2020-01-15 Nr. AB-999-3-62-3-01519-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-884-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01519-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovo atstovas, Alytaus PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki skundo padavimo teismui dienos (2018 m. liepos 24 d.) buvo kalinamas Alytaus PN 1-ame lokaliniame sektoriuje 3 ir 13 būriuose, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Dėl to jautė diskomfortą, psichologines kančias, patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, dėl to kilo problemų. Dėl patalpų perpildymo trūko sanitarinių įrenginių, prausykloje buvo 9 prausimosi vietos, sanitariniame mazge – 5 unitazai, kuriais turėjo naudotis 200 nuteistųjų. Unitazai nebuvo tinkamai atitverti vieni nuo kitų, vanduo nenuplaudavo arba blogai nuplaudavo išmatas, dažnai užsikimšdavo. Duše buvo 20 kabinų, nusiprausti buvo vedamas kartą per savaitę, maudėsi nuo 15.00 val. iki 18.00 val., todėl dėl didelio nuteistųjų skaičiaus nepakako laiko išsimaudyti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad pastatas buvo avarinės būklės. Gyvenamosiose patalpose vidutinė oro temperatūra žiemą buvo 13 °C , jose buvo tarakonų. Teigė, kad nebuvo įrengta patalpa, skirta rūkymui. Lauke buvo įrengta vieta rūkyti, tačiau nebuvo stogelio, todėl ja negalėjo naudotis blogu oru, žiemos ar nakties metu. Pareiškėjui kalint tokiomis sąlygomis, trūko privatumo, didėjo įtampa, emocinė depresija, jautė pažeminimą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas bausmę Alytaus PN atliko periodiškai laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d. Pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d. buvo paskirtas gyventi į 7 lokalinio sektoriaus 13 būrio 4 miegamąjį, kuriame jam teko 3,094 kv. m. Pažymėjo, kad vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma yra santykinis dydis, tačiau tai neparodo faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi, be to, 13 būryje atliekantys bausmę nuteistieji visą dieną dirba VĮ „Mūsų amatai“, o į gyvenamąsias patalpas grįžta tik permiegoti. Pareiškėjas kalėjo bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo vaikščioti įstaigos teritorijoje, sportuoti įrengtose krepšinio, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse, dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina, prasminga veikla.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad Alytaus PN buvo tikrinti Alytaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras) specialistų, pažeidimų nenustatyta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, taip pat neprašė jo perkelti į kitas gyvenamąsias patalpas. Bendrabučio tipo miegamieji vėdinami per langus. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, apšvietimas atitiko higienos reikalavimus. Visose Alytaus PN patalpose užtikrintas nuteistųjų privatumas. Sanitariniai mazgai 7 lokaliniame sektoriuje įrengti atskirose nuo gyvenamųjų patalpų patalpose, tualetai atskirti ne mažesnėmis kaip 1,5 m aukščio sienelėmis. Ginčo sanitariniame mazge buvo 9 prausyklos ir 5 tualetai bei pisuaras, jie geros būklės, nuolat prižiūrimi. Nuteistiesiems sudaryta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. 7 lokalinio sektoriaus nuteistieji galėjo praustis ketvirtadieniais nuo 15.00 val. iki 18.00 val. Po sporto užsiėmimų nuteistieji gali nusiprausti po šaltu vandeniu. Buitiniai parazitai Alytaus PN naikinami pastoviai pagal poreikį su trečiaisiais asmenimis sudarytos sutarties pagrindu. Miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti draudžiama, juose nerūkoma. Prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui. 7 lokalinio sektoriaus kiemo plotas 765 kv. m. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų plotui nėra nustatyta. Manė, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN veiksmų ir dėl jų galimai atsiradusios neturtinės žalos, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovo atstovo veiksmais nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2018 m. liepos 24 d. jį kalinant Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose, neužtikrinant reglamentuotos vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto normos bei pažeidžiant higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimus.

9. Teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. liepos 24 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos iki 2015 m. liepos 23 d. pareikšti. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio ieškinio senaties termino atnaujinimui. Pritaikęs ieškinio senaties terminą, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. liepos 23 d. šiuo pagrindu atmetė ir nurodė, jog byloje yra reikšmingos pareiškėjo kalinimo sąlygos Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2018 m. liepos 24 d.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su aplinkybėmis dėl gyvenamojo ploto normos užtikrinimo, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2018 m. liepos 24 d. paskirtas gyventi į 7 lokalinio sektoriaus 13 būrio 4 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas 37,13 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl esant visoms joms užimtoms vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,094 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui vertinamu laikotarpiu gyvenant ginčo patalpoje reglamentuota gyvenamojo ploto norma buvo pažeista ir tai sudaro pagrindą atsakovo atsakomybei kilti.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad tualetai sanitariniame mazge buvo netinkamai atskirti, dėl to buvo pažeistas jo privatumas, atsižvelgė į byloje pateiktus duomenis, patvirtinančius, kad: sanitarinis mazgas įrengtas atskiroje patalpoje, klozetai atskirti pakankamai aukštomis, dalinėmis pertvaromis, su durimis; 13 būrio sanitariniu mazgu naudojosi 6, 8 ir 13 būrio nuteistieji; šiame sanitariniame mazge sanitariniai įrenginiai vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, taip pat juose įrengtos durys, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Todėl teismas vertino kad pareiškėjui 13 būryje naudojantis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl jo gyvenamosios patalpos avarinės būklės, techniškai netvarkingų tualetų sanitariniame mazge, netinkamos gyvenamosios patalpos temperatūros, joje buvusių buitinių parazitų, atsižvelgęs į byloje pateiktus Centro patikrinimo aktus, konstatavo, kad higienos normų reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta; patalpos ir jose esantys įrenginiai patikinimo metu buvo techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų; Alytaus PN atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami; sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su individualiąja V. M. įmone. Teismas taip pat atsižvelgė, kad pareiškėjas aplinkybių dėl avarinės gyvenamosios patalpos būklės, techniškai netvarkingų tualetų, buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose nekonkretizavo, nenurodė, kuo pasireiškė avarinė pastato būklė, kada ir koks tualetas buvo sugedęs, kada ir kokių parazitų buvo gyvenamojoje patalpoje, nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog dėl patalpos būklės, sugedusio tualeto, buitinių parazitų keliamų nepatogumų kreipėsi į Alytaus PN pareigūnus, administraciją, o šie į jo prašymus nereagavo, todėl minėtus pareiškėjo nusiskundimus atmetė kai nepagrįstus.

13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad patikrinimų metu Alytaus PN gyvenamųjų patalpų fizikiniai parametrai (santykinė oro drėgmė, oro temperatūra ir pan.) nebuvo tikrinti ir tai, jog atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų apie oro temperatūros atitiktį galiojančių higienos normų reikalavimams pareiškėjo kalinimo joje metu, sprendė, kad pareiškėjo nurodytos pretenzijos dėl žemos oro temperatūros ginčo gyvenamojoje patalpoje iš esmės galėtų būti vertinamos pareiškėjo naudai, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nenurodė konkrečių šio galimo pažeidimo atvejų, nesiejo jų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamos oro temperatūros gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas reiškė pretenzijas atsakovo atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl pareiškėjo nurodytą nusiskundimą atmetė.

14. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad Alytaus PN nebuvo įrengta rūkymui skirtų patalpų, kadangi šį teiginį paneigė į bylą pateiktos fotonuotraukos, patvirtinančios, jog ginčo būryje buvo įrengta rūkymo patalpa, taip pat rūkymo vieta įrengta lauke.

15. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus PN nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2018 m. liepos 24 d. pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, o kitus pareiškėjo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų atmetė kaip nepagrįstus. Teismas vertino, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Teismas nurodė, kad nors gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana ilgai (3 metus), tačiau pažeidimas buvo labai nežymus (pareiškėjui teko 3,094 kv. m gyvenamojo ploto), taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas kalėjo pataisos namuose bendrabutyje, kuriame dienos metu turėjo galimybę laisvai judėti visame sektoriuje (neprivalėjo nuolat būti savo gyvenamojoje patalpoje). Įvertinęs konstatuotas aplinkybes, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl teismas pripažino, kad nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2018 m. liepos 24 d. pareiškėjui kalint Alytaus PN jo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 16. Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo prašo išsamiai išnagrinėti bylą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Pareiškėjas nurodo, kad jis ilgą laiką kalinamas pažeidžiant higienos normas, todėl yra pagrindas konstatuoti neturtinę žalą. Pažymi, kad jo patirti išgyvenimai buvo tokio intensyvumo, kad yra pagrindas priteisti neturtinę žalą pinigais, be to, atsakovo atstovo pareigūnai pažeidinėjo tyčia teisės aktus ir nevykdė įstatymuose numatytų pareigų, todėl pareiškėjui buvo sistemingai daroma žala, kuri turėjo ilgalaikių psichologinių padarinių. Pareiškėjas prašo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose.

18. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Alytaus PN nurodo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, tais atvejais, kai siekiama nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįsti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą.

20. Alytaus PN pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei jo negalima vertinti abstrakčiai, taip pat būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardintų elementų buvo tęstinė. Teigia, kad bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos, žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, t. y. jis yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taigi pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

22. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Departamentas sutinka su teismo motyvais, kuriais remdamasis jis priėmė sprendimą, be to, teismas tinkamai nustatė, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažindamas, kad pareiškėjo A. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas trinkamas bausmės atlikimo sąlygas (gyvenamojo ploto normos pažeidimas) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2018 m. liepos 24 d. pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, kiti pareiškėjo argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų atmesti kaip nepagrįsti.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jo skundą išnagrinėti išsamiai ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teigia, jog Alytaus PN nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, dėl ko patyrė neigiamus išgyvenimus.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

27. Dėl ieškinio senaties termino nustatymo, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

29. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

30. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties

terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

31. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas skundą teismui pateikė 2015 m. liepos 24 d. ir atsakovo atstovas prašė reikalavimui taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nenustatęs svarbių termino praleidimo bei atnaujinimo priežasčių, taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir vertino, kad A. P. praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos iki 2015 m. liepos 23 d. pareikšti.

32. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

33. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

34. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

35. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

36. Iš nustatytų faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjo teisė į minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimą, ginčo laikotarpiu nežymiai buvo pažeista. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui teko 3,094 kv. m. Teismas, įvertinęs vienam asmeniui tenkantį plotą nustatė, kad pareiškėjui gana ilgai (3 metus) teko nežymiai mažiau nei 3,1 kv. m ploto, kas suponuoja teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą.

37. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė pareiškėjo skundo argumentus dėl pasinaudojimo sanitariniais įrenginiais, dėl privatumo, dėl gyvenamųjų patalpų avarinės būklės, dėl techniškai netvarkingų sanitarinių mazgų, dėl gyvenamosios patalpos oro temperatūros ir dėl buitinių parazitų buvimo gyvenamojoje patalpoje. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

38. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

39. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (labai nežymus gyvenamojo ploto pažeidimas), taip pat į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką ir pan., vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad pagrįstų, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai dėl nežymaus pažeidimo (vertintinas kaip nereikšmingas) buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

40. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė