2017-05-29 Nr. AB-11038-3-61-3-05672-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1862-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05672-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. B. ir D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. B. ir D. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai I. B. ir D. L. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra, Prokuratūra) 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 17.2.-17490 „Dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo“ ir 2013 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 17.2.-18729 „Dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo“ bei priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), kuriai atstovauja Prokuratūra, ir Prokuratūros (toliau – ir atsakovai) neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį: I. B. (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) – 4 887,66 Lt (1 415,56 Eur); D. L. – (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d.) – 5 989,04 Lt.

Pareiškėjai nurodė, kad jie ginčo laikotarpiu ėjo prokuroro pareigas, ir skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais. Pareiškėjai pažymėjo, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. jiems buvo neteisėtai sumažintas pareiginės algos koeficientas, nes buvo pakeistas Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas) priedėlis.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kuriai atstovauja Prokuratūra, ir Prokuratūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovai nurodė, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais įstatymais, t. y. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Atsakovai pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu nepripažino, jog Įstatymo priedėlis prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Atsakovai akcentavo, kad Prokuratūra ginčo laikotarpiu veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius įstatymus, todėl jos veiksmai yra teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjų teisių ir (ar) teisėtų interesų. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 301 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus, todėl pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjų I. B. ir D. L. skundą atmetė.

Teismas, konstatavęs, kad pareiškėjai skundą teismui 2013 m. spalio 23 d. pateikė praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimams priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. spalio 22 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, šias pareiškėjų reikalavimų dalis atmetė. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu laikotarpiu (dėl I. B. – nuo 2010 m. spalio 23 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., o dėl D. L. – nuo 2010 m. spalio 23 d. iki 2012 m. gegužės 3 d.) pareiškėjams atlyginimas buvo sumažintas pagal įstatymą, kuris Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, 2014 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais bei pažymėjo, kad Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Teismo vertinimu, teismo sprendimu priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisinga ir tai pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Teismas darė išvadą, kad patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie yra nustatyti Grąžinimo įstatyme, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Teismas pažymėjo, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose Nr. A-1134-520/2016, Nr. eA-72-575/2016 ir Nr. A-510-552/2016.

Dėl pareiškėjų reikalavimų panaikinti Generalinės prokuratūros raštus teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 pateiktais išaiškinimais, darė išvadą, kad Generalinė prokuratūra iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip ir pagrįstai nurodė, jog įstatymų leidėjui nenustačius sumažintų pareiginių algų kompensavimo mechanizmo, Prokuratūra neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymų, t. y. nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Generalinė prokuratūra priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Atmetęs pareiškėjų reikalavimus, teismas netenkino ir pareiškėjų prašymo atlyginti patirtas transporto išlaidas.

III. Pareiškėjai I. B. ir D. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

Pareiškėjų teigimu, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškinio senaties taikymo yra nepagrįsta ir neteisėta, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą ieškinio senaties termino eigos pradžią. Ieškinio senaties institutas šioje byloje netaikytinas, nes asmens teisių pažeidimo atsiradimo momentas sietinas ne su tuo momentu, kai buvo sumažintas darbo užmokestis, o ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kai buvo oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, kuriuo konstatuotas pareiškėjų teisės į teisingą atlyginimą pažeidimas.

Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika dėl ieškinio senaties taikymo (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011) šioje byloje netaikytina, kadangi nurodytoje teismų praktikoje ir šioje byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės savo prigimtimi iš esmės skiriasi. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino to, kad ginčo laikotarpiu darbo užmokesčio sumažinimas buvo nustatytas Įstatyme, kuris privalomas visiems asmenims. Be to, pirmosios instancijos teismas, byloje taikydamas ieškinio senaties institutą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai raštu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydami išmokėti susidariusį pareiginės algos skirtumą, ir Prokuratūra 2013 m. spalio 11 d. informavo pareiškėjus, jog šiuo metu nėra teisinio pagrindo tenkinti prašymų dėl sumažintos pareiginės algos dalies grąžinimo.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog veiksmingas pareiškėjų teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Pagal administracinių teismų praktiką pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliam įstatymų taikymui (teisėtumui), o teisingam ginčo išsprendimui (teisingumui), nes formalus įstatymų taikymas ir teisėtas sprendimas ne visada gali būti teisingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2001).

Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kuriai atstovauja Generalinė prokuratūra, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovai nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei įvertino faktines ginčo aplinkybes, o pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams I. B. ir D. L., kurie ginčo laikotarpiu ėjo prokuroro pareigas, 2009–2012 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo. Taip pat pareiškėjai yra pareiškę reikalavimus panaikinti Prokuratūros 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 17.2.-17490 „Dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo“ ir 2013 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 17.2.-18729 „Dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo“.

Pareiškėjai skunde, prašydami priteisti jiems 2009–2012 metais susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, teigė, kad Prokuratūra ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjų teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Generalinė prokuratūra atsiliepime į skundą nurodė, kad ji ginčo laikotarpiu veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius įstatymus, todėl jos veiksmai yra teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjų teisių ir (ar) teisėtų interesų. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skunde ir atsakovų atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, skundą atmetė, nes daliai laikotarpio taikė ieškinio senatį, o kitos skundo dalies, kuriai netaikė ieškinio senaties, nepripažino pagrįsta. Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė pareiškėjai, kurie nesutinka su ieškinio senaties taikymu ir tvirtina, kad jų skundas turėjo būti tenkinamas, nes veiksmingas pareiškėjų teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

Atsakydama į pareiškėjų argumentus dėl veiksmingo jų teisių gynimo, teisėjų kolegija pritaria ir nekartoja skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų argumentų, dėl kurių buvo padaryta išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Šiuo aspektu papildomai atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai iš esmės skunde prašė ir apeliaciniame skunde prašo ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų (buvusių prokurorų) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjų darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokurorų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjų teisių negynė tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir nepriteisė jiems darbo užmokesčio nepriemokos.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas jau yra nustatytas Grąžinimo įstatyme. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjų skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjai skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamiesi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjų prašomo jų pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš atsakovų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjų skundą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1773-552/2016; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1634-575/2017). Pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjų argumentą dėl ieškinio senaties netaikymo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad šiuo aspektu turi būti vadovaujamasi DK ir CK normomis. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d.; CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senačiai taikomos CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).

Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovai atsiliepime į skundą (b. l. 13–16) prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 suformuota praktika, pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, jog nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu. Taikytinos teisės aktų nuostatos ir aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016), patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjų reikalavimams dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo taikė 3 metų ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena teismų praktikoje paprastai pripažįstama su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-535/2014; 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014; kt.). Nors pareiškėjai ieškinio senaties termino pradžią apeliaciniame skunde sieja su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo oficialiu paskelbimu ir įsigaliojimu, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymu, nes pareiškėjai apie galbūt pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą sužinojo (turėjo sužinoti) gavę sumažintą darbo užmokestį. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai į teismą kreipėsi praleidę ieškinio senaties terminą. Pareiškėjų argumentai, kad ginčo laikotarpiu darbo užmokesčio sumažinimas buvo nustatytas Įstatyme ir kad pareiškėjai raštu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydami išmokėti susidariusį pareiginės algos skirtumą, nesudaro pagrindo kitaip skaičiuoti ieškinio senaties terminą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų I. B. ir D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė