2022-12-14 Nr. AB-31263-3-61-3-02013-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-200-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02013-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARBU

2022 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Balmurė“, uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“, M. R. mažosios bendrijos, uždarosios akcinės bendrovės „Saleninkų karjeras“, mažosios bendrijos „Vitelma“, uždarosios akcinės bendrovės „Žemaitijos medis“, uždarosios akcinės bendrovės „Enila“, uždarosios akcinės bendrovės „Platelių šilas“, M. Š., M. R., V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Balmurė“, uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“, M. R. mažosios bendrijos, uždarosios akcinės bendrovės „Saleninkų karjeras“, mažosios bendrijos „Vitelma“, uždarosios akcinės bendrovės „Žemaitijos medis“, uždarosios akcinės bendrovės „Enila“, uždarosios akcinės bendrovės „Platelių šilas“, M. Š., M. R., V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo, dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Balmurė“, UAB „Forestus“, M. R. mažoji bendrija (toliau – ir MB), UAB „Saleninkų karjeras“, MB „Vitelma“, UAB „Žemaitijos medis“, UAB „Enila“, UAB „Platelių šilas“, M. Š., M. R., V. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo, t. y. UAB „Balmurė“ – 26 945 Eur, UAB „Forestus“ – 33 851 Eur, M. R. MB – 5 773 Eur, UAB „Saleninkų karjeras“ – 44 140 Eur, MB „Vitelma“ – 23 578 Eur, UAB „Žemaitijos medis“ – 49 278 Eur, UAB „Enila“ – 53 318 Eur, UAB „Platelių šilas“ – 16 879 Eur, M. R. – 13 878 Eur, M. Š. – 57 512 Eur, V. B. – 7 536 Eur.

2. Pareiškėjai skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjai yra miško valdytojai (miško savininkai). Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad Vyriausybės nustatyta tvarka miško valdytojams nustatomi privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 1229 patvirtintu Privalomųjų atskaitymų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), jie pildė privalomųjų atskaitymų iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką deklaracijas ir mokėjo privalomuosius 5 procentų atskaitymus į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Pareiškėjų įsitikinimu, Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2014 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. XII-761 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d., o taip pat ir vėlesnėse redakcijose) nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisei, todėl yra neteisėtas. Dėl Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo jie turėjo išlaidų, nes mokėjo privalomuosius 5 procentų atskaitymus į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, kurių neturėtų, jei nebūtų įtvirtinta tokio teisinio reguliavimo. Pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos prašė priteisti iš atsakovo.

2.2. Šio ginčo teisingam išsprendimui svarbus Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai klausimas. Vėlesnėse šio straipsnio redakcijose taip pat išliko nuostata, kad miško valdytojams nustatomi privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką.

2.3. Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2014 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. XII-761 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) teisinis reguliavimas buvo nustatytas spontaniškai, visapusiškai neapsvarsčius, neįvertinus galimų teisinių pasekmių. Minėta įstatymo nuostata, pagal kurią miško valdytojams (taigi – ir privačių miškų savininkams) nustatomi privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, buvo priimta pritarus Seimo nario A. S. pasiūlymui, kuris buvo pateiktas kitokios paskirties įstatymo projektui. 2013 m. gruodžio 2 d. šis Seimo narys užregistravo pasiūlymą Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui XIIP-1092, kurio tikslas – nustatyti privačių miškų savininkams ir privačių miškų valdytojams 5 procentų atskaitymus į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Seimo nario pasiūlymas tuoj pat (2013 m. gruodžio 4 d.) buvo apsvarstytas Seimo Aplinkos apsaugos komitete, todėl daugelis suinteresuotų asmenų nespėjo pateikti pastabas ir jos nebuvo svarstytos bei įvertintos šio komiteto išvadoje. Po pasiūlymo apsvarstymo Seimo Aplinkos apsaugos komitete kompetentingi subjektai – Lietuvos verslo konfederacija, Lietuvos medienos įmonių pramonės asociacija, Lietuvos biomasės energetikos asociacija „Litbioma“, Lietuvos laisvosios rinkos institutas atkreipė dėmesį, kad pasiūlymas yra ydingas.

2.4. Iš Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto XIIP-1092 matyti, kad 2013 m. gruodžio 2 d. pateiktas Seimo nario A. S. pasiūlymas 2013 m. gruodžio 4 d. buvo apsvarstytas Seimo Aplinkos apsaugos komitete, o 2013 m. gruodžio 10 d. buvo svarstomas Seimo plenariniame posėdyje. Nepaisant pasiūlymui išsakytų Seimo narių pastabų, Seimo 2013 m. gruodžio 10 d. vakariniame posėdyje jam (kaip Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto XIIP-1092(2) sudėtinei daliai) buvo pritarta po svarstymo. Taip pat nuspręsta dėl šių straipsnių pakeitimo gauti Vyriausybės išvadą.

2.5. Vyriausybė išvadą pateikė 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1208, pasiūlė prievolę visiems miško valdytojams, tarp jų ir privačių miškų savininkams, mokėti privalomuosius 5 procentų atskaitymus į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką nustatyti atlikus išsamią su privačiais miškais susijusios mokesčių sistemos analizę. Tokia analizė nebuvo atlikta, Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIP-1092(2) buvo įtrauktas į paskutinę Seimo rudens sesijos dienos – 2013 m. gruodžio 23 d. posėdžio darbotvarkę. Tos dienos posėdyje įstatymo projektas XIIP-1092(2) nebuvo priimtas, nes pritrūko balsų.

2.6. 2014 m. sausio 21 d. buvo surengta neeilinė Seimo sesija. Į neeilinės Seimo sesijos darbotvarkės 2014 m. sausio 21 d. darbų programą buvo įtrauktas ir Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIP-1092(2) ir svarstytas 2014 m. sausio 23 d. posėdyje. Dėl minėto įstatymo projekto XIIP-1092(2) siūlyta daryti pertrauką, taip pat išbraukti iš darbotvarkės, tačiau jis liko. Už minėtą projektą balsavo 72, prieš – 1, susilaikė 4, todėl Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymas buvo priimtas.

2.7. Skundas dėl turtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus Seimo veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios turtinės žalos. Pareiškėjai turtinę žalą kildino ir iš to, kad Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (2014 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. XII-761 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d., o taip pat ir vėlesnės redakcijos, kuriose įtvirtintas analogiškas reguliavimas) prieštarauja Konstitucijai. Tam, kad nustatyti neteisėtus Seimo veiksmus, būtina įvertinti aptariamo įstatymo normos teisėtumą.

2.8. Pripažinus, kad Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjų nuomone, būtų pagrindas konstatuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas. Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112 EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) 401 straipsniui ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 106 straipsnio 1 daliai bei 107 straipsnio 1 daliai ir tai taip pat pagrindžia neteisėtų veiksmų buvimą. Pareiškėjai vadovaudamiesi neteisėta įstatymo norma mokėjo privalomuosius atskaitymus į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2020 m. gegužės 25 d. pareiškėjas UAB „Balmurė“ deklaravo ir sumokėjo 26 945 Eur, UAB „Forestus“ – 33 851 Eur, M. R. MB (ankstesnis pavadinimas – M. R. IĮ) – 5 773 Eur, UAB „Saleninkų karjeras“ – 44 140 Eur, MB „Vitelma“ (ankstesnis pavadinimas – IĮ Vitelma) – 23 578 Eur, UAB „Žemaitijos medis“ – 49 278 Eur, „Enila“ – 53 318 Eur, „Platelių šilas“ – 16 879 Eur, M. R. – 13 878 Eur, M. Š. – 57 512 Eur, V. B. – 7 536 Eur. Šiuo atveju pareiškėjų išlaidos pripažintinos jų nuostoliais (CK 6.249 str. 1 d.). Pareiškėjų patirta turtinė žala susijusi priežastiniu ryšiu su Seimo neteisėtais veiksmais.

2.9. Pareiškėjai prašė sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2014 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. XII-761 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d., o taip pat ir vėlesnių redakcijų, kuriose įtvirtintas analogiškas reguliavimas) atitiktį Konstitucijos normoms ir principams.

2.10. Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucinių teisingumo, proporcingumo ir kt. principų. Ginčijama Miškų įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijai pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį – ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nustatytas mokestis. Seimo nario A. S. užregistruotame pasiūlyme nurodyta, kokių buvo siekiama tikslų (be kita ko, buvo nurodoma, kad šiuo metu Miškų įstatymo 7 straipsnyje išvardintų bendrųjų miškų ūkio reikmių sąrašas neapima labai svarbios miškų ūkio darbų srities – miško kelių ir su tuo tiesiogiai susijusios miško žemės sausinimo sistemų įrenginių priežiūros ir remonto). Pasirinkta priemonė – privačių miškų savininkams privalomųjų 5 procentų atskaitymų į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką nustatymas, akivaizdžiai neatitinka proporcingumo principo.

2.11. Pareiga miško naudotojams sutvarkyti miško plotus, kurie buvo sudarkyti naudojant mišką, Miškų įstatyme numatyta (atitinkamai 9 straipsnio 3 dalis ir 12 straipsnio 2 dalis) ir tuo metu, kai 7 straipsnio 2 dalyje (2014 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. XII-761 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) buvo įtvirtintas šiuo atveju ginčijamas teisinis reguliavimas. Miškų įstatyme dar iki ginčijamo teisinio reguliavimo nustatymo jau buvo numatytos priemonės, skirtos užtikrinti miško žemės sausinimo sistemų ir miško kelių priežiūrą, remontą, todėl privalomųjų 5 procentų atskaitymų į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką nustatymas, pareiškėjų nuomone, akivaizdžiai neproporcingas siektam tikslui.

2.12. Šiuo atveju privačių miškų savininkams Miškų įstatyme išliko ir pareiga atlikti miško žemės sausinimo sistemų ir miško kelių priežiūrą bei remontą, savininkai mokėjo į valstybės biudžetą akcizą už kurą, mokesčius už krovinines transporto priemones ir pan., o iš šių mokesčių buvo formuojamos Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšos, iš kurių atitinkama dalis skiriama vietiniams keliams (įskaitant miškų kelius). Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį privačių miškų savininkai privalo ne tik patys suremontuoti miško kelius, bet ir mokėti tam skirtus mokesčius, pareiškėjų įsitikinimu, nesuderinamas su konstituciniais teisingumo, protingumo, proporcingumo principais. Lietuvos Respublikoje privačių miškų savininkai (fiziniai asmenys) nuo žaliavinės medienos ir (ar) nenukirsto miško pardavimo taip pat mokėjo ir gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM).

2.13. Šiuo metu galiojančio Miškų įstatymo 7 straipsnio pavadinime kalbama tik apie valstybinio miškų ūkio reguliavimą. Iki ginčijamo teisinio reguliavimo nustatymo galiojęs Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ekonominis valstybinio miškų ūkio reguliavimas, pagal kurį 5 procentų atskaitymai buvo nustatyti tik valstybinių miškų valdytojams, buvo teisingas, logiškas ir visiškai atitiko miškų urėdijos esmę ir paskirtį. Buvo teisinga ir logiška, kad miškų urėdijoms buvo nustatyti ir 5 procentų privalomieji atskaitymai, o įtraukus privalomuosius atskaitymus ir privačių miškų savininkams, kurie iš valstybės miško nemokamai (patikėjimo teise) negavo, teisinis reguliavimas tapo akivaizdžiai iškreiptas.

2.14. Be to, ginčijamu teisiniu reguliavimu privačių miškų savininkų ir miškų urėdijų padėtį Lietuvos valstybė suvienodino tik tuo aspektu, kad 5 procentų privalomuosius atskaitymus nustatė ir privačių miškų savininkams. Visiems miško valdytojams turėjo būti suvienodintos ir sąlygos gauti miško. Įvedus privalomuosius atskaitymus, privačių miškų savininkų galimybės konkuruoti su miškų urėdijomis susilpnėjo, nes privačių miškų savininkų veiklos kaštai dar labiau padidėjo. Ginčijamas nustatytas teisinis reguliavimas savo esme yra miškų urėdijų (valstybės įmonės (toliau – ir VĮ)„Valstybinių miškų urėdija“) protegavimas ir privačių miškų savininkų žlugdymas, juo silpninamos pastarųjų galimybės sudaryti VĮ „Valstybinių miškų urėdijai“ konkurencinį spaudimą. Nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas nepaisė Konstitucijos normų ir principų, inter alia (be kita ko) sąžiningos konkurencijos laisvės, konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo principų.

2.15. Bendros miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) darbų visų nuosavybės formų miškuose organizavimą ir atlikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1250 patvirtintas Bendros miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) visų nuosavybės formų miškuose tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), jame numatyti tik prioritetinių miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) darbai. Nors ginčijamo teisinio reguliavimo nustatymo pagrindinis tikslas – užtikrinti miško kelių remontą, tačiau pati miškų urėdija sprendžia, kokius miško kelius remontuoti, o realiai buvo remontuojami pačių miškų urėdijų, bet ne per privačius miškus einantys miško keliai.

2.16. Privalomieji atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką 2000 m. gruodžio 19 d. įstatymu Nr. IX-87 (nuo 2001 m. sausio 1 d.) tikslingai buvo nustatyti būtent miškų urėdijoms. Akivaizdu, kad privalomieji atskaitymai ir toliau turėjo būti taikomi tik miškų urėdijoms, o nustačius juos ir privačių miškų savininkams, teisinis reguliavimas tapo iškreiptas.

2.17. Miškų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. IXP-59 nauja redakcija dėstomo Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta: „bendrosioms miško ūkio reikmėms tenkinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka valstybės miško įmonėms nustatomi privalomieji atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką“. Toks siūlymas buvo motyvuojamas tuo, kad miško apmokestinimo tvarka turėtų būti vienoda visiems miškams (ir valstybiniams, ir privatiems), tačiau siūlymui Seimo Aplinkos apsaugos komitetas, kaip pagrindinis komitetas, nepritarė. Svarstant įstatymo projektą Nr. IXP-59 buvo gautas siūlymas 7 straipsnį papildyti reikalavimu, kad lėšos bendrosioms miškų ūkio reikmėms būtų formuojamos ne vien iš valstybinių miško įmonių, bet ir iš privačių miškų savininkų. Tokiam siūlymui Aplinkos apsaugos komitetas taip pat nepritarė. Tačiau Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) ginčijamas teisinis reguliavimas buvo nustatytas paskubomis, įstatymų leidėjui nepaisant ankstesnės savo paties pozicijos, neužtikrinant nuoseklumo ir privačių miškų savininkų teisėtų lūkesčių apsaugos.

2.18. Nustačius 5 procentų atskaitymus, žymiai sumažėjo medienos tiekimas iš privačių miškų. Jų nuomone, tai – akivaizdus sąžiningos konkurencijos principo pažeidimas ir žala šalies ūkiui. Didėjant privačių miškų veiklos sąnaudoms, miškų ūkyje mažėja darbo vietų, dėl žaliavinės medienos tiekimo nestabilumo verslas nesiryžta investuoti į naujus gamybinius medienos pramonės pajėgumus.

2.19. Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje turėjo būti nustatyti mokesčio mokėjimo terminai, tačiau jie nustatyti Tvarkos aprašo 7 ir 8 punktuose. Taigi toks teisinis reguliavimas akivaizdžiai pažeidžia teisės aktų hierarchiją. Teisinis reguliavimas, kai įstatyme nenustatytas reikalavimas privalomuosius atskaitymus sumokėti, akivaizdžiai teisiškai ydingas, sudarantis prielaidas kilti teisiniam neaiškumui ir netikrumui. Ginčijamu teisiniu reguliavimu privalomieji atskaitymai nustatyti nesilaikant konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisės aktų hierarchijos principų, pažeidžiamas Konstitucijos 46 straipsnis.

2.20. Aplinkos ministro 2018 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-7 reorganizuotos urėdijos, patvirtinti VĮ Valstybinių miškų urėdijos, kuri šiuo metu vykdo 42 urėdijų funkcijas, įstatai. Lietuvos valstybė suteikė miškų urėdijoms konkurencinį pranašumą – nustatydama privačių miškų savininkams privalomuosius atskaitymus – tai akivaizdžiai nesuderinama su sąžiningos konkurencijos laisve. Šiuo atveju ūkinės veiklos laisvė ribojama įstatymu, teisinis reguliavimas nėra proporcingas ir būtinas, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Ginčijamu teisiniu reguliavimu ribojama pareiškėjų teisė į nuosavybę, prieštarauja ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.21. Ginčijamas teisinis reguliavimas buvo priimtas nesilaikant įstatyme nustatytos procedūros, suinteresuotiems asmenims nebuvo suteikta pakankamai laiko susipažinti su projektu, pareikšti nuomonę, pastabas ir pasiūlymus. Vyriausybės aiškinamajame rašte nurodyta, jog projektas neigiamų pasekmių nesukelia, o įstatymo įgyvendinimas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. Dėl Seimo nario A. S. pasiūlymo neįvertinta, ar nebus neigiamų pasekmių, kokią įtaką pasiūlymo įgyvendinimas turės verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Nerengiant atskiro įstatymo projekto, buvo apeitas reikalavimas parengti aiškinamąjį raštą ir jame įvardinti neigiamas pasekmes bei įstatymo įgyvendinimo poveikį verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Tai neatitinka Konstitucijos reikalavimų.

2.22. Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIP-1092(2) buvo priimtas neeilinėje Seimo sesijoje 2014 m. sausio 23 d., neužtikrinant teisėkūros skaidrumo reikalavimų, pažeidžiant Seimo statutą.

2.23. Kadangi byloje kyla Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, todėl prašoma kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

2.24. Lietuvos valstybė, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, neužtikrino sąžiningos konkurencijos. Nustatydama ir privačių miškų savininkams minėtus 5 procentų privalomuosius atskaitymus, valstybė privalėjo ir jiems (kaip kad miškų urėdijoms) nemokamai (patikėjimo teise) suteikti miško, tačiau tai nebuvo padaryta. Toks reguliavimas pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 106 straipsnio (Europos Bendrijos steigimo sutarties buvęs 86 straipsnis) 1 dalies, 107 straipsnio (Europos Bendrijos steigimo sutarties buvęs 87 straipsnis) 1 dalies reikalavimus. Siekiant teisinio aiškumo, pareiškėjai prašo kreiptis į ESTT su prašymu išaiškinti, ar SESV 106 straipsnio 1 dalį ir SESV 107 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad juose draudžiamas tokio teisinio reguliavimo, koks nustatytas Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, įvedimas ir taikymas.

2.25. Taip pat pagal PVM direktyva 401 straipsnį, atsižvelgiant į žodžių junginiu „negali būti laikomi apyvartos mokesčiais“ išreiškiamą neigiamą sąlygos turinį, valstybė narė gali toliau taikyti arba įvesti mokesčius ar rinkliavas su sąlyga, kad jie nebus panašūs į apyvartos mokestį. Nors sąvoka „apyvartos mokestis“ neapibrėžta nei PVM direktyvos 401 straipsnyje, nei jokioje jos nuostatoje, tačiau šis straipsnis iš esmės yra toks pats kaip 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 1991 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 91/680/EEB (toliau – ir Šeštoji direktyva) 33 straipsnis.

2.26. Tam, kad būtų nustatyta, ar mokestis, rinkliava ar mokėjimas yra apyvartos mokestis, kaip jis suprantamas pagal PVM direktyvos 401 straipsnį, reikia įvertinti, ar jis galėtų neigiamai paveikti bendros PVM sistemos veikimą, nes juo prekių ir paslaugų judėjimas ir komerciniai sandoriai būtų apmokestinami panašiai, kaip yra apmokestinami PVM. Tas pats taikytina PVM direktyvos 401 straipsniui.

2.27. Šiuo atveju Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti ir gamtotvarkos priemonėms miškuose įgyvendinti Vyriausybės nustatyta tvarka miško valdytojams nustatomi privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Siekiant išvengti bendros PVM sistemos tikslams prieštaraujančių rezultatų, aptariamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyto mokesčio ir PVM požymiai turi būti lyginami atsižvelgiant į šį tikslą. Pareiškėjų manymu, ypatingą dėmesį reikia atkreipti į pareigą bet kuriuo momentu užtikrinti bendros PVM sistemos neutralumą. Prašė kreiptis į ESTT su prašymu išaiškinti, ar PVM direktyvos 401 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jame draudžiamas tokio mokesčio, koks nustatytas Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, įvedimas ir taikymas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Seimo, prašė pareiškėjų skundą atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, jog bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti Vyriausybės įtvirtinta tvarka miško valdytojams nustatomi privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, prieštarauja Konstitucijai, kadangi skunde minimi neatitikimai privalo būti konstatuoti įstatymų nustatyta tvarka.

3.2. Net ir tuo atveju, jei tam tikra apimtimi aptariamo įstatymo nuostatos ateityje būtų pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tai negalėtų būti laikoma vieninteliu pakankamu pagrindu atsirasti Lietuvos valstybės prievolei dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjų argumentai bei teiginiai, jog vien tik ginčijamo Seimo priimto įstatymo nuostatų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai leistų konstatuoti neteisėtų veiksmų pagal CK. 6.271 straipsnį egzistavimą, yra nepagrįsti. Pareiškėjai nenurodė kitokių Seimo neteisėtų veiksmų ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo grindžia vienintele prielaida, jog teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai.

3.3. Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį nurodė, kad Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu užtikrinamas bendrųjų miško ūkio reikmių ir gamtotvarkos priemonių miškuose finansavimas. Akivaizdu, jog miškų ūkio reikmėms ir gamtotvarkos priemonėms miškuose finansuoti reikalingos lėšos ne tik miško žemės sistemų priežiūros darbams, bet ir įvairioms kitoms priemonėms, išvardintoms Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje; miško žemės sistemos sausinimo sistemų priežiūros darbai – tik viena iš miškų priežiūros sistemos, kuriai reikalingas finansavimas, dalių. Įstatymų leidėjas, priešingai negu teigiama pareiškėjų skunde, ne tik turėjo teisę, bet ir pareigą nustatyti miškų priežiūros sistemai išlaikyti reikalingus lėšų šaltinius, todėl skunde išdėstyti argumentai dėl teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų neatitinkančio teisinio reguliavimo laikytini nepagrįstais.

3.4. Valstybinių miškų valdytojai moka ne tik 5 procentų privalomuosius atskaitymus pagal Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalį. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad bendrosioms valstybės biudžeto reikmėms tenkinti Vyriausybės nustatyta tvarka valstybinių miškų valdytojams nustatomi privalomieji 10 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Atsižvelgus į tai, kad valstybinių miškų valdytojai privalo mokėti 15 procentų atskaitymus už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, nepagrįstais laikytini skunde išdėstyti argumentai apie išskirtinę valstybinių miškų valdytojų padėtį. Įvertinus kompleksinį ginčijamų atskaitymų reguliavimą, galima daryti išvadas, kad būtent valstybinių miškų valdytojai yra blogesnėje padėtyje, nes jiems nustatyti 15 procentų, o privačių miškų savininkams – tik 5 procentų dydžio atskaitymai.

3.5. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Vyriausybė, vadovaudamasi Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 2002 m. rugpjūčio 10 d. priėmė nutarimą Nr. 1229 „Dėl Privalomųjų atskaitymų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame ir nustatė privalomųjų atskaitymų sumokėjimo terminą, todėl mokesčio sumokėjimo terminą nustačius Miškų įstatymo lydimajame teisės akte, teisės aktų hierarchijos principas nebuvo pažeistas.

3.6. Nesutiktina su skundo teiginiais, kad priimant ginčijamą Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatą buvo pažeistos Seimo statute nustatytos procedūros, nes su ginčijamo reguliavimo projektu (Seimo nario pasiūlymu) nebuvo galima susipažinti, pateikti pastabų, nes iš karto buvo apsvarstytas pagrindiniame Seimo komitete. Pasiūlymo apsvarstymo data nenulemia kitų suinteresuotų asmenų galimybių pateikti savo pastabas ar siūlymus. Seime buvo gautos privačių miškų savininkus vienijančių organizacijų pozicijos dėl siūlomo teisinio reguliavimo, vienos iš jų argumentai buvo apsvarstyti pagrindinio Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje. Tapačius siūlymus teikė kiti Seimo nariai, kurių pasiūlymai taip pat buvo apsvarstyti, tačiau jiems nepritarta. Seimo Aplinkos apsaugos komitetas pritarė Seimo nario pasiūlymui dėl privalomų atskaitymų nustatymo privačių miškų savininkams, tačiau įvertindamas Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarime Nr. 1208 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1092(2)“ pateiktą poziciją, projekte nustatė vėlesnį šių nuostatų įsigaliojimo terminą – 2015 m. sausio 1 d.

3.7. Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programos, patvirtintos Vyriausybės 2012 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 569 „Dėl Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programos patvirtinimo“, 7.6.3 punkte buvo numatyta į bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimą papildomai įtraukti atskaitymus iš privačių miškų ūkio ir ne miškų urėdijų valdomų valstybinių miškų ūkio medienos pardavimo pajamų. Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIIP-1092 buvo siūloma įgyvendinti tik dalį Vyriausybės patvirtintos Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programos priemonių, o Seimo narys A. S. pasiūlė įgyvendinti numatytą priemonę visa apimtimi. Pareiškėjų skunde pateikti argumentai, kad Seimo nario pasiūlymas negalėjo būti svarstomas kaip nesusijęs su Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-1092, yra nepagrįsti dėl to, kad projekte buvo teikiamas siūlymas nustatyti platesnį ratą subjektų, kurie turėtų prievolę mokėti atskaitymus, t. y. siūlyta dar labiau praplėsti šių subjektų ratą. Atsižvelgus į tai, kad ginčijamos nuostatos iš esmės paremtos Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programa, atmestini pareiškėjų argumentai dėl teisinio reguliavimo analizės nebuvimo.

3.8. Pareiškėjai skunde teisingai nurodė, jog Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas registracijos Nr. XIIP-1092(2) nebuvo įtrauktas į Seimo neeilinės sesijos, inicijuotos Seimo narių grupės, darbų programą. 2014 m. sausio 21 d. buvo gauta tos pačios Seimo narių grupės iniciatyva. Pastarieji pateikė papildomai svarstytinus klausimus pagal Seimo statuto 86 straipsnio 4 dalies bei 92 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl laikytina, jog klausimas dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. XII-758 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo neeilinės sesijos darbų programos“ pakeitimo buvo svarstomas laikantis Seimo statuto nustatytų reikalavimų ir procedūrų. Skundo argumentai dėl Seimo statuto procedūrų pažeidimo nepagrįsti.

3.9. Dėl ES konkurencijos taisyklių akcentuotina, kad pareiškėjai, skunde nurodydami, jog ginčijamu reguliavimu pažeistos konkurencijos taisyklės, remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir motyvuodami ginčijamo teisinio reguliavimo neatitikimą Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai (dėl sąžiningos konkurencijos laisvės).

3.10. Nepagrįsta pareiškėjų pozicija dėl kreipimosi į ESTT. Pareiškėjų cituojamoje šio teismo jurisprudencijoje aiškiai nurodoma, kad nesant nors vieno esminio pridėtinės vertės mokesčio požymio, pagal PVM direktyvos 401 straipsnį nedraudžiama nustatyti ir taikyti atitinkamų mokesčių. Pareiškėjai skunde nenurodo, kaip ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyti atskaitymai atitinka visus esminius PVM požymius, nurodytus ESTT jurisprudencijoje. Nustatyti atskaitymai šių požymių neatitinka, nes nėra bendrasis mokestis už prekes ar paslaugas, taip pat nėra mokami kiekvienu gamybos ir paskirstymo etapu ir ankstesniais etapais sumokėtų atskaitymų negalima atskaityti.

3.11. 2015 m. gruodžio 21 d. Europos Parlamento narys B. R. Europos Komisijai pateikė oficialų klausimą dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikimo PVM direktyvos 401 straipsnio nuostatoms. Europos Komisijos vardu 2016 m. vasario 17 d. buvo pateiktas atsakymas, kad apskųstas teisinis reguliavimas neturi esminių PVM požymių. Pareiškėjų reikalavimai dėl turtinės žalos priteisimo ir šiuos reikalavimus pagrindžiantys teisiniai argumentai ir prašymai kreiptis dėl ginčijamo teisinio reguliavimo į Konstitucinį Teismą ir ESTT yra nepagrįsti.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė Miškų įstatymą, kuris 2001 m. balandžio 10 d. šio įstatymo pakeitimo įstatymu išdėstytas nauja redakcija, po to dar ne kartą buvo keičiamas ir papildomas.

5.2. Seimas 2014 m. sausio 23 d. Miškų įstatymo Nr. I-671 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-761 7 straipsnio 2 dalį išdėstė taip: „Bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti Vyriausybės nustatyta tvarka miško valdytojams nustatomi privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Šie atskaitymai įtraukiami į valstybės biudžeto pajamas ir naudojami bendrosioms miškų ūkio reikmėms finansuoti (miškų inventorizavimui, apskaitai, valstybinių miškų miškotvarkos projektams rengti, bendrai, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, valstybinei miškų priešgaisrinei sistemai organizuoti ir išlaikyti, stichinių nelaimių padariniams ir masinių ligų bei kenkėjų židiniams likviduoti, miško mokslo ir projektavimo darbams, privačių miškų savininkams konsultuoti bei mokyti, privačių miškų savininkų organizacinėms struktūroms kurtis, miško kelių ir susijusių miško žemės sausinimo sistemų įrenginių priežiūrai ir taisymui (remontui), informacijai apie miškus viešinti, Aplinkos ministerijai pavaldžių institucijų vykdomoms programoms miškų ūkio srityje bei kitoms bendrosioms miškų ūkio reikmėms finansuoti). Lėšas administruoja ir jų naudojimo tvarką nustato Aplinkos ministerija“. Ši redakcija įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d.

5.3. Ankstesnėje 2013 m. birželio 18 d. šios straipsnio dalies redakcijoje buvo numatyta, kad „Bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti Vyriausybės nustatyta tvarka valstybinių miškų valdytojams nustatomi privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Šie atskaitymai įtraukiami į valstybės biudžeto pajamas ir naudojami Vyriausybės patvirtintai specialiajai Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programai finansuoti (miškų inventorizavimui, apskaitai, valstybinių miškų miškotvarkos projektams rengti, bendrai, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, valstybinei miškų priešgaisrinei sistemai organizuoti ir išlaikyti, stichinių nelaimių padariniams ir masinių ligų bei kenkėjų židiniams likviduoti, miško mokslo ir projektavimo darbams, privačių miškų savininkams konsultuoti bei mokyti, miško propagandai organizuoti, miškų ūkį aptarnaujančių organizacijų vykdomoms programoms bei kitoms bendrosioms miškų ūkio reikmėms finansuoti)“.

5.4. Iki 2014 m. sausio 23 d. aptariamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti buvo numatyti tik valstybinių miškų valdytojams. Nuo 2015 m. sausio 1 d., įsigaliojus naujai įstatymo redakcijai, tokia prievolė numatyta ir privačių miškų savininkams, tame tarpe ir pareiškėjams.

6. Vertindamas skundo argumentus dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai, teismas nurodė, kad aptariamoje teisės normoje visiems miškų valdytojams nustatyti privalomieji atskaitymai ir konkretus jų dydis nuo pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Ginčui aktualiu laikotarpiu Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta tikslinė valstybės biudžeto pajamų paskirtis – bendrosioms miškų ūkio reikmėms finansuoti bei išvardintos sritys, kurioms konkrečiai reikmėms skiriamas finansavimas – tai miškų inventorizavimui, apskaitai, valstybinių miškų miškotvarkos projektams rengti, bendrai, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, valstybinei miškų priešgaisrinei sistemai organizuoti ir išlaikyti, stichinių nelaimių padariniams ir masinių ligų bei kenkėjų židiniams likviduoti, miško mokslo ir projektavimo darbams, privačių miškų savininkams konsultuoti bei mokyti, privačių miškų savininkų organizacinėms struktūroms kurtis, miško kelių ir susijusių miško žemės sausinimo sistemų įrenginių priežiūrai ir taisymui (remontui), informacijai apie miškus viešinti, Aplinkos ministerijai pavaldžių institucijų vykdomoms programoms miškų ūkio srityje bei kitoms bendrosioms miškų ūkio reikmėms finansuoti. Teismas atkreipė dėmesį, jog finansavimas skiriamas nepriklausomai nuo nuosavybės formos, t. y. ir privačių miškų savininkams, ir valstybinių miškų valdytojams. Teismo vertinimu, nurodytos reikmės būtinos kasdienei miškų priežiūrai ir jų apsaugai.

7. Teismo vertinimu, pareiškėjai skundą grindė tuo, kad nustačius jiems 5 procentų privalomuosius atskaitymus siekiant užtikrinti miško kelių ir miško žemės sausinimo sistemos įrenginių priežiūrą ir remontą, pažeistas proporcingumo principas; Miškų įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje, 14 straipsnio 2 dalyje (1994 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. I-671 redakcija) jau iki ginčijamo teisinio reguliavimo buvo numatytos priemonės šioms reikmėms; privačių miškų savininkai į valstybės biudžetą mokėjo ir akcizą už kurą, mokesčius už krovinines transporto priemones; toks teisinis reguliavimas, pagal kurį privačių miškų savininkai privalo ne tik patys suremontuoti miško kelius, bet ir mokėti tam skirtus mokesčius, nesuderinamas su konstituciniais teisingumo, protingumo, proporcingumo principais.

8. Teismas pažymėjo, jog ginčijamoje teisės normoje numatyta, kad privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką yra naudojami, be kita ko, miško kelių priežiūrai ir taisymui (remontui). Teismui buvo akivaizdu, kad dalis lėšų skiriama ir miškų keliams remontuoti, neišskiriant, kam priklausiančius – privačių miškų savininkams ar valstybinių miškų valdytojams. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog ne tik mokėjo privalomuosius atskaitymus į valstybės biudžetą, bet ir patys savo lėšomis remontavo miško kelius, todėl nenustatė pagrindo pripažinti, kad jie nepagrįstai patyrė papildomas išlaidas patiems sutvarkant miško kelius.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Miškų įstatymo 7 straipsnio 3 dalį (2013 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XII-386 redakcija) buvo nustatyta, kad „bendrosioms valstybės biudžeto reikmėms tenkinti Vyriausybės nustatyta tvarka valstybinių miškų valdytojams nustatomi privalomieji 10 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką.“ Buvo pabrėžta, kad ši nuostata galioja. Teismo įsitikinimu, tai patvirtino, kad valstybinių miškų valdytojams nustatyti didesni privalomieji atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką nei privačių miškų savininkams, ir nebuvo pagrindo tvirtinti, kad pažeistas proporcingumo principas, nes kaip tik pastariesiems nustatytas mažesnis atskaitymų dydis.

10. Buvo padaryta išvada, kad Vyriausybei, vadovaujantis Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 2002 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu patvirtinus Tvarkos aprašą, kuriame buvo nustatytas privalomųjų atskaitymų sumokėjimo terminas, teisės aktų hierarchijos principas nebuvo pažeistas.

11. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. KT187-N-15/2020 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų, kuriais reguliuojamas tam tikrų programų, fondų arba institucijų finansavimas, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” (toliau – ir 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimas) tyrė ir Miškų įstatymo7 straipsnio 2 dalį (2017 m. liepos 11 d. redakcija), išskyrus nuostatą, kad „Lėšas administruoja ir jų naudojimo tvarką nustato Aplinkos ministerija“, atitiktį Konstitucijai.

12. Sulyginęs 2014 m. sausio 23 d. Miškų įstatymo 7 straipsnio redakciją ir 2017 m. liepos 11 d. šio įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies redakciją, teismas nustatė, kad jos analogiškos, išskyrus tai, kad buvo nurodyta, jog „atskaitymai įtraukiami į valstybės biudžeto pajamas ir naudojami bendrosioms miškų ūkio reikmėms ir gamtotvarkos priemonėms miškuose finansuoti“. Teismo vertinimu, aptariamas straipsnis papildytas nuostata, jog atskaitymus naudoja ir gamtotvarkos priemonėms finansuoti, kurios nebuvo ankstesnėse straipsnio redakcijose, aptariamas straipsnis nepakito ir Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimo priėmimo metu.

13. Teismas, apžvelgdamas Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimą, pažymėjo, kad jame išaiškinta, jog Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas vertintinas kaip nustatantis valstybinės politikos prioritetui – miškų tvarkymui ir apsaugai – įgyvendinti būtinas reikmes. Šio nutarimo 13 punktu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Miškų įstatymo 7 straipsnis 2 dalies (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija; TAR, 2017-07-14, Nr. 12233) nuostata „Šie atskaitymai įtraukiami į valstybės biudžeto pajamas ir naudojami bendrosioms miškų ūkio reikmėms ir gamtotvarkos priemonėms miškuose finansuoti tiek, kiek pagal ją valstybės biudžeto pajamos iš privalomų atskaitymų nuo miškų valdytojų pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką gali būti naudojamos tik bendrosioms miškų ūkio reikmės ir gamtotvarkos priemonėms miškuose, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkto nuostatai, kad Seimas tvirtina valstybės biudžetą, 94 straipsnio 4 punkto nuostatai, kad Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą, 129 straipsniui, 130 straipsnio nuostatai, kad valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė, 131 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad valstybės biudžeto projektą svarsto Seimas ir tvirtina įstatymu, 2 dalies nuostatai, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti.“

14. Teismo vertinimu, tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas netyrė, ar Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija), išskyrus nuostatą „Lėšas administruoja ir jų naudojimo tvarką nustato Aplinkos ministerija“, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Konstituciniam Teismui nekilo kitų abejonių dėl aptariamos teisės normos atitikties kitoms Konstitucijos nuostatoms, todėl teismas netenkino pareiškėjų skunde suformuluoto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dar kartą prašant ištirti aptariamo teisinio reguliavimo atitikimą Konstitucijai.

15. Dėl pareiškėjų tvirtinimo, kad ginčijamas teisinis reguliavimas nustatytas spontaniškai, visapusiškai neapsvarsčius, neįvertinus galimų teisinių pasekmių, kad Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIP-1092(2) buvo priimtas neeilinėje Seimo sesijoje 2014 m. sausio 23 d., neužtikrinant teisėkūros skaidrumo reikalavimų, teismas pažymėjo, kad oficialioje konstitucinėje doktrinoje akcentuota, kad įstatymų projektų svarstymo stadija yra būtina ir ypač svarbi įstatymų leidybos proceso stadija.

16. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad Seimo narys A. S. pasiūlymą įstatymo projektui užregistravo 2013 m. gruodžio 2 d., po dviejų dienų projektą svarstė Seimo Aplinkos apsaugos komitetas, atsakovo atstovė teismo posėdyje patvirtino ir atsiliepime nurodė, jog Seime buvo gauti visuomeninių organizacijų, Seimo narių pasiūlymai ir pastabos (juos svarstė 2013 m. gruodžio 4 ir 23 d. posėdžiuose, tačiau nepritarė).

17. Teismas sutiko su atsakovo atstovu, skundo argumentai, jog Seimo nario pasiūlymas negalėjo būti svarstomas kaip nesusijęs su Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-1092, nepagrįsti dėl to, kad projekte buvo teikiamas siūlymas nustatyti platesnį ratą subjektų, turinčių prievolę mokėti atskaitymus, siūlyta dar labiau praplėsti šių subjektų ratą. Nustatęs, kad ginčijamos nuostatos paremtos Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programa, teismas atmetė pareiškėjų argumentus, jog nėra teisinio reguliavimo analizės.

18. Teismas vertindamas pareiškėjų teiginius, kad nebuvo galimybės pateikti pastabų dėl Seime skubos tvarka svarstyto įstatymo pakeitimo, pažymėjo, jog patys pareiškėjai su skundu pateikė Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidento 2013 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 12-12/01 Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui, jame siūlė pritarti Seimo narių E. M., G. S., R. Š., E. G. pasiūlymui išbraukti iš Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pataisų projekto XIIP-1092(2) Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pasiūlytą pataisą dėl naujo mokesčio įvedimo miškų savininkams. Teismas nurodė, kad pareiškėjai taip pat prie skundo pridėjo Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ 2013 m. gruodžio 17 d. raštą Nr. SK/2013-2, Lietuvos verslo konfederacijos 2013 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 252/1213AAr, kuriais suinteresuoti asmenys kreipėsi į Seimo Pirmininkę, Ministrą Pirmininką, kitus ministrus, Seimo Aplinkos apsaugos ir Kaimo reikalų komitetų pirmininkus dėl šioje byloje aptariamo Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (kreipimuose buvo nurodyta, kad nepritaria Miškų įstatymo pataisoms XIIP-1092(2), nepritarti pataisai prašė ir Seimo narių).

19. Teismas nusprendė, kad nurodyti faktai patvirtino, jog visuomeninės organizacijos turėjo galimybę pareikšti nuomonę dėl ginčijamos įstatymo normos ir ją pateikė, tačiau į jų siūlymus Seimas neatsižvelgė.

20. Teismas pažymėjo, kad eilinėje Seimo sesijoje ginčijamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pataisa nebuvo priimta. Byloje buvo nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 23 d. 58 Seimo nariai Seimo Pirmininkui pasiūlė nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 23 d. sušaukti neeilinę sesiją, pridėjo siūlomų svarstyti klausimų sąrašą. Seimo Pirmininkė, atsižvelgdama į šį siūlymą, 2014 m. sausio 7 d. potvarkiu sušaukė Seimo neeilinę sesiją 2014 m. sausio 21–23 dienomis. Seimo 2014 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. XIIP-1456 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. sausio 21 d. Nutarimo Nr. XII-758 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo neeilinės sesijos darbų programos“ pakeitimo papildyta Seimo neeilinės sesijos darbų programa 36–46 punktais, vienas iš jų – XIIP-1092(2) Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto svarstymas. Teismas taip pat nustatė, kad 58 Seimo nariai 2014 m. sausio 21 d. pateikė pasiūlymą „Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo neeilinės sesijos darbų programos projektui Nr. XIIP-1449“, kuriame prašė į neeilinės sesijos darbų programos projektą įtraukti dar 11 įstatymų projektų. Analogišką prašymą pateikė ir Seimo narys R. S.

21. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas akcentavo, jog ne mažesnė kaip 1/3 Seimo narių grupė 2014 m. sausio 21 d. pateikė papildomus svarstytinus klausimus neeilinėje sesijoje, todėl pagal Seimo Statuto 86 straipsnio 4 dalį jie buvo įtraukti į darbotvarkę ir svarstyti. Teismas nurodė, kad pareiškėjų ginčijamas įstatymo projektas taip pat buvo svarstomas su kitais pateiktais projektais, todėl nenustatė pagrindo išvadai, kad jis buvo svarstytas skubos tvarka ar kad jam skirtas išskirtinis dėmesys. Teismas taip pat nenustatė, kad būtų pažeisti Seimo statuto 86 straipsnio reikalavimai ir darė išvadą, kad pareiškėjų skundo argumentai, jog buvo pažeistos Seimo statute nustatytos procedūros, buvo nepagrįsti.

22. Teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjų parašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir išsiaiškinti:1) ar PVM direktyvos 401 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jame draudžiamas tokio mokesčio, koks nustatytas Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, įvedimas ir taikymas; 2) ar SESV 106 straipsnio 1 dalį ir SESV 107 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad juose draudžiamas tokio teisinio reguliavimo, koks nustatytas Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, įvedimas ir taikymas.

23. Teismas pažymėjo, kad tam, kad būtų nustatyta, ar mokestis, rinkliava ar mokėjimas yra apyvartos mokestis, kaip jis suprantamas pagal PVM direktyvos 401 straipsnį, reikia įvertinti, ar jis galėtų neigiamai paveikti bendros PVM sistemos veikimą, nes juo prekių ir paslaugų judėjimas ir komerciniai sandoriai būtų apmokestinami panašiai, kaip yra apmokestinami PVM. Tas pats taikytina PVM direktyvos 401 straipsniui.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjai skunde cituoja ESTT jurisprudenciją, kurioje akcentuota, kad nesant nors vieno esminio pridėtinės vertės mokesčio požymio, pagal PVM direktyvos 401 straipsnį nedraudžiama nustatyti ir taikyti atitinkamų mokesčių. Teismo vertinimu, pareiškėjai skunde nenurodė, kaip nustatyti atskaitymai atitinka visus esminius PVM požymius. Teismas sutiko su atsakovo atstovo pozicija, kad nustatyti atskaitymai šių požymių neatitinka, nes nėra bendrasis mokestis už prekes ar paslaugas, nemokami kiekvienu gamybos ir paskirstymo etapu, o ankstesniais etapais sumokėtų atskaitymų negalima atskaityti.

25. Susipažinęs su Europos Parlamento nario B. R. 2015 m. gruodžio 21 d. Europos Komisijai pateiktu oficialiu klausimu E-016020/2015 dėl šioje byloje ginčijamo teisinio reguliavimo atitikimo PVM direktyvos 401 straipsnio nuostatoms, teismas nustatė, kad jis aiškinosi dėl valstybės narės nustatyto mokesčio, „kuris yra panašus į akcizo mokestį pobūdžio“. Europos Parlamento narys nurodė, jog jam kilo abejonių dėl mokesčio „atitikties sąžiningos konkurencijos principams“. B. R. teiravosi, kaip Europos Komisija vertina mokesčio atitiktį esminiam visų mokesčių mokėtojų lygybės principui kalbant apie nediskriminavimą kitų verslo subjektų atžvilgiu ir jo panašumą į akcizo mokestį; ar nustatytas pirmiau minėtas mokestis atitinka Šeštosios direktyvos 33 straipsnį ir kitas Bendrijos teisyno nuostatas.

26. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad Europos Komisija 2016 m. vasario 17 d. pateiktame atsakyme E-016020/2015(ASW) nurodė, jog „medienos apmokestinimas ES mastu nėra suderintas, valstybės narės iš principo turi teisę pačios nustatyti konkrečius mokesčius už šiuos produktus. ES akcizo mokesčio direktyvos valstybėms narėms nedraudžia nustatyti konkrečių mokesčių už prekes, išskyrus apdorotą tabaką, alkoholį, energetikos produktus ir elektrą. Dėl tokių mokesčių taikymo negali atsirasti su sienų kirtimu susijusių formalumų ir negali būti diskriminuojami produktai iš kitų valstybių“.

27. Teismo vertinimu, Europos Komisijos atsakymas patvirtino, kad valstybė narė gali pati nustatyti mokesčius už medienos produktus, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Pacitavęs PVM direktyvos 401 straipsnį, įvertinęs šio teisinio reguliavimo ir Europos Komisijos atsakymo turinį, teismas nurodė, kad jam nekilo abejonių, jog valstybėms narėms nenustatytas draudimas nustatyti mokesčius, tarp jų ir šioje byloje ginčijamą privalomą atskaitymą, o pagal ESTT jurisprudenciją buvo akivaizdu, kad nesant nors vieno esminio pridėtinės vertės mokesčio požymio, pagal aptartos PVM direktyvos 401 straipsnį nedraudžiama nustatyti ir taikyti atitinkamų mokesčių. Teismas nenustatė pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti, ar PVM direktyvos 401 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jame draudžiamas mokesčio, koks nustatytas Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, įvedimas ir taikymas.

28. Teismui taip pat nekilo abejonių, ar skunde ginčijamas teisinis reguliavimas pažeidžia SESV 106 straipsnio (EB sutarties ex 86 straipsnis) 1 dalies, 107 straipsnio (EB sutarties ex 87 straipsnis) 1 dalies reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėjai neįrodė, o teismas nenustatė, kad ginčo atveju buvo iškraipyta ar galėjo būti iškraipyta konkurencija, palaikant tam tikras įmones, todėl teismas netenkino prašymo kreiptis į ESTT ir su klausimu dėl minėtų SESV nuostatų išaiškinimo.

29. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Seimo priimtas ginčijamas teisinis reguliavimas nepažeidė pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų, Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktų, todėl pareiškėjų skundą atmetė.

III. 30. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: priteisti turtinei žalai atlyginti UAB „Balmurė“ – 26 945 Eur, UAB „Forestus“ – 33 851 Eur, M. R. MB – 5 773 Eur, UAB „Saleninkų karjeras“ – 44 140 Eur, MB „Vitelma“ – 23 578 Eur, UAB „Žemaitijos medis“ – 49 278 Eur, UAB „Enila“ – 53 318 Eur, UAB „Platelių šilas“ – 16 879 Eur, M. R. – 13 878 Eur, M. Š. – 57 512 Eur, V. B. – 7 536 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Tam, kad būtų galima nustatyti neteisėtus Seimo veiksmus, kaip viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygą, yra būtina įvertinti Seimo priimtos teisės normos – Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2014 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. XII-761 redakcija, nuo 2015 m. sausio 1 d., o taip pat ir vėlesnių redakcijų, kuriose įtvirtintas analogiškas reguliavimas) – teisėtumą. Seimo priimtų įstatymų atitiktį Konstitucijai nagrinėja Konstitucinis Teismas (Konstitucijos 102 str. 1 d.). Šiuo atveju skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje kalbama apie nesikreipimą į Konstitucinį Teismą, užima ne konkretūs ir aiškūs teismo atsakymai į pareiškėjų prašyme nurodytus argumentus, o siurprizinės teismo išvados, iš esmės pažodinis atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytų klaidinančių argumentų atkartojimas, ir pan. Teismas nepagrįstai netenkino motyvuoto, teisiniais argumentais pagrįsto pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai ištyrimo. Išsamius argumentus, pagrindžiančius būtinybę kreiptis į Konstitucinį Teismą, pareiškėjai yra išdėstę pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, juos palaiko ir detaliai nekartoja.

30.2. Teismas savo sprendimą nesikreipti į Konstitucinį Teismą pagrindė, be kita ko, Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. KT187-N-15/2020. Konstitucinis Teismas 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimu apskritai nevertino Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai pareiškėjų ginčijamu aspektu. Antra vertus, minėta teismo pozicija, pasiremiant Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimu, vertintina kaip siurprizinė. Laikantis rungimosi, betarpiškumo ir teisėjų nešališkumo principų, teismas, manydamas, jog Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimas aktualus nagrinėjamai bylai, turėjo apie tai informuoti dalyvaujančius byloje asmenis, ir sudaryti procesines sąlygas jiems pasisakyti dėl visų bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir jų teisinio vertinimo. Tačiau to šiuo atveju teismas nepadarė, o apie tai, kad Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimą teismas laiko aktualiu nagrinėjamai bylai, pareiškėjai sužinojo tik iš jiems nepalankaus teismo sprendimo. Taigi minėtu aspektu teismo sprendimas yra siurprizinis, o tai pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio reikalavimus. Teismas Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimu rėmėsi visiškai nepagrįstai. Konstitucinis Teismas vertino atitinkamus teisės aktus, kuriais reguliuojamas tam tikrų programų, fondų arba institucijų finansavimas. Šiuo atveju pareiškėjai ginčijo Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalį visai kitu aspektu – ar joje nustatytas reguliavimas neprieštarauja konstituciniam proporcingumo principui, sąžiningą konkurenciją garantuojančiam Konstitucijos 46 straipsniui ir t. t.

30.3. Teismui pateiktame prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjai, be kita ko, pažymėjo, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2013 m. gruodžio 16 d. nutarimai). Atitinkamai šiuo atveju Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2014 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. XII-761 redakcija, nuo 2015 m. sausio 1 d.) turėjo būti nustatyti mokesčio mokėjimo terminai, tačiau joje tai nėra nustatyta. Šie terminai yra nustatyti tik poįstatyminiame teisės akte – Tvarkos apraše. Toks teisinis reguliavimas (mokesčio mokėjimo termino nustatymas poįstatyminiu teisės aktu) akivaizdžiai pažeidžia teisės aktų hierarchijos principą.

30.4. Teismas neįvertino aplinkybių visumos, neatkreipė dėmesio į valstybinių miškų valdytojų išskirtinę (privilegijuotą) padėtį (jie nemokamai, patikėjimo teise, gauna mišką) ir jų veiklos paskirtį bei valstybinio turto prievolę duoti naudą visuomenei, ir t. t. Net ir šiuo metu Miškų įstatymo 7 straipsnio pavadinime vis dar yra nurodyta: „ekonominis valstybinio miškų ūkio reguliavimas”. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas buvo nustatytas taip skubotai ir neįsigilinus, kad net ir šiuo metu galiojančio Miškų įstatymo 7 straipsnio, kuris reglamentuoja ir privačių miškų savininkų privalomuosius 5 procentų atskaitymus, pavadinime kalbama tik apie valstybinio miškų ūkio reguliavimą.

Atsižvelgiant į valstybės turto prievolę duoti naudą visuomenei ir pan., kaip tik ir buvo nustatyti valstybinių miškų valdytojams tiek Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje minimi 5 procentų privalomieji atskaitymai, tiek ir teismo akcentuoti Miškų įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje minimi privalomieji 10 procentų atskaitymai. Į valstybinių miškų valdytojų prigimtį ir veiklos paskirtį teismas visiškai neatsižvelgė. Šiuo atveju valstybės įmonei – miškų urėdijai – buvo nemokamai (patikėjimo teise) perduotas ypatingai didelės vertės turtas – valstybiniai miškai.

Privalomieji atskaitymai miškų urėdijoms buvo nustatyti nuo parduoto turto (žaliavinės medienos ir nenukirsto miško), kurį miškų urėdijos gavo nemokamai (patikėjimo teise). Taigi buvo teisinga ir logiška, kad valstybinių miškų valdytojams, kuriems buvo suteiktos išskirtinės sąlygos – nemokamai (patikėjimo teise) gavo didžiulės vertės turtą (valstybinius miškus) – buvo nustatyti ir 5 procentų bei 10 procentų privalomieji atskaitymai. Tuo metu Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2014 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. XII-761 redakcija, nuo 2015 m. sausio 1 d.) įtraukus 5 procentų privalomuosius atskaitymus ir privačių miškų savininkams, kurie iš valstybės miško nemokamai (patikėjimo teise) negavo, teisinis reguliavimas tapo akivaizdžiai iškreiptas.

Valstybė, kaip valstybinės žemės savininkė, nustatydama valstybinių miškų valdytojams 5 procentų ir 10 procentų privalomus atskaitymus iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, iš esmės tik perskirstydavo jos pačios valdomus, kontroliuojamus ir reguliuojamus viešuosius finansus. Nustatydamas pareiškėjų ginčijamą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas nepaisė ankstesnės savo paties pozicijos, neužtikrino nuoseklumo ir privačių miškų savininkų teisėtų lūkesčių apsaugos, ir t. t.

30.5. Konstatavus, kad buvo pažeistas proporcingumo principas, visos kitos aplinkybės yra nereikšmingos. Miškų įstatyme dar iki ginčijamo teisinio reguliavimo nustatymo jau buvo numatytos priemonės, skirtos užtikrinti miško žemės sausinimo sistemų ir miško kelių priežiūrą, remontą ir t. t. Savo ruožtu minėta priemonė – nustatymas ir privačių miškų savininkams privalomųjų 5 procentų atskaitymų į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką – akivaizdžiai nėra proporcinga siektam tikslui. Miškų įstatyme ir po 2015 m. sausio 1 d. išliko ir minėtos pareigos sutvarkyti miško plotus, atlikti miško žemės sausinimo sistemų ir miško kelių priežiūrą, remontą ir t. t. Maža to, privačių miškų savininkai dar ir mokėjo į valstybės biudžetą akcizą už kurą, mokesčius už krovinines transporto priemones ir pan., o iš šių mokesčių buvo formuojamos Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšos, iš kurių atitinkama dalis skiriama vietiniams keliams (įskaitant miškų kelius). Teismas net nenurodė, kiek konkrečiai lėšų buvo paskirta privačių miško savininkų keliams, ir nepagrįsta įrodymais. Realiai iš esmės buvo remontuojami būtent pačių miškų urėdijų, bet ne per privačius miškus einantys miško keliai.

30.6. Nustatydamas mokesčius, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principų. Teismas klaidingai nurodė, kad finansavimas skiriamas tiek privačių miškų savininkams, tiek valstybinių miškų valdytojams. Patys privačių miškų valdytojai jokio finansavimo negauna, o iš atskaitymų yra finansuojami valstybinių miškų valdytojai (pvz., lėšos skiriamos valstybinių miškų miškotvarkos projektams rengti), Aplinkos ministerijai pavaldžių institucijų vykdomos programos bei tam tikros valstybės funkcijos (valstybinė miškų priešgaisrinė sistema ir t. t.), kurios iki 2015 m. sausio 1 d. buvo ir toliau turėjo būti finansuojamos tik iš nemokamai (patikėjimo teise) didžiulį turtą (valstybinius miškus) gavusių valstybinių miškų valdytojų atskaitymų. Miškų įstatyme dar iki ginčijamo teisinio reguliavimo nustatymo jau buvo numatytos priemonės, skirtos užtikrinti miško žemės sausinimo sistemų ir miško kelių priežiūrą, remontą ir t. t., todėl ginčijamas teisinis reguliavimas akivaizdžiai pažeidžia konstitucinį proporcingumo principą.

30.7. Šioje byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjai savo lėšomis remontavo miško kelius, tarp šalių apskritai nebuvo, šiuo klausimu atsakovas neteikė jokių argumentų, todėl teismo pozicija yra siurprizinė. Antra vertus, nėra aišku, kokius konkrečiai įrodymus pareiškėjai turėjo pateikti (sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai ir pan. būna tada, kai pasitelkiami kiti asmenys, tačiau privačių miškų savininkai neprivalo remontui pasitelkti kitų asmenų), o teismas neįvykdė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 12 straipsnyje nustatytos teismo pareigos įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti įgyvendinti procesines teises.

Trečia, jei reikėjo kokių nors įrodymų, tai remiantis ABTĮ 56 straipsnio 5 dalimi, teismas galėjo pasiūlyti pareiškėjams pateikti papildomų įrodymų, arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų, tačiau to teismas nepadarė. Teismas, kuriam administraciniame procese yra numatytas aktyvus vaidmuo (ABTĮ 10 str., 80 str.), turi nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str.), o ne tik pačiame galutiniame sprendime formaliai konstatuoti įrodymų nepateikimą.

Įrodymus (kiek jų spėjo surinkti per trumpą laiką) apie atliktą kelių remontą – sąskaitas faktūras, mokėjimo nurodymus, kasos pajamų orderius – pareiškėjai prideda prie šio apeliacinio skundo. Ketvirta, pats teismas pripažįsta, jog pagal Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalį pareiškėjų mokami mokesčiai skiriami keliams remontuoti, nors Miškų įstatyme atskirai numatytos dar ir pareigos (atitinkamai 9 straipsnio 3 dalis ir 12 straipsnio 2 dalis) remontuoti kelius ir pan. Miškų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje ir 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos turi būti vykdomos, o valstybė gali reikalauti jas įvykdyti, arba reikalauti atlyginti dėl jų nevykdymo patirtas išlaidas.

Miškų įstatyme akivaizdžiai įtvirtintas dvigubas to paties klausimo reglamentavimas (nustatyta ne tik pareiga suremontuoti kelius, bet ir dar atskirai nustatyti atskaitymai, kurie pagal minėtą aiškinamąjį raštą irgi skirti kelių remontui), todėl teismo argumentai apie tai, jog pareiškėjai nepateikė įrodymų apie savo lėšomis faktiškai atliktą kelių remontą, niekaip nepaneigia paties Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ydingumo ir prieštaravimo Konstitucijai. Be to, pareiškėjų argumentas apie tai, kad jie privalo ne tik patys suremontuoti miško kelius, bet ir mokėti tam skirtus mokesčius, buvo tik vienas iš daugybės jų argumentų, todėl minėta teismo išvada, jog pareiškėjai neįrodė, jog patys savo lėšomis remontavo miško kelius, savaime nesudarė pagrindo nesikreipti į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjai teismui teiktame skunde taip pat pabrėžė, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo pažeistas ir Konstitucijos 46 straipsnis, garantuojantis sąžiningą konkurenciją ir t. t. Pareiškėjai teismui pateiktame skunde akcentavo ir tai, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Į šiuos bei kitus pareiškėjų argumentus teismas konkrečiai neatsakė.

30.8. Pirmosios instancijos teismui teikdami prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pareiškėjai taip pat pateikė argumentus dėl to, kad nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą buvo pažeista ir įstatymų priėmimo tvarka. Vyriausybės teiktu projektu apskritai nebuvo siūloma plėsti privalomuosius atskaitymus mokančių subjektų ratą, todėl akivaizdu, kad Seimo nario A. S. siūlymas, kuriuo siūlyta nustatyti privalomuosius atskaitymus dar ir privačių miškų savininkams, buvo visiškai nesusijęs su tuo Vyriausybės teiktu projektu. Tai, jog minėtas Seimo nario A. S. pasiūlymas buvo pateiktas pažeidžiant Seimo statuto reikalavimus, pažymėjo ir kiti Seimo nariai. Vyriausybės teikto (registruotas Seime 2013 m. spalio 15 d.) Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto XIIP-1092 tikslas, kaip matyti iš jo aiškinamojo rašto, buvo tik suderinti Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių nuostatas su pasikeitusiomis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju nebuvo suinteresuotiems asmenims suteikta pakankamai laiko susipažinti su projektu, dėl ko priimtas pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas, ir dėl jo pareikšti savo nuomonę, pastabas ir pasiūlymus. Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidento, Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“, Lietuvos verslo konfederacijos raštai buvo parengti jau po to, kai A. S. pasiūlymas paskubomis buvo 2013 m. gruodžio 2 d. užregistruotas, 2013 m. gruodžio 4 d. apsvarstytas Seimo Aplinkos apsaugos komitete bei 2013 m. gruodžio 10 d. Seimo plenariniame posėdyje. Tai tik patvirtina tą, kad suinteresuoti asmenys tiesiog fiziškai nespėjo sureaguoti ir dėl Seimo nario A. S. pasiūlymo anksčiau pateikti savo pastabas ir pasiūlymus.

30.9. Atsakovas niekaip nepagrindė, kad šiuo atveju buvo objektyvi būtinybė skubiai (nelaukiant eilinės sesijos) priimti minėtą Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą XIIP-1092(2). Juolab, atsakovas niekaip nepagrindė, kad šiuo atveju buvo objektyvi būtinybė netgi keisti jau priimtą neeilinės sesijos darbų programą, jog tik Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIP-1092(2) būtų priimtas neeilinėje sesijoje. Visa tai akivaizdžiai kelia pagrįstas abejones teisėkūros proceso skaidrumu. Ginčijamas įstatymo projektas akivaizdžiai buvo dirbtinai skubinamas. Antra vertus, teismas tik formaliai nurodė, kad Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIP-1092(2) buvo svarstomas su kitais pateiktais projektais, tačiau teismas neįsigilino, kokie buvo tie kiti projektai. Kiti Seimo 2014 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. XII-760 į neeilinės sesijos darbotvarkę įtraukti projektai buvo su euro įvedimu susiję ir kiti iš tiesų skubus (dėl reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir pan.) projektai. Tuo metu Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (kuriam pritaikyta ta pati skuba, kaip ir išskirtiniams, su euro įvedimu susijusiems, projektams), akivaizdžiai iškrenta iš bendro konteksto, ir kelia pagrįstas abejones teisėkūros proceso skaidrumu. Teismo minimoje Seimo statuto 86 straipsnio 4 dalyje nustatyta: “Neeilinėje sesijoje svarstomi tik jos iniciatorių pateikti klausimai”. Taigi teismas turėjo ištirti, ar 2014 m. sausio 21 d. klausimą dėl Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto neeilinei sesijai pateikė tie patys asmenys, kurie 2013 m. gruodžio 23 d. iniciavo neeilinę sesiją, tačiau to teismas nepadarė. Iš byloje esančių įrodymų (atsakovo atstovo atsiliepimo prieduose pateiktų Seimo narių sąrašų) yra matyti, kad Miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą XIIP-1092(2) neeilinei sesijai pateikė Seimo narys P. Č. (2014 m. sausio 23 d. pasirašiusių Seimo narių sąraše Nr. 58), kuris 2013 m. gruodžio 23 d. apskritai nepasirašė minėto siūlymo sušaukti neeilinę sesiją, t. y. nebuvo neeilinės sesijos iniciatoriumi). Taigi akivaizdu, kad įstatymo priėmimo tvarka buvo pažeista.

30.10. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjų argumentų apie tai, kad klausimas dėl Seimo 2014 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. XII-758 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo neeilinės sesijos darbų programos” papildymo apskritai nebuvo numatytas Seimo 2014 m. sausio 21 d. posėdžio darbotvarkėje. Pagal Seimo statuto 94 straipsnio 1 dalį (šiuo atveju aktuali 2002 m. rugsėjo 5 d. statuto Nr. IX-1064 redakcija), teisę Seimo posėdyje siūlyti papildomai įrašyti klausimus į priimtą dienos posėdžių darbotvarkę arba išbraukti klausimus iš priimtos dienos posėdžių darbotvarkės turi Seimo valdyba, Seniūnų sueiga, Vyriausybė ir Seimo narių frakcija. Šiuo atveju, kaip matyti iš Seimo 2014 m. sausio 21 d. posėdžio stenogramos, nei vieno iš Seimo statuto 94 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų siūlymo įrašyti į darbotvarkę klausimą dėl Seimo 2014 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. XII-758 “Dėl Lietuvos Respublikos Seimo neeilinės sesijos darbų programos” papildymo apskritai nebuvo. Šiuo atveju Seimo nutarimas buvo priimtas nedelsiant, nesilaikant Seimo statuto, o tai taip pat nesuderinama su minėtais iš Konstitucijos išplaukiančiais teisėkūros reikalavimais.

30.11. Vyriausybė, žinodama apie pačios Vyriausybės 2012 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 569 patvirtintą Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programą, vis tiek minėtu 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1208 siūlė prievolę visiems miško valdytojams, tarp jų ir privačių miškų savininkams, mokėti privalomuosius 5 procentų atskaitymus nustatyti tik atlikus išsamią su privačiais miškais susijusios mokesčių sistemos analizę. Tokiu būdu pati Vyriausybė pripažino, kad Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programa neatstoja minėtos analizės. Tokia analizė nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta.

30.12. Šioje byloje kilo Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, todėl yra reikalinga kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Pareiškėjai prašė pirmosios instancijos teismo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti, ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 106 straipsnio (EB sutarties ex 86 straipsnis) 1 dalį ir SESV 107 straipsnio (EB sutarties ex 87 straipsnis) 1 dalį reikia aiškinti taip, kad juose yra draudžiamas tokio teisinio reguliavimo, koks nustatytas Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2014 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. XII-761 redakcija, nuo 2015 m. sausio 1 d., o taip pat ir vėlesnėse redakcijose), įvedimas ir taikymas. Teismas į pareiškėjų teiktus argumentus, kuriais jie grindė būtinybę kreiptis į Teisingumo Teismą, konkrečiai neatsakė. Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl minėtais klausimais jam nekyla abejonių. Viena iš pagrindinių pareigos motyvuoti teismo sprendimą nustatymo priežasčių – kad proceso dalyviai galėtų veiksmingai įgyvendinti apeliacijos teisę, apeliaciniame skunde pateikdami kontrargumentus. Tačiau šiuo atveju teismas minėtu klausimu nepateikė jokių motyvų, todėl jie net neturi galimybės pateikti kontrargumentus. Atsižvelgdami į tai, jie nekartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytų savo argumentų, juos palaiko ir prašo jais remiantis kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti, ar SESV 106 straipsnio (EB sutarties ex 86 straipsnis) 1 dalį ir SESV 107 straipsnio (EB sutarties ex 87 straipsnis) 1 dalį reikia aiškinti taip, kad juose yra draudžiamas tokio teisinio reguliavimo, koks nustatytas Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2014 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. XII-761 redakcija, nuo 2015 m. sausio 1 d., o taip pat ir vėlesnėse redakcijose), įvedimas ir taikymas.

30.13. Pareiškėjai taip pat prašė teismo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti, ar PVM direktyvos 401 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jame draudžiamas tokio mokesčio, koks nustatytas Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2014 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. XII-761 redakcija, nuo 2015 m. sausio 1 d., o taip pat ir vėlesnėse redakcijose), įvedimas ir taikymas. Teismas selektyviai pacitavo Europos Komisijos 2016 m. vasario 17 d. pateiktą atsakymą E-016020/2015(ASW). Europos Komisija nepatvirtino (juolab - nenurodė motyvų), kad Lietuva galėjo nustatyti tokį mokestį, koks buvo nustatytas šiuo atveju ginčijamu teisiniu reguliavimu. Dar daugiau – Europos Komisija minėtame rašte nurodė, kad ji neturi informacijos apie kitų valstybių narių privačių miško savininkų apyvartos apmokestinimo praktiką. Antra vertus, pareiškėjai prašė teismo kreiptis ne į Europos Komisiją, o į Teisingumo Teismą. Europos Komisija nevykdo Teisingumo Teismo funkcijų, prejudicinius sprendimus dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo priima būtent Teisingumo Teismas. Teismas sureikšmino PVM direktyvos 401 straipsnio nuostatą “ši direktyva nedraudžia valstybėms narėms toliau taikyti ar įvesti mokesčius”, tačiau neatkreipė dėmesio į kitą minėto 401 straipsnio nuostatą - “kurie negali būti laikomi apyvartos mokesčiais”. Teismas tik abstrakčiai nurodė (pavardydamas minėtus PVM požymius ir prie jų formaliai pridėdamas neigimą išreiškiantį žodį “nėra”, ar pan.), kad pareiškėjų ginčijamas mokestis neatitinka esminių PVM mokesčio požymių. Tokia teismo pozicija vertintina kaip nemotyvuota. Siekiant išvengti bendros PVM sistemos tikslams prieštaraujančių rezultatų, minėto Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyto mokesčio ir PVM požymiai turi būti lyginami atsižvelgiant į šį tikslą. Todėl ypatingą dėmesį reikia atkreipti į pareigą bet kuriuo momentu užtikrinti bendros PVM sistemos neutralumą (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2006 m. spalio 3 d. sprendimo Banca popolare di Cremona, C-475/03, EU:C:2006:629, 29 punktą).

30.14. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas savo išvadų iš esmės nemotyvavo, neargumentavo, nesiaiškino pareiškėjų nurodytų argumentų pagrįstumo, nenurodė, kodėl juos atmeta, t. y. netinkamai vadovavosi ir taikė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatė ne betarpiškai byloje surinktų faktinių duomenų analizės pagrindu, bet iš esmės kopijuodamas atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytą procesinę poziciją, o to, kodėl jai pritaria – nemotyvavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjų, kurie yra miškų valdytojai, reikalavimo priteisti jiems turtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės (Civilinio kodekso 6.271 str.), šią žalą kildindami iš, jų nuomone, neteistai Miškų įstatymo (toliau tekste remiamasi 2001 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-240 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 7 straipsnio 2 dalimi (2014 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. XII-761, 2017 m, liepos 11 d. įstatymas Nr. XIII-628 ir 2019 m. gruodžio 10 d. įstatymas Nr. XIII-2635 redakcijos; toliau kartu – ir ginčo redakcijos) jiems nustatytos pareigos mokėti 5 proc. privalomuosius atskaitymus į valstybės biudžetą nuo už parduotą žaliavinę medieną ar nenukirstą mišką gautų pajamų (toliau – ir ginčo privalomieji atskaitymai). Turtinės žalos dydį pareiškėjai sieja su laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2020 m. gegužės 25 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jų deklaruotomis ir sumokėtomis ginčo privalomųjų atskaitymų sumomis.

32. Pareiškėjai iš esmės laikosi pozicijos, jog ginčo privalomuosius atskaitymus nustatanti minėta Miškų įstatymo nuostata prieštarauja (1) Konstitucijai (tiek turiniu, tiek pagal priėmimo tvarką), (2) Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 106 straipsnio 1 daliai ir 107 straipsnius bei (3) 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112 EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) 401 straipsniui.

33. Apeliaciniu skundu skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti pareiškėjų reikalavimą, iš esmės konstatavęs, kad nėra neteistų veiksmų, kaip vienos iš privalumų valstybės civilinės atsakomybės elementų, ir nekyla abejonių dėl ginčo privalomuosius mokėjimus nustatančio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai bei Sąjungos taisyklėms.

V. 34. Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (2014 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. XII-761 redakcija), be kita ko, įtvirtino, kad „bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti Vyriausybės nustatyta tvarka miško valdytojams nustatomi privalomieji 5 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką <...>“. Išskyrus kai kuriuos pakeitimus, susijusius su privalomųjų atskaitymų naudojimo tikslais (2017 m, liepos 11 d. įstatymas Nr. XIII-628 ir 2019 m gruodžio 10 d. įstatymas Nr. XIII-2635) , šioje (cituotoje) nuostatoje nustatytos miškų valdytojų prievolė turinys visą ginčo laikotarpį liko nepakitęs.

35. Apeliaciniame skunde dėstomų argumentų kontekste pastebėtina, kad iš tiesų, kaip iš esmės teisingai pastebi pareiškėjai, Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarime (kurio įsigaliojimas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo atidėtas) ir 2020 m. lapkričio 3 d. nutarime nebuvo vertinamas Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (ginčo redakcijos) įtvirtintos pareigos mokėti ginčo privalomuosius atskaitymus atitikties Konstitucijai klausimas.

36. Privalomųjų atskaitymų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 1229 (Vyriausybės 2014 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1380 redakcija; toliau – ir Tvarkos aprašas), be kita ko, nustato pajamų pripažinimo momentą (4 p.), mokestinį laikotarpį (7 it 8 p.), privalomųjų atskaitymų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į valstybės biudžetą terminus (9 p.). Tvarkos aprašo 3 punkte taip pat nurodyta, kad privalomieji atskaitymai administruojami Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka (taip pat žr. Mokesčių administravimo įstatymo 13 str.24 p.).

37. Atskirai paminėtina ir tai, kad ginčo privalomieji atskaitymai yra skirti bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti ir (nuo 2018 m. sausio 1 d. (2017 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-628 redakcija) gamtotvarkos priemonėms miškuose įgyvendinti (finansuoti). Konkrečiai šie atskaitymai įtraukiami į valstybės biudžeto pajamas ir naudojami miškų inventorizavimui, apskaitai, valstybinių miškų miškotvarkos projektams rengti, bendrai, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, valstybinei miško priešgaisrinės apsaugos sistemai organizuoti ir išlaikyti, stichinių nelaimių padariniams ir masinių ligų bei kenkėjų židiniams likviduoti, miško mokslo ir projektavimo darbams, privačių miškų savininkams konsultuoti bei mokyti, privačių miškų savininkų organizacinėms struktūroms kurtis, miško kelių ir susijusių miško žemės sausinimo sistemų įrenginių priežiūrai ir taisymui (remontui), informacijai apie miškus viešinti (Miškų įstatymo 7 str. 2 d. (ginčo redakcijos). Šios reikšmės yra detalizuotos Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšų planavimo, skyrimo ir naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-1082 (aplinkos ministro 2015 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. D1-349 ir 2018 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. D1-210 redakcijos), 12 punkte.

VI. 38. Kaip minėta, pareiškėjai kvestionuoja Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (ginčo redakcijų) teisėtumą, pirmiausia keldami abejonę jos atitiktimi Konstitucijai.

39. Kadangi ši įstatymo nuostata, ginčo laikotarpiu buvo galiojanti ir yra taikytina nagrinėjamoje byloje, nagrinėjamu atveju aktuali Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, pagal kurią, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju nėra jokio poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (ginčo redakcijos), tiek, kiek ši įstatymo nuostata yra reikšminga (aktuali) šioje individualioje byloje (t. y. nagrinėjant pareiškėjų reikalavimą dėl galimai patirtos turtinės žalos atlyginimo), atitikties Konstitucijai. Tokio vertinimo nagrinėjamu atveju nepaneigia pareiškėjų procesiniuose dokumentuose aptariamu klausimu išdėstyti argumentai.

41. Aptariama Miškų įstatymo nuostata, skirtingai nei bando teigti pareiškėjai, yra aiški, joje vartojamos sąvokos yra išsamiai ir tinkamai apibrėžtos tame pačiame įstatyme; nekyla jokių abejonių ir neaiškumų (dviprasmybių) dėl Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (ginčo redakcijos) įtvirtintos miškų valdytojų pareigos turinio ir apimties. Pabrėžtina, kad, nagrinėjamu atveju nėra kilęs (mokestinis) ginčas dėl galimai netinkamo mokestinių prievolių vykdymo, pareiškėjai nekildina žalos iš reguliavimo neaiškumo vykdant aptariamą prievolę (patys apeliantai nurodo, kad jie ginčo laikotarpiu apskaičiavo, deklaravo ir į valstybės biudžetą sumokėjo ginčo privalomuosius atskaitymus).

42. Pareiškėjai, kvestionuodami aptariamą įstatymo nuostatą, nepagrįstai susiaurina joje nustatyto reguliavimo įtvirtinimo (miškų valdytojų pareigos mokėti ginčo privalomuosius atskaitymus nustatymo) tikslus – kaip matyti iš šios Nutarties 38 punkto, apeliantai, apsiribodami tik kai kuriais teisėkūros proceso dokumentais (travaux préparatoires) ir visiškai ignoruodami įstatymo projekto turinį bei pačia priimtą įstatymo nuostatą, klaidingai vertina, kad šie atskaitymai (privačių) miškų valdytojams nustatyti vien tikslu finansuoti miško kelių ir susijusių miško žemės sausinimo sistemų įrenginių priežiūrą ir taisymą (remontą). Kitaip tariant, kvestionuodami ginčo pareigą visa apimtimi, pareiškėjai nurodo tik vieną iš įstatyme nustatytų bendrųjų miško reikmių (šios Nutarties 38 p.), t. y. reikmes, kurioms ginčo laikotarpiu buvo skiriama tik dalis iš ginčo privalomųjų atskaitymų surinktų lėšų – antai šiems tikslams 2017 metams numatytos sumos sudarė apie 18 proc. (Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos 2017 metų lėšų paskirstymo pagal priemonių grupes, patvirtinto aplinkos ministro 2016 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. D1-450, 6 p.), o 2019–2021 metams – apie 24 proc. (Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšų paskirstymo 2019–2021 metams, patvirtinto aplinkos ministro 2019 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. D1-181, 6 p.) bendrųjų miškų reikmių finansavimo programos lėšų.

43. Net ir darant prielaidą, kad pareiškėjai aptariama argumentų grupe kvestionuoja Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (ginčo redakcijos) atitiktį Konstitucijai tiek, kiek ji yra susijusi su minėtomis miškų reikmėmis (miško kelių ir sausinimo sistemų priežiūra bei taisymu), šių proceso šalių argumentų kontekste pastebėtina, kad: (1) pareiškėjai nenurodė ir teismas nenustatė jokių Konstitucijos ar kitų įstatymų nuostatų, kurios riboja (galėtų būti aiškinamos kaip ribojančios) galimybę aptariamų miško infrastruktūros objektų, priežiūrą ir taisymą (remontą) finansuoti iš kelių skirtingų šaltinių, todėl pareiškėjų argumentai, kad šiems tikslams, be kita ko, yra naudojamos Kelių fondo (Kelių priežiūros ir plėtros programos) ir kitos lėšos (Miškų įstatymo 12 str. 3 d.), ginčo atveju nėra reikšmingi; (2) miškų naudotojams, t. y. ne tik valdytojams, nustatyta bendro pobūdžio pareiga „<...> tausoti miško kelius, sausinimo sistemas <...>“ (Miškų įstatymo 9 str. 3 d.) nėra tiesiogiai susijusi su šių miško infrastruktūros objektų priežiūra ir taisymu (remontu); (3) Miškų įstatymo 12 straipsnio 3 dalies, nustatančios miškų kelių ir sausinimo sistemų priežiūros darbų finansavimo šaltinius, taip pat 5 straipsnio 5 dalies 3 punkte (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1839 redakcija) nustatytos ir miškų urėdijos atliekamos valstybinės funkcijos organizuoti ir (ar) įgyvendinti bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose kontekste pastebėtina, jog Miškų įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga („miško žemės sausinimo sistemų ir miško kelių, einančių per keleto miško savininkų ir valdytojų valdas, priežiūrą ir remontą privalo atlikti tų valdų valdytojai, savininkai ar naudotojai teisės aktų nustatyta tvarka“) savaime nesudaro pagrindo abejoti ginčo reguliavimo proporcingumu.

44. Pastaruoju aspektu taip pat atskirai pastebėtina, jog, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašomos atlyginti turtinės žalos nesieja su išlaidomis, jų galimai patirtomis jiems vykdant Miškų įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą; nagrinėjamos bylos dalykas neapima klausimų dėl lėšų, gautų iš ginčo privalomųjų atskaitymų, paskirstymo prižiūrint ar taisant (remontuojant) konkrečius miško kelius ir (ar) minėtus sausinimo sistemų įrenginius. Be to, kadangi įstatymo turinys negali būti aiškinamas pagal jį įgyvendinančių (lydinčiųjų) teisės aktų nuostatas (šiuo klausimu žr. Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimą), ginčo atveju visiškai nėra aktualūs ir pareiškėjų argumentai, susiję su Bendros miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) visų nuosavybės formų miškuose tvarkos aprašu, patvirtintu Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1250, ir jo (praktiniu) taikymu.

45. Dėl ginčo privalomųjų atskaitymų nustatymo tikslų, yra pagrįsta manyti, jog įstatymų leidėjas siekė gauti pajamų valstybės funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti. Iš tiesų, kaip jau yra konstatavęs Konstitucinis Teismas 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimo 88.1 punkte Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta tikslinė valstybės biudžeto pajamų iš ginčo privalomųjų atskaitymų paskirtis – finansuoti bendrąsias miškų ūkio reikmes ir gamtotvarkos priemones miškuose; šios bendrosios miškų ūkio reikmės ir gamtotvarkos priemonės miškuose yra įprastinės (kasdienės) miškų ūkio tvarkymo reikmės, būtinos nuolatinei valstybės funkcijai – miškų tvarkymui ir apsaugai – vykdyti. Aptariamas reguliavimas taip pat vertintinas, kaip nustatantis valstybinės politikos prioritetui – miškų tvarkymui ir apsaugai – įgyvendinti būtinas reikmes (Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimo 88.2 p.).

46. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ginčo reguliavimo proporcingumu, taip pat pastebėtina, kad ginčo privalomųjų atskaitymų dydis (5 proc.), be kita ko, net jį ir vertinant kartu su fiziniams asmenims (gyventojams) taikomo gyventojų pajamų mokesčiu, niekaip nelemia akivaizdžiai neprotingos mokestinės naštos, be kita ko, galinčios nepagrįstai suvaržyti ar net paneigti (i) Konstitucijos 23 straipsniu saugomą teisę į nuosavybę ar (ii) Konstitucijos 46 straipsniu garantuojamą ūkinės veiklos laisvę. Tokio vertinimo niekaip nepaneigia pareiškėjų akcentuojama abstrakti aplinkybė, kad miškų valdytojai, kaip, beje, ir kiti atitinkamų mokesčių mokėtojai, moka kitus mokesčius ir privalomuosius mokėjimus, kaip antai akcizą už įsigytus degalus, kurą.

47. Vertinant pareiškėjo argumentų grupę, susijusią su galimais sąžiningos konkurencijos pažeidimais, pirmiausia būtina pastebėti, kad: (i) ginčo privalomieji atskaitymai taikomi visiems miškų valdytojams, nepriklausomai nuo jų valdomų miškų nuosavybės formos; (ii) valstybės biudžeto pajamos iš ginčo privalomųjų atskaitymų gali būti naudojamos tik pagal Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (ginčo redakcijos) nustatytą paskirtį – bendrosioms miškų ūkio reikmėms ir gamtotvarkos priemonėms miškuose, t. y. jos negali būti skiriamos jokioms kitoms reikmėms (Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimo 88.1 p.), todėl, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios Nutarties 38 ir 47 punktuose, nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad pareiškėjų ginčijamu reguliavimu buvo siekta suteikti (konkurencinį ar kitą) pranašumą valstybinių miškų valdytojams. Be to, nėra prielaidų manyti, kad Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (ginčo redakcijos) atitikties Konstitucijai vertinimui turi kokia nors reikšmę valstybės sprendimai, susiję su jai priklausančio turto (miškų) perdavimo patikėjimo teise valdyti jos (valstybės) įsteigtiems subjektams; pareiškėjai patirtą turtinę žalą kildina tik iš jų pareigos mokėti ginčo privalomuosius atskaitymus, bet ne iš valstybės, per jai priklausančius (jos įsteigtus ir valdomus subjektus, dalyvavimo žaliavinės medienos ir (ar) nenukirsto miško tiekimo santykiuos (valstybės vykdomos ūkinės komercinės veiklos).

48. Nėra pagrindo nesutikti su pareiškėjų teiginiu, jog, vadovaujantis oficialia konstitucine doktrina, suformuota, be kita ko, aiškinant Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą („Seimas nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus“) bei 127 straipsnio 3 dalį („mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai“), konstitucinis reikalavimas valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustatyti tik įstatymu, be kita ko, implikuoja ir tai, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimo 67.2.1 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją). Konkrečiai pareiškėjai nurodo, kad Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (ginčo redakcija) ar kitose šio įstatymo nuostatose nėra nustatyti ginčo privalomųjų mokėjimų sumokėjimo į valstybės biudžetą terminai, o šiuos terminus nustatė Vyriausybė Tvarkos apraše.

49. Tačiau, kaip minėta, byloje nėra nagrinėjamas (mokestinis) ginčas dėl aptariamos mokestinės prievolės savalaikio įvykdymo (Mokesčių administravimo įstatymo 81 str. 1 d.), pareiškėjai patirtą žalą sieja ne su pareigos sumokėti ginčo privalomuosius atskaitymus į valstybes biudžetą vykdymo terminais (patys apeliantai nurodo, kad jie yra apskaičiavę, deklaravę ir sumokėję ginčo privalomuosius atskaitymus ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka), bet apskritai kvestionuoja pareigą mokėti šiuos atskaitymus. Šiomis aplinkybėmis bei teisėjų kolegijai neturint abejonių dėl pareiškėjų pareigos mokėti ginčo privalomuosius atskaitymus, vertintina, jog kreipimasis į Konstitucinį Teismą aptariamu aspektu būtų savitikslis, nes tai neturėtų jokios reikšmės šios konkrečios individualios bylos išnagrinėjimui – net ir pripažinus Tvarko aprašo 9 punkto (Vyriausybės 2014 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1380 ir 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutarimo Nr. 779 redakcijos) neatitikimą Konstitucijai bei, atitinkamai, legislatyvinės omisijos Miškų įstatyme ar kitame mokesčių įstatyme buvimą, tai nagrinėjamu atveju neturėtų jokios reikšmės ginčo mokestinių prievolių, iš kurių pareiškėjai kildina patirtą turtinę žalą bei jos dydį, apimčiai.

50. Galiausiai, dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su aptariamos Miškų įstatymo nuostatos, o tiksliau – Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymas (2014 m. sausio 23 d. įstatymas Nr. XII-76 atitiktimi Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, pastebėtina, kad, įvertinus proceso šalių pateiktus įrodymus (dokumentus), teisėjų kolegijai nemano, kad buvo pažeisti iš Konstitucijos kylantys reikalavimai įstatymų leidybos procedūrai. Pareiškėjų argumentų kontekste nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad (i) buvo užtikrinta suinteresuotų asmenų teisė pateikti pastabas ir pasiūlymus dėl įstatymo projekto, kuria, be kita ko, miškų valdytojų interesais veikiantys subjektai pasinaudojo; nenustatyta (nenurodyta) objektyvių aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, jog ginčo atveju buvo nepaisyta pagal Konstituciją, įskaitant jos 5 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus, įstatymų leidėjui tenkančių pareigų užtikrinti įstatymų leidybos proceso viešumą ir skaidrumą (šiuo klausimų žr. Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarimo 23.1 ir 23.2 p. bei juose nurodytą jurisprudenciją); (ii) ginčo įstatymo nuostatos įsigaliojimas buvo atidėtas beveik metams, t. y. trumpas laiko tarpas nuo įstatymo projekto pateikimo ir įstatymo priėmimo ir paskelbimo iš esmės neturėjo jokio neigiamo poveikio atitinkamų teisinių santykių dalyviams (pareiškėjams).

51. Be to, nesant abejonių dėl pareiškėjų pareigos mokėti ginčo privalomuosius atskaitymus ginčo laikotarpiu, taip pat esant aiškiai įstatymų leidėjo valiai (be kita ko, dar sykį patvirtintos 2019 m. gruodžio 10 d. įstatymu Nr. XIII-2635) tokius atskaitymus nustatyti, oficialioje konstitucinėje doktrinoje akcentuojamos teisės aktų konstitucingumo ir jų taikymo padarinių teisėtumo prezumpcijos (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus) kontekste pastebėtina, kad pareiškėjų nurodomi galimi įstatymų priėmimo tvarkos pažeidimai, net ir juos pripažinus, nagrinėjamu atveju negalėtų būti pripažinti veiksmais, nulėmusiais (sukėlusiais) žalą, kurią prašoma atlyginti. Pastebėtina ir tai, kad, byloje keliamų reikalavimų kontekste sprendžiant dėl Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (ginčo redakcijos) atitikties Konstitucijai ir iš jos kylantiems reikalavimams, nėra reikšmingi pareiškėjų nurodomi galimi juridinės technikos trūkumai, kaip antai aplinkybė, jog straipsnio pavadinimas („Ekonominis valstybinio miškų ūkio reguliavimas“) galimai neatitinka jo (straipsnio) turinio.

VII. 52. Pareiškėjai taip pat abejoja Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (ginčo redakcijos) įtvirtinto reguliavimo atitiktimi Sąjungos teisės aktų nuostatoms – SESV 106 straipsnio 1 daliai ir 107 straipsniui bei PVM direktyvos 401 straipsniui; taip pat prašo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti šias nuostatas nacionalinio reguliavimo teistumo aspektu.

Dėl ginčo reguliavimo atitikties SESV 106 straipsnio 1 daliai ir 107 straipsniui

53. SESV 106 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad „valstybės įmonėms bei įmonėms, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises, valstybės narės nepriima naujų teisės aktų ir nepalieka galiojančiųjų, prieštaraujančių Sutartyse nurodytoms taisyklėms, ypač toms taisyklėms, kurios yra nustatytos 18 ir 101–109 straipsniuose.”

54. Paminėtina, kad ši SESV nuostata nėra savarankiška – joje nurodytas draudimas valstybėms nustato įtvirtinamas nuorodomis į kitus SESV straipsnius (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2019 m. kovo 27 d. sprendimo byloje Pawlak, C-545/2017, EU:C:2019:260. 44 p.).

55. Šiuo aspektu pareiškėjai iš esmės nurodo SESV 107 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad, „išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.” Kitaip tariant, pareiškėjai iš esmės laikosi pozicijos, kad Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi (ginčo redakcijos) yra nustatyta valstybės pagalbos priemonė (schema), kuri yra draudžiama pagal SESV 106 straipsnio 1 dalį ir (ar) 107 straipsnio 1 dalį.

56. Tam, kad priemonę būtų galima kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, turi būti įvykdytos keturios sąlygos, t. y. (1) turi būti valstybės intervencija arba naudojami valstybės ištekliai, (2) ši intervencija gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, (3) dėl jos naudą gaunančiam asmeniui suteikiamas atrankinis pranašumas ir (4) iškraipoma konkurencija arba keliama tokia grėsmė (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo byloje Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 15 p.; 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo byloje ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:671, 17 p.).

57. Analizuojant pareiškėjų procesiniuose dokumentuose dėstomus argumentus, pastebėtina, kad valstybės pagalbos požymių aspektu jie (argumentai) nėra visiškai aiškūs ir nuoseklūs – lyg ir galima manyti, kad pareiškėjai pirmiausia valstybės pagalba, kurios gavėjai, jų nuomone, yra valstybinių miškų valdytojai (patikėtiniai), laiko patį ginčo privalomųjų atskaitymų nustatymą visiems miškų valdytojams, akcentuodami tai, kad valstybinių miškų valdytojai ir taip turi pranašumą dėl to, kad jiems yra perduota (pavesta) valdyti valstybinius miškus.

58. Šiuo klausimu taip pat primintina, jog tam, kad suteikiama nauda galėtų būti kvalifikuojama kaip „pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ji turi būti, pirma, suteikta tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybės išteklių ir, antra, priskirta valstybei (žr. Teisingumo Teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo byloje Achema ir kt., C-706/17, EU:C:2019:407, 47 p. ir jame nurodyta šio teismo jurisprudencija). Tuo tarpu ginčo privalomieji mokėjimai yra taikomi visiems miškų valdytojams vienodai, t. y. valstybė savo biudžeto pajamų sąskaita nėra suteikusi jokių aptariamos mokestinės prievolės išimčių ar lengvatų valstybinių miškų valdytojams – priešingai, pastarieji į valstybės biudžetą be ginčo privalomųjų atskaitymų papildomai moka 10 proc. atskaitymų nuo tų pačių pajamų, gautų pardavus žaliavinę medieną ar nenukirstą mišką (Miškų įstatymo 7 str. 3 d. (2013 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XII-386 redakcija).

59. Net ir bendrai vertinant Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi (ginčo redakcijos) nustatytą priemonę, įskaitant prievolę mokėti ginčo privalomuosius atskaitymus ir iš šių atskaitymų surinktų lėšų naudojimą, primintina, kad valstybės pagalba nelaikoma, t. y. SESV 107 straipsnio 1 dalis netaikoma, kai valstybė veikia vykdydama viešuosius įgaliojimus (pvz., žr. Teisingumo Teismo 1987 m. birželio 16 d. sprendimo byloje Komisija prieš Italiją, 118/85, EU:C:1987:283, 7 ir 8 p., arba kai valstybės sektoriaus subjektai veikia kaip valdžios institucijos (pvz., žr. Teisingumo Teismo 1988 m. gegužės 4 d. sprendimo byloje Bodson, 30/87, EU:C:1988:225, 18 p.); subjekto veikla gali būti laikoma viešųjų įgaliojimų vykdymu, kai ji priskirta pagrindinėms valstybės funkcijoms arba kai ji su tomis funkcijomis susijusi dėl savo pobūdžio, tikslo ir jai taikytinų taisyklių (žr., visų pirma Teisingumo Teismo 1994 m. sausio 19 d. sprendimo byloje SAT/Eurocontrol, C-364/92, EU:C:1994:7, 30 p. ir 1997 m. kovo 18 d. sprendimo byloje Calì & Figli, C-343/95, EU:C:1997:160, 22 ir 23 p.). Kaip matyti iš šios Nutarties 38 punkto bei, be kita ko, remiantis oficialia konstitucine doktrina, konstatuota šios Nutarties 46 punkte. iš ginčo privalomųjų atskaitymų surinktos lėšos naudojamos nuolatinei valstybės funkcijai – miškų tvarkymui ir apsaugai – vykdyti (finansuoti).

60. Įvertinus ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, nagrinėjamu atveju nėra jokių pagrindo manyti, kad įstatymų leidėjas ir (ar) kiti teisėkūros subjektai kokia nors forma būtų nusprendę taikyti rinkos mechanizmus aptariamoms valstybės funkcijoms, susijusioms su Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje )ginčo redakcijos) nurodytomis reikmėmis, vykdyti; tokio vertinimo niekaip nekeičia aplinkybė, jog kai kurias šias valstybines funkcijas, kaip antai nurodytas Miškų įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 2–6 punktuose (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1839 ir vėlesnės redakcijos, galiojusios ginčo laikotarpiu), įstatymų leidėjas yra pavedės vykdyti miškų urėdijoms.

Dėl ginčo reguliavimo atitikties PVM direktyvos 401 straipsniui

61. PVM direktyvos 401 straipsniui, nustatančiam, kad „nepažeidžiant kitų Bendrijos teisės nuostatų, ši direktyva nedraudžia valstybėms narėms toliau taikyti ar įvesti <…>, akcizo mokesčius <…> arba, platesne prasme, bet kokius mokesčius ar rinkliavas, kurie negali būti laikomi apyvartos mokesčiais, tačiau surenkant tuos mokesčius ar rinkliavas prekyboje tarp valstybių narių neturi atsirasti su sienų kirtimu susijusių formalumų.”

62. Pastebėtina, kad, kaip matyti iš PVM direktyvos XII priedo, minėtas 401 straipsnis atitinka 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas su pakeitimais, padarytais 1991 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 91/680/EEB, 33 straipsnį, todėl nagrinėjamu atveju aktuali ir su šiuos (Šeštosios direktyvos) straipsniu susijusi Teisingumo Teismo jurisprudencija (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Teisingumo Teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo byloje Oro Efectivo, C‑185/18, EU:C:2019:485, 22–25 p.).

63. Pažodžiui aiškinant PVM direktyvos 401 straipsnio (Šeštosios direktyvos 33 str.) nuostatą galima daryti išvadą, kad atsižvelgiant į žodžių junginiu „negali būti laikomi apyvartos mokesčiais“ išreiškiamą neigiamą sąlygos turinį pažymėtina, jog valstybė narė gali toliau taikyti arba įvesti mokesčius ar rinkliavas su sąlyga, kad jie nebus panašūs į apyvartos mokestį (Teisingumo Teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo byloje Viking Motors ir kt., C‑475/17, EU:C:2018:636 (toliau – ir Sprendimas Viking Motors), 27 p.; taip pat žr. 2013 m. spalio 24 d. sprendimo byloje Metropol Spielstätten, C-440/12, EU:C:2013:687, 32 p.).

64. Šiuo aspektu Sprendimo Viking Motors 36 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad būtų nustatyta, ar mokestis, rinkliava ar mokėjimas yra apyvartos mokestis, kaip jis suprantamas pagal PVM direktyvos 401 straipsnį, reikia įvertinti, ar jis galėtų neigiamai paveikti bendros PVM sistemos veikimą, nes juo prekių ir paslaugų judėjimas ir komerciniai sandoriai būtų apmokestinami panašiai, kaip yra apmokestinami PVM. Bet kuriuo atveju mokesčiai, rinkliavos ir mokėjimai, turintys esminių PVM požymių, apsunkina prekių ir paslaugų judėjimą panašiai kaip ir PVM, net jeigu šie mokesčiai nėra visiškai jam tapatūs (Sprendimo Viking Motors 37 p.). Tačiau taip pat būtina pabrėžti, kad PVM direktyvos 401 straipsnis nedraudžia toliau taikyti ar nustatyti mokesčio, kuris neturi vieno iš esminių PVM požymių (Sprendimo Viking Motors 38 p.).

65. Kaip akcentuota Sprendimo Viking Motors 39 punkte, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pripažįstami keturi esminiai požymiai: (1) PVM bendrai taikomas operacijoms, kurių objektas yra prekės ar paslaugos; (2) jo dydis apskaičiuojamas proporcingai apmokestinamojo asmens už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas sumokėtai sumai; (3) mokestis yra renkamas kiekviename gamybos ar paskirstymo proceso etape, įskaitant mažmeninės prekybos etapą, neatsižvelgiant į pirma atliktų sandorių skaičių; (4) iš mokesčio, kurį apmokestinamasis asmuo turi sumokėti, yra atskaitomos pirmesniuose proceso etapuose sumokėtos sumos, t. y. konkrečiame etape mokestis mokamas tik nuo šiame etape atsiradusios pridėtinės vertės, ir galiausiai jo mokėjimo našta tenka galutiniam vartotojui (taip pat žr. Teisingumo Teismo 2006 m. spalio 3 d. Sprendimo byloje Banca popolare di Cremona, C-475/03, EU:C:2006:629, 28 p.). Šie požymiai turi būti vertinama, be kita ko, ypatingą dėmesį skiriant pareigai bet kuriuo momentu užtikrinti bendros PVM sistemos neutralumą (Sprendimo Viking Motors 40 p.).

66. Minėta, kad pakanka konstatuoti, jog nėra tenkinamas bent viena iš paminėtų PVM požymių, kad atitinkamas mokestis, rinkliava ar privalomasis mokėjimus (jų nustatymas) būtų pripažintas neprieštaraujančiu PVM direktyvos 401 straipsniui (taip pat žr. Teisingumo Teismo 2020 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Vodafone Magyarorszįg, C‑75/18, EU:C:2020:139, 61 p.; 2021 m. vasario 25 d. sprendimo byloje Novo Banco, C-712/19, EU:C:2021:137. 48–51 p.).

67. Šiuo klausimu reikia pripažinti, kad ginčo privalomieji atskaitymai neatitinka minėtų trečio ir ketvirto PVM požymių, dėl ko jie (atskaitymai) negali būti pripažinti apyvartos mokesčių PVM direktyvos 401 straipsnio taikymo tikslais.

68. Iš tiesų, pirma, ginčo privalomųjų atskaitymų taikomi tik miško valdytojui ir tik už jo parduotą: (1) žaliavinę medieną, paruoštą valdomame miške, – miško žemėje nukirstų medžių stiebų medieną, skirtą medienos gaminiams ruošti.(Miškų įstatymo 2 str. 32 d. (2017 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-628 redakcija); (2) nenukirstą mišką – augančius medžius, sausuolius, vėjavartas, vėjalaužas ir kitą nenukirstą sumedėjusią miško augaliją (Miškų įstatymo 2 str. 22 d. (2017 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-628 redakcija). Tai reiškia, kad šie atskaitymai, skirtingai nei PVM, taikomi (renkami) tik pirmą (vieną) kartą, o ne kiekviename gamybos ir paskirstymo etape, t. y. vėlesni sandoriai (ūkinės operacijos), susiję su žaliavinę mediena ar nenukirstu miškų, kaip jie apibrėžiami Miškų įstatyme, nebėra apmokestinami aptariamais atskaitymais. Antra, kadangi ginčo privalomieji atskaitymai nemokami vėlesniuose etapuose, t. y. vėlesnių ūkinių operacijų, susijusių su žaliavine mediena ar nenukirstu mišku, metu, nėra apskritai jokio pagrindo teigti apie ankstesniuose etapuose sumokėtų sumų atskaitymą – skirtingai nei PVM, šie atskaitymai nėra renkami kiekviename proceso etape, juos taikant nėra mechanizmo, analogiško teisės į PVM atskaitą taikymui, ir šie atskaitymai nėra pagrįsti (vien) pridėtine verte įvairiuose to paties proceso etapuose.

69. Savo ruožtu nėra pagrindo konstatuoti ir to, kad ginčo privalomųjų atskaitymų našta (ypač atsižvelgiant į šių atskaitymų mokėtoją ir apmokestinimo objektą) tenka galutiniam vartotojui, kaip tai yra PVM taikymo atveju. Be to, net ir darant prielaidą, kad galutinis vartotojas yra žaliavinę medieną ar nenukirstą mišką įsigijęs asmuo, nagrinėjamu atveju nenumatyta miško valdytojo pareigos pridėti aptariamų atskaitymų sumą prie pardavimo kainos ir nurodyti šią sumą pirkėjui išrašytoje sąskaitoje faktūroje – ginčo privalomųjų atskaitymų naštos perkėlimas pirkėjui (galutiniam vartotojui) yra galimybė, bet ne pareiga miškų valdytojams, kurie bet kuriuo momentu gali pasirinkti patys padengti aptariamus atskaitymus ir nepadidinti tiekiamų prekių kainos (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Sprendimo Viking Motors 45 p.).

70. Taigi, konstatavus, jog ginčo privalomi atskaitymai, įskaitant pačią apmokestinimo tvarką, nėra panašūs į PVM, nėra ir pagrindo pripažinti, kad šie atskaitymai galėtų neigiamai paveikti bendros PVM sistemos veikimą (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Teisingumo Teismo 2020 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Vodafone Magyarorszįg, C‑75/18, EU:C:2020:139, 59 ir 60 p.).

VIII. 71. Apibendrindama išdėstytą teisėjų, kolegija konstatuoja, jog: (1) be kita ko, pareigos kreiptis į Konstitucinį Teismą kontekste, jai nekyla abejonių dėl Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (ginčo redakcijos), tiek kiek ji yra aktuali nagrinėjamu atveju, atitikties Konstitucijai; (2) pareiškėjų keliamų reikalavimų kontekste nėra jokio objektyvaus pagrindo vertinti, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojančios nacionalinės nuostatos prieštarauja SESV 106 straipsnio 1 dalies ir (ar) 107 straipsnio 1 dalies nuostatoms; (3) ginčo privalomieji atskaitymai nėra apyvartos mokestis, draudžiamas pagal PVM direktyvos 401 straipsnį. Be to, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų Sąjungos nuostatų turinio, todėl nėra jokio pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimais, susijusiais su SESV 106 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio bei PVM direktyvos 401 straipsnio aiškinimu – jau suformuota Sąjungos teisminių institucijų praktika yra pakankama sprendimui priimti.

72. Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti valdžios institucijų neteisėti veiksmai, iš kurių pareiškėjai kildino jų patirtą turtinę žalą, t. y. nenustačius vienos iš privalomų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (Civilinio kodekso 6.271 str.), pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjų reikalavimą, priėmė teisingą sprendimą, todėl jo (sprendimo) naikinti nėra jokio pagrindo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Balmurė“, uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“, M. R. mažosios bendrijos, uždarosios akcinės bendrovės „Saleninkų karjeras“, mažosios bendrijos „Vitelma“, uždarosios akcinės bendrovės „Žemaitijos medis“, uždarosios akcinės bendrovės „Enila“, uždarosios akcinės bendrovės „Platelių šilas“, M. Š., M. R., V. B. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė