2022-03-02 Nr. AB-4853-3-61-3-02384-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-247-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02384-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. Ž. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2020 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 3R-487(2.13-1) „Dėl V. Ž. 2019-12-02 skundo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gruodžio 5 d. prašymą, taip pat priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjo nuomone, atsakovas netinkamai (formaliai, nekompetentingai, paviršutiniškai) išnagrinėjo jo skundą ir Sprendime neatsakė, ar Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Aleksoto seniūnijos (toliau – ir Seniūnija) darbuotojai, siuntinėdami įvairias užklausas su jo ir jo šeimos narių asmens duomenimis, neviršijo savo įgaliojimų ir veikė teisėtai. Atsakovas Sprendime tik „suplakė“ įvairių teisės aktų nuostatas dėl valstybės institucijoms suteiktų kompetencijų, bet nenurodė, kokiomis teisės normomis vadovaudamiesi Seniūnijos darbuotojai siuntinėjo kitoms institucijoms pareiškėjo ir jo šeimos asmens duomenis, tikrino darbuotojų darbo teisėtumą, vykdomos veiklos teisėtumą, pastatų naudojimą pagal paskirtį ir kt. Valstybė pažeidė ne tik savo pareigą užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą pareigūnų kvalifikaciją. Tai apima tiek Inspekcijos, tiek Seniūnijos darbuotojus. Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam pasireiškė kaip išgyvenimai, padidėjęs kraujo spaudimas, nemiga, stresas, pažeminimas, reputacijos žlugdymas, neigiamos nuomonės apie valstybės institucijas susiformavimas ir pan.

3. Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas tvirtino, kad Seniūnija, kreipdamasi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) ir Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI), savo raštuose nurodė tik pastato adresą – (duomenys neskelbtini), kuris sutapo su pareiškėjo individualios veiklos vykdymo adresu. Įstaigų atsakymai Seniūnijai buvo nukreipti tik į patalpų paskirtį ir jose vykdomą veiklą, nepateikiant jokių individualią veiklą nurodytu adresu įregistravusių asmenų duomenų. VMI atsakyme nurodytos individualios veiklos net nebuvo įregistruotos pareiškėjo vardu. Atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad nėra duomenų, jog Seniūnija rinko kitą (su minėtose patalpose vykdoma veikla nesusijusią) informaciją, todėl pareiškėjo skundas dėl jo asmens duomenų rinkimo teisėtumo atmestinas. Atsakovo vertinimu, jis Sprendime išsamiai ir nuosekliai išanalizavo pareiškėjo skunde pateiktą iš Seniūnijos gautą informaciją, pacitavo teisės aktų (2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR), Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. A-368 patvirtintų Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Aleksoto seniūnijos nuostatų (toliau – ir Seniūnijos nuostatai)) nuostatas, kuriomis vadovavosi, bei apibendrino surinktą informaciją. Statybos įstatymas (kurį skunde Inspekcijai akcentavo ir pats pareiškėjas) Sprendime cituojamas dėl skundo tyrimui svarbių sąvokų bei statinio naudojimo priežiūrą atliekančių viešojo administravimo subjektų kompetencijos.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad Seniūnija 2019 m. rugsėjo 26 d. atliko statinių, esančių (duomenys neskelbtini), patikrinimą. Siekdama išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su pastato naudojimu, Seniūnija kreipėsi į VMI ir VDI. Išsiųstuose raštuose nebuvo nurodyti pareiškėjo ar jo šeimos narių asmens duomenys, tik tikrinamo pastato adresas. Pagal iš minėtų įstaigų gautą informaciją (jų raštuose taip pat apsiribota duomenimis dėl pastatų naudojimo) Seniūnija konstatavo, jog minėtas pastatas faktiškai naudojamas ne pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą paskirtį (pagalbinio ūkio), o kaip paslaugų paskirties pastatas (garažas-dirbtuvės). Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, Seniūnijos darbuotojai neviršijo savo įgaliojimų ir tinkamai vykdė jų kompetencijai priskirtas funkcijas (Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, Seniūnijos nuostatų 12.15.1 p.).

7. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose, teisme gautuose 2020 m. rugsėjo 8 d., nesutiko su atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, apžvelgė teisės aktų nuostatas, teismų praktiką (be kita ko, susijusią su lygiateisiškumo principu ir principu „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“; manė, kad šie principai buvo pažeisti). Teigė, kad adresas laikytinas asmens duomenimis, juolab kad, pasinaudojant paieškos sistemomis internete, lengva tik pagal adresą nustatyti asmens tapatybę. Klausimai, kurie domino pareiškėją, buvo atsakovo 2020 m. balandžio 2 d. rašte Nr. 2R-1724(2.13), išsiųstame Seniūnijai, tačiau pareiškėjui šis raštas nebuvo pateiktas. Visi klausimai, susiję su ginčo pastatų naudojimu, buvo išspręsti dar 2017 metais, patikrinimai atlikti ir 2018 bei 2019 metais. Pareiškėją tikrino įvairios institucijos, bet dauguma jų nerado jokių pažeidimų arba rado minimalius pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, Seniūnijai nebuvo pagrindo siuntinėti pareiškėjo asmens duomenis kitoms institucijoms, rinkti duomenis apie pareiškėją ir jo šeimą. Pareiškėjas manė, kad Seniūnija, viršydama jai suteiktus įgaliojimus, tikrino jo veiklos teisėtumą, darbuotojų darbo teisėtumą, vykdomos veiklos pobūdį ir kt. Pareiškėjas prašė, kad teismas įpareigotų atsakovą tiksliai ir aiškiai atsakyti į savo paties klausimus, suformuluotus 2020 m. balandžio 2 d. rašte Nr. 2R-1724(2.13).

8. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose, teisme gautuose 2020 m. rugsėjo 30 d., iš esmės pakartojo ankstesniuose rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. Papildomai tvirtino, kad atsakovas nepagrįstai nepaaiškino to fakto, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos privalomąjį nurodymą atsiuntė tik pareiškėjui, o ne ir jo sutuoktinei, nors ji yra ginčo turto bendrasavininkė.

9. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose, teisme gautuose 2020 m. spalio 22 d., tvirtino, jog kartu su šiais paaiškinimais pateikti dokumentai įrodo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija jo duomenis, t. y. vardą, pavardę, gimimo metus ir pan., pateikė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai be jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjas pakartojo, jog jam neaišku, kodėl privalomasis nurodymas buvo pateiktas tik jam, o ne ir jo žmonai.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. Ž. skundą.

11. Teismas nustatė, kad Seniūnija 2019 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 01-2-451 ir 2019 m. spalio 18 d. raštu Nr. 01-2-482 kreipėsi į VMI, prašydama nurodyti, ar adresu (duomenys neskelbtini) yra įregistruota ir vykdoma komercinė-ūkinė veikla. Seniūnija 2019 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 01-2-450 kreipėsi į VDI, prašydama nurodyti, ar minėtu adresu teisėtai vykdoma automobilių remonto paslauga. VDI Kauno skyrius 2019 m. spalio 16 d. rašte Nr. SD-2-12796 nurodė, kad atliekant patikrinimą automobilių servise rasti keturi dirbantys asmenys, nelegalaus (nedeklaruoto) darbo faktas nenustatytas. VMI 2019 m. spalio mėn. rašte nurodė, jog minėtu adresu yra vykdoma veikla – autoremonto dirbtuvės ir individuali veikla, vykdymo vieta – kioskas.

12. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 2 d. raštu kreipėsi į Inspekciją (gautas 2019 m. gruodžio 5 d.), prašydamas: 1) išsiaiškinti, ar Seniūnijos darbuotojai neviršijo savo įgaliojimų ir nepažeidė teisės aktų, siųsdami užklausas ir reikalaudami pateikti informaciją apie pareiškėją ir jo šeimos narius kitoms valstybinėms institucijoms; 2) išsiaiškinti, ar Seniūnijos darbuotojai teisėtai siuntė pareiškėjo asmens duomenis kitoms institucijoms, neturėdami tam raštiško sutikimo; 3) išsiaiškinti, ar Seniūnijos darbuotojai turi teisinį pagrindą domėtis pareiškėjo ir jo šeimos ūkinės veiklos teisėtumu; 4) nustačius pažeidimus, imtis priemonių, kad darbuotojai atliktų tik jiems nustatytas funkcijas.

13. Inspekcija ginčijamu 2020 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 3R-487(2.13-1) atmetė pareiškėjo skundą. Atsakovas nustatė, kad Seniūnija kreipėsi į VMI dėl informacijos, ar adresu (duomenys neskelbtini) užregistruota ir vykdoma komercinė-ūkinė veikla, o į VDI – ar legaliai vykdomas automobilių remontas. Tad duomenys apie pareiškėją buvo renkami siekiant įgyvendinti Statybos įstatymo ir Seniūnijos nuostatų reikalavimus. Seniūnija nerinko kitos, nesusijusios su minėtose patalpose vykdoma veikla informacijos.

14. Teismas apžvelgė ginčui aktualias teisės normas, reglamentuojančias, be kita ko, reikalavimus teisėtam duomenų tvarkymui bei gero viešojo administravimo principo užtikrinimui. Pažymėjo, kad skundą tirianti institucija (šiuo atveju – Inspekcija) turi pareigą patikrinti jai pateiktame skunde nurodytų aplinkybių pagrįstumą ir realumą, naudodamasi jai teisės aktais suteiktomis priemonėmis bei instrumentais įrodymų surinkimui, aplinkybių nustatymui ir užfiksavimui. Teismas, įvertinęs Seniūnijos raštus, kuriais kreiptasi į VMI ir VDI (b. l. 11, 13, 15), nustatė, jog juose Seniūnija, įgyvendindama jai teisės aktų (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 321 str. 2 d., Seniūnijos nuostatų 12.15.1, 12.15.2, 14.1 p., Statybos įstatymo 2 str. 55 d., 47 str. 1 d. 1 ir 5 p.) suteiktą kompetenciją atlikti statinių naudojimo priežiūrą, kreipėsi į minėtas institucijas su prašymu nustatyti, ar konkrečiu adresu yra vykdoma ūkinė-komercinė veikla (o jeigu veikla yra vykdoma, nustatyti, ar teisėtai). Konstatuota, jog Seniūnija šiuo atveju nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl šioje dalyje Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

15. Teismas, spręsdamas, ar Seniūnija įgyvendino vieną iš BDAR principų – duomenų kiekio mažinimo principą, akcentavo, jog iš raštų, kuriais Seniūnija kreipėsi į VDI ir VMI, turinio matyti, jog juose nėra nei pareiškėjo, nei jo šeimos duomenų, o raštuose yra nurodytas tik adresas. Savo ruožtu VMI ir VDI atsakymuose Seniūnijai apsiribojo tik informacija apie tai, ar nurodytu adresu buvo vykdoma ūkinė-komercinė veikla ir ar ši veikla buvo vykdoma teisėtai. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad Seniūnija, įgyvendindama savo įgaliojimus statinių priežiūros srityje, kreipdamasi į atitinkamas institucijas siekiant tinkamo situacijos išnagrinėjimo ir apsiribodama tik minimalia būtina informacija dėl komercinės ūkinės veiklos vykdymo vietos, neteisėtai paskleidė informaciją apie pareiškėją ar jo šeimos narius. Atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog jo nebuvo teisės pažeistos. Teismas taip pat apžvelgė iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies kylančius reikalavimus.

16. Teismas pažymėjo, jog konstatavus, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog valstybės institucija (Inspekcija) neveikė taip, kaip turėjo veikti. Taigi, šiuo atveju nenustatyta neteisėtų veiksmų, vienos iš kumuliatyviųjų neturtinės žalos atlyginimo sąlygų. Be to, pareiškėjas neturtinę žalą grindė bendro pobūdžio hipotetiniais teiginiais, nepateikė juos patvirtinančių įrodymų, todėl nenustatyta (neįrodyta) kilusi žala. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestas.

17. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas laikėsi VAĮ nustatytų pareigų, tyrimo ir (ar) tikrinimo objektyvumo, proporcingumo, subsidiarumo ir kitų viešojo administravimo principų, išsamiai nurodė pareiškėjui, kokiais teisės aktais vadovaudamasi veikė Seniūnija ir kokios teisės jai yra suteiktos. Inspekcija iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Atitinkamai, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

III. 18. Pareiškėjas V. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą, panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2020 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 3R-487(2.13-1) ir įpareigoti ją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gruodžio 5 d. prašymą, tiksliai ir aiškiai atsakant į pareiškėjo klausimus, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (sumokėtą žyminį mokestį).

19. Pareiškėjas teigia, kad teismas vertino tai, ar Seniūnijos darbuotojai, siuntinėdami įvairias užklausas su pareiškėjo ir jo šeimos narių duomenimis, neviršijo įgaliojimų ir veikė teisėtai, nors pareiškėjas prašė išsiaiškinti, ar minėti darbuotojai neviršijo įgaliojimų ir nepažeidė Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, siuntinėdami užklausas įvairioms institucijoms ir rinkdami informaciją apie pareiškėją ir jo šeimos narius. Tvirtina, kad tik gavęs teismo sprendimą sužinojo, jog jis ginčo pastatą naudoja ne pagal paskirtį.

Pareiškėjo pastatai tikrinami nuo 2016 metų, tačiau nebuvo nustatytas nė vienas pažeidimas. Pareiškėjas niekada negavo baudos už pastato naudojimą ne pagal paskirtį. Teismas net neužsiminė apie pareiškėjo pateiktus dokumentus apie valstybės ir savivaldybės institucijų atliktus patikrinimus. Pareiškėjas mano, kad atsakovas, nagrinėdamas jo skundą, netinkamai vykdė savo funkcijas, numatytas BDAR ir kituose teisės aktuose, o teismas vadovavosi tik atsakovo pateiktais argumentais. Seniūnija neturėjo teisinio pagrindo siuntinėti pareiškėjo asmens duomenis (adresą) kitoms institucijoms, rinkti jo ir jo šeimos duomenis, todėl atsakovas nepagrįstai nekonstatavo pažeidimo.

Pareiškėjas pakartoja rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, kad Seniūnijos veiksmai tikrinant veiklos teisėtumą, darbuotojų darbo teisėtumą, veiklos pobūdį ir pan. viršijo jai suteiktus įgaliojimus, taip pat kad buvo pažeistas lygiateisiškumo principas (įstatymas dėl asmens duomenų taikomas visiems, išskyrus valstybės institucijas; ir atsakovas, ir Seniūnija pažeidė Konstitucijos 29 str.) bei principas „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (Konstitucijos 5 str.). Pareiškėjas taip pat apžvelgia teismų praktiką dėl žalos atlyginimo.

Tvirtina, kad niekas (net teismas) negali pinigine išraiška įvertinti, ką jaučia pareiškėjas, kai valstybės institucijos iš jo tyčiojasi, kvalifikuotai neišnagrinėja jo keliamų klausimų, laiko pareiškėją nieko nesuprasiančiu. Pareiškėjas dėl netinkamų valdininkų veiksmų jautėsi bejėgis, sugaišo laiko, patyrė žalą bendravimui su šeima, socialiniam gyvenimui, fizinei ir psichinei sveikatai, taip pat jautė neigiamas emocijas, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir kt. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas neatsakė į jo skunde iškeltus klausimus, tik siekė nuslėpti savivaldybės įstaigos padarytus pažeidimus; tą patį padarė ir teismas, kuris yra šališkas valstybės institucijų atžvilgiu.

Tiek teismas, tiek valstybės pareigūnai veikė aiškiai nekvalifikuotai, formaliai ir neatsakingai, valstybė neužtikrino tinkamos savo pareigūnų kvalifikacijos ir jų veiksmų teisėtumo.

20. Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

21. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Mano, kad apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo iškeltų klausimų, nepagrįsti. Atsakovas teigia, jog pareiškėjas nebuvo pateikęs jam dokumentų, pridėtų prie jo rašytinių paaiškinimų teismui (raštų dėl patikrinimo ir kt.), kurie, anot pareiškėjo, įrodo, kad Seniūnija, neturėdama teisinio pagrindo, siuntinėjo jo asmens duomenis kitoms institucijoms, rinko jo ir jo šeimos narių asmens duomenis. Pareiškėjas, teikdamas skundą Inspekcijai, skundėsi dėl jo duomenų pateikimo konkrečioms institucijoms – VDI ir VMI, o ne visoms vėliau išvardytos institucijoms.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2020 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. 3R-487(2.13-1) „Dėl V. Ž. 2019-12-02 skundo“, atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gruodžio 5 d. prašymą, taip pat dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes padarė išvadą, kad atsakovas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teismui konstatavus, kad atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nebuvo pagrindo tenkinti kitų pareiškėjo reikalavimų, t. y. įpareigoti atsakovą iš naujo atlikti skundo tyrimą, taip pat priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir aiškinimu, teigia, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai.

24. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinių skundų motyvus.

26. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad atsakovas turi Reglamente (ES) 2016/679 nustatytus priežiūros institucijos įgaliojimus. ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priežiūros institucija nagrinėja skundus dėl Reglamento (ES) 2016/679, šio įstatymo ir kitų įstatymų, reglamentuojančių asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, pažeidimų šių teisės aktų ir priežiūros institucijos nustatyta tvarka. Pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR) 2 straipsnio 1 dalį šis reglamentas taikomas asmens duomenų tvarkymui, visiškai arba iš dalies atliekamam automatizuotomis priemonėmis, ir asmens duomenų, kurie sudaro susisteminto rinkinio dalį ar yra skirti ją sudaryti, tvarkymui ne automatizuotomis priemonėmis.

27. Pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punktą bei 6 straipsnio 3 dalį teisėtai tvarkyti asmens duomenis galima, kai tai daryti būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas, o nurodytas duomenų tvarkymo pagrindas nustatomas Sąjungos teisėje arba duomenų valdytojui taikomoje valstybės narės teisėje.

28. Vietos savivaldos įstatymo 321 straipsnio 2 dalis apibrėžia savivaldybės seniūnijos pagrindines funkcijas, kurias seniūnija atlieka seniūnijos nuostatose nustatyta tvarka. Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Aleksoto seniūnijos nuostatų, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. A-368 12.15.1 ir 12.15.3 punktuose nurodyta, jog seniūnija atlieka statinių (išskyrus susisiekimo komunikacijas ir su jomis susijusius kitus inžinerinius statinius, taip pat hidrotechnikos statinius Baltijos jūroje ir vidaus vandens telkiniuose) naudojimo priežiūrą, sudaro patikrintų statinių, kurių naudojimo priežiūrą pagal teisės aktus atlieka Savivaldybės administracija, naudotojų sąrašą ir jį nuolat papildo, rengia ir teikia Savivaldybės administracijos direktoriui ir kitoms institucijoms statinių naudojimo priežiūros ataskaitas. Seniūnija taip pat įgyvendina teisės aktuose nustatytas statinių naudotojų (techninių prižiūrėtojų) atliekamos statinių techninės priežiūros kontrolės priemones (Nuostatų 12.15.2 papunktis). Pagal Nuostatų 14.1 papunkčio nuostatas seniūnija turi teisę gauti iš savivaldybės administracijos padalinių, įmonių, staigų ir organizacijų informaciją ir dokumentus, reikalingus pavestoms funkcijoms atlikti ir uždaviniams įgyvendinti.

29. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 55 dalį statinio naudojimo priežiūra suprantama kaip viešojo administravimo subjekto atliekama kontrolė, kurios tikslas – nustatyti, ar statinio techninė priežiūra atitinka šio įstatymo ir kitų teisės aktų, taip pat normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus.

30. Atsižvelgiant į šios nutarties 26-29 punktuose pateikta teisinį reglamentavimą bei įvertinus Aleksoto seniūnijos raštų, kuriais kreiptasi į VMI ir VDI (b. l. 11, 13, 15) ir dėl kurių skundą teikė pareiškėjas, turinį konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiais raštais Aleksoto seniūnija įgyvendino jai teisės aktų tvarka suteiktą kompetenciją atlikti statinių naudojimo priežiūrą, kreipėsi į VMI ir VDI su prašymu pateikti informaciją, būtiną atliekant statinio naudojimosi priežiūrą, t.y. Aleksoto seniūnija asmens duomenų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl teisėtai ir pagrįstai atsakovo sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas, paliko nepakeistą.

31. Konstatavus, jog byloje ginčijamas Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2020 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. 3R-487(2.13-1) yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat konstatavus, jog atsakovas neteisėtos veikos nėra atlikęs, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė likusius išvestinius pareiškėjo reikalavimus – įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gruodžio 5 d. prašymą bei priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

32. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

33. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje galutinis procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius