2017-02-01 Nr. AB-2488-3-61-3-04661-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-302-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04661-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinė bylą pagal V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–2).

Pareiškėjas V. Ž. skunde paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 18 d. iki šių dienų jis yra vežiojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kankinant, tyčiojantis, žeminant jo garbę ir orumą. Etapavimo metu pareigūnai demonstruodavo kovinius ginklus, atlikdami asmens ir daiktų apžiūras išsityčiodavo iš jo asmeninių daiktų. Etapuojant buvo mažai vietos (po 7 asmenis su kiekvieno asmeniniais daiktais 2 kv. m. plote). Žiemą būdavo šalta, dėl vietos trūkumo tirpdavo kojos, sutraukdavo mėšlungis, trūkdavo oro, darydavosi silpna. Šiltuoju metų laiku trūkdavo oro, buvo karšta. Konvojavimo automobiliuose būdavo blogas kvapas, išsitepdavo rūbai. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė nežmoniškas kančias, jaučia baimę, naktimis sapnuoja košmarus. Šie išgyvenimai liks visam gyvenimui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–9).

Lietuvos valstybės atstovas VST atsiliepime paaiškino, kad asmenis konvojuoja specialiomis transporto priemonėmis, kuriuose yra pagal higienos ir saugumo reikalavimus įrengtos kameros. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai ir greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje transporto priemonėje yra pritvirtinti du gesintuvai, po vieną kabinoje ir kėbule prie įėjimo. Visas specialusis transportas turi registracijos liudijimus ir kasmetines techninės apžiūros ataskaitas. Patikrinus transporto priemones nebuvo nustatyta, kad kamerų aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis. VST užtikrina, kad specialiuoju transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Su skundo teiginiu dėl antisanitarinių sąlygų transporte nesutinka, nes jame yra atliekamos dezinfekcijos. Specialiajame transporte neprivalo būti įrengti saugos diržai. Konvojavimo metu ginkluoti pareigūnai užtikrina konvojuojamųjų apsaugą. Pareiškėjas galėjo pateikti skundus dėl konvojavimo sąlygų žodžiu ar raštu. VST neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. Tik nustačius neteisėtus veiksmus galima spręsti dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjui nepakanka tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, bet būtina konkrečiai apibrėžti neteisėtus veiksmus ir jų išraišką. Šioje byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata ar kilo neigiamos pasekmės. Dėl pareiškėjo reikalavimo iki 2012 m. rugsėjo 22 d. prašo taikyti senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino – nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų, kadangi ginčo laikotarpiu konvojuojant pareiškėją į kitą paskirties punktą, buvo laikytasi visų taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus pareiškėjo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu (b. l. 87–89).

Teismas nurodė, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę (CK 6.271 str.), bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. Ž. skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už konvojavimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. rugsėjo 22 d. Atsakovo atstovas VST prašo taikyti senaties terminą veiksmams iki 2012 m. rugsėjo 22 d. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas V. Ž. apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2012 m. rugsėjo 22 d. atmetė kaip nepagrįstą, praleidus ieškinio senaties terminą.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu rašytiniai bylos įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas V. Ž. ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas planiniu maršrutu Vilnius – Klaipėda – Vilnius 8 kartus specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių buvo atlikta techninė ir higienos reikalavimų apžiūra. Į minėtos patikros turinį pateko ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl tenkančios vietos ploto, vėdinimo ir šildymo sistemų. Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus matavimo protokolų (2014 m. gegužės 12 d. matavimo protokolas Nr. F-M-175; 2014 m. gegužės 12 d. matavimo protokolas Nr. F-A-167) matoma, jog patikrinus automobilius, kuriais VST vykdė asmenų konvojavimą, ventiliacijos efektyvumo ir dirbtinės apšvietos pažeidimų nenustatyta. Taigi atsakovo atstovo VST pateikti įrodymai patvirtina pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams.

Teismas padarė išvadą, kad pagal administracinėje byloje pateiktus duomenis pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, vienu metu vykstančių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo skaičiaus, kuriam jie pritaikyti vežti.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 3 punkte nustatyta, jog konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą; konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taigi konvojaus pareigūnai savo pareigas vykdo būdami ginkluoti, tačiau jokios byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtino pareiškėjo teiginių, kad konvojaus pareigūnai demonstratyviai rodydavo kovinius ginklus ar atlikdami asmens ir daiktų apžiūras žemino, tyčiojosi iš pareiškėjo, jo asmeninių daiktų. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas nehigieniškomis sąlygomis. Be to, iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, kurios, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus.

III. Pareiškėjas V. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą (b. l. 95).

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai pritaikė senaties terminą, kadangi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato terminų šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Kaip priežastį, kodėl nesikreipė į teismą anksčiau nurodo tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kuriuose išaiškinti kalinimo standartai, nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Apeliaciniu skundu pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nesivadovavo EŽTT praktika, kuri numato, jog konvojavimo metu vienam asmeniui minimaliai tenkanti ploto riba yra 1,3 kv. m. Akcentuoja, kad teismas nenurodo motyvų, kodėl nesivadovauja Konvencija savo sprendime.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti (b. l. 101–102).

Atsakovas pažymi, kad griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą. Asmenys, manantys, kad jų teisės yra pažeistos, negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo būti apdairūs ir nedelsdami pateikti skundą, inicijuoti pažeistų teisių gynimą. Ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo ir atsiliepimų argumentus, teisės aktus, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą pateikti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kylančią iš jo nurodomų teisės pažeidimų, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių bei svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujinamas.

Nurodo, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-11155-244/2015 tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes dėl konvojavimo sąlygų, materialinių bei procesinių normų nepažeidė ir nėra pagrindo jo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, kilo dėl netinkamų konvojavimo sąlygų.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2012 m. rugsėjo 22 d. taikė ieškinio senatį. Vertindamas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 22 d. vykusius konvojavimo atvejus, teismas padarė išvadą, jog konvojuojant pareiškėją į kitus paskirties punktus, buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus pareiškėjo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu t. y. byloje nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai pareiškėjo konvojavimo sąlygų aspektu, todėl nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, todėl pareiškėjo skundas netenkintas, neturtinės žalos atlyginimas nepriteistas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su ieškinio senaties termino taikymu ir teismo motyvais, tuo atžvilgiu, jog nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Atmesdama apeliaciniame skunde pareiškėjo išdėstytą teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, kolegija pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę).

Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas.

Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Atkreipiamas dėmesys, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalauja atlyginti neturtinę žalą už konvojavimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 18 d. iki skundo padavimo dienos t. y. 2015 m. rugsėjo 22 d. Skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo, kaip ir minėta, pateiktas tik 2015 m. rugsėjo 22 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, kad ieškinio senatį VST prašė taikyti.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pažymėtina, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Pareiškėjas nurodė, kad negalėjo į teismą kreiptis anksčiau, kadangi EŽTT nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl negalėjo su jais susipažinti.

Vertinant pareiškėjo nurodytus argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad kaip ir buvo minėta teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kankinant, tyčiojantis, žeminant garbę ir orumą, teigiama, kad pareigūnai atlikdami asmens ir daiktų apžiūras išsityčiodavo iš asmeninių daiktų, etapuojant buvo mažai vietos, žiemą būdavo šalta, dėl vietos trūkumo tirpdavo kojos, sutraukdavo mėšlungis, trūkdavo oro, darydavosi silpna, šiltuoju metų laiku trūkdavo oro, buvo karšta, konvojavimo automobiliuose būdavo blogas kvapas, išsitepdavo rūbai), kurių konvojuojamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Tai, kad pareiškėjas negalėjo susipažinti su į lietuvių kalbą išverstais EŽTT nutarimais, neturi įtakos jo teisių ir laisvių suvaržymo supratimui. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, nors neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 18 d., tačiau iki 2015 m. rugsėjo 22 d. nesiėmė jokių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2012 m. gegužės 22 d. teismui buvo pateiktas pasibaigus ieškinio senaties terminui ir kad nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2012 m. gegužės 22 d.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms. Todėl minėto subsidiarumo principo kontekste pasisakytina, jog pirmiausia yra vadovaujamasi nacionaline vidaus teise. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje galėjo ir turėjo pirmiau taikyti nacionalines teises normas. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimas, kaip teigia pareiškėjas, byloje apskritai nebuvo sprendžiamas, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) CK 6.271 straipsnio prasme.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė