2022-03-16 Nr. AB-6094-3-61-3-04496-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1600-261/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04496-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo nurodęs, jog jam turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašyta atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Atsakovas nenurodė argumentų, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Pareiškėjo teigimu, jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, priežastį – politines aplinkybes ir dėl to gresiantį pavojų jo sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, kad (duomenys neskelbtini) sunku reikšti savo norus ir politiškai kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Komisija nepasisakė dėl jo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad kilmės valstybės informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo baimė grįžus į (duomenys neskelbtini) patirti veiksmus, kurie savo forma, pobūdžiu ir pasekmėmis atitiktų „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimą (sulaikymas, įkalinimas, nužudymas), visiškai pagrįsta, kadangi (duomenys neskelbtini) asmenys nėra persekiojami. Tyrimo metu įvertinus šiuo metu (duomenys neskelbtini) esamą saugumo situaciją, nenustatyta, kad šalyje vyktų veiksmai, prilygstantys beatodairiškam smurtui, t. y., kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

6. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jo skundas Komisijoje turėjo būti nagrinėjamas žodine tvarka, nes pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

7. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo įvertinta pareiškėjo individuali situacija naujausios kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu nenustatytos ir pareiškėjas neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių šiuo metu (duomenys neskelbtini) kyla pavojus patirti realią rimtą žalą dėl to, kad jis (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymėjo, kad surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini), todėl išnyko grėsmės pareiškėjui dėl to patirti neigiamas pasekmes.

8. Atsakovo teigimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Atsakovas darė išvadą, kad šių aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje ir pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, todėl tikėtina, jog pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „3. Uždrausti (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini)2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

10. Teismas vadovavosi 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 12 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 116 punktu ir pažymėjo, kad Departamentas, remdamasis nustatytais faktais bei prieglobsčio prašytojo byloje surinkta informacija, turėjo įvertinti duomenų visumą ir pareiškėjo teiginių, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumą, remdamasis Aprašo 116 punkte nustatytais kriterijais. Teismo vertinimu, Departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Tyrimo metu rinkta informacija apie (duomenys neskelbtini). Departamentas nustatė, kad 2020 m. išvykstant iš (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojo baimė patirti persekiojimą buvo pagrįsta, tačiau (duomenys neskelbtini) priežastys, dėl kurių pareiškėjas bijojo likti (duomenys neskelbtini), išnyko, nes (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymui pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų. Atsakovas vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. turėjo nustatyti, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina. Teismui nekilo jokių abejonių, jog atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo nuodugniai ir išsamiai.

11. Teismas vadovavosi Aprašo 19 punktu ir pažymėjo, kad bylos rašytiniai įrodymai nepatvirtina faktinių duomenų, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Teismas pritarė Departamento Sprendime padarytai išvadai, jog įvertinus (duomenys neskelbtini) šiuo metu esamą saugumo situaciją, nenustatyta, kad būtų vykdomi pavieniai išpuoliai, o asmenys dirbę, palaikę nuverstą valdžią patirtų grasinimus, areštus ar kitokio smurtinio poveikio veiksmus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

12. Teismas vadovavosi Aprašo 222 punktu ir pažymėjo, kad skundas Komisijoje žodine tvarka gali būti nagrinėjimas tik išimtiniais atvejais. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas Komisijoje būtų buvęs būtinas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas Departamento vykdytose apklausose, jose jam buvo sudarytos galimybės išsakyti visas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, pateikti žodinius paaiškinimus, atsakyti į užduodamus klausimus. Pareiškėjas taip pat dalyvavo teismo posėdyje, teikė paaiškinimus, tačiau jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs atsakovas, teismo posėdyje pareiškėjas nenurodė.

13. Teismas vadovavosi Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir sutiko, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

14. Teismas darė išvadą, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jo prašymas buvo pagrįstai netenkintas.

15. Teismas vadovavosi Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsniu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtinto Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojų įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 33 punktu, Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nustatė, kad pareiškėjas prieglobsčio pasiprašė tik tada, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Teismas nurodė, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Byloje nėra duomenų, kad iki ginčijamų sprendimų priėmimo pareiškėjas būtų pareiškęs norą savanoriškai išvykti. Teismas konstatavo, kad Departamento sprendimo dalis, kurioje nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir atitinkanti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

16. Teismas vadovavosi Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5, 44 punktais, Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą. Teismo vertinimu, penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui. Teismas darė išvadą, kad, atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir / ar Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Teismas nurodė, kad pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė ir pareiškėjui nustatomas dvejų metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Kadangi Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką keistina iki dvejų metų, teismas nurodė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Teismas nurodė, kad, nepatenkinus pagrindinio reikalavimo, netenkinamas išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, nenustačius jokių aplinkybių, nepateikus papildomų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą vertinimui, jog atsakovas, iš naujo nagrinėdamas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo atžvilgiu priimtų kitokį sprendimą.

III. 18. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tiek Įstatyme bei Apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjas tvirtina, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis negali pasilikti kilmės šalyje. Atsakovas pateikė prieštaringą informaciją, į kurią teismas neatsižvelgė. Viena vertus, nurodoma, jog (duomenys neskelbtini). Tačiau tiek atsakovas, tiek teismas teigia priešingai, jog pagal surinktą kilmės valstybės informaciją nėra jokių duomenų apie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, Departamento sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Pareiškėjas pažymi, kad, panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

20. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, jo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš Departamento sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Atsakovas pažymi, kad surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu.

22. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo skundo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, jo teiginiai yra deklaratyvūs, neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš Departamento sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Atsakovas pažymi, kad tiek Departamentas, tiek ir teismas įvertino pareiškėjo pateiktus paaiškinimus naujausios ir aktualiausios kilmės valstybės kontekste. Buvo pripažinta, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie (duomenys neskelbtini) atitiko kilmės valstybės informaciją, tačiau nuo pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės jo šalyje politinė situacija kardinaliai pasikeitė. Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini), buvo konstatuota, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą nėra visiškai pagrįsta. Naujesnių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas, todėl jo bendro pobūdžio ir deklaratyvūs teiginiai nepaneigia Departamento surinktos kilmės valstybės informacijos ir sprendimų išvadų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

25. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl jo situaciją patvirtinančių faktinių aplinkybių vertinimo, kad teismas netinkamai vertino, jog jis priklausė opozicinei partijai, kurią persekioja vyriausybė ir tai, jo nuomone, nulėmė neteisėto bei nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

26. Faktinių aplinkybių, apibūdinančių prieglobsčio prašytojo padėtį jo kilmės šalyje, vertinimui yra reikšminga tai, kad teisės aktais yra nustatyta atitinkama procedūra, pagal kurią pats asmuo privalo įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias pagrįstą persekiojimo baimę dėl vienos ar kelių tarpusavyje susijusių priežasčių, o institucija, nagrinėjanti prieglobsčio prašytojo prašymą, turi pareigą išanalizuoti atvejį taip, kad detaliai būtų nustatytos persekiojimo baimės priežastys ir jų pagrįstumas.

27. Šios nuostatos yra grindžiamos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 67 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią prieglobsčio prašytojas privalo kiek įmanoma anksčiau pateikti informaciją, reikiamą prašymui suteikti prieglobstį pagrįsti, ir 71 straipsnio 4 dalies 4 punktu, pagal kurį prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taigi pareiškėjas turi pareigą pateikti išsamius paaiškinimus ir argumentus, leidžiančius daryti išvadą, kad yra pagrindas suteikti prieglobstį.

28. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020).

29. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą minėtų kriterijų kontekste, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pateiktą informaciją ištyrė pilnai ir išsamiai įvertino atsakovo sprendimą. Todėl, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teismo sprendimo išvadų nekartoja ir tik papildo jas atsakymais į apeliacinio skundo argumentus.

30. Dėl teisės, reglamentuojančios ginčo santykius, pažymėtina, kad asmuo pripažįstamas pabėgėliu, jei jo nurodytos aplinkybės bei įvykiai atitinka teisės aktų nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui suteikti ir jam būtina tarptautinė apsauga.

31. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:

1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

32. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3426-1062/2021 ir kt.).

33. Tai reiškia, kad pagrįstą baimę dėl persekiojimo, kaip tai nustatyta Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, lemia ne padėtis šalyje, o asmens, siekiančio pabėgėlio statuso, pareiškimai (žr. nutarties 28 dalį).

34. Pareiškėjas nenurodė (duomenys neskelbtini) nėra pakankamas pagrindas pretenduoti į pabėgėlio statusą, nesant pagrindimo, kad už savo įsitikinimus jis gali būti persekiojamas ir tokia baimė yra pagrįsta.

35. Pareiškėjo baimė grįžti į kilmės šalį dėl jo galimo persekiojimo grindžiama jo teise gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

36. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, prieglobsčio bylose turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

37. Teismų praktikoje suformuotomis nuostatomis konstatuojama, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie nesaugią kilmės šalį nėra individualaus persekiojimo priežastys ir nesant duomenų, kad (duomenys neskelbtini) ir kad jam grižus į kilmės šalį jis gali patirti persekiojimą pagrįstai neskirta tarptautinė apsauga.

38. Pirmosios instancijos teismas ištyrė saugumo situaciją pareiškėjo kilmės šalyje bei pareiškėjo nurodomas individualaus persekiojimo aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad jos nepakankamos suteikti prieglobstį. Teismas išvadas pagrindė tarptautinės teisės normomis bei pabėgėlio statuso suteikimo sąlygomis, nustatytomis nacionaline teise, todėl nėra pagrindo nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip nei kaip įvertino pirmosios instancijos teismas.

39. Teismas tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ernestas Spruogis