2013-12-16 Nr. ATPB-394-4-52-3-00215-2011-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N502-46/2013

Teisminio proceso Nr. 4-52-3-00215-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 50.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutarties V. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. V. Š. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už tai, kad jis 2010 m. lapkričio 13 d., apie 11.50 val., Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos Medininkų sienos perėjimo punkte (toliau – ir SPP), vairuodamas automobilį BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į pasienio kontrolės posto (toliau – ir PKP) teritoriją be eilės (apvažiavo automobilių eilę). Protokole nurodyta, jog tokiais veiksmais V. Š. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintų Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 37 punkto reikalavimus ir padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 205 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad buvo nustatyta, jog V. Š. antrą kartą per metus padarė tokį patį pažeidimą, už kurį jam jau buvo paskirta administracinė nuobauda, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos (toliau – ir Institucija) 2010 m. lapkričio 19 d. nutarimu asmens veika buvo perkvalifikuota pagal ATPK 205 straipsnio 2 dalį ir Institucijos 2011 m. sausio 19 d. nutarimu V. Š. už ATPK 205 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 450 Lt bauda.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 21 d. nutartimi minėtą Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka jo skunde nurodytu adresu, tačiau asmuo į teismo posėdį neatvyko ir neprašė atidėti bylos nagrinėjimą, todėl teismas bylą išnagrinėjo V. Š. nedalyvaujant. Teismas pažymėjo, kad ATPK 205 straipsnio 2 dalies norma yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus.

Šiame kontekste teismas akcentavo, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas V. Š. buvo surašytas už tai, kad jis pažeidė Taisyklių 37 punktą, todėl jo argumentas, jog ATPK 205 straipsnio 2 dalis nenumato atsakomybės už Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 126, kuriuo patvirtintos minėtos Taisyklės, pažeidimą, yra nepagrįstas. Ištyręs bei įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, kad V. Š. kaltė padarius ATPK 205 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą įrodyta V. V. ir D. G. tarnybiniais pranešimais, administracinio teisės pažeidimo protokolu, Vilniaus rinktinės įvykių registro duomenimis, vaizdo įrašu bei Medininkų PKP teritorijos schema.

Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas V. Š. jau rašytiniame 2010 m. lapkričio 13 d. paaiškinime nurodė, jog į muitinę įvažiavo, kaip muitininkai paaiškino, ne ta eismo juosta; taip įvyko dėl informacijos trūkumo, kuria eismo juosta reikėjo važiuoti lengviesiems automobiliams; taip pat nurodė, jog ta pačia juosta įvažiavo ir kitas BMW markės automobilis; jeigu pažeidė tai, kuo jį kaltina, labai gailisi. Pabrėžė, kad V. Š. teiginį, jog įvykio metu nebuvo lengvųjų automobilių eilės, paneigia pareigūno V.

V. parodymai ir byloje esantis vaizdo įrašas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad iš Medininkų PKP teritorijos schemos bei V. V. parodymų matyti, jog juostos, specialiai skirtos Europos Sąjungos bei ne Europos Sąjungos piliečiams, nėra, todėl tokius administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginius atmetė. Pabrėžė, kad V. Š. nurodyta aplinkybė, jog pasienio pareigūnai jam kerštauja, nepagrįsta jokiais įrodymais. Nurodė, jog liudytojas V. V. paaiškino anksčiau V. Š. nesutikęs ir nežinąs, ar jis buvo padaręs kitus pažeidimus.

Be to, nurodė, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo per Medininkų PKP vyksta ne pirmą kartą, todėl jam turi būti žinoma vykimo tvarka, o duomenų, jog V. Š. turėjo teisę ar jam buvo leista įvažiuoti be eilės, byloje nėra. Kartu pažymėjo, kad aplinkybė, jog Institucijos nutarime pavartota SPP sąvoka, pažeidimo esmės ir jo kvalifikavimo nekeičia, kadangi SPP apima PKP teritoriją. Pasisakydamas dėl V. Š. skunde nurodytų aplinkybių, kad Institucijos nutarime nėra nurodyta, jog asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – ir KET) ar nevykdė Taisyklių 46 ir 47 punktuose nurodytų pareigų, teismas pabrėžė, jog šios aplinkybės neturi reikšmės, nes jis nebuvo nubaustas už šių punktų pažeidimą.

Taip pat akcentavo, kad pats V. Š. nurodė, jog po pasieniečių ir muitininkų patikrinimo jis buvo sulaikytas protokolo surašymui, taigi joks pakartotinis patikrinimas, kaip nurodo administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, jo atžvilgiu nebuvo atliekamas. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir tai, kad V. Š. 2009 m. gruodžio 29 d. nutarimu pagal ATPK 205 straipsnio 1 dalį buvo baustas 150 Lt bauda, bauda sumokėta 2010 m. kovo 21 d. ir nuobauda galiojo, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju asmens veika buvo pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 205 straipsnio 2 dalį.

Remdamasis tuo, kas nustatyta, teismas konstatavo, jog administracinė nuobauda asmeniui buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamą Institucijos nutarimą.

II. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas V. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra neobjektyvi ir neteisėta, kadangi teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nutartį priėmė nedalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui. Taip pat pažymi, kad jam nebuvo siųstas rašytinis Institucijos atsiliepimas į jo pateiktą skundą. Be to, nurodo, jog surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, nebuvo braižoma jokia schema, kurioje būtų nurodyta pažeidimo padarymo vieta, ir su tokia schema asmuo supažindintas nebuvo. Atkreipia dėmesį, kad administracinio teisės pažeidimo protokole ir Institucijos nutarime nurodyta, jog jis pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 126 37 punktą, o ne minėtu nutarimu patvirtintų Taisyklių 37 punktą. Tvirtina, kad administracinio teisės pažeidimo protokole asmeniui kaltinimas suformuluotas neaiškiai, jam buvo neaišku, kas yra Medininkų SPP, todėl rašydamas paaiškinimą, asmuo nenurodė liudininkų, mačiusių visas įvykio aplinkybes. Taip pat, remdamasis Taisyklių 34 ir 37 punktais, teigia, jog jam buvo leista įvažiuoti į PKP, ką įrodo aplinkybė, kad buvo atliktas asmens pasienio ir muitinis patikrinimas. Nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo protokole ir ginčijamame Institucijos nutarime nėra nurodyta, kuo remiantis buvo nuspręsta, jog kelyje iki PKP negalima apvažiuoti eilėje laukiančių automobilių eilės, o asmuo, kertantis valstybės sieną, yra atsakingas už asmenų įleidimą į PKP bei jų tikrinimą. Vadovaudamasis Taisyklių 1 punktu, atkreipia dėmesį, jog kelio atkarpa nuo Baltarusijos sienos iki Medininkų PKP nėra PKP teritorija, todėl transporto judėjimą minėtoje teritorijoje reglamentuoja KET. Be to, pabrėžia, kad nagrinėjant bylą teisme nebuvo apklaustas pareigūnas D. G., o vien tik rašytiniai pareigūno paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojų parodymams ir jų nepakeičia. Kartu akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pavėluoto Institucijos nutarimo išsiuntimo administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį nepakeistą. Institucija mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai išnagrinėjo pateiktus įrodymus bei priėmė pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad apeliaciniame skunde chaotiškai dėstoma administracinėn atsakomybėn patraukto asmens subjektyvi nuomonė ir iš esmės jokie nauji faktai nepateikiami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju V. Š. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 205 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 205 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus (pasienio teisinio režimo taisyklių arba pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių pažeidimą), užtraukia baudą nuo 300 Lt iki 600 Lt.

Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas V. Š., be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 123 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2011 m. sausio 1 d.), parengus bylą nagrinėti teisme, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešama asmeniui, dėl kurio surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, nukentėjusiam asmeniui, institucijai, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje priėmusiai institucijai (pareigūnui); šių subjektų ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo pranešta ir nėra pagrindų atidėti bylos nagrinėjimą, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog V. Š. apie pirmosios instancijos teismo 2013 m. vasario 13 d. posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta teismo pranešimu, kuris dar 2013 m. sausio 22 d. buvo išsiųstas jo paties skunduose nurodomu gyvenamosios vietos adresu (b. l. 56). Tai atitinka minėtą įstatymo nuostatą, todėl darytina išvada, jog V. Š. buvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, dėl ko apelianto teiginys, kad teismas jo neinformavo apie teismo posėdį, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdžių tvarkaraščiai viešai skelbiami ir prieinami pirmosios instancijos teismo bei Nacionalinės teismų administracijos internetinėse svetainėse. Įvertinus minėtas aplinkybes ir tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo į teismo posėdį neatvyko, jokių neatvykimo priežasčių nenurodė, prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nepateikė, o jokių kitų procesinių kliūčių pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylą iš esmės nebuvo, darytina išvada, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai bylą išnagrinėjo V. Š. nedalyvaujant.

Pasisakydama dėl V. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, teisėjų kolegija pažymi, kad ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. Š. padarė jam inkriminuotą pažeidimą. Priimdamas ginčijamą nutartį, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju V. Š. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis 2010 m. lapkričio 13 d., apie 11.50 val., Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos Medininkų SPP, vairuodamas automobilį BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į PKP teritoriją be eilės (apvažiavo automobilių eilę), taip pažeisdamas Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126, 37 punkto reikalavimus (b. l. 61).

Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole, kurio nuorašas asmeniškai ir pasirašytinai buvo įteiktas V. Š., kaltinimas suformuluotas pakankamai konkrečiai, aiškiai ir nedviprasmiškai, tinkamai atskleista jam inkriminuoto pažeidimo esmė bei, priešingai nei teigia apeliantas, aiškiai nurodytas būtent Taisyklių 37 punktas, kurio reikalavimų pažeidimu jis kaltinamas. Pabrėžtina, kad V. Š. kaltę padarius jam inkriminuotą pažeidimą įrodo tiek rašytiniai byloje esantys duomenys bei vaizdo įrašas, tiek ir tiesiogiai nagrinėjamo pažeidimo padarymo metu įvykio vietoje dalyvavusio Institucijos pareigūno V.

V. parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kurie atitinka pareigūnų pirminiuose paaiškinimuose (tarnybiniuose pranešimuose) nurodytas aplinkybes, yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi (b. l. 12–22, 29–32, 59–69, 72–73, 80–81, 89, bylos priedas su kompiuterine laikmena, administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 163-276). Atkreiptinas dėmesys, kad Institucijos pareigūnų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, taip pat nėra, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių asmenų parodymais.

Juolab kad juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys ir paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pirminis 2010 m. lapkričio 13 d. rašytinis paaiškinimas (b. l. 72), kuriame jis, be kita ko, nurodė, jog į muitinę įvažiavo, kaip muitininkai paaiškino, ne ta eismo juosta, taip įvyko dėl informacijos trūkumo, kuria eismo juosta reikėjo važiuoti lengviesiems automobiliams, jeigu pažeidė tai, kuo jį kaltina, jis labai gailisi. Teisėjų kolegija kartu akcentuoja, jog liudytojas V. V., būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 28, 88), duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu prie PKP buvo susidariusi lengvųjų automobilių eilė, V.

Š. apvažiavo automobilius ir be eilės privažiavo prie šviesoforo, todėl V. V., priėjęs prie administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, paėmė jo pasą ir paaiškino, kad jis padarė pažeidimą, tačiau V. Š. išplūdo pareigūną necenzūriniais žodžiais ir pasakė, jog eilėje nestovės, bei įvažiavo į PKP teritoriją degant raudonam šviesoforo signalui (b. l. 30–31, bylos priedas su kompiuterine laikmena).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, V. Š. argumentai, jog jam buvo neaišku, kas yra Medininkų SPP, jam buvo leista įvažiuoti į PKP, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, nebuvo braižoma jokia schema, kurioje būtų nurodyta pažeidimo padarymo vieta, ir su tokia schema jis nebuvo supažindintas, Institucijos nutarime nenurodyta, kuo remiantis buvo nuspręsta, kad kelyje iki PKP negalima apvažiuoti eilėje laukiančių automobilių eilės, atmestini kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį bei Institucijos nutarimą. Juolab kad iš Vilniaus rinktinės įvykių registro (b. l. 16–22, 63–69) ir kitų byloje esančių duomenų matyti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo jau ne kartą yra vykęs per Medininkų PKP, be to, gerai matomoje vietoje yra važiavimą juostomis reguliuojantys ženklai, o Taisyklės yra surašytos prie PKP esančiame stende lietuvių, rusų ir anglų kalba. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl V. Š. inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties buvimo asmens veikoje bei jo kaltės padarius ATPK 205 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą daryti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytoju nekvietė ir neapklausė Institucijos pareigūno D. G..

Kartu pabrėžtina, kad aplinkybė, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nebuvo išsiųstas rašytinis Institucijos atsiliepimas į jo pateiktą skundą pirmosios instancijos teismui, savaime nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog V. Š. su Institucijos atsiliepimu į jo skundą bet kuriuo metu galėjo susipažinti ir gauti jo kopiją pirmosios instancijos teisme, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Dėl apelianto teiginio, kad Institucijos nutarimas jam buvo išsiųstas pavėluotai, akcentuotina, jog pagal ATPK 288 straipsnio 2 dalį, nutarimo nuorašas asmeniui, dėl kurio nutarimas priimtas, įteikiamas arba išsiunčiamas per tris dienas. Tuo tarpu iš byloje esančio Institucijos lydraščio Nr. (21/20)-56-9 (b. l. 81) matyti, kad skundžiamas Institucijos 2011 m. sausio 19 d. nutarimas administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui buvo išsiųstas 2011 m. sausio 20 d., t. y. nepažeidus minėto termino.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

V. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė