), pažymėjo, kad pareiškėjas 2005 m. rugpjūčio 4 d. įsigijo dar 6 nekilnojamojo turto objektus, todėl neaišku, už kokių konkrečiai nekilnojamųjų daiktų sandorių patvirtinimą buvo sumokėtas atlygis notarui.

16. Teismo vertinimu, pareiškėjas valstybei grąžino valstybinės reikšmės mišką, o miško žemė žemės mokesčiu neapmokestinama, be to, iš bylos duomenų matyti, kad nekilnojamojo turto mokesčio už Žemės sklypuose esantį ir valstybei grąžintą mišką pareiškėjas nemokėjo, todėl neįgijo teisės į 6 290,79 Eur atlyginimą už sumokėtą žemės ir nekilnojamojo turto mokestį.

17. Pasisakydamas dėl už paskolas mokėtų palūkanų, teismas pažymėjo, jog pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) duomenis palūkanų už suteiktas paskolas pareiškėjas nemokėjo. Neturėdamas pagrindo abejoti minėtais duomenims, teismas nurodė, kad pareiškėjas neįgijo teisės į nuostolių už mokėtas palūkanas atlyginimą.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas reikalauja atlyginti 1 254,05 Eur už elektros instaliacijos darbus nugriaunant sodybą, buvusią (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kuriame nebuvo valstybinės žemės sklypo, be to, pagal 2008 metų atliktų darbų aktą darbai buvo atlikti Parko g. komplekse, o pagal 2009 metų aktą – neaišku, kuriame žemės sklype.

19. Teismas nustatė, kad pagal autorinę darbų sutartį architektė įsipareigojo parengti gyvenamųjų namų kvartalo ir rekreacinės zonos, esančios (duomenys neskelbtini), eskizo projektą. Žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), nesusiję su neteisėtais NŽT veiksmais, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjo 16 015,99 Eur išlaidas už projekto vizualizacijos parengimą.

20. Teismo vertinimu, neatlygintini ir pareiškėjo patirti 11 389,31 Eur nuostoliai už V. K. projektavimo studijos „Katedra“ parengtą detalųjį planą, nes detaliojo plano rengimo išlaidos patirtos sumokant už darbus projektavimo studijai „Katedra“, o detaliajame plane nurodyta, kad jo rengėja yra projektavimo įmonė „Arka“. Be to, statinių statyba buvo numatyta ne miško žemėje, todėl pareiškėjo pozicija, kad praradus miško žemę detalusis planas prarado savo aktualumą, yra tik jo gynybinė pozicija. Teismo vertinimu, detaliojo plano neįgyvendinimą lėmė Žemės sklypų priskyrimas pakrantės apsaugos zonai.

21. Teismas nurodė, kad priežastinio ryšio tarp neteisėtų NŽT ir Telšių rajono savivaldybės administracijos veiksmų į civilinę apyvartą neteisėtai paleidžiant valstybinės reikšmės mišką ir pareiškėjo darbuotojams sumokėto darbo užmokesčio nėra.

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo atlyginti 515,81 Eur už žemės sklypų (duomenys neskelbtini), įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, o iš valstybės įmonės Registrų centro 2005 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitos faktūros RTL Nr. 000575 matyti, kad už žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimą buvo sumokėta 30,55 Eur (105,48 Lt), už žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), – 111,87 Eur (386,26 Lt). Kadangi valstybei buvo grąžinta tik 47 proc. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 11 proc. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), atitinkamai, teismo įsitikinimu, pareiškėjas įgijo teisę už žemės sklypų įregistravimą reikalauti 55,94 Eur (30,55 Eur x 11 proc. ir 111,87 Eur x 47 proc.).

23. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad dalies skundo reikalavimų dėl turtinės žalos (nuostolių) atlyginimo pareiškėjas neįrodė ir nepagrindė objektyviais įrodymais, sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, t. y. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 55,94 Eur nuostolių, patirtų už žemės sklypų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

24. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą priteisti 4 120,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas realiai pagrindė tik 1 972,40 Eur sumą, o pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, sprendė, jog jam priteistina 1 577,92 Eur (1 972,40 x 0,80) bylinėjimosi išlaidų.

III. 25. Pareiškėjas UAB „Želvaičių valda“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą – tenkinti prašymą bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 460 119 Eur nuostolių, 5 proc. dydžio metines palūkanas bei visas bylinėjimosi išlaidas arba panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

26. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Teismo išvada, kad nuostoliai kilo išimtinai tik dėl trečiojo suinteresuoto asmens neteisėtų veiksmų, yra neaiški ir nemotyvuota. Pareiškėjui neaišku, ar už patirtus nuostolius yra atsakingas tik trečiasis suinteresuotas asmuo, ar ir trečiasis suinteresuotas asmuo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas šioje byloje yra tinkamas, nes būtent Telšių apskrities viršininko, kurio teises ir pareigas perėmė Tarnyba, neteisėtais administraciniais aktais Žemės sklypai buvo išleisti į civilinę apyvartą.

26.2. Nuostoliai neturi būti skaičiuojami išvedant proporciją tarp pareiškėjui likusių ir prarastų Žemės sklypų plotų, kadangi toks skaičiavimas tinkamas tik apskaičiuojant restitucijos sumą. Dėl NŽT neteisėtų veiksmų turėtos išlaidos detaliajam planui rengti, projekto vizualizacijoms parengti, topografiniams planams parengti ir kt. yra nuostoliai, nes tiek detalusis planas, tiek kita projektinė dokumentacija tapo neaktualia ir nebeįgyvendinama ne tik valstybei grąžintoje, bet ir pareiškėjui likusioje Žemės sklypų dalyje.

26.3. Pareiškėjas žinojo, kad Žemės sklypų dalį užima miško naudmenos, tačiau jose neplanavo gyvenamųjų namų statybų. Miško naudmenose buvo suplanuoti takų, poilsiaviečių, mažosios architektūros elementų įrengimas, želdinių sutvarkymas ir pan. Mišku apaugusią Žemės sklypų dalį grąžinus valstybei, šie plotai yra netvarkomi ir neprižiūrimi. Pareiškėjui likusioje žemės sklypų dalyje investicinio projekto plėtojimas yra ekonomiškai nenaudingas, kadangi unikalumą, išskirtinumą ir ekonominę vertę gali sukurti tik tvarkinga ir prižiūrėta kaimynystė.

26.4. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 20 d. pateiktus rašytinius ir teismo posėdyje nurodytus paaiškinimus, tik perrašė atsakovo argumentus. Statyba ginčo teritorijoje, kiek tai susiję su pakrantės apsaugos juostomis, tiek pagal teisės aktus, tiek pagal teritorijų planavimo dokumentus buvo leidžiama, todėl argumentas, kad pareiškėjas negalėjo turėti lūkesčių teritorijos plėtojimui, laikytinas nepagrįstu.

26.5. Pareiškėjas už notaro paslaugas tvirtinant Žemės sklypų įsigijimo sandorius sumokėjo 408,94 Eur. 2020 m. rugsėjo 22 d. rašytiniuose paaiškinimuose jis papildomai nurodė, kad be pateiktų PVM sąskaitos faktūros Nr. 0067 ir kvito Nr. 2400404, aplinkybę už kokios konkrečios sutarties tvirtinimą ir kokio konkretaus žemės sklypo įsigijimą šios sumos sumokėtos, atskleidžia pačios pirkimo–pardavimo sutartys. Pareiškėjas dėl techninės klaidos nurodė neteisingą sumą, nes už notaro paslaugas sumokėjo 462,81 Eur.

26.6. Priešingai nei nurodė teismas, VMI nepateikė duomenų, kad pareiškėjas nemokėjo palūkanų už suteiktas paskolas. Tai, kad pareiškėjui suteiktos paskolos buvo atlygintinės ir jam kilo prievolė mokėti palūkanas, įrodo į bylą pateiktos paskolų sutartys ir papildomi susitarimai, kurie nėra pripažinti negaliojančiais, nėra panaikinti, jų teisėtumas nėra nuginčytas, todėl teismas neturėjo pagrindo šių įrodymų nevertinti. Pateikti buhalterinės programos išrašai neturi būti pasirašyti vadovo. Palūkanų apskaičiavimo, atitikimo sutartims bei buhalteriniams duomenims tikrumą patvirtino auditorius. VMI pateiktos deklaracijos tik įrodo, kad paskolos pareiškėjui buvo suteiktos ir jos buvo tinkamai deklaruotos. Prievolės deklaruoti priskaičiuotas, tačiau neišmokėtas palūkanas pareiškėjas neturėjo. Be to, teismų praktikoje priteisiant nuostolių iš kaltojo asmens atlyginimą, nuostoliais yra pripažįstamos ir būsimos išlaidos.

26.7. Sodybos nugriovimo darbai buvo vienas iš investicinio projekto etapų, reikalingų tolimesniems projektavimo darbams atlikti. Neturėdamas tikslo plėtoti investicinį projektą, pareiškėjas ne tik nebūtų griovęs sodybos, bet ir apskritai nebūtų pirkęs žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Išlaidos už elektros instaliacijos darbus yra tiesiogiai susijusios su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais ir jų suformuotu pareiškėjo teisėtu lūkesčiu naudoti teisėtai įgytą turtą taip, kad jis duotų ekonominę naudą. Atliktų darbų akte nėra teiginio, jog darbai buvo atlikti (duomenys neskelbtini). Jokių argumentų ar įrodymų, kad darbai buvo atlikti teritorijoje, nesusijusioje su pareiškėjo planuota teritorija, atsakovas nepateikė.

26.8. Perrašydamas atsakovo teiginius, teismas nevertino net tik pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 22 d. rašytinių bei teismo posėdyje nurodytų paaiškinimų, bet ir pačios vizualizacijos turinio. Vizualizacija buvo parengta teritorijai, į kurią pateko Žemės sklypai. Be to, pagal parengtą projekto vizualizaciją buvo rengiamas detaliojo plano brėžinys, o Žemės sklypų ribos sutampa su vizualizacijos eskize matomomis planuojamos teritorijos ribomis.

26.9. Teismo argumentas, kad Žemės sklypų dalies praradimas detaliojo plano nedaro negaliojančiu ir neaktualiu, yra nepagrįstas, kadangi detalusis planas yra sprendinių visuma, kuri teritorijų planavimo procese vertinama kompleksiškai, tik dalis detaliojo plano sprendinių negali būti įgyvendinami, todėl detalusis planas ginčo atveju negalioja visa apimtimi. Sklypų, kurie buvo suformuoti / suplanuoti detaliuoju planu, nebeliko, jie negali būti įteisinti, kadangi dalis jų atiteko valstybės nuosavybėn ir tai daliai detalusis planas yra panaikintas. Kuo likusiai teritorijai detalusis planas gali būti aktualus, teismas nepaaiškino. Detalusis planas parengtas ir teisės aktų nustatyta tvarka buvo patvirtintas, t. y. projektavimo darbų sutartis buvo įvykdyta ir rezultatas sukurtas. Projektuotojas yra projektavimo studija „Katedra“, kuri vykdydama darbus turėjo teisę pasitelkti subrangovus. Teismas nemotyvavo, kodėl nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo darbuotojams mokėto darbo užmokesčio ir trečiojo suinteresuoto asmens veiksmų į civilinę apyvartą neteisėtai paleidus valstybinės reikšmės mišką. Faktą, kad visa pareiškėjo veikla buvo susijusi išimtinai tik su investicinio projekto įgyvendinimu, kad jis buvo įsteigtas tikslingai, todėl ir jo veiklos sąnaudos sužlugdžius investicinį projektą tapo beprasmėmis, patvirtina atsakovo į bylą pateikti pareiškėjo finansinės atskaitomybės dokumentai.

26.10. Teismas nesigilino ir nevertino aplinkybių, lėmusių pareiškėjui likusių Žemės sklypų plotų nuvertėjimą. Byloje pateiktas įrodymas – konsultacija dėl galimos turto kainos, dėl kurios teismas nepasisakė. Pareiškėjas Žemės sklypus (duomenys neskelbtini) įsigijo dėl vietovės išskirtinumo, todėl, praradus miško plotus ir ežero pakrantę, projekto įgyvendinimas ne tik nebegalimas, bet ir neteko prasmės. Kadangi turto nuvertėjimo nuostolį lėmė Žemės sklypų dalių, kurios negalėjo būti civilinės apyvartos objektu, praradimas, jokie kiti veiksniai, tarp jų ir pareiškėjo elgesys, šiems nuostoliams atsirasti nedarė įtakos. Tarp neteisėto valstybinės reikšmės miško užimamų Žemės sklypų dalių išleidimo į civilinę apyvartą ir kilusių nuostolių egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys.

26.11. Teismas neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 10 486,27 Eur, sumokėtus už Žemės sklypams plėtoti būtinų topografinių nuotraukų bei topografinių planų parengimą. Pripažinus dalies Žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis ir juos grąžinus valstybei, investicinio projekto įgyvendinimas pagal paruoštus projektus tapo nebeįmanomas, todėl parengti topografiniai planai tapo nebeaktualūs, o juos rengiant patirtos išlaidos tapo pareiškėjo nuostoliais. Pareiškėjo teigimu, šiuos nuostolius įrodo į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir sąskaitos išrašas.

27. Atsakovo atstovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo dalį, kuria priteistos 1 577,92 Eur bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui, ir pareiškėjo prašymą tenkinti iš dalies – priteisti bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų skundo reikalavimų daliai (23,67 Eur).

28. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta, jog buvo tenkinta 80 proc. pareiškėjo skundo reikalavimų, nurodo, kad pareiškėjas prašė priteisti 460 119,91 Eur žalos, o teismas priteisė 55,94 Eur, t. y. tenkino tik 0,012 proc. reikalavimo, todėl teismas galėjo priteisti tik 23,67 Eur (1 972,4 x 0,012 proc.). Teismas neteisingai apskaičiavo tenkinto skundo reikalavimo proporciją, todėl nepagrįstai priteisė iš atsakovo 1 577,92 Eur bylinėjimosi išlaidų.

29. Atsakovo atstovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o NŽT apeliacinį skundą tenkinti.

30. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Teismo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentacija iš dalies yra nenuosekli, tačiau, atsakovo teigimu, tai savaime nedaro sprendimo neteisėtu, nes, tikėtina, kad tai yra rašymo apsirikimo klaidos.

30.2. Teismo sprendimo dalis, kurioje konstatuojami trečiojo suinteresuoto asmens neteisėti veiksmai bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, yra aiški ir suprantama, kadangi tokie teismo motyvai yra pagrįsti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis.

30.3. Atsakovas tiek 2020 m. vasario 25 d. vykusiame teismo posėdyje, tiek 2020 m. balandžio 15 d. rašytiniuose paaiškinimuose buvo iškėlęs klausimą dėl Telšių rajono savivaldybės administracijos įtraukimo į bylą atsakovu, o ne trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nes būtent ji dalyvavo detaliojo plano, dėl kurio rengimo buvo patirta dalis prašomų iš valstybės priteisti nuostolių, rengimo bei tvirtinimo santykiuose, tačiau pareiškėjas nesutiko.

30.4. Atsakovo neteisėti veiksmai galėjo lemti pareiškėjo nuostolius, susijusius tik su Žemės sklypų (duomenys neskelbtini), sandorių sudarymu. Teismui panaikinus sandorių dalis, valstybė jau atlygino pareiškėjui prarasto turto rinkos kainą – 63 566,06 Eur, todėl teismas iš valstybės priteisė tik tas išlaidas, kurios buvo susijusios su Žemės sklypų sandorių įforminimu valstybės įmonėje Registrų centre, ir pagrįstai atmetė reikalavimą iš valstybės atlyginti nuostolius, patirtus dėl detaliojo plano rengimo darbų.

30.5. Teismas teisingai nustatė, kad tarp NŽT neteisėtų veiksmų ir žalos nėra priežastinio ryšio, nes sudarytas sandoris savaime neleido pareiškėjui statyti gyvenamuosius namus Žemės sklypuose, į kuriuos pateko valstybinės reikšmės miškas, ne tik dėl juose esančio miško, bet ir dėl Žemės sklypams nustatytų naudojimo apribojimų (apsaugos zonų), draudžiančių statybas. Neteisėtas valstybinės reikšmės miško sandoris pareiškėjui savaime jokios realios teisės vykdyti statybas nesuteikė, todėl jokio priežastinio ryšio tarp NŽT neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtų nuostolių neteisėtai realizuojant statytojo teises, nėra. Pareiškėjas, įsigydamas Žemės sklypus, žinojo, kad statyba dėl nustatytų žemės naudojimo apribojimų yra draudžiama, tačiau nepaisant to, skolinosi pinigus statyboms.

30.6. Pareiškėjo pateikta neargumentuota architekto G. V. išvada nepagrindžia teiginio, jog grąžinus valstybei mišką, detalusis planas tapo neįgyvendinamas, nes tai yra tik architekto nuomonė, kuri jokios įrodomosios galios neturi. NŽT įsitikinimu, nėra jokių teisinių kliūčių realizuoti panaikintos detaliojo plano dalies įgyvendinimą, nes miškas ir ežeras liko šalia planuojamos urbanizuoti teritorijos. Turto vertintojo konsultacija taip pat nepagrindžia pareiškėjo teiginio, kad Žemės sklypų dalys be miško labai nuvertėjo.

30.7. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo fakto. Iš bylos duomenų matyti, kad prievolė mokėti akcininkams palūkanas galiojo tik vienus metus, tačiau palūkanos nebuvo išmokėtos ir apskaitytos buhalterijoje. Pareiškėjas prašo priteisti išlaidas už notaro paslaugas, tačiau jo pateiktuose dokumentuose nedetalizuojama, už kokių konkrečiai žemės sklypų sandorių tvirtinimą notarui buvo sumokėta.

30.8. Nekilnojamojo turto mokesčio už Žemės sklypuose esantį ir valstybei grąžintą mišką pareiškėjas nemokėjo. 1 254,05 Eur suma už elektros instaliacijos darbus negali būti pripažinta nuostoliais, kadangi darbai atlikti žemės sklype, kuris nebuvo grąžintas valstybei. 2,55 ha ir 0,4031 ha ploto žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), už kurių topografines nuotraukas buvo sumokėta 10 486,27 Eur, nebuvo nei administracinės bylos Nr. eI-791-362/2015, nei detaliojo plano objektais, todėl nuostolių, atsiradusių dėl mokėjimų už topografines nuotraukas, pareiškėjas neįrodė. Tuo pačiu pagrindu pareiškėjui negali būti priteistinos išlaidos už projekto vizualizacijos parengimą.

30.9. Detalųjį planą parengė projektavimo įmonė „Arka“, nors byloje nėra duomenų, kad sutartis buvo pakeista ir nurodytas kitas rangovas. Be to, iš sutarties matyti, kad vykdytojas („Katedra“) įsipareigojo be užsakovo leidimo neperduoti tretiesiems asmenims projektinės dokumentacijos. Taip pat pareiškėjas prašo atlyginti darbuotojams išmokėtą darbo užmokesti, tačiau pagal viešai prieinamus duomenis nuo įmonės įsteigimo dienos iki šiol pareiškėjas yra įdarbinęs 2 darbuotojus, todėl nėra pagrindo teigti, kad darbuotojai buvo įdarbinti tik dėl verslo plano realizavimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – 460 119,91 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui UAB „Želvaičių valda“ iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Byloje taip pat pareikštas reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

32. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ir savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

33. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.249 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004; 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; kt.). Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

34. Taigi civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lotynų kalba – restitutio in integrum), visiškai kompensuojant nukentėjusiajam dėl padaryto delikto atsiradusius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-7-465/2008; kt.).

35. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

36. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismui turėjo pateikti įrodymus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti faktą, kad pareiškėjui padaryta jo nurodoma žala dėl atsakovo atstovo NŽT neteisėtų veiksmų, t. y. kad tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

37. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

38. Analizuojant ir vertinant pareiškėjo prašyme (patikslintame prašyme) nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu jis teigė, kad Lietuvos valstybės atstovo NŽT (Telšių apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėjo) neteisėtais veiksmais jam buvo padaryta jo nurodoma turtinė žala, turėjo būti nustatomos CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose nurodytos sąlygos, o pateikti įrodymai įvertinti laikantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies nuostatų bei teismų praktikoje suformuotų įrodinėjimo taisyklių nuostatų. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodomus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas motyvus grindė atsakovo atsikirtimais į prašymą, akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo nagrinėti ir vertinti ir atsakovo teikiamus atsikirtimus į skundą.

39. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), sprendimo motyvus grindė atsakovo nurodytais argumentais, juos pripažindamas pagrįstais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą ir neteisingą išvadą dėl ginčo esmės.

40. Pareiškėjas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių nepagrįstumo grindė atsakovo išsakytais argumentais, teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, o tai reiškia, kad pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas nemotyvuotas.

41. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių tik iš dalies tenkintas jo skundas, ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, neturi pagrindo konstatuoti, kad sprendimo motyvuojamoje dalyje nėra argumentuotai atsakyta į pagrindinius ginčo aspektus.

43. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išsakytus argumentus apie solidariąją atsakomybę, akcentuotina, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde (prašyme, pareiškime) privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus, nes pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Pažymėtina, kad teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityvumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir pats renkasi gynybos būdus.

44. Įvertinus pareiškėjo prašyme (patikslintame prašyme) nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, priteisti turtinės žalos atlyginimą, nustatyta, kad pareiškėjas jo nurodytą patirtą žalą išskirtinai sieja tik su Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 2 d. ir 2005 m. vasario 4 d. įsakymais priimtų sprendimų dalies neteisėtumu, kuris buvo nustatytas įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu. Pareiškėjas šioje byloje teiktame prašyme, kurį išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, nenurodė ir neįrodinėjo jokių Telšių rajono savivaldybės neteisėtų veiksmų (neveikimo) tiek vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, tiek vykdant detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo procedūras.

45. Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo vertinti, ar pareiškėjas patyrė jo nurodytus nuostolius ir ar tarp jo nurodomų nuostolių ir NŽT neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio visumos matyti, kad būtent ir buvo išnagrinėtos ir įvertintos bylos aplinkybės minėtu aspektu. Sprendimo motyvuose įrašyti sakiniai, kuriuose paminėta Telšių rajono savivaldybės administracija, nereiškia, kad netinkamai buvo išnagrinėtas pareiškėjo prašymas.

46. Kadangi pareiškėjas siekia prisiteisti visas išlaidas, patirtas sudarant pirkimo–pardavimo sandorius, rengiant detalųjį planą, atliekant kitus veiksmus, dėl to, jog dėl NŽT neteisėtų veiksmų negalėjo įgyvendinti investicinio projekto – vykdyti ūkinę komercinę veiklą (suformuoti gyvenamųjų namų kvartalą su visa infrastruktūra bei rekreacinėmis zonomis), svarbu pabrėžti tai, kad ne pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklypus, o kitiems asmenims, iš kurių pareiškėjas tuos sklypus įsigijo, pareiškėjas nuosavybėn įsigijo Žemės sklypus, kurių pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio (taip pat nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, vandens telkinių pakrantės apsaugos juosta), įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu pirkimo–pardavimo sutartys nebuvo panaikintos visa apimtimi, t. y. buvo panaikintos tik tos pirkimo–pardavimo sutarčių dalys, kuriomis pareiškėjui perleistas 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotas, patenkantis į 14,4676 ha žemės sklypą, 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantis į 1,4222 ha žemės sklypą, pareiškėjas nėra atsisakęs nuosavybės teisių į kitą įsigytą Žemės sklypų dalį ir nusiginčijęs kitų pirkimo–pardavimo sutarčių dalių tuo pagrindu, kad jis nebūtų pirkęs Žemės sklypų, jei jie nebūtų išsidėstę ežero pakrantėje, jeigu juose nebūtų miško.

47. Akcentuotina, kad Žemės sklypų dalys pareiškėjui priklauso nuosavybės teise ir jis Žemės sklypų dalyse galėjo įgyvendinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T1-418 patvirtinto detaliojo plano sprendinius. Pabrėžtina, kad įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu NŽT neteisėti veiksmai yra nustatyti tik tuo aspektu, jog nuosavybės teisė atkurta į valstybinės reikšmės (miško) plotą, o ne dėl kitų aplinkybių (pvz., ne dėl pareiškėjo akcentuojamų neteisingai nustatytų vandens apsaugos juostos apribojimų).

48. Pareiškėjas teigia, kad jam turėjo priteista 408,94 Eur, sumokėtų už notaro paslaugas, tvirtinant Žemės sklypų, kurių valstybinės reikšmės plotai buvo grąžinti valstybei, sandorius. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus, pagrįstai nurodė, jog iš pareiškėjo pateiktų mokėjimo dokumentų nėra galimybės nustatyti, jog būtent už ginčo Žemės sklypų įsigijimą notarui sumokėta 408,94 Eur (pareiškėjas pirko ir kitus žemės sklypus). Pažymėtina, kad pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog yra sumokėjęs 462,81 Eur išlaidų.

49. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui turėjo būti priteistas notaro atlyginimas, nurodytas Žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyse, pažymi, kad įsiteisėjusiu Šiaulių administracinio teismo sprendimu nebuvo panaikintos Žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys visa apimtimi, pareiškėjas yra įgijęs nuosavybės teisę į Žemės sklypų dalis, o už kitą įsigytą Žemės sklypų dalį jam priteistas šios dalies ekvivalentas pinigais (63 566,06 Eur), ir dėl to daro išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjo sumokėto notarui atlygio už Žemės sklypų įsigijimą vertinti kaip pareiškėjo patirtą žalą. Be to, pareiškėjas byloje neįrodinėjo, kokio dydžio mokestį notarui būtų mokėjęs (atsižvelgiant į taikomus įkainius ir kt.) už perkamus mažesnius Žemės sklypus.

50. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pareiškėjui nepriteisė ir visų jo nurodytų išlaidų (515,81 Eur), patirtų už Žemės sklypų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, o apsiribojo 55,94 Eur priteisimu, atsižvelgdamas į Žemės sklypo dalis, kurios buvo grąžintos valstybei. Ši priteista pinigų suma apeliaciniais skundais nėra ginčijama, o pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kad pagal taikomus valstybės įmonės Registro centro įkainius, įregistruodamas mažesnio ploto Žemes sklypus, būtų mokėjęs žymiai mažiau, nei kad nustatė pirmosios instancijos teismas.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nepriteistų nuostolių: 16 015,99 Eur už projekto vizualizaciją, 11 389,31 Eur už detaliojo plano rengimą, 10 486,27 Eur už projekto žemės sklypų topografinės nuotraukos ir topografinių planų parengimą, 1 254,05 Eur už elektros instaliacijos darbus, 153 177,29 Eur palūkanų už gautas paskolas projektui įgyvendinti nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., 5 197,31 Eur sumokėtų žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių ir 40 863,50 Eur 2005–2016 metais darbuotojams mokėto darbo užmokesčio sąnaudų, 200 000 Eur už nuvertėjusius Žemės sklypus, nenurodo jokių teisės aktais ir bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, kad jis būtent dėl NŽT neteisėtų veiksmų nuo pat 2005 metais sudarytų sutarčių ir po to, kai Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorui inicijavus bylą dėl miško plotų grąžinimo valstybei Žemės sklypų dalys buvo grąžintos valstybei, negalėjo įgyvendinti investicinio projekto (pagrindinės jo dalies), negalėjo naudotis įsigytomis Žemės sklypų dalimis ir dėl to jam turi būti atlygintos visos jo patirtos išlaidos, susijusios ne tik su ta Žemės sklypų dalimi, kuri buvo grąžinta valstybei, bet ir su kitais jo įsigytais ir nuosavybės teise valdomais žemės sklypais, kuriuose planavo įgyvendinti investicinį projektą.

52. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir įvertinusi byloje šalių pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai, jog jam turi būti atlygintos visos jo patirtos išlaidos, susijusios su planuotu įgyvendinti investiciniu projektu, dėl to, kad Žemės sklypai buvo įsigyti ir parengtas investicinis projektas vien tik atsižvelgus į miško plotus ir vietovės išskirtinumą (sklypų masyvas driekiasi ežero pakrante ir nemažą dalį sklypų masyvo sudaro miško naudmenos), kad investicinis projektas negalėjo būti ir negali būti įgyvendinamas dėl to, jog miškų plotai grąžinti valstybei, negalioja detalusis planas, teisiškai nepagrįsti.

53. Nagrinėjamu atveju detalusis planas buvo patvirtintas Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T1-418, Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą 2015 m. birželio 19 d., pareiškėjo nurodomas investicinis projektas buvo siejamas su gyvenamųjų namų statyba, o, kaip nurodo pareiškėjas, miško naudmenomis užimtoje žemėje neplanavo gyvenamųjų namų statybos, miškas turėjo būti sutvarkyta, išvalyta rekreacinė zona su apšviestais pasivaikščiojimo takeliais, suoleliais, kitais poilsiui skirtais įrengimais, o pagal detaliojo sprendinius miško naudmenose buvo suplanuotas takų, poilsiaviečių, mažosios architektūros elementų įrengimas, želdinių tvarkymas ir pan. Tačiau pagal bylos duomenis pareiškėjas, patvirtinus detalųjį planą, investicinio projekto tiek, kiek jis susijęs su gyvenamųjų namų statyba (pagrindiniu jo komponentu), neįgyvendino ir neįgyvendina.

54. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kad jo planuojamo investicinio projekto esminis dalykas buvo ne gyvenamųjų namų statyba, o rekreacinės zonos (miškų plotų) tvarkymas. Be to, šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas, atlikdamas darbus, susijusius su planuojamu investiciniu projektu, teritorijų planavimo procese akivaizdžiai žinojo nustatytus miškų plotų naudojimo ribojimus (jie buvo nustatyti Žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyse bei įregistruoti viešajame registre), be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. priėmė nutarimą, kuriame nurodė, jog nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama ir yra išdėstytos principinės nuostatos, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

55. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad valstybei grąžinus Žemės sklypų dalis (miškų plotas), pareiškėjo akcentuojamas investicinio projekto išskirtinumas ir unikalumas išliko, nes pareiškėjo įsigytos ir valdomos Žemės sklypų dalys, kuriose turėjo būti (turi būti statomi) gyvenamieji namai, yra šalia miško. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esminis projekto tikslas buvo gyvenamųjų namų šalia miško statyba komercijos tikslais.

56. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė įtikinimų ir įrodymais pagrįstų argumentų, jog investicinis projektas (jo pagrindinė dalis) nebuvo įgyvendintas ir negali būti įgyvendintas dėl NŽT neteisėtų veiksmų, atkuriant nuosavybės teises asmenims į dalį Žemės sklypų, o būtent – į miško plotus.

57. Aplinkybę, kad pareiškėjas galėjo įgyvendinti esminius detaliojo plano sprendinius (kartu ir pagrindinę investicinio projekto dalį), patvirtina ir tai, jog įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu nebuvo panaikintas visas Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T1-418, o tik jo dalis.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad detalusis planas yra sprendinių visuma, kuri teritorijų planavimo procese vertinama kompleksiškai, tik dalis detaliojo plano sprendinių negali būti įgyvendinami, t. y. detalusis planas ginčo atveju negalioja visa apimtimi, tačiau tokie argumentai prieštarauja įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu nustatytam faktui, kad tik dalis detaliojo plano yra negaliojanti. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nebuvo nustatyta, kad dėl detaliojo plano sprendinių, nustatytų valstybei grąžintoje Žemės sklypų dalyje, detalusis planas yra negaliojantis.

59. Pareiškėjo nurodomi argumentai ir įrodymai neaptvirtina pozicijos, kad jis atsisakė investicinio plėtros projekto įgyvendinimo vien dėl šioje byloje nurodomų NŽT neteisėtų veiksmų, bei bylos įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias naudoti Žemės sklypų dalis, kurios jam priklauso nuosavybės teise (iš Žemės sklypų ploto 20,4884 ha valstybei iš pareiškėjo grąžinta 7,0218 ha, o nuosavybėje liko 13,4666 ha žemės plotas), įgyvendinti detaliojo plano sprendinius, kurie nebuvo panaikinti.

60. Pareiškėjas byloje yra pateikęs architekto G. V. išvadą dėl Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T1-8 panaikinimo vertinimo, kurioje nurodyta, kad taikant restituciją derėtų naikinti visą šį sprendimą, o ne jo dalį, tačiau, kaip jau minėta, įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu buvo panaikinta tik dalis sprendimo, t. y. nebuvo nustatyta, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas naikinti visą sprendimą.

61. Pareiškėjas byloje prašė priteisti 200 000 Eur už nuvertėjusius Žemės sklypus, remdamasis UAB „Ober-Haus“ konsultacija. Taip pat šia konsultacija pareiškėjas grindžia ir argumentus, kad pareiškėjui likusioje Žemės sklypų dalyje investicinio projekto plėtojimas yra ekonomiškai nenaudingas.

62. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktą UAB „Ober-Haus“ konsultaciją, nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad jam turėjo būti priteista 200 000 Eur už nuvertėjusius Žemės sklypus bei kad ši konsultacija patvirtina, jog dėl valstybės nuosavybėn grąžinto miško pareiškėjas negalėjo ir negali įgyvendinti investicinio projekto (jo pagrindinės dalies).

63. UAB „Ober-Haus“ konsultacijos išvada, kad labiausiai tikėtinas (galimas) nuostolis pagal 2016 m. gegužės 2 d. rinkos konjunktūros sąlygas galėtų būti (200 000 Eur), nurodyta aplinkybė, kad dėl prarandamos teritorijos liekančioje teritorijoje nebelieka galimybės plėtoti analogiško patrauklumo ir likvidumo rinkoje vienbučių gyvenamųjų namų kvartalo, nėra pagrįsti jokiais duomenimis, yra abstrakčios ir nemotyvuotos, t. y. nėra pateikta jokia konkreti informacija apie turtą, rinkos kainas bei jos konjunktūrą, nenurodyti įrodymais pagrįsti skaičiavimai.

64. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 22 d. rašytiniuose paaiškinimuose yra nurodęs, kad aplinkybę apie Žemės sklypų nuvertėjimą konstatavo profesionalus turto vertintojas UAB „Ober-Haus“, pateikęs išvadą, kad labiausiai tikėtinas nuostolis dėl turto vertės sumažėjimo (neskaitant pagal restituciją valstybei grąžintinų žemės sklypų dalių vertės) siekia 200 000 Eur, tačiau iš konsultacijos teksto nėra galimybės nustatyti, kokiu teisiniu pagrindu profesionalus turto vertintojas parengė nemotyvuotą konsultaciją (pareiškėjo nurodomą išvadą). Konsultacijoje yra nurodyta, jog ši konsultacija yra tik informacinio pobūdžio dokumentas (neturintis juridinės galios ir skirtas tik užsakovui), kuris neatitinka turto vertinimo dokumento (turto vertinimo ataskaitos) turinio.

65. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su miško netvarkymu (apleista kaimynyste), akcentuotina, kad nuo 2005 metų iki 2015 metų miško plotą turėjo tvarkyti ir prižiūrėti pareiškėjas, nes šis plotas jam priklausė nuosavybės teise.

66. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad atsižvelgus į šioje byloje pareiškėjo nurodytus neteisėtus NŽT veiksmus, nuostoliai turėtų būti sietini ne su visais pareiškėjo įsigytais žemės sklypais ir viso investicinio projekto įgyvendinimu, bet konkrečiai su grąžintu miško plotu Lietuvos valstybei. Akcentuotina, kad teismų praktikoje nagrinėjant analogiško pobūdžio administracines bylas, pripažįstama, jog asmenims, kurie buvo įsigiję nuosavybėn žemės sklypus, kurių dalys (miško plotai) teismų sprendimais grąžinti valstybei, priteisiama jiems patirta jų turtinė žala už investicijas į žemės sklypo dalį, kuri buvo grąžinta valstybei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4734-556/2018).

67. Pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad jam turi būti atlyginti 1 254,05 Eur nuostoliai, patirti 2008 metais atliekant elektros instaliacijos darbus nugriovus buvusią sodybą sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (darbus atliko UAB „Juvara“). Pirmosios instancijos teismas atmetė šį pareiškėjo reikalavimą, nes iš UAB „Juvara“ 2008 m. rugpjūčio 25 d. sąskaitos faktūros nustatė, kad ši bendrovė pareiškėjui paslaugas suteikė ir darbus atliko Parko g. komplekse. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, nes iš tikrųjų sąskaitoje faktūroje yra įrašyta (duomenys neskelbtini), o tai, kad, pasak pareiškėjo, ranka yra atliktas įrašas, jog darbai vykdyti (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tai ir buvo atlikta. Be to, pagal pareiškėjo paaiškinimus pareiškėjo nurodomi darbai atlikti toje teritorijoje, kuri nebuvo grąžinta valstybei, ir nuosavybės teise priklauso pareiškėjui.

68. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 16 015,99 Eur nuostolių, patirtų sumokant už projekto vizualizaciją, pažymėtina, kad pareiškėjas šiuos nuostolius įrodinėjo 2007 m. birželio 19 d. autorine darbų sutartimi Nr. 09/9, sudaryta su kraštovaizdžio architekte, kuri parengė viso gyvenamųjų namų kvartalo ir rekreacinių zonų projektą / vizualizaciją, 2008 m. sausio 24 d. galutiniu eskizo projekto perdavimo–priėmimo aktu perdavė pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatė, kad pagal minėtą autorinę darbų sutartį architektė įsipareigojo parengti gyvenamųjų namų kvartalo ir rekreacinės zonos, esančios (duomenys neskelbtini), eskizo projektą, t. y. ne šios bylos ginčo Žemės sklypų projektą.

69. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, teigdamas, kad jam turėjo būti atlyginti 16 015,99 Eur nuostoliai, įrodinėja pačios vizualizacijos eskizo turiniu, aiškina aplinkybes, dėl kurių autorinėje darbo sutartyje, kurią rengė architektė, objektas apibūdintas minint (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių, kad būtent jis yra sumokėjęs architektei 16 015,99 Eur už valstybei grąžintos Žemės sklypų dalies vizualizaciją. Pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kiek yra sumokėjęs architektei už Žemės sklypų dalių, kurios grąžintos valstybei, projekto vizualizaciją.

70. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas reikalauja, jog jam būtų priteista 11 389,31 Eur už detaliojo plano parengimą, tačiau taip pat nėra pagrindo priteisti pareiškėjui šių patirtų išlaidų, nes visas detalusis planas nėra panaikintas, o pareiškėjas nėra nurodęs jokių įrodymų ir apskaičiavimų, iš kurių būtų galima nustatyti, kiek ir kam buvo sumokėta konkrečiai už Žemės sklypų dalies, kuri grąžinta valstybei, suplanavimą (V. K. projektavimo studija „Katedra“ įsipareigojo paruošti žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), 2 žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detaliuosius planus, o planavimo tikslas – 5 žemės sklypų padalijimas, suformuojant žemės sklypus mažaaukščių namų statybai).

71. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal pareiškėjo pateiktą 2009 m. vasario 25 d. sutartį detalusis planas parengtas tik dėl 3, bet ne 5 žemės sklypų, nepateikti įrodymai, kad 2009 m. vasario 25 d. sutarties dalykas būtų pakeistas, bei įrodymų, kad V. K. projektavimo studija „Katedra“ samdė kitą įmonę projektavimo darbams. Byloje nepateikti įrodymai, kad pareiškėjui NŽT neteisėti veiksmai užkirto kelio įgyvendinti pagrindinius detaliojo plano sprendinius, kurie buvo įtvirtinti patvirtintame detaliajame plane.

72. Be to, pirmosios instancijos teismui iš tikrųjų buvo pateikti įrodymai, kad 2009 m. vasario 25 d. pareiškėjas sutartį sudarė su V. K. projektavimo studija „Katedra“, nepateikti jokie sutarties pakeitimai, susiję su tuo, kad kiti asmenys rengs šį detalųjį planą, o pagal detaliojo plano duomenis detaliojo plano rengėja yra projektavimo įmonė „Arka“. Apeliacinės instancijos teismui pateiktas įrodymas, t. y. UAB „Katedra“ raštas, kad dalį detaliojo plano rengė subrangovas, nepaneigia pirmosios instancijos teismo pateiktų įrodymų, nes nepateikti įrodymai, kada ir kokiu pagrindu buvo keičiama 2009 m. vasario 25 d. sutartis.

73. Taip pat pareiškėjo pateikti įrodymai apie sumokėtą 10 486,27 Eur už topografines nuotraukas nesudarė jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti šią pinigų sumą, nes topografinės nuotraukos buvo padarytos ne dėl konkrečių valstybės nuosavybėn grąžintų miško plotų, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas negalėjo įgyvendinti detaliojo plano sprendinių.

74. Pareiškėjas prašė priteisti 6 290,79 Eur žemės ir nekilnojamojo turto mokestį, apskaičiuotą ir sumokėtą už 2005–2017 metų mokestinius laikotarpius, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nekilnojamojo turto mokesčio už žemės sklypuose esantį ir valstybei grąžintą mišką nemokėjo. Ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra paneigta.

75. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs palūkanų už paskolas, be to, pareiškėjas, prašydamas priteisti palūkanas už paskolas, šį reikalavimą siejo su tuo, jog jis negalėjo ir negali įgyvendinti investicinio projekto, tačiau byloje nustatyta, kad dėl NŽT neteisėtų veiksmų pareiškėjui nebuvo užkirtas kelias įgyvendinti investicinį projektą (jo pagrindinę dalį). Dėl to nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjui turėjo būti priteistos jo visos apskaičiuotos palūkanos, kurias jis turės sumokėti paskolų davėjams (būsimą žalą).

76. Pareiškėjas tiek reikalavimo dėl apskaičiuotų palūkanų priteisimo, tiek reikalavimo priteisti ir 40 863,50 Eur darbuotojams mokėto darbo užmokesčio visiškai nesusiejo su valstybei grąžintu valstybinės reikšmės miškų plotu, o vien tai, kad valstybei grąžintas miško plotas, už kurį pareiškėjui tinkamai atlyginta, nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjo nurodomą jo veiklos nuo 2005 metų iki 2015 metų beprasmiškumą.

77. Apibendrinant nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino įrodytomis pareiškėjo prašymo (patikslinto prašymo) aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas reikalavimas priteisti 460 063,97 Eur nuostolių dėl NŽT neteisėtų veiksmų. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

78. Nagrinėjant atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų priteisimu, pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjo prašomų priteisti 4 120,60 Eur bylinėjimosi išlaidų realiai pagrįstomis išlaidomis pripažino 1 972,4 Eur. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad patenkinta 80 proc. skundo reikalavimų ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 577,92 Eur bylinėjimosi išlaidų. Įvertinus pareiškėjo patenkintų reikalavimų dalį, sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad buvo patenkinta 0,012 proc. pareiškėjo reikalavimų, todėl pareiškėjui proporcingai turėjo būti priteista tik 23,67 Eur bylinėjimosi išlaidų.

79. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013; kt.). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; kt.).

80. Pažymėtina ir tai, kad laimėjusiai proceso šaliai atlyginamos jos bylinėjimosi išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; kt.).

81. Tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017; kt.). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017; kt.).

82. ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

83. Šioje byloje pareiškėjas pateikė prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo, kuris patenkintas tik iš dalies, nes pareiškėjas neįrodė aplinkybių, susijusių su jo patirta turtine žala, su priežastiniu ryšiu tarp jo nurodytos patirtos turtinės žalos ir atsakovo atstovo NŽT neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, yra faktinis teisinis pagrindas netaikyti atsakovo nurodomos proporcijos bei priteisti pareiškėjui 1 577,92 Eur bylinėjimosi išlaidų.

84. Atsižvelgiant į šios nutarties 78–83 punktuose nurodytas aplinkybes tenkinamas atsakovo apeliacinis skundas ir pareiškėjui priteista 1 577,92 Eur bylinėjimosi suma sumažintina iki 23,67 Eur, t. y. šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

85. Kadangi netenkinamas pareiškėjo apeliacinis skundas, todėl pareiškėjui nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 40 str. 1 d.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Želvaičių valda“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Želvaičių valda“ iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 1 577,92 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 23,67 Eur (dvidešimt trijų eurų ir 67 ct).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė